Troško pamatyti Jėzų, kas Jis esąs

Broliai, seserys ir draugai, 2013 m. mudu su žmona Lorel buvome pašaukti tarnauti misijos vadovais Čekijos – Slovakijos misijoje. Su mumis tarnavo keturi mūsų vaikai.¹ Mus, kaip šeimą, palaimino puikūs misionieriai ir nuostabūs čekų bei slovakų šventieji. Mylime juos.

Mūsų šeimai atvykus į misijos vietą, patyrėme tai, ko mokė vyresnysis Džozefas B. Virtlinas. Kalboje „Didysis įsakymas“ vyresnysis Virtlinas paklausė: „Ar mylite Viešpatį?“ Jo patarimas tiems, kurie atsako taip, buvo paprastas ir gilus: „Būkite su Juo. Apmąstykite Jo žodžius. Imkite ant savęs Jo jungą. Stenkitės suprasti ir paklusti.“² Tada vyresnysis Virtlinas pažadėjo keistis padedančių palaiminimų tiems, kurie nori skirti laiko ir vietos Jėzui Kristui.³

Atsižvelgėme į vyresniojo Virtlino patarimą ir pažadą. Kartu su misionieriais praleidome daug laiko su Jėzumi, studijuodami Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijas iš Naujojo Testamento bei 3 Nefio knygą iš Mormono Knygos. Kiekvieno misionierių susirinkimo pabaigoje grįždavome prie to, ką vadinome „penkiomis evangelijomis“⁴, skaitydami, diskutuodami, mąstydami ir mokydamiesi apie Jėzų.

Man, Lorel ir mūsų misionieriams buvimas su Jėzumi Šventuosiuose Raštuose viską pakeitė. Labiau ėmėme vertinti tai, kas Jis buvo, ir kas Jam buvo svarbu. Kartu svarstėme, kaip Jis mokė, ko mokė, kaip rodė meilę, ką darė, kaip laimino ir tarnavo, apie Jo stebuklus, kaip Jis reagavo į išdavystę, ką darė su sunkiomis žmogiškomis emocijomis, apie Jo titulus ir vardus, kaip Jis klausėsi, kaip spręsdavo konfliktą, apie pasaulį, kuriame gyveno, Jo palyginimus, kaip Jis skatino vienybę ir gerumą, Jo gebėjimą atleisti ir gydyti, Jo pamokslus, maldas, Jo apmokančiąją auką, prisikėlimą, Jo Evangeliją.

Dažnai jausdavomės kaip „mažo ūgio“ Zachiejus, bėgantis lipti į šilkmedį, kai Jėzus ėjo per Jerichą, nes, kaip apibūdino Lukas, „troško pamatyti Jėzų, kas Jis esąs“.⁵ Jėzus buvo ne toks, kokio pageidavome ar norėjome, kad būtų, o toks, koks Jis iš tikrųjų buvo ir yra.⁶ Kaip žadėjo vyresnysis Virtlinas, mes labai realiu būdu sužinojome, kad „Jėzaus Kristaus evangelija yra keitimosi evangelija. Ji paima mus, žemės vyrus ir moteris, ir tobulina iki amžinybės vyrų ir moterų.“⁷

Tai buvo ypatingos dienos. Mes tikėjome, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“.⁸ Šventų popiečių Prahoje, Bratislavoje ar Brno, kartu išgyvenant Jėzaus galią ir tikrumą, atgarsiai ir toliau jaučiami mūsų visų gyvenimuose.

Dažnai studijuodavome Morkaus 2:1–12. Tai įtraukianti istorija. Dalį jos noriu perskaityti tiesiai iš Morkaus evangelijos, o paskui papasakoti, kaip ją supratau po išsamių studijų ir aptarimų su mūsų misionieriais ir kitais.⁹

„Po kelių dienų Jėzus vėl atėjo į Kafarnaumą. Žmonės, išgirdę Jį esant namuose,

nedelsiant susirinko, ir taip gausiai, jog nė prie durų nebeliko vietos. O Jis skelbė jiems žodį.

Tada keturi vyrai atnešė pas Jį paralyžiuotą žmogų.

Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie praplėšė stogą namo, kur Jis buvo, ir, padarę skylę, nuleido žemyn neštuvus, ant kurių gulėjo paralyžiuotasis.

Išvydęs jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!“

Po trumpo pokalbio su minia¹⁰, Jėzus pažvelgia į paralyžiuotą vyrą ir fiziškai jį išgydo, sakydamas:

„sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo!“

Šis tuojau atsikėlė ir, visiems matant, pasiėmęs neštuvus, išėjo. Visi stebėjosi ir garbino Dievą, sakydami: „Tokių dalykų mes niekad nesame matę“.¹¹

Dabar, kaip aš supratau šią istoriją. Savo tarnystės pradžioje Jėzus grįžo į Kafarnaumą – nedidelį žvejų kaimelį, esantį šiaurinėje Galilėjos ežero pakrantėje.¹² Neseniai Jis buvo padaręs daugybę stebuklų, gydydamas ligonius ir išvarydamas piktąsias dvasias.¹³ Nekantraudami pasiklausyti ir pabūti su žmogumi, vadinamu Jėzumi, kaimo žmonės rinkosi į namus, kuriuose, kaip sklido gandai, Jis apsistojo.¹⁴ Kai jie tai padarė, Jėzus pradėjo mokyti.¹⁵

Namai tuo metu Kafarnaume buvo drauge sujungti vieno aukšto būstai su plokščiais stogais.¹⁶ Stogas ir sienos būdavo suformuotos iš akmenų, medžio, molio ir šiaudų mišinio, ant jų buvo galima užkopti paprastais laipteliais namo šone.¹⁷ Prie namo greitai susirinko minia, ji užpildė kambarį, kuriame mokė Jėzus, taip pat ir gatvę.¹⁸

Istorijoje kalbama apie vyrą, „sergantį paralyžiumi“, ir keturis jo draugus.¹⁹ Paralyžius tai tokia liga, kurią dažnai lydi silpnumas ir traukuliai.²⁰ Įsivaizduoju, kad vienas iš keturių sako kitiems: „Jėzus yra mūsų kaime. Visi žinome apie Jo padarytus stebuklus ir Jo išgydytus asmenis. Jei tik galėtume savo draugą atnešti Jėzui, galbūt jis taip pat gali būti išgydytas.“

Taigi, kiekvienas paima po draugo pakloto ar lovos kampą ir pradeda nešti jį kreivomis, siauromis, negrįstomis Kafarnaumo gatvelėmis.²¹ Raumenims įskaudus jie pasuka už paskutinio kampo, kad pamatytų, jog pasiklausyti susirinko tiek daug žmonių, arba, kaip Šventasis Raštas tai vadina, „min[ia]“, kad draugo įnešti pas Jėzų buvo neįmanoma.²² Su meile ir tikėjimu ta ketveriukė nepasiduoda. Atvirkščiai, jie užlipa laiptais ant plokščio stogo, atsargiai užkelia draugą ir jo lovą pas save, išardo stogą virš kambario, kuriame moko Jėzus, ir nuleidžia draugą.²³

Pagalvokite, kad turbūt vidury rimto mokymo Jėzus išgirsta braškesį, pažvelgia aukštyn ir mato didėjančią skylę lubose, o į kambarį byra dulkės ir šiaudai. Tada ant grindų nuleidžiamas lovoje gulintis paralyžiuotas vyras. Pažymėtina, kad Jėzus supranta, jog tai ne trukdžiai, o kažkas svarbaus. Pažvelgia į vyrą ant lovos, viešai atleidžia jo nuodėmes ir fiziškai jį pagydo.²⁴

Atsižvelgiant į šią įstoriją Morkaus 2 skyriuje paaiškėja keletas svarbių tiesų apie Jėzų kaip Kristų. Pirma, kai stengiamės padėti žmogui, kurį mylime, ateiti pas Kristų, galime tai padaryti pasikliaudami, kad Jis gali pašalinti nuodėmės naštą ir atleisti. Antra, kai atnešame Kristui savo fizines, emocines ar kitas negalias, galime tai daryti žinodami, kad Jis turi galią išgydyti ir paguosti. Trečia, kai, vesdami kitus pas Kristų, dedame tokias pastangas, kaip ta ketveriukė, galime tai padaryti užtikrintai, kad Jis mato mūsų tikruosius ketinimus ir tinkamai juos vertina.

Prisiminkite, kad Jėzaus mokymą sujaukė stoge atsiradusi skylė. Užuot subaręs už trukdymą ar ignoravęs tą ketveriukę, kuri padarė skylę, kaip Šventasis Raštas mums sako, „Jėzus išvy[do] jų tikėjimą“²⁵. Visa tai mačiusieji „stebėjosi ir šlovino Dievą, suteikusį tokią galią žmonėms“²⁶.

Broliai ir seserys, leiskite man užbaigti dviem papildomais pastebėjimais. Nesvarbu, ar kaip misionieriai, tarnaujantieji, Paramos bendrijos prezidentės, vyskupai, mokytojai, tėvai, broliai ir seserys, ar draugai, mes visi, kaip pastarųjų dienų šventieji mokiniai, esame įsitraukę į darbą, kad atvestume kitus pas Kristų. Taigi savybes, kurias demonstravo keturi draugai, verta apmąstyti ir atkartoti.²⁷ Jie drąsūs, prisitaikantys prie aplinkybių, atkaklūs, kūrybingi, įvairiapusiški, viltingi, ryžtingi, ištikimi, optimistiški, nuolankūs ir ištvermingi.

Be to, ketveriukė pabrėžia dvasinę bendruomenės ir bendrystės svarbą.²⁸ Kad atvestų savo draugą pas Kristų, kiekvienas iš keturių turi nešti savąjį kampą. Jei vienas jį paleidžia, užduotis pasunkėja. Jei du pasiduoda, užduotis iškart tampa neįmanoma. Kiekvienas iš mūsų turi suvaidinti savo vaidmenį Dievo karalystėje.²⁹ Atlikdami šį vaidmenį ir darydami savąją darbo dalį, mes nešame savo kampą. Nesvarbu, Argentinoje ar Vietname, Akroje ar Brisbene, skyriuje ar apylinkėje, šeimoje ar misionierių poroje, kiekvienas laikome savo kampą. Kai tai darome ir jei darysime, Viešpats laimins mus. Kaip Jis išvydo jų tikėjimą, taip išvys ir mūsiškį ir palaimins mus kaip žmones.

Sunkiais laikotarpiais nešiau lovos kampą, o kartais buvau tas, kurį nešė. Dalį galios šiai istorijai apie Jėzų suteikia tai, kad ji mums primena, kaip labai mums, kaip broliams ir seserims, reikia vienas kito, kad galėtume ateiti pas Kristų ir būtume pakeisti.

Tai keletas dalykų, kurių išmokau leisdamas laiką su Jėzumi Morkaus 2 skyriuje.

„Duok Dieve, kad galėtume [nešti savo kampą], kad nesikratytume, kad nebijotume, bet kad būtume stiprūs savo tikėjime ir ryžtingi savo darbuose įgyvendinant Viešpaties tikslus.“³⁰

Liudiju, kad Jėzus gyvena, kad Jis mus pažįsta ir turi galią išgydyti, pakeisti ir atleisti. Jėzaus Kristaus vardu, amen.