2018
Santuoka, pinigai ir tikėjimas
April 2018


Santuoka, pinigai ir tikėjimas

Autorius gyvena Ašančio regione, Ganoje.

Mudu su sužadėtine iki santuokos turėjome nedaug laiko ir dar mažiau pinigų, tačiau turėjome kai ką svarbesnio – tikėjimą.

Paveikslėlis
Sunday and Priscilla on their wedding day

Dalyvavau jaunų vienišų suaugusiųjų konferencijoje Kumasyje, Ganoje, ne todėl, kad ieškojau merginos – aš jau buvau susižadėjęs, – bet todėl, jog jaučiau, kad man reikėjo daugiau motyvacijos ir kad ta konferencija bus tinkama vieta ją rasti. Ir iš tikrųjų, į mano maldas buvo atsakyta konferencijoje po sesers Kol, vyresnio amžiaus misionerės, paskirtos dirbti su jaunais vienišais suaugusiaisiais, kalbos apie šventyklos santuokos svarbą.

Pokalbiui baigiantis jos veido išraiška staiga persimainė ir ji pasakė: „Jums nereikia pinigų, kad galėtumėte susituokti – visa, ko jums reikia, tai tikėjimo.“ Pajutau tarytum ji kalbėtų tiesiogiai man, tačiau nemaniau, kad tai tikrai gali tikti man, nes ruošdamiesi vedyboms mes turėjome nusipirkti kelis dalykus. Sau tariau: „Kodėl man reikia ne pinigų, o tik tikėjimo?“

Vis galvojau apie tai visą savaitę. Galiausiai savęs paklausiau: „Ar Dievo galimybėms yra ribos?“ Iš pradžių pamaniau: ne, bet tada pagalvojau: taip. Po to kilo papildomas klausimas: „Kaip Jo galimybėms gali būti ribos, jeigu Jis visagalis?“ Dvasia nurodė man atsakymą: Dievo palaiminimai priklauso nuo mūsų paklusnumo Jam. Nėra ribų Jo galimybėms laiminti mus, bet mes turime pakviesti tuos palaiminimus panaudodami tikėjimą ir darydami tai, ką Jis nori, kad darytume.

Vėliau pasikviečiau savo sužadėtinę Priscilą, kad aptartume siūlomus santuokos planus. Nors pinigų trūko, nusprendėme nustatyti savo santuokos datą, tačiau negalėjome apsispręsti dėl konkrečios dienos. Nutarėme, kad Priscila paklaus savo vyskupo, kokios dienos yra laisvos apylinkės ir kuolo kalendoriuje. Iš dviejų jo pasiūlytų datų mes pasirinkome 2014 m. rugsėjo 27 d., tai reiškė, kad iki mūsų vestuvių dienos buvo vos septynios savaitės!

Priscila paklausė: „Obim [igbų kalboje reiškia „mano širdele“], ar turi kiek nors pinigų? Laiko nedaug.“

Atsakiau: „Neturiu, bet turiu šiek tiek tikėjimo.“

Ji nusijuokė ir pasakė: „Tada gerai. Pasninkaukime ir melskimės.“ Perfrazuodama 1 Nefio 3:7, ji tęsė: „Viešpats atvers mums kelią, nes Jis mums įsakė tuoktis.“

Tą savaitę man sumokėjo už darbą, kurį atlikau prieš kelis mėnesius. Vėliau Priscila man pasakė, kad ji norėjo pradėti verslą, kad surinktų šiek tiek pinigų. Už tuos mano uždirbtus pinigus ji nupirko panaudotus moteriškus rankinukus ir perpardavė juos. Nusipirkusi kelis daiktus iš savo reikiamų nusipirkti daiktų sąrašo ji vis dar turėjo dukart daugiau, nei buvau jai davęs.

Tuo metu neturėjau jokio darbo. Negavau nė vieno man pažadėto darbo. Mums liko dvi savaitės ir vis dar buvo dalykų, kuriuos turėjome nusipirkti. Mano sužadėtinė pasiūlė nukelti datą. Aš tepasakiau: „Greitai įvyks stebuklas.“

Vos dvi dienos iki mūsų vestuvių stebuklas įvyko: man sumokėjo už darbą, kurį buvau atlikęs prieš dvi savaites. Taip pat sužinojau, kad mums turint tikėjimą ir sunkiai dirbant Viešpats palaimins mus, kad pasiektume teisius tikslus.

Nuėjome į banką išgryninti čekio ir iš ten į turgų nusipirkti likusių daiktų, kurių mums reikėjo, lyjant lietui, kurį mes palaikėme dangaus pritarimu mūsų tikėjimu paremtam veiksmui.

Po mažiau nei 24 valandų mes susituokėme. Kai mūsų paprašė apsikeisti santuokos priesaikomis, to jausmo negalima buvo sulyginti su niekuo, ką esu jautęs savo gyvenime. Jaučiau, kad labai daug pasiekėme, todėl tikėjau, kad nuo tos akimirkos su tikėjimu galiu padaryti viską. Vėliau buvome užantspauduoti Ganos Akros šventykloje.

Nors ir gali reikėti kažkiek pinigų, kad pasiruoštumėte santuokai, svarbiausia, ko jums reikia, tai tikėjimo.