Amžinai ir laimingai

Draugai, brangūs broliai ir seserys, ar pamenate tikėję arba norėję tikėti, kad įmanoma, kaip pasakose, būti amžinai laimingiems?

O tada nutinka gyvenimas. Mes „užaugame“. Santykiai tampa sudėtingi. Šis pasaulis yra triukšmingas, perpildytas, įžūlus, kupinas apsimetinėjimo ir vaidybos. Tačiau „giliai širdyje“¹ tikime ar norime tikėti, kad kažkur, kažkokiu būdu, „amžinai ir laimingai“ yra realu ir įmanoma.

„Amžinai ir laimingai“ – tai ne išgalvota pasakų frazė. Tikras, neblėstantis džiaugsmas ir amžinybė su artimaisiais yra Dievo laimės plano esmė. Jo su meile paruoštas kelias gali mūsų amžinąją kelionę paversti amžina ir laiminga.

Turime daug kuo džiaugtis ir už ką būti dėkingi. Vis dėlto nė vienas iš mūsų nėra tobulas, kaip ir nė viena šeima. Mūsų santykiai apima meilę, draugingumą ir individualumą, bet dažnai ir trintį, skriaudą, o kartais ir didžiulį skausmą.

„Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“² Atgaivinimas Jėzuje Kristuje reiškia nemirtingumą – Jo dovanotą fizinį prisikėlimą. Kai gyvename tikėjimu ir paklusnumu, atgaivinimas Kristuje taip pat gali apimti džiaugsmingai apstų amžinąjį gyvenimą su Dievu ir tais, kuriuos mylime.

Viešpaties pranašas nuostabiai artina mus prie Gelbėtojo, pavyzdžiui, per šventyklos apeigas bei sandoras, kurios ateina vis arčiau mūsų. Turime nepaprastą galimybę ir dovaną atrasti naują dvasinį supratimą, meilę, atgailą ir atleidimą vienas kitam ir savo šeimoms laike ir amžinybėje.

Draugams leidus, dalijuosi dviem šventais, nepaprastai dvasiškai betarpiškais draugų pasakojimais apie tai, kaip Jėzus Kristus suvienija šeimas ir išgydo net kartų kartas gyvavusį sielvartą.³ Beribis ir amžinas⁴, stipresnis už mirties raiščius⁵ Jėzaus Kristaus Apmokėjimas gali padėti mums praeitį užlieti ramybe, o ateitį – viltimi.

Prisijungę prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios, mano draugė su vyru sužinojo džiugią naujieną, kad šeiminiai santykiai gali tęstis ilgiau nei „kol mirtis jus išskirs“. Viešpaties namuose šeimos gali būti suvienijamos amžiams (užantspauduojamos).

Tačiau mano draugė nenorėjo būti užantspauduota su savo tėvu. „Jis nebuvo geras vyras mano mamai. Jis nebuvo geras tėvas savo vaikams, – sakė ji. – Mano tėtis turės palaukti. Neturiu jokio noro atlikti šventyklos darbą dėl jo ir būti užantspauduota su juo amžinybėje.“

Metus ji pasninkavo, meldėsi, daug kalbėjosi su Viešpačiu apie savo tėvą. Galiausiai ji buvo pasiruošusi. Šventyklos apeigos už jos tėvą buvo atliktos. Vėliau ji pasakojo: „Sapne man pasirodė tėtis, apsirengęs baltai. Jis buvo pasikeitęs. Jis tarė: „Pažiūrėk į mane, aš visas švarus. Ačiū, kad šventykloje atlikai darbą dėl manęs.“ Jos tėvas pridūrė: „Kelkis ir grįžk į šventyklą; tavo brolis laukia krikšto.“

Mano draugė sako: „Mano protėviai ir tie, kurie jau mirę, nekantriai laukia, kol už juos bus atliktas darbas.“

„Kalbant apie mane, – sako ji, – šventykla yra gijimo, mokymosi ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimo pripažinimo vieta.“

Antras pasakojimas. Kitas draugas kruopščiai tyrinėjo savo giminės istoriją. Jis norėjo surasti savo prosenelį.

Vieną ankstyvą rytą mano draugas sakė savo kambaryje pajutęs vyro dvasios buvimą. Tas vyras norėjo būti surastas ir žinomas savo giminėje. Vyras gailėjosi padaręs klaidą, dėl kurios dabar jau buvo atgailavęs. Vyras padėjo mano draugui suprasti, kad mano draugas neturi DNR ryšio su asmeniu, kurį mano draugas laikė savo proseneliu. „Kitaip tariant, – pasakojo mano draugas, – aš atradau savo prosenelį ir sužinojau, kad jis nėra tas asmuo, kuris buvo laikomas mūsų proseneliu mūsų šeimos apraše.“

Išsiaiškinęs šeimos ryšius, mano draugas pasakė: „Jaučiuosi laisvas, ramus. Labai svarbu žinoti, kas yra mano šeimos nariai.“ Mano draugas teigia: „Kreiva šaka nereiškia, kad medis blogas. Tai, kaip ateiname į šį pasaulį, nėra taip svarbu kaip tai, kas esame, kai jį paliekame.“

Šventieji Raštai ir šventi patyrimai, susiję su asmeniniu išgijimu ir ramybe, įskaitant patyrimus su tais, kurie gyvena dvasiniame pasaulyje, patvirtina penkis doktrinos principus.

Pirmasis. Dievo išpirkimo ir laimės plano šerdis yra tai, kad Jėzus Kristus dėl atlikto Apmokėjimo žada sujungti mūsų dvasią ir kūną, „kad niekad nebebūtų atskirti, idant [gautume] džiaugsmo pilnatvę“⁶.

Antrasis. Apmokėjimas – suvienijimas Kristuje – įvykdomas, kai panaudojame tikėjimą ir atnešame atgailos vaisių.⁷ Kaip mirtingume, taip ir nemirtingume. Šventyklos apeigos savaime nepakeičia nei mūsų, nei tų, kurie yra dvasių pasaulyje. Tačiau šios dieviškos apeigos leidžia su Viešpačiu sudaryti pašventinančias sandoras, kurios gali padėti pasiekti darną su Viešpačiu ir tarpusavyje.

Pajutus Jėzaus Kristaus malonę ir atleidimą mūsų džiaugsmas tampa tobulas. Ir kai vieni kitiems dovanojame Jo malonės ir atleidimo stebuklą, mūsų gaunamas ir dovanojamas gailestingumas gali padėti ištaisyti gyvenimo neteisybes.⁸

Trečiasis. Dievas visus mus tobulai pažįsta ir myli. „Iš Dievo nepasišaipysi“⁹ ir Jo neapgausi. Tobulu gailestingumu ir teisingumu Jis saugiai apkabina nuolankiuosius ir atgailaujančiuosius.

Kertlando šventykloje pranašas Džozefas Smitas regėjime išvydo savo brolį Alviną, išgelbėtą celestialinėje karalystėje. Pranašas Džozefas nustebo, nes Alvinas mirė nepriėmęs gelbstinčių krikšto apeigų.¹⁰ Viešpats guodžiančiai paaiškino, kodėl Viešpats teis „pagal [mūsų] darbus, pagal [mūsų] širdžių troškimą“¹¹. Mūsų sielose surašyti mūsų darbai ir troškimai.

Laimei, žinome, kad gyvieji ir „mirusieji, kurie atgailaus, bus išpirkti per paklusnumą Dievo namų nuostatams“¹² ir Kristaus Apmokėjimą. Dvasių pasaulyje net mirę nuodėmėse ir prasižengime turi galimybę atgailauti.¹³

Priešingai, tie, kurie sąmoningai pasirenka nedorybę, sąmoningai atidėlioja atgailą arba kaip nors iš anksto apgalvotai ar sąmoningai laužo įsakymus, planuodami lengvai atgailauti, bus Dievo teisiami „aiškiai prisimindami savo kaltę“¹⁴. Negalime sąmoningai nusidėti šeštadienį ir tikėtis automatinio atleidimo sekmadienį priėmę sakramentą. Misionierių ar kitų, kurie sako, kad sekti Dvasia reiškia nesilaikyti misijos standartų ar įsakymų, prašau prisiminti, kad misijos standartų ir įsakymų laikymasis pakviečia Dvasią. Niekas iš mūsų neturėtų atidėlioti atgailos. Atgailos palaiminimai gaunami pradėjus atgailauti.

Ketvirtasis. Viešpats suteikia mums dievišką galimybę tapti panašesniems į Jį, kai vikariškai atliekame gelbstinčias šventyklos apeigas, kurių reikia tiems, kurie patys to padaryti negali. Tampame labiau išbaigti ir ištobulinti¹⁵, kai tampame išgelbėtojais ant Sionės kalno¹⁶. Tarnaujant kitiems, Šventoji Pažado Dvasia gali patvirtinti apeigas ir pašventinti tiek duodantįjį, tiek priimantįjį. Tiek duodantysis, tiek priimantysis gali sudaryti ir stiprinti keičiančias sandoras ir taip, laikui bėgant, gauti Abraomui, Izaokui ir Jokūbui pažadėtus palaiminimus.

Galiausiai penktasis. Kaip byloja auksinė taisyklė¹⁷, šventinanti atgailos ir atleidimo simetrija kiekvieną iš mūsų ragina duoti kitiems tai, ko mums patiems reikia ir ko trokštame.

Kartais mūsų ryžtas atleisti kitam žmogui leidžia ir jam, ir mums patikėti, kad galime atgailauti ir gauti atleidimą. Kartais noras atgailauti ir gebėjimas atleisti atsiranda skirtingu metu. Mūsų Gelbėtojas yra mūsų Tarpininkas pas Dievą, bet Jis taip pat padeda mums susitaikyti su savimi ir vienam su kitu, kai ateiname pas Jį. Ypač tada, kai nuoskauda ir skausmas yra gilūs, atkurti santykius ir pagydyti savo širdį savo jėgomis būna sunku, o gal ir neįmanoma. Tačiau dangus gali suteikti mums daugiau jėgų ir išminties, kad žinotume, kada laikytis ir kaip paleisti.

Esame ne tokie vieniši, kai suprantame, kad esame ne vieni. Mūsų Gelbėtojas visada supranta.¹⁸ Gelbėtojo padedami galime atiduoti Dievui savo išdidumą, nuoskaudas ir nuodėmes. Tačiau, kad ir kaip jaustumės pradėję, tampame labiau išbaigti, kai pasitikime, kad Jis mūsų santykius padarys išbaigtus.

Viešpats, kuris tobulai mato ir supranta, atleidžia, kam nusprendžia atleisti; o mes (būdami netobuli) turime atleisti visiems. Kai ateiname pas mūsų Gelbėtoją, mažiau susitelkiame į save. Mes mažiau teisiame ir daugiau atleidžiame. Pasitikėjimas Jo nuopelnais, gailestingumu ir malone¹⁹ gali mus išlaisvinti nuo ginčų, pykčio, prievartos, neištikimybės, neteisingumo ir fizinių bei emocinių sunkumų, kuriuos kartais sukelia fizinis kūnas mirtingajame pasaulyje. „Amžinai ir laimingai“ nereiškia, kad visi santykiai bus amžini ir laimingi. Tačiau tūkstantis tūkstantmečio metų, kai Šėtonas bus surištas²⁰, gali suteikti mums pakankamai laiko ir netikėtų būdų mylėti, suprasti ir išspręsti sunkumus ruošiantis amžinybei.

Dangaus draugingumą randame vieni kituose.²¹ Dievo darbas ir šlovė yra įgyvendinti „amžinai ir laimingai“.²² Amžinasis gyvenimas ir išaukštinimas – tai pažinti Dievą ir Jėzų Kristų, todėl, per dievišką galią, ten, kur yra Jie, būsime ir mes.²³

Brangūs broliai ir seserys, Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, ir Jo mylimasis Sūnus gyvena. Jie siūlo ramybę, džiaugsmą ir išgydymą visoms giminėms ir liežuviams, kiekvienam iš mūsų. Viešpaties pranašas rodo kelią. Apreiškimas tęsiasi šiomis pastarosiomis dienomis. Artinkimės prie mūsų Gelbėtojo šventuosiuose Viešpaties namuose, o Jis teartina mus prie Dievo ir vienus prie kitų, kai savo širdis sujungsime su Kristaus gailestingumu, malone ir tiesa iš kartos į kartą – laike ir amžinybėje, amžinai ir laimingai. Dėl Jėzaus Kristaus tai įmanoma, dėl Jėzaus Kristaus tai tikra. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.