Evangelijos klasika
Tas šviesus sekmadienio rytas
Iš kalbos, pasakytos 2006 m. spalio visuotinėje konferencijoje.
Tą dieną prisikėlęs Viešpats sutraukė mirties pančius. Jis pakilo iš kapo ir šlovingai triumfuodamas pasirodė kaip visos žmonijos Gelbėtojas.
Mes žinome, kas yra prisikėlimas, – tai kūno susijungimas su dvasia į tobulą formą. […]
Ar galite tai įsivaizduoti? Patį gyvenimo gražumą? Niekada nesirgsime, niekada neskaudės, niekada nevargins ligos, kurios taip dažnai mus apninka šiame gyvenime?
Prisikėlimas yra mūsų, kaip krikščionių, tikėjimo šerdis. […]
Kai Gelbėtojas prisikėlė iš kapo – Jis padarė tai, ko niekas nebuvo padaręs. Jis sutraukė mirties pančius ne tik Sau, bet ir visiems kada nors gyvenusiems – teisiesiems ir neteisiesiems. […]
Kristus padarė šią dovaną prieinamą kiekvienam. Ir šiuo kilniu poelgiu Jis sušvelnino triuškinantį, nepakeliamą skausmą, graužiantį brangių mylimųjų netekusias sielas.
Įsivaizduoju, koks tamsus buvo penktadienis, kai Kristų iškėlė ant kryžiaus. […]
Žemė drebėjo ir buvo apgaubta tamsos. […]
Tie nelabi žmonės, kurie siekė Jo mirties, tuomet džiūgavo. […]
Tą dieną šventyklos uždanga perplyšo pusiau.
Marija Magdalietė ir Marija, Jėzaus motina, buvo skausmo ir nevilties palaužtos. […] Tas nuostabus Žmogus, kurį jos mylėjo ir gerbė, kabėjo ant kryžiaus negyvas.
[…] Palūžo ir apaštalai. Jėzus, jų Gelbėtojas, – ant vandens kadaise vaikščiojęs žmogus, kėlęs kitus iš mirties, dabar Pats buvo nelabų žmonių valioje. […]
Tai buvo tas penktadienis, kai nepakeliamas ir triuškinantis skausmas graužė sielas. […]
Aš galvoju, kad tas penktadienis buvo pats tamsiausias pasaulio istorijoje nuo pat jo pradžios.
[Bet] neviltis neišsilaikė, nes sekmadienį prisikėlęs Viešpats sutraukė mirties pančius. Jis pakilo iš kapo ir šlovingai triumfuodamas pasirodė kaip visos žmonijos Gelbėtojas.
Ir iš karto tos akys, kurios nepaliaujamai raudojo, nudžiūvo. Iš lūpų, kuždėjusių sielvarto ir širdgėlos kupinas maldas, pasipylė šlovinantys žodžiai. Nes Jėzus Kristus, Gyvojo Dievo Sūnus, stovėjo priešais juos kaip […] įrodymas, kad mirtis tėra naujos ir nuostabios egzistencijos pradžia.
Kiekvienas iš mūsų sulauksime savojo penktadienio – tos dienos, kai, atrodo, dūžta pati Visata, ir mūsų pasaulio šukės lyg šiukšlės mėtosi visur aplink mus. […]
Bet aš jums liudiju vardu To, kuris nugalėjo mirtį, – sekmadienis tikrai išauš. Pačioje mūsų liūdesio tamsoje išauš sekmadienis.
[…] Nepaisant mūsų širdgėlos. Sekmadienis tikrai išauš. Ar šiame, ar kitame gyvenime, sekmadienis tikrai išauš.
Aš liudiju jums, kad prisikėlimas nėra pasakėčia. Mums apie tai liudija tie, kurie asmeniškai Jį matė. Tūkstančiai senojo ir naujojo pasaulių gyventojų savo akimis matė prisikėlusį Gelbėtoją. Jie lietė žaizdas Jo rankose, kojose ir šone. […]
Po prisikėlimo atsigavo mokiniai. Jie keliavo aplink pasaulį […] drąsiai skelbdami Jėzų Kristų, prisikėlusį gyvojo Dievo Sūnų.
Daugelis jų […] mirė kaip kankiniai, su liudijimu apie prisikėlusį Kristų savo lūpose.
Prisikėlimas pakeitė gyvenimus tų, kurie tai regėjo. Ar tai neturėtų pakeisti ir mūsų gyvenimų?
Mes visi prisikelsime iš kapo. […]
Dėl pasaulio Gelbėtojo gyvenimo ir amžinosios aukos mes ir vėl susijungsime su tais, kurie mums brangūs.
Tądien tikrai džiaugsimės dėl to, kad Mesijas viską nugalėjo tam, kad mes amžinai gyventume.
Dėl šventų apeigų, kurias sudarome šventose šventyklose, mūsų pasitraukimas iš šio trumpalaikio mirtingumo negali ilgam nutraukti ryšių, kurie buvo sutvirtinti amžinais saitais.
Aš iškilmingai liudiju, kad mirtis nėra egzistencijos pabaiga. […]
Supraskime ir gyvenkime dėkodami už tas neįkainojamas dovanas, kurios mums suteikiamos kaip mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo sūnums ir dukroms, ir už pažadą tos šviesios dienos, kai mes visi pergalingai prisikelsime iš kapo.
[…] Koks tamsus bebūtų penktadienis, sekmadienis tikrai išauš.