„Šok į upę!“
Elvinas Džeromas Laceda
Pampanga, Filipinai
Gario Alfonso iliustracija
Vieną dieną močiutė paprašė, kad savo tetai nuneščiau jos paruošto maisto. Buvo karšta šeštadienio popietė ir norėjau daryti daug kitų dalykų, o ne vykdyti močiutės prašymą. Pasakiau, kad ji to paprašytų vieno iš mano pusbrolių, tačiau ji primygtinai reikalavo, kad tai padaryčiau aš.
Praėjus valandai ėmiau galvoti, kad turėčiau padaryti tai, ko prašė močiutė. Paėmiau maistą ir leidausi į kelionę link tetos namų. Ji gyveno tolokai, tad nuvykęs neplanavau užsibūti.
Teta su savo penkių mėnesių kūdikiu gulėjo prie dviejų mango medžių pririštame hamake. Tie medžiai buvo prie pat upės, tekėjusios už namo. Artinausi prie jų norėdamas perduoti maistą. Staiga hamaką laikiusios virvės trūko. Teta su kūdikiu nuriedėjo į upę. Išsigandau. Nemokėjau plaukti ir nebuvo nieko kito, kas būtų galėjęs padėti. Nežinojau ką daryti.
Tačiau iš karto išgirdau Dvasios balsą: „Šok!“
Net negalvodamas šokau. Laimei, kūdikį suradau vos per porą sekundžių, o teta sugebėjo pati išlipti iš vandens. Aš pats, išlipęs iš vandens, negalėjau patikėti tuo, kas ką tik nutiko. Šokau į upę, nors nemokėjau plaukti, bet kadangi klausiausi Dvasios, su savo mažyle pussesere buvome išgelbėti ir nepaskendome.
Supratau, kaip svarbu yra atpažinti ir klausytis per Šventąją Dvasią Dievo mums duodamų nurodymų ir įkvėpimo. Esu dėkingas, kad vis dėlto padariau tai, ko manęs paprašė močiutė, ir į savo tetos namus nunešiau maisto. Žinau, kad turime stengtis būti jautrūs Dvasios raginimams, nes to reikia, kad galėtume būti Dievo rankomis ir padėti Jo vaikams.