Vėl jaučiausi kaip namie

Nebuvau pasiruošusi brolio skambučiui. „Ką tik mirė mama, – pasakė jis. – Ji parkrito ir susitrenkė galvą.“

Buvau priblokšta. Mano mamos nebėra, nors kalbėjausi su ja praėjusį vakarą. Vis klausiau savęs, kodėl taip nutiko? Negalėjau suprasti, kodėl ji turėjo mane palikti? Pykau! Kelias savaites kaupiau pyktį.

Galiausiai nusprendžiau, ką reikia kaltinti. Tai buvo Dievo kaltė. Jis paėmė ją iš manęs per anksti. Mama negalėjo dalyvauti svarbiuose mano gyvenimo įvykiuose ir pamaniau, kad Jis dėl to kaltas. Tuo metu nebuvau Bažnyčios narė, tačiau buvau pasišventusi krikščionė. Užuot paprašiusi Dievą stiprybės, nusigręžiau nuo Jo ir išmečiau Jį iš savo gyvenimo.

Labai ilgėjausi mamos. Kai augau, mano tėvų namai buvo saugi vieta. Kad ir kur būčiau ar kad ir ką daryčiau, kaskart, kai kalbėjausi arba leidau laiką su savo mama, jaučiausi kaip namie. Dabar tas buvimo namie jausmas dingo.

Bėgo metai ir aš beveik visai praradau savo tikėjimą. Bandžiau suprasti, kodėl turėjo mirti mano mama, tačiau niekas neatnešė man ramybės. Kartą maždaug savaitę man iš galvos neišėjo tokia mintis: kad suprasčiau, reikia nukreipti žvilgsnį į dangų. Pasakiau tai savo brangiai draugei, kuri buvo Bažnyčios narė. Ji paklausė, ar norėčiau daugiau sužinoti apie jos tikėjimą.

Iš karto nesupratau, tačiau Dvasia pažadino mano dvasią iš kieto miego. Kuo daugiau mokiausi apie Evangeliją, tuo saugesnė jaučiausi. Buvimo namie jausmas vėl sugrįžo.

Pasikrikštijau 2013 m. gegužę. Esu dėkinga, kad grįžo mano tikėjimas. Daugiau nenusisuku nuo Dievo. Užuot tai dariusi, aš Jį priimu. Mane vis dar liūdina staigi mamos netektis, tačiau dėl savo tikėjimo Dievu žinau, kad vieną dieną amžiams būsiu namie su savo mama ir savo šeima.