Iškeltas ant kryžiaus
Norint būti Jėzaus Kristaus pasekėju, kartais reikia nešti naštą ir eiti ten, kur reikia aukotis ir kančia neišvengiama.
Prieš daugelį metų, po absolventų diskusijos apie Amerikos religijos istoriją, vienas studentas manęs paklausė: „Kodėl pastarųjų dienų šventieji nepriėmė kryžiaus, kurį kiti krikščionys naudoja kaip savo tikėjimo simbolį?“
Kadangi tokie klausimai apie kryžių dažnai būna susiję su mūsų atsidavimu Kristui, iš karto jam pasakiau, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia Jėzaus Kristaus apmokančią auką laiko pagrindiniu faktu, svarbiu pagrindu, esmine doktrina ir aukščiausia dieviškosios meilės išraiška didžiajame Dievo plane, skirtame Jo vaikams išgelbėti.1 Paaiškinau, kad šiame veiksme glūdinti gelbėjanti malonė buvo būtina ir dovanota visai žmonijai nuo Adomo ir Ievos iki pasaulio pabaigos.2 Pacitavau pranašą Džozefą Smitą, kuris sakė, kad „visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai“ prie Jėzaus Kristaus Apmokėjimo.3
Tada jam perskaičiau, ką Nefis parašė prieš 600 metų iki Jėzaus gimimo: „Ir […] angelas tarė man, sakydamas: Pažvelk! Ir aš pažvelgiau ir pamačiau Dievo Avinėlį, [… kuris] buvo iškeltas ant kryžiaus ir nužudytas dėl pasaulio nuodėmių.“4
Degdamas troškimu „mylėti, dalytis ir kviesti“, skaičiau toliau! Nefitams Naujajame Pasaulyje prisikėlęs Kristus pasakė: „Mano Tėvas pasiuntė mane, kad būčiau iškeltas ant kryžiaus, […] kad […] visus žmones traukčiau pas save […] – tam aš ir buvau iškeltas.“5
Jau ruošiausi cituoti apaštalą Paulių, kai pastebėjau, kad mano draugo akys apsiblausė. Žvilgtelėjęs į savo laikrodį, jis neva prisiminė turįs kažkur, bet kur, skubėti ir nubėgo į savo išgalvotą susitikimą. Taip mūsų pokalbis baigėsi.
Šį rytą, po maždaug 50 metų, esu pasiryžęs užbaigti tą aiškinimą – net jei kiekvienas iš jūsų imtų žiūrėti į savo laikrodžius. Bandydamas paaiškinti, kodėl mes paprastai nenaudojame kryžiaus simbolio, noriu aiškiai išreikšti mūsų gilią pagarbą ir gilų susižavėjimą tikėjimo kupinais motyvais ir atsidavusiu gyvenimu tų, kurie jį naudoja.
Viena iš priežasčių, kodėl neakcentuojame kryžiaus kaip simbolio, kyla iš mūsų biblinių šaknų. Kadangi nukryžiavimas buvo viena skausmingiausių Romos imperijos egzekucijos formų, daugelis pirmųjų Jėzaus pasekėjų nusprendė neakcentuoti šio žiauraus kančios įrankio. Kristaus mirties prasmė neabejotinai buvo jų tikėjimo šerdis, tačiau maždaug tris šimtus metų savo evangelinį tapatumą jie paprastai stengdavosi reikšti kitomis priemonėmis.6
IV ir V amžiuose kryžius buvo pradėtas naudoti kaip krikščionybės apskritai simbolis, tačiau mūsų tikėjimas nėra „krikščionybė apskritai“. Nebūdami nei katalikai, nei protestantai, mes veikiau esame atkurtoji bažnyčia, atkurtoji Naujojo Testamento bažnyčia. Taigi mūsų ištakos ir mūsų įgaliojimas siekia senesnius nei tikinčiųjų tarybų, tikėjimo išpažinimų ir kryžiaus simbolio atsiradimo laikus.7 Šia prasme vėliau pradėto naudoti simbolio nebuvimas yra dar vienas įrodymas, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia susijusi su tikrųjų krikščioniškų pradų atkūrimu.
Kita priežastis, kodėl nenaudojame kryžiaus simbolio, yra ta, kad pabrėžiame visą Kristaus misijos stebuklą – ne tik Jo pasiaukojimo kančią ir mirtį, bet ir Jo šlovingą prisikėlimą. Pabrėždamas šį ryšį, atkreipiu dėmesį į du meno kūrinius8, kurie yra Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo fonas kiekvieną ketvirtadienį Solt Leik Sityje vykstančiuose šventuose kassavaitiniuose šventyklos susirinkimuose. Šie atvaizdai mums nuolat primena sumokėtą kainą ir pergalę, kurią iškovojo Tas, kurio tarnai esame.
Viešesnis Kristaus dviejų dalių triumfo atvaizdas yra mūsų naudojamas šis mažas Torvaldseno sukurtas atvaizdas, vaizduojantis, kaip prisikėlęs Kristus šlovingai išeina iš kapo su vis dar matomomis Jo nukryžiavimo žaizdomis.9
Galiausiai, prisimename, kad prezidentas Gordonas B. Hinklis kadaise mokė: „Mūsų tikėjimo simbolis turi būti mūsų žmonių gyvenimai.“10 Šie svarstymai – ypač pastarasis – atveda mane prie svarbiausių Šventojo Rašto žodžių apie kryžių. Tai neturi nieko bendra su pakabukais ar papuošalais, su bokštais, stulpais ar ženklais prie kelio. Veikiau tai susiję su uolos tvirtumo pasišventimu ir tvirtu moraliniu stuburu, su kuriuo krikščionys turėtų priimti Jėzaus pašaukimą kiekvienam Jo mokiniui. Visiems žmonėms Jis pasakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi.“11
Čia kalbama apie kryžius, kuriuos nešame, o ne apie kryžius, kuriuos nešiojame. Norint būti Jėzaus Kristaus pasekėju, kartais reikia nešti naštą – savo ar kieno nors kito – ir eiti ten, kur reikia aukotis ir kančia neišvengiama. Tikras krikščionis negali sekti Mokytoju tik tais klausimais, su kuriais jis sutinka. Ne. Mes sekame Juo visur, įskaitant, jei reikia, į arenas, pilnas ašarų ir rūpesčių, kur kartais galime jaustis labai vieniši.
Pažįstu žmonių, tiek Bažnyčioje, tiek už jos ribų, kurie būtent taip ištikimai seka Kristumi. Pažįstu vaikus su sunkia fizine negalia, pažįstu jais besirūpinančius tėvus. Matau, kaip jie visi kartais dirba iki visiško išsekimo, siekdami stiprybės, saugumo ir negausių džiaugsmo akimirkų, kurios kitaip nepasiekiamos. Pažįstu daug vienišų suaugusiųjų, kurie trokšta ir nusipelno mylinčio bendražygio, nuostabios santuokos ir pilnų namų jų pačių vaikų. Joks noras negali būti teisingesnis, bet metai po metų tokia laimė vis neaplanko. Pažįstu tuos, kurie kovoja su įvairiomis psichikos ligomis, kurie maldauja pagalbos melsdami ir siekdami pažadėtosios emocinio stabilumo žemės. Pažįstu tuos, kurie gyvena gniuždančiame skurde, bet, nepaisydami nevilties, prašo tik galimybės pagerinti savo artimųjų ir kitų stokojančių aplinkinių gyvenimą. Pažįstu daug žmonių, kurie grumiasi spręsdami skaudžius tapatybės, lyties ir seksualumo klausimus. Verkiu dėl jų ir verkiu su jais, žinodamas, kokios reikšmingos bus jų sprendimų pasekmės.
Tai tik keletas iš daugybės sunkių aplinkybių, su kuriomis galime susidurti gyvenime, iškilmingi priminimai, kad mokinystė kainuoja. Araunai, kuris bandė karaliui duoti nemokamų jaučių ir malkų jo deginamajai aukai, karalius Dovydas pasakė: „Ne! Aš tikrai pirksiu tai iš tavęs už deramą kainą. Aš nenoriu Viešpačiui, savo Dievui, aukoti […] aukų, kurios man nieko nekainuoja.“12 Tą patį sakome ir mes visi.
Mums imant savo kryžius ir sekant Juo, būtų tikrai tragiška, jei mūsų iššūkių sunkumas nepadarytų mūsų empatiškesnių ir dėmesingesnių kitų nešamoms naštoms. Vienas iš galingiausių nukryžiavimo paradoksų yra tai, kad Gelbėtojo rankos buvo plačiai išskėstos, o paskui prikaltos, nežinant, bet tiksliai pavaizduojant, kad kiekvienas žmonijos vyras, moteris ir vaikas yra ne tik laukiamas, bet ir kviečiamas į Jo išperkantį, išaukštinantį glėbį.13
Kaip po kankinančio nukryžiavimo sekė šlovingas Prisikėlimas, taip visos palaimos išliejamos tiems, kurie, anot Mormono Knygos pranašo Jokūbo, pasiryžę tikėti Kristų ir žiūrėti į Jo mirtį, ir kęsti Jo kryžių. Kartais tie palaiminimai ateina netrukus, o kartais – vėliau, bet nuostabi išvada dėl mūsų via dolorosa14 – mūsų kančių kelio – yra paties Mokytojo pažadas, kad jie ateina ir ateis. Kad įgytume tokius palaiminimus, sekime Juo – neatlyždami, nesvyruodami ir nebėgdami, niekada nevengdami užduoties, net kai mūsų kryžiai gali būti sunkūs ir kai kelias kurį laiką gali aptemti. Nuoširdžiai dėkoju už jūsų stiprybę, ištikimybę ir meilę. Šiandien išsakau apaštališką liudijimą apie Tą, kuris buvo „iškeltas“15 ir dovanoja amžinuosius palaiminimus tiems, kurie „iškeliami“ su Juo, būtent Viešpatį Jėzų Kristų, amen.