Atsakymas yra Jėzus

Kokia garbė kalbėti jums šioje konferencijos sesijoje. Šiandien kreipiuosi į jus kaip į draugus. Evangelijoje pagal Joną Gelbėtojas mokė, kad esame Jo draugai, jei darome tai, ką Jis prašo mus daryti.¹

Būtent mūsų asmeninė bei kolektyvinė meilė Gelbėtojui ir mūsų sandoros su Juo mus sujungia. Kaip mokė prezidentas Henris B. Airingas: „Norėčiau jums pasakyti, kad Viešpats jus labai myli ir jumis pasitiki. Dar daugiau, norėčiau pasakyti, kad Jam jūsų labai reikia.“²

Kai buvau prezidento Raselo M. Nelsono pašauktas visuotiniu įgaliotiniu, mane užliejo emocijos. Jaučiausi priblokštas. Mudu su žmona Džiule nekantraudami laukėme visuotinės konferencijos šeštadienio popietinės sesijos. Manęs palaikymas balsuojant buvo nuolankumą skatinanti patirtis. Atsargiai skaičiavau žingsnius iki man skirtos vietos atsisėsti, kad nesuklupčiau vykdydamas savo pirmąjį pavedimą.

Tos sesijos pabaigoje įvyko tai, kas padarė man didelį poveikį. Kvorumo nariai suformavo eilę ir vieną po kito pasveikino naujus visuotinius įgaliotinius. Kiekvienas išsakė savo meilę ir palaikymą. Su širdingu abrazo (liet. apkabinimu) jie sakė: „Nesijaudink, čia esi savas.“

Bendraudamas su mumis Gelbėtojas žvelgia į širdį ir „neatsižvelgia į asmenis|.³ Prisiminkime, kaip Jis pašaukė savo apaštalus. Jis nekreipė dėmesio į jų padėtį ar turtą. Jis kviečia mus sekti Juo ir, tikiu, patikina mus, kad esame Jam savi.

Ši žinia ypač tinka Bažnyčios jaunimui. Jus matau taip, kaip jus mato prezidentas Nelsonas. Jis sakė, jog šios kartos jaunimas yra kai kuo neabejotinai ypatingas. „Jūsų Dangiškasis Tėvas tikrai labai jumis pasitiki, jei atsiuntė jus į žemę šiuo metu. Gimėte didybei!“⁴

Esu dėkingas už tai, ko mokausi iš jaunimo. Dėkingas už tai, ko mane moko mano vaikai, ko mane moko mūsų misionieriai ir ko mane moko mano dukterėčios ir sūnėnai.

Ne per seniausiai mūsų ūkyje darbavausi su sūnėnu Nešu. Jam šešeri ir jis turi tyrą širdį. Jis yra mano mylimiausias sūnėnas vardu Nešas ir, manau, esu jo mylimiausias šiandien konferencijoje kalbantis dėdė.

Kai jis padėjo man rasti mūsų projekto sprendimą, pasakiau: „Nešai, tai nuostabi idėja. Kaip tapai toks sumanus?“ Jis pažvelgė į mane, o jo akys klausė: „Dėde Rajanai, kaip galite nežinoti atsakymo į tokį klausimą?“

Jis tiesiog gūžtelėjo pečiais, nusišypsojo ir užtikrintai pasakė: „Jėzus.“

Tą dieną Nešas man priminė šį paprastą, bet visgi giliamintį mokymą. Atsakymas į paprasčiausius klausimus ir į pačias sudėtingiausias problemas visada yra tas pats. Atsakymas yra Jėzus Kristus. Su Juo galima rasti visus sprendimus.

Evangelijoje pagal Joną Gelbėtojas savo mokiniams sakė, kad paruoš jiems vietą. Tomas nesuprato ir Gelbėtojo paklausė:

„Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“

Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“⁵

Gelbėtojas mokinius mokė, kad Jis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Jis yra atsakymas į klausimą, kaip ateiti pas Dangiškąjį Tėvą. Įgyti liudijimą apie Jo dievišką vaidmenį mūsų gyvenime išmokau jaunystėje.

Kai tarnavau misionieriumi Argentinoje, prezidentas Hovardas V. Hanteris pakvietė mus daryti tai, kas padarė didelį poveikį mano gyvenimui. Jis sakė: „Kristų turėtume pažinti daug geriau, nei Jį pažįstame; Jį turėtume atminti daug dažniau, nei Jį atmename; Jam tarnauti turėtume daug narsiau, nei Jam tarnaujame.“⁶

Tuo metu buvau susirūpinęs, kaip būti geresniu misionieriumi. O tai ir buvo atsakymas: pažinti Kristų, atminti Jį ir tarnauti Jam. Misionierius visame pasaulyje vienija šis tikslas: „kviesti kitus ateiti pas Kristų, padėti jiems priimti sugrąžintąją Evangeliją per tikėjimą Jėzumi Kristumi ir Jo Apmokėjimu, per atgailą, krikštą, Šventosios Dvasios dovanos priėmimą ir ištvėrimą iki galo“⁷. Mūsų draugus, kurie klausosi misionierių, taip pat kviečiu ateiti pas Kristų. Drauge stengsimės Jį pažinti, Jį atminti ir Jam tarnauti.

Tarnavimas misijoje buvo šventas mano gyvenimo laikas. Prezidentas Bleiras Pinkokas per mano, kaip nuolatinio misionieriaus, paskutinį pokalbį su juo kalbėjo apie artėjantį misijos vadovų pasikeitimą, nes jo ir jo žmonos tarnystė taip pat jau ėjo į pabaigą. Abu liūdėjome dėl to, kad paliksime tai, ką taip mylėjome. Jis matė, kad man nerimą kelia mintis, jog nebūsiu nuolatinis misionierius. Jis buvo didelio tikėjimo žmogus ir meilingai mane mokė, kaip tai darė ir ankstesnius dvejus metus. Jis parodė į Jėzaus Kristaus paveikslą virš rašomojo stalo ir tarė: „Vyresnysis Olsenai, viskas bus gerai, nes tai Jo darbas.“ Jaučiausi padrąsintas ir žinojau, kad Gelbėtojas padės mums, ne tik kol tarnaujame misijoje, bet visada, jei tik Jam leisime.

Sesuo Pinkok iš širdies gelmių mokė mus paprasčiausiomis frazėmis ispanų kalba. Jai pasakius „Jesucristo vive“ (liet. „Jėzus Kristus gyvas“), žinojau, kad tai tiesa ir kad Jis tikrai gyvas. Jai pasakius „Elderes y hermanas, les amo“ (liet. „Vyresnieji ir seserys, aš jus myliu“), žinojau, kad ji mus myli ir nori, kad visada sektume Gelbėtoju.

Mudu su žmona neseniai buvome palaiminti galimybe tarnauti misijos vadovais ir dirbti su nuostabiais misionieriais Urugvajuje. Sakyčiau, kad tai buvo geriausi misionieriai pasaulyje, ir tikiu, kad kiekvienas misijos vadovas taip mano. Kiekvieną dieną šie mokiniai mokė mus, kaip sekti Gelbėtoju.

Kartą reguliaraus pokalbio į biurą įžengė viena iš mūsų nuostabių seserų misionierių. Ji buvo sėkminga misionierė, puiki instruktorė ir atsidavusi vadovė. Ja žavėjosi jos porininkės, o žmonės ją mylėjo. Ji buvo paklusni, nuolanki ir pasitikėjo savimi. Per ankstesnius pokalbius labiau kalbėdavome apie jos darbo rajoną ir mokomus žmones. Šis apsilankymas buvo kitoks. Paklausęs, kaip jai sekasi, mačiau, kad ji nerimauja. Ji pasakė: „Prezidente Olsenai, nežinau, ar pajėgsiu. Nežinau, ar kada nors būsiu pakankamai gera. Nežinau, ar pajėgsiu būti tokia misionierė, kokia Viešpats nori, kad būčiau.“

O ji buvo nuostabi misionierė. Visapusiškai puiki. Misijos prezidento svajonė. Niekada nesijaudinau dėl jos misionieriškų gebėjimų.

Klausydamasis jos aš sunkiai galėjau rasti žodžių. Tyliai pasimeldžiau: „Dangiškasis Tėve, tai nuostabi misionierė. Ji priklauso Tau. Ji viską daro teisingai. Nenoriu nieko sugadinti. Prašau padėti man žinoti, ką sakyti.“

Man atėjo tokie žodžiai. Pasakiau: „Hermana (Sese), man labai gaila, kad taip jautiesi. Norėčiau tavęs kai ko paklausti. Jei turėtum draugę, kurią mokytum ir kuri jaustųsi taip, kaip tu, ką jai pasakytum?“

Ji pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Su ta akivaizdžia misionieriška dvasia ir įsitikinimu pasakė: „Prezidente, tai lengva. Pasakyčiau jai, kad Gelbėtojas ją tobulai pažįsta. Pasakyčiau: Jis gyvas. Jis myli tave. Esi pakankamai gera ir tau pavyks tai padaryti!“

Nusijuokusi ji pasakė: „Turbūt, jei tai tinka mūsų draugams, tai taip pat tinka ir man.“

Kai iškyla klausimai ar abejonės, galime manyti, kad sprendimai per daug sudėtingi arba kad rasti atsakymus yra per daug painu. Tad atminkime, kad būtent priešininkas, net visų melų tėvas, yra painiavos kūrėjas.⁸

Gelbėtojas yra paprastumo Mokytojas.

Prezidentas Nelsonas sakė:

„Priešininkas gudrus. Tūkstantį metų jis gėrį pateikinėjo kaip blogį, o blogį kaip gėrį. Jo žinios dažniausiai garsios, įžūlios ir pagyrūniškos.

Tačiau žinios iš mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdžiai kitokios. Jis kalba paprastai, tyliai ir taip stulbinančiai aiškiai, kad Jo negalime suprasti neteisingai.“⁹

Kokie esame dėkingi, kad Dievas taip pamilo mus, kad siuntė savo Sūnų! Jis yra atsakymas.

Neseniai prezidentas Nelsonas sakė:

„Jėzaus Kristaus Evangelijos dar niekada nereikėjo taip, kaip mūsų laikais. […]

Tai pabrėžia, kaip skubiai mums reikia vykdyti Viešpaties nurodymą Jo mokiniams eiti į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai.“¹⁰

Tiems, kurie pasirinks tarnauti, galiu paliudyti apie palaimas, ateisiančias, kai įsiklausysime į pranašo kvietimą. Juk tarnaujant svarbiausias ne jūs, o Gelbėtojas. Būsite pašaukti į tam tikrą vietą, bet, kas dar svarbiau, būsite pašaukti pas tam tikrus žmones. Jums bus suteikta didi atsakomybė ir palaima padėti naujiems draugams suprasti, kad atsakymas yra Jėzus.

Tai Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia ir būtent čia esame savi. Viskas, ką prezidentas Nelsonas meilingai skatina mus daryti, ves mus arčiau prie Gelbėtojo.

Mūsų nuostabusis jaunime! – ir mano sūnėne Nešai! – visą gyvenimą, kad ir kokie sudėtingi ar painūs būtų jūsų sunkumai, visada galite atminti, kad atsakymas yra paprastas: visada tai – Jėzus.

Kaip dažnai girdėjau sakant tuos, kuriuos palaikome kaip pranašus, regėtojus ir apreiškėjus, taip ir aš sakau, kad mylime jus, dėkojame jums ir pareiškiame, kad mums jūsų reikia. Būtent čia esate savi.

Myliu Gelbėtoją. Liudiju apie Jo, Jėzaus Kristaus, vardą. Liudiju, kad Jis – „mūsų tikėjimo pradinink[as] ir atbaigėj[as]“¹¹, kad Jis paprastumo Mokytojas. Atsakymas yra Jėzus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.