„Nepamirškite daryti gera“
Kartą, penktą valandą ryto, vos suskambus žadintuvui, prabudau ir iš karto pajutau keistą jausmą. Nesupratau, ką jis reiškia. Pasimeldžiau ir labai stipriai pajutau, kad šiandien turiu kažką padaryti. Susiruošiau ir išėjau į darbą, bet tas keistas jausmas ir mintis, kad turiu kažką padaryti man nedavė ramybės. Niekaip nesupratau, ką man reikia daryti? Ta mintis neapleido net dirbant.
Po poros valandų darbe atnešė spaudą, aš paėmiau vieną laikraštį ir ėmiau jį vartyti. Mano akis patraukė juodu rėmeliu apibrauktas skelbimas. Nežinau, kodėl mano akys nukrypo būtent į jį. Tai buvo Nacionalinio kraujo centro informacija, kad baigia išsekti kraujo atsargos. Buvo nurodytos kraujo grupės, kurių atsargų ypač reikia, – viena iš jų buvo mano. Iš karto supratau, kad turiu paaukoti kraujo – tai ir yra tas darbas, kurį šiandien turiu padaryti. Apėmė nepaprastai geras jausmas. Rodės, pirmą kartą gyvenime taip jaučiuosi. Tačiau vos taip pagalvojau, iš karto kilo dvejonės, tarsi kažkas kuždėtų: „Tavo pačios sveikata nėra gera. Ar nori būti pati sau priešas ir dar pabloginti savo savijautą duodama kraujo? Visiška nesąmonė. Net negalvok apie tai!“ Pasijutau taip, lyg iš tiesų į vieną ausį man būtų kuždėjęs angelas ir skatinęs daryti gera, o į kitą šėtonas, įtikinėjęs, kad daryti gera – tai pakenkti sau. Tačiau jausmas, kurį jaučiau prieš tai, buvo toks geras, kad nusprendžiau nepaisyti abejonių ir vis viena padaryti tai, ką nusprendžiau.
Nuėjau į kraujo centrą, užpildžiau 60 klausimų anketą. Po to turėjau pasikalbėti su gydytoja. Sergu širdies liga, mano kraujo spaudimas dažniausiai būna daug žemesnis už normalų, todėl laukdama pokalbio su gydytoja galvojau, kad ji gali uždrausti man duoti kraujo. Labai jaudinausi dėl to. Gydytoja pamatavo spaudimą – jis buvo gerokai aukštesnis nei įprastai, tada paklausinėjo, liepė išgerti daug vandens. Labai nemėgstu gerti gryną vandenį, tačiau prisiverčiau ir išgėriau tiek, kiek reikėjo. Nors nežinojau, kad to reikia, ir paprastai darbe sočiai nepietauju, lyg tyčia tą dieną buvau sočiai pavalgiusi. Atlikusi viską, ką reikia, buvau nuvesta į laboratoriją. Darbuotojos su manimi taip maloniai elgėsi, kad jaučiausi lyg būčiau brangiausias svečias. Mane įspėjo, kad iš karto pasakyčiau, jei pasireikš nemalonūs simptomai: galvos svaigimas, pykinimas, silpnumas ar pan. Kai pradėjo imti kraują, laukiau, kada man pradės darytis bloga, tačiau jaučiausi kaip niekad gerai.
Prieš pokalbį su gydytoja, manęs paklausė, ar noriu, kad už kraują man būtų užmokėta. Iš pradžių net nepajėgiau suprasti klausimo – atėjau paaukoti, tad koks dar gali būti užmokestis? Sužinojau, kad žmonės nelabai dažnai kraują aukoja, dažniausiai jį parduoda. Paaukojusi kraujo, jaučiausi nepaprastai gerai ir tai buvo didžiausias atlygis. Daugiau man nieko nereikėjo, tačiau kraujo centro darbuotoja dar įteikė dovanėlę ir diplomą, kuriame rašoma, kad tapau neatlygintina kraujo donore ir suteikiau galimybę pasveikti ir netgi išgelbėti gyvybę. Perskaičiusi šiuos žodžius, pasijutau dar geriau.
Nuėjau į rūbinę ir man dar nespėjus apsirengti suskambo telefonas. Skambino buvusi bendradarbė ir pasakė, kad nori padovanoti bilietą į koncertą. Taigi man net nespėjus išeiti iš kraujo centro, prasidėjo palaiminimai. Vakare savo mobiliajame telefone radau žinutę su eilute iš Biblijos: „Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“ (Hebrajams 13:16). Perskaičiusi pradėjau verkti. Biblijos eilutes siunčianti programa tikrai nežinojo, kokios žinutės man reikėjo. Tačiau Viešpats viską žino. Supratau, kad nuo pat ryto viską padariau teisingai ir buvau apdovanota gausiau, nei to buvo verta mano auka. Ši švelni Dangiškojo Tėvo pamoka apie palaimas, ateinančias, kai įsiklausome į Šventosios Dvasios kuždesius, paskatino mane aktyviau domėtis, kaip dar galėčiau daryti gera.