Jo jungas švelnus ir Jo našta lengva

Yra toks pasakojimas apie vyrą vardu Džekas, kuris turėjo mylimą paukščių medžioklei veistą šunį vardu Kesė. Džekas labai didžiavosi Kese ir dažnai gyrėsi jos sumanumu. Norėdamas tai įrodyti, Džekas pasikvietė keletą draugų pažiūrėti Kesės pasirodymo. Atvykęs į medžioklės klubą, Džekas išleido Kesę pabėgioti, o pats nuėjo į vidų užsiregistruoti.

Kai atėjo laikas pradėti, Džekas nekantravo parodyti nuostabius Kesės gebėjimus. Tačiau Kesė elgėsi keistai. Ji nevykdė nė vienos Džeko komandos, nors paprastai jas vykdydavo labai noriai. Ji norėjo tik būti šalia jo.

Džekas nusivylė, susigėdo ir supyko ant Kesės; netrukus jis panoro išeiti. Kesė net nenorėjo šokti į automobilio galą, todėl Džekas nekantriai ją pakėlė ir įkišo į narvą. Visą kelią namo jis degė pykčiu, nes kartu buvę žmonės šaipėsi iš jo šuns elgesio. Džekas negalėjo suprasti, kodėl Kesė elgiasi ne taip, kaip turėtų. Ji buvo gerai išdresuota, ir anksčiau vienintelis jos troškimas buvo įtikti jam ir jam tarnauti.

Grįžęs namo, Džekas, kaip paprastai, ėmė apžiūrinėti Kesę: ar ji nesusižeidė, ar prie kailio neprikibo varnalėšų ar erkių. Pridėjęs ranką prie jos krūtinės, jis pajuto kažką drėgno ir pamatė, kad jo ranka išsitepė krauju. Savo gėdai ir siaubui jis pamatė, kad prie pat Kesės krūtinės ląstos žiojėja ilga, plati žaizda. Ant dešinės priekinės kojos rado dar vieną žaizdą, taip pat iki kaulo.

Džekas paėmė Kesę ant rankų ir pravirko. Jam buvo labai gėda dėl to, kaip neteisingai ją vertino ir kaip su ja elgėsi. Tą dieną Kesė elgėsi neįprastai, nes buvo sužeista. Jos elgesiui įtakos turėjo skausmas, kančia ir žaizdos. Tai buvo niekaip nesusiję su nenoru paklusti Džekui ar meilės jam stoka.¹

Šią istoriją išgirdau prieš daugelį metų ir niekada jos nepamiršau. Kiek tarp mūsų yra sužeistųjų? Kaip dažnai kitus vertiname pagal jų išorę ir veiksmus ar neveikimą, nors, jei iki galo suprastume, reaguotume gailestingai ir norėtume padėti, užuot savo vertinimu didinę jų naštą?

Daug kartų gyvenime buvau taip prasikaltusi, tačiau Viešpats mane kantriai mokė per asmeninę patirtį ir man klausantis daugelio kitų žmonių gyvenimo istorijų. Pradėjau vis labiau vertinti mūsų brangaus Gelbėtojo pavyzdį, nes Jis tiek daug savo laiko praleido su meile tarnaudamas kitiems.

Mano jauniausios dukters gyvenime nuo pat vaikystės būta emocinės sveikatos sunkumų. Jos gyvenime buvo daugybė situacijų, kai ji jautėsi tarsi nebegalėtų toliau gyventi. Liksime amžinai dėkingi žemiškiesiems angelams, kurie tuo metu buvo šalia: sėdėjo su ja, klausėsi jos, verkė kartu su ja, tarpusavyje dalijosi unikaliomis dovanomis, dvasiniu supratimu ir abipuse meile. Tokiomis meilės kupinomis aplinkybėmis abiem pusėms dažnai palengvėdavo našta.

Vyresnysis Džozefas B. Virtlinas, cituodamas 1 Korintiečiams, pasakė: „Jeigu aš kalbu žmonių ir angelų kalbomis, bet neturiu meilės, esu kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.“²

Jis tęsė:

„Pauliaus žinia šiai naujai šventųjų grupei buvo paprasta ir tiesi: viskas, ką darote, neturi reikšmės, jei neturite tikrosios meilės. Galite kalbėti liežuviais, turėti pranašystės dovaną, suprasti visus slėpinius ir visą mokslą; net jei turėtumėte tokį tikėjimą, kad galėtumėte kalnus kilnoti, – neturint tikrosios meilės iš to jums nebūtų jokios naudos.

„Tikroji meilė yra tyra Kristaus meilė“ [Moronio 7:47]. Gelbėtojas davė mums tos meilės pavyzdį.“³

Evangelijoje pagal Joną skaitome: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“⁴

Mūsų Bažnyčios vadovai daug kartų kalbėjo apie tikrąją meilę, vienybę, gerumą, atjautą, atleidimą ir gailestingumą. Tikiu, kad Gelbėtojas kviečia mus gyventi kilnesniu, šventesniu būdu⁵ – Jo meilės būdu, kai visi gali jaustis tikrai pritapę ir reikalingi.

Mums įsakyta mylėti kitus,⁶ o ne juos teisti.⁷ Nusimeskime šią sunkią naštą; ne mums ją reikia nešti.⁸ Vietoj jos galime paimti Gelbėtojo meilės ir atjautos jungą.

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.

Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs […].

Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva.“⁹

Gelbėtojas nepateisina nuodėmės, tačiau pasiūlo mums savo meilę ir atleidžia, kai atgailaujame. Svetimaujant prigautai moteriai Jis tarė: „Nė Aš tavęs nesmerkiu. Eik ir daugiau nebenusidėk.“¹⁰ Jo paliestieji juto Jo meilę, ir ta meilė juos išgydė ir pakeitė. Jo meilė įkvėpė juos norėti pakeisti savo gyvenimą. Gyvenimas Jo būdu teikia džiaugsmo ir ramybės, ir Jis su švelnumu, gerumu ir meile kvietė kitus gyventi šiuo būdu.

Vyresnysis Garis E. Styvensonas pasakė: „Kai susidursime su gyvenimo vėjais ir audromis, ligomis ir traumomis, Viešpats – mūsų Ganytojas, mūsų Globėjas – maitins mus meile ir gerumu. Jis išgydys mūsų širdį ir atgaivins mūsų sielą.“¹¹ Argi mes, Jėzaus Kristaus pasekėjai, neturėtume daryti taip pat?

Gelbėtojas prašo mūsų mokytis iš Jo¹² ir daryti tai, ką matėme Jį darant.¹³ Jis yra meilės, tikrosios meilės, įsikūnijimas. Palaipsniui, mums mokantis daryti tai, ko Jis iš mūsų prašo, – ne iš pareigos ar net ne dėl palaiminimų, kuriuos galėtume gauti, bet vien iš meilės Jam ir mūsų Dangiškajam Tėvui¹⁴ – Jo meilė tekės per mus ir padarys, kad viskas, ko Jis prašo, taptų ne tik įmanoma, bet galiausiai daug paprasčiau, lengviau¹⁵ ir džiaugsmingiau, nei galėtume įsivaizduoti. Reikės mokytis, ir net ne vienus metus, kaip ir man, bet, net jei tik trokštame, kad meilė taptų mūsų motyvuojančia jėga, Jis paims tą troškimą,¹⁶ tą sėklą, ir galiausiai pavers jį gražiu medžiu, pilnu saldžiausių vaisių.¹⁷

Vienoje iš giesmių giedame: „Kas aš toks, kad kitą teisčiau, juk ir pats dažnai klumpu. Gal jo širdyje daug skausmo – to matyti negaliu.“¹⁸ Kurio iš mūsų širdyje daug skausmo? Tikriausiai maištaujančio vaiko ar paauglio, išsiskyrusių tėvų vaikų, vienišų motinų ar tėvų, žmonių, kuriems sunkumų kelia fizinė ar psichikos sveikata, tų, kurie abejoja savo tikėjimu, susiduria su išankstiniu nusistatymu dėl savo rasės ar kultūros, jaučiasi vieniši, trokšta susituokti, kenčia nuo nepageidaujamų priklausomybių ir daugybės kitų žmonių, susiduriančių su įvairiausiais gyvenimo sunkumais, – dažnai net ir tų, kurių gyvenimas iš pažiūros atrodo tobulas.

Nė vieno iš mūsų gyvenimas ar šeima nėra tobuli; mano tikrai ne. Kai stengiamės užjausti kitus, kurie taip pat susiduria su sunkumais ir netobulumais, galime padėti jiems pajusti, kad jie nėra vieni savo kovose. Kiekvienas turi jausti, kad tikrai priklauso Kristaus kūnui ir yra jam reikalingas.¹⁹ Šėtonas labai trokšta sukiršinti Dievo vaikus, ir jam tai gerai pavyksta, tačiau vienybė yra didžiulė galia.²⁰ Ir kaip reikia, kad eitume koja kojon vienas su kitu šioje sudėtingoje žemiškojo gyvenimo kelionėje!

Mūsų pranašas, prezidentas Raselas M. Nelsonas, pasakė: „Bet koks kito užgauliojimas ar išankstinis nusistatymas prieš kitą dėl tautybės, rasės, seksualinės orientacijos, lyties, išsilavinimo, kultūros ar kitų svarbių tapatybę nusakančių požymių skaudina mūsų Kūrėją! Toks netinkamas elgesys verčia mus gyventi žemiau savo, kaip Jo sandoros sūnų ir dukterų, lygio!“²¹

Prezidentas Nelsonas ne tik pakvietė visus įžengti į sandoros kelią ir pasilikti tame kelyje, vedančiame atgal pas Tėvą Danguje, tačiau davė ir tokį patarimą: „Jei draugai ir šeimos nariai pasitrauk[ia] iš Bažnyčios, toliau mylėkite juos. Ne jums teisti kitų pasirinkimus, kaip ir jūs nenusipelnėte būti kritikuojami už tai, kad liekate ištikimi.“²²

Bičiuliai, atminkime, kad kiekvienas žmogus šioje žemėje yra Dievo vaikas²³ ir Jis myli kiekvieną.²⁴ Ar jūsų kelyje pasitaiko žmonių, kuriuos jautėtės linkę teisti? Jei taip, prisiminkite, kad tai yra puiki proga mums mokytis mylėti taip, kaip myli Gelbėtojas.²⁵ Sekdami Jo pavyzdžiu, galime būti junge kartu su Juo ir padėti puoselėti meilės ir bendrumo jausmą visų mūsų Tėvo vaikų širdyse.

„Mes mylime Jį, nes Jis mus pirmas pamilo.“²⁶ Kai esame pripildyti Gelbėtojo meilės, Jo jungas iš tiesų gali tapti švelnus, o Jo našta gali atrodyti lengva.²⁷ Apie tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.