Mokinystės modeliai

Šį rytą mūsų du vaikai ir trys anūkai Šiaurės Amerikoje ir maždaug pusė pasaulio matė, kaip rytuose didingai kyla saulės šviesa. Kiti trys vaikai ir septyni anūkai Afrikoje ir kitoje pasaulio pusėje matė, kaip pamažu ant jų užslenka tamsa, kai saulė nuskendo už horizonto vakaruose.

Šis amžinas dienos ir nakties pradžios pastovumas yra vienas kasdienių priminimų apie mūsų gyvenimą valdančias realijas, kurių negalime pakeisti. Kai gerbiame šias amžinas realijas ir gyvename pagal jas, patiriame vidinę ramybę ir harmoniją. Kai to nedarome, esame neramūs, o reikalai klostosi ne taip, kaip tikimės.

Diena ir naktis yra vienas iš pavyzdžių, kuriuos Dievas davė visiems žemės gyventojams, parodydamas, kaip viskas yra iš tikrųjų. Tai yra absoliuti mūsų žmogiškosios egzistencijos tiesa, kurios negalime paveikti pagal savo norus ar išvengti jos veikimo pasekmių. Tai man yra primenama kiekvieną kartą, kai skrendu iš Afrikos į visuotinę konferenciją ir turiu atsukti kūno laikrodį atgal 10 valandų per vieną dieną.

Kai tik atkreipiame dėmesį, matome, kad Dangiškasis Tėvas pakankamai liudijo apie tiesą mūsų gyvenimams valdyti, kad galėtume pažinti Jį ir patirtume ramybės ir džiaugsmo palaiminimus.

Per pranašą Džozefą Smitą Viešpaties Dvasia patvirtina: „Ir dar, aš visame duosiu jums modelį, kad nebūtumėte apgauti; nes Šėtonas pasklidęs žemėje ir vaikšto apgaudinėdamas tautas.“¹

Korihoras antikristas krito dėl tokios apgaulės, netikėjimo Dievo egzistavimu ir Kristaus atėjimu. Pranašas Alma jam liudijo: „Viskas rodo, jog yra Dievas; taip, būtent žemė ir viskas, kas yra ant jos veido, taip, ir jos judėjimas, taip, ir taip pat visos planetos, kurios juda savo įprastiniu keliu, liudija, jog yra aukščiausiasis Kūrėjas.“²

Kai Korihoras primygtinai reikalavo, kad jam būtų duotas ženklas tam, kad jis galėtų patikėti, Alma padarė taip, kad jis buvo ištiktas nebylumu. Patyręs šią netektį, Korihoras iškart pripažino buvęs velnio apgautas.

Mums nereikia būti apgautiems. Prieš mus nuolat vyksta protingo gyvenimo stebuklas. Žvelgimas į dangų su daugybe žvaigždžių bei galaktikų ir tų stebuklų apmąstymas skatina tikinčios širdies sielą skelbti: „O Dieve, […] koks didis Tu!“³

Taip, Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, gyvas, ir Jis visą laiką įvairiais būdais mums pareiškia apie Save.

Tam, kad pripažintume, tikėtume ir eitume su Dievu, mūsų širdys turi būti imlios tiesos Dvasiai. Alma mokė, kad tikėjimas eina pirmiau nuolankumo.⁴ Mormonas pridūrė, kad niekam, kas nėra „romus ir nuolankios širdies“, neįmanoma turėti tikėjimo ir vilties priimti Dievo Dvasią.⁵ Karalius Benjaminas pareiškė, kad žmogus, kuris teikia pirmenybę pasaulio šlovei, yra „Dievo priešas“⁶.

Sutikdamas priimti krikštą, kad įvykdytų visą teisumą, Jėzus Kristus, nors buvo teisus ir šventas, parodė, kad nuolankumas prieš Dievą yra pagrindinė Jo mokinių savybė.⁷

Visi nauji mokiniai turi parodyti nuolankumą prieš Dievą per krikšto apeigas. Taigi, „visi, kurie nusižemina prieš Dievą ir nori pasikrikštyti, ir ateina su sudužusiomis širdimis ir atgailaujančiomis dvasiomis, […] krikštu bus priimti į jo bažnyčią.“⁸

Nuolankumas skatina mokinio širdį atgailauti ir paklusti. Tuomet Dievo Dvasia gali nešti tiesą tai širdžiai, kad ši būtų priimta.⁹

Būtent nuolankumo stoka labiausiai prisideda prie Apaštalo Pauliaus pranašystės išsipildymo šiomis paskutinėmis dienomis:

„Nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi,

nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera.“¹⁰

Gelbėtojo kvietimas mokytis apie Jį yra kvietimas nusigręžti nuo pasaulietiškumo vilionių ir tapti tokiems, koks Jis yra – romiems ir nusižeminusiems širdimi, nuolankiems. Tada mes galime priimti Jo jungą ir pamatyti, kad jis lengvas, kad mokinystė yra ne našta, o džiaugsmas, kaip prezidentas Raselas M. Nelsonas taip iškalbingai ir ne kartą mus to mokė.

Mokymasis apie Kristų ir Jo būdą veda mus pažinti ir mylėti Jį.

Jis savo pavyzdžiu parodė, kad būdami nuolankūs išties galime pažinti ir mylėti Dievą Tėvą visa savo esybe ir mylėti kitus taip, kaip mylime save, nuoširdžiai. Jo tarnystė žemėje, kurios metu Jis padėjo ant altoriaus Savo valią ir kūną, buvo modelis, kaip taikyti šiuos principus, kuriais grindžiama Jo Evangelija. Abu principai yra nukreipti į išorę ir susiję su tuo, kaip mes bendraujame su kitais. Jie nesusiję su asmeninio pasitenkinimo ar šlovės siekimu.

Nuostabu yra tai, kad sutelkę visas savo pastangas į meilę Dievui ir kitiems, gauname galios atrasti savo tikrąją dieviškąją vertę, kaip Dievo sūnūs ir dukros, su visiška ramybe ir džiaugsmu, kurį atneša šis patyrimas.

Mylėdami ir tarnaudami tampame viena su Dievu ir vieni su kitais. Tada galime gauti Šventosios Dvasios liudijimą apie tą tyrą meilę, vaisių, kurį Lehis apibūdino kaip „saldžiausi[ą] iš visų, kuriuos kada nors buv[o] valgęs“¹¹.

Vainikas, kurį Kristus gavo atsiduodamas ir darydamas viską, ką gali, kad nustatytų meilės Tėvui ir mums modelį, buvo visa galia, būtent ta, kurią turi Tėvas, tai yra išaukštinimas.¹²

Galimybė puoselėti savo sielose ilgalaikę meilę Dievui ir savo artimui prasideda namuose nuo šventų įpročių kasdien bendrauti su Tėvu asmenine ir šeimos malda Jo Viengimio Sūnaus vardu, mokytis apie juos asmeniškai ir su šeima studijuojant Raštus, laikantis Šabo dienos ir turint savo galiojančią šventyklos rekomendaciją bei kartu ją naudojant taip dažnai, kaip tik įmanoma.

Kai asmeniškai augame Tėvo ir Sūnaus pažinimu ir meile, augame dėkingumu ir meile vieni kitiems. Smarkiai gerėja mūsų gebėjimas mylėti ir tarnauti kitiems už namų ribų.

Tai, ką mes darome namuose, yra tikra ištvermingos ir džiaugsmingos mokinystės lydkrosnė. Mieliausias Sugrąžintosios Evangelijos palaimas, kuriomis mano žmona Gledis ir aš mėgaujamės mūsų namuose, gavome mokydamiesi pažinti ir gerbti Dievą namuose ir dalydamiesi Jo meile su mūsų palikuonimis.

Meilė Dievui ir tarnavimas vienas kitam, puoselėjami namuose, bei tarnavimas kitiems už namų ribų laikui bėgant perauga į tikrosios meilės savybę.

Tai rezonuoja su pasišventusio tarnavimo modeliu Dievo karalystėje, kurį mums nurodė Viešpaties dabartiniai pranašai ir apaštalai. Mes tampame viena su jais.

Tuomet mums suteikiama galimybė per juos žvelgti į Viešpatį „dėl kiekvienos minties“, kad mes neabejotume ir nebijotume.¹³

Kaip Viešpaties dabartiniai pranašai ir apaštalai, mes galime eiti kupini „tikrosios meilės visiems žmonėms bei tikėjimo namiškiams, [dorybei] nepaliaujamai [puošiant mūsų] mintis; tada [mūsų] pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs; ir kunigystės doktrina leisis ant [mūsų] sielos kaip rasa iš dangaus.“

Su Viešpaties dabartiniais pranašais ir apaštalais mes taip pat galime prisijungti prie dorybingo tikėjimo rato, sustiprinto pasišventimo tarnyste, kur „Šventoji Dvasia bus [mūsų] nuolatinė bendražygė, ir [mūsų] skeptras bus nekintantis teisumo ir tiesos skeptras; ir [mūsų] viešpatavimas bus nesibaigiantis viešpatavimas, ir be prievartos jis plūs į [mus] per amžių amžius.“¹⁴ Nes tai yra Tėvo plano pažadas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.