Apaštalo vizitas Lietuvoje

2017 m. spalio 21 d., daugiau kaip po dvidešimties metų, Lietuvoje vėl viešėjo apaštalas. Šį kartą susitikti su bažnyčios nariais atvyko Dvylikos Apaštalų kvorumo prezidentas Raselas M. Nelsonas su žmona. Jį lydėjo šie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios vadovai: Rytų Europos krašto prezidentas Džeimsas Martino su žmona ir Baltijos misijos prezidentas Kirilas Pochilka su žmona.

Surengtoje dvasinėje vakaronėje dalyvavo daugiau nei du šimtai Bažnyčios narių ir svečių. Į susitikimą su apaštalu žmonės atvyko iš Kauno, Šiaulių, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietų. Nors žmonių susirinko išties daug, salėje nebuvo girdėti dideliems susibūrimams būdingo šurmulio – vyravo pagarbi atmosfera, buvo juntama, kad visų dėmesys nukreiptas į svečius.

Pirmoji kalbėjo sesuo Dženi Martino. Ji išreiškė viltį, kad į susitikimą žmonės atėjo pasiruošę išgirsti tai, ką Viešpats pasakys per Savo apaštalą. Sesuo Martino atkreipė dėmesį, kad po krikšto svarbu atsisakyti senų įpročių ir išsiugdyti naujus. Ji liudijo, kad tikrai būsime laimingi, jei laikysimės pastarųjų dienų šventųjų tradicijų.

Prezidentas Martino mokė, kaip svarbu sutuoktiniams tapti viena. Jis sakė, kad kartu su žmona išmoko, jog negali artėti vienas prie kito, stengdamiesi tapti viena, jei neartėja prie Dievo. Taip pat davė kelis patarimus: 1) kiekvieną vakarą susikibti rankomis, 2) atsiklaupus melstis, 3) meldžiantis dėkoti vienam už kitą; 4) skaityti Raštus drauge, 5) klausti savęs, ką dar galiu padaryti, kad būčiau geresnis.

Sesuo Vendi Nelson tiesiog spinduliavo meile. Ji prisipažino, kad būdama Lietuvoje jaučiasi taip, lyg būtų namie. Jos poetiški žodžiai apie Lietuvos grožį ir meilę Lietuvos žmonėms tikriausiai paglostė kiekvieno širdį. Sesuo Nelson visiems pasiūlė atlikti trisdešimties dienų eksperimentą ir išbandyti Nefio pažadą: „Kristaus žodžiai pasakys jums viską, ką turėtumėte daryti“ (2 Nefio 32:3). Ji patarė kiekvieną dieną galvoti apie didžiausią savo gyvenimo problemą arba klausimą, į kurį kol kas neradome atsakymo, tada atsiklaupti, padėkoti, iš visos širdies pasimelsti, kad Dvasia būtų su mumis, ir užduoti tik vieną klausimą, po to atsiversti Raštus bet kurioje vietoje ir skaityti tol, kol rasime atsakymą. Ji užtikrino, kad mums neteks labai ilgai skaityti ir kad mes tikrai sužinosime, ką turime daryti, kad ir kokį klausimą užduotume, nes Raštai tai atsakymų į asmeninius klausimus knyga.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas perdavė linkėjimus nuo prezidento Tomo S. Monsono ir Dvylikos Apaštalų kvorumo narių. Jis sakė, kad tą vakarą, kai vyko susitikimas, visi apaštalai meldėsi už mus ir už jį, kad jis galėtų mums perduoti Viešpaties žodį. Prezidentas kalbėjo apie labai paprastus dalykus: jis skatino mus sužinoti, kad Dievas yra mūsų Tėvas; kiekvieną rytą pasakyti Jam, kad esame dėkingi už naują dieną; dėkoti Dievui už Jo mylimą Sūnų; kiekvieną sekmadienį priimti sakramentą ir galvoti apie Kristaus apmokėjimą; elgtis taip, kaip Kristus elgėsi; mylėti taip, kaip Jis mylėjo; sukaupti dėmesį į apeigas taip, kaip Jis būtų sukaupęs; mokytis apie Gelbėtoją ir negyventi nežinioje; skaityti Raštus, stengtis suprasti juos ir pritaikyti savo gyvenime. Apaštalas paliudijo, kad Dangiškasis Tėvas nori, jog džiaugtumės net sunkiomis dienomis, ir patvirtino, jog tai įmanoma, jei dėmesio nenukreipsime į sunkumus, bet žvelgsime iš amžinosios perspektyvos. Vienas iš būdų, kaip Dievas laimina, – dešimtinės įstatymas. Prezidentas Nelsonas taip pat kalbėjo apie Išminties Žodį, santuokos ir išsilavinimo svarbą. Jis pabrėžė, kad religinis išsilavinimas – pastarųjų dienų šventojo pareiga. Apaštalas skatino visus narius būti gerais piliečiais, prisidėti prie šalies problemų sprendimo ir patiems netapti problema. Baigdamas savo kalbą prezidentas Nelsonas palaimino ne tik susirinkusius žmones, bet ir jų artimuosius.

Po susitikimo dar ne vieną dieną bažnyčioje, šeimose ir tarpusavyje nariai dalijosi susitikimo įspūdžiais, kilusiomis mintimis ir gautais liudijimais. Kai kurie patirtais išgyvenimais sutiko pasidalyti ir su žurnalo skaitytojais.

Birutė Girskienė, Kauno skyrius. Susitikimo su prezidentu Nelsonu laukiau su virpuliu, ir kuo arčiau buvo šis įvykis, tuo labiau jaudinausi.

Viskas prasidėjo nuo to momento, kai jis įžengė į salę. Ta tyla, kai mes visi ir svečiai stovėjome žiūrėdami vieni į kitus, buvo tokia iškalbinga, kad manęs neapleido jausmas, jog Pats Jėzus Kristus yra su mumis. Įspūdis buvo toks stiprus, kad visą susitikimą tvinksėjo mintis: nejaugi iš tiesų aš tai matau, girdžiu ir jaučiu? Tas jausmas neapleidžia manęs ir dabar.

Nors patiko visų svečių kalbos, jų pasiūlymai, bet vis vien labiausiai laukiau apaštalo žodžių. Su kokia meile ir šiluma, ir kaip paprastai, jis kalbėjo, kad ieškojo apreiškimo iš Dievo, klausdamas: „Ką Dievas nori perduoti jums?“ Jo žinia buvo ypatinga tuo, kad priminė tai, ką mes visi žinome. Kaip svarbu tai daryti, jeigu pats Dievas apie tai mums sako! Turime gerbti kunigystę, dėkoti už ją, mylėti kaip Kristus, sutelkti dėmesį į apeigas, kaip Jis sutelktų, stengtis pažinti Jį, gyventi pagal Jo mokymus.

Stengiausi užsirašyti viską, ką apaštalas kalbėjo, o taip norėjosi sekti jo akis, meile švytintį veidą. Pakėliau akis, kai jis ištiesė rankas mus palaiminti. Tą akimirką netekau amo: tai Dievas laimina mus ir mane.

Paskutinius mėnesius nepalioviau maldauti Dangiškojo Tėvo dėl savo anūko sveikatos (jo ligą gydytojai laiko nepagydoma). Ir štai susirinkime apaštalas pasakė, kad laimina sergančius susirinkusiųjų šeimos narius išgijimo dovana pagal Viešpaties valią. Kokia paguoda! Kokia viltis! Dangiškasis Tėvas atsakė man asmeniškai.

Po susitikimo grįžusi namo negalėjau užmigti – buvau sujaudinta iki širdies gilumos. Mąsčiau: „Koks, Tėve, tu didis ir kokia tobula Tavo meilė mums! Tu siuntei savo Sūnų į žemę atpirkti mūsų, dabar atsiuntei apaštalą į šį pasaulio kampelį, kad Tavo žinia pasiektų mus, negausią mūsų bendruomenę.“

Sekmadienį bažnyčioje kalbėjausi su dviem broliais. Vienas iš jų pasakė: „Šįryt aš atsikėliau kitoks.“ Aš irgi kitokia. Susitikimas su apaštalu mane paveikė net fiziškai. Jaučiuosi tokia palaiminta, kad vis klausiu: „Viešpatie, ką aš turiu daryti? Ką turiu padaryti?“

Žinau, kad dar daug ką turiu pakeisti, daug ką nuveikti. Turiu atrasti širdies ramybę ir imtis darbo. Apaštalas kalbėjo: „Nesusitelkime į sunkumus, žiūrėkime į juos iš amžinosios perspektyvos. Susitelkime į Kristų – Jo palaimos turi amžiną svarbą.“

Stanislava Karalienė, Vilniaus I skyrius. Kai pamačiau apaštalą, iš karto pagalvojau, kad, kaip ir aš, apaštalas jau senas žmogus; kad amžius palieka žymę visų žmonių veiduose ir niekam nedaro išimties. Žiūrėjau į apaštalą ir buvo šiek tiek liūdna, tačiau vos tik jis atsistojo ir pradėjo kalbėti, pastebėjau, kad jau neatrodo toks senas, kaip iš pradžių. Įdėmiai klausiausi prezidento Nelsono kalbos ir jaučiau dvasios galią. Kuo ilgiau klausiausi ir žiūrėjau, tuo jaunesnis apaštalas man atrodė.

Pasibaigus susitikimui ir apaštalui einant pro duris, mačiau brandų tvirtą vyrą, galingą Dievo vyrą, akivaizdžiai parodžiusį, kad dvasia galingesnė už kūną, ir kad tikrai išsipildo Viešpaties pažadas, duotas tiems, kurie paklūsta Jo įsakymams, kad jie „įgis sveikatą […] ir ras išmintį ir didžius pažinimo lobius, […] ir bėgs, ir nepavargs, ir eis, ir nenusilps“ (DS 89:18–20).

Irma Turauskienė, Klaipėdos skyrius. Sužinojusi, kad į Lietuvą atvyksta apaštalas Raselas M. Nelsonas, labai apsidžiaugiau, bet išgirdusi, kad nebus organizuojama bendra kelionė į Vilnių: kiekvienas, kuris norės, galės vykti savarankiškai, labai nenusiminiau. Juolab, kad buvo planuojama tiesioginė transliacija bažnyčioje Klaipėdoje. Gal net šiek tiek apsidžiaugiau, kad nereikės tokio tolimo kelio važiuoti. Susitikau su sūnumi, kuris dabar tarnauja kariuomenėje, ir mes kalbėjomės apie apaštalo vizitą. Sūnus pabrėžė, kokia palaima ir kaip svarbu susitikti su apaštalu, Dievo pasiuntiniu, pamatyti jį ir pajusti, kad tikrai Dievas yra ir kalba mums per apaštalus. Tada pajutau, kad iš tiesų ir man yra svarbu pajusti tą malonę, kurią Dievas perduos per apaštalą Raselą M. Nelsoną, tačiau maniau, jog tikriausiai neturėsiu galimybės vykti į susitikimą, nes šeštadieniais dirbu. Matyt, buvo svarbiau tai, ko aš noriu, o ne tai, ką galvoju, – Viešpats per kitus žmones paruošė kelią ir viskas susiklostė taip, kad kartu su kitais galėjau nuvykti į susitikimą Vilniuje.

Pirma mintis, kilusi pamačius vyresnįjį Raselą M. Nelsoną, buvo: koks jis senas, o kiek daug turi jėgų ir vidinės stiprybės keliauti ir mokyti žmones, perduoti jiems Dievo žinią, suteikti palaiminimą ir padrąsinti. Jei nebūtų vedamas Viešpaties, tikrai to negalėtų atlikti. Apėmė jausmas, kad Šventoji Dvasia yra šalia ir tvirtina, kad tai tiesa.

Jaučiau, kad kiekvienas žmogus išgirdo tai, ką turėjo išgirsti asmeniškai, kas buvo skirta tik jam. Mane sužavėjo vyresniojo Raselo M. Nelsono paprastumas, mokymas, kad visus darbus turime atlikti žengdami mažais žingsneliais: einant Jėzaus taku nereikia versti kalnų, kad įrodytum savo vertę ir svarbą. Užtenka prisiminti maldos, Mormono Knygos skaitymo ir studijavimo, sakramento, santuokos ir dešimtinės svarbą; ir svarbiausia – meilę savo artimui. Man buvo svarbus priminimas, kad turime stengtis kuo dažniau lankytis šventyklose ir atlikti viską, kas nuo mūsų priklauso, už mirusius artimuosius. Taip pat stiprų įspūdį paliko apaštalo žodžiai, kad sakramentas sekmadienį visada yra svarbiausia savaitės dalis, ir niekam neturėtų kilti klausimų, ar vykti į bažnyčią sekmadienį, ar likti namuose.

Apaštalas Nelsonas palaimino ne tik atvykusius į susitikimą su juo, bet ir namuose likusius šeimos narius. Po šio palaiminimo mano šeimoje atsirado daugiau ramybės, santarvės ir tarpusavio darnos.