Kelionė į šventyklą – visada džiugus įvykis
Apie Bažnyčią sužinojau 2009 m. Kai labai susidomėjęs stengiausi sužinoti jos istoriją ir mokymus ir klausiausi jos narių liudijimų, dėmesį atkreipiau į mokymą apie šventyklos darbą gyviesiems ir mirusiesiems. Tuo metu šventykla kaip asmeninis tikslas, kurio turėčiau siekti, man atrodė visiškai nepasiekiama, nes buvau mokinys, kuris klausėsi misionierių vedamų pirmųjų pamokų, o kelionė į kitą šalį atrodė sudėtinga ir brangi, be to, norint patekti į šventyklą keliami asmeninio teisumo reikalavimai atrodė sunkiai įvykdomi.
Nepaisant to, nuodugniai studijavau bažnytinę literatūrą apie šventyklos apeigas, ir kaskart mane aplankydavo mintys apie močiutę, mamos mamą. Jos gyvenimas buvo sunkus ir tragiškai baigėsi gana jauname amžiuje. Pajutau, kad tos apeigos labai reikalingos, ir nusprendžiau, kad jei, nepaisant sunkumų, kada nors pateksiu į šventyklą, būtinai atliksiu už ją visas galimas apeigas.
Praėjus šešiems mėnesiams po krikšto pradėjau lankytis Kijevo šventykloje, nes turėjau riboto naudojimo šventyklos rekomendaciją, kuri leido man patekti į krikštyklą ir krikštytis už mirusiuosius. Galiausiai paaiškėjo, kad visos šventyklos apeigos už mano velionę močiutę buvo atliktos anksčiau nei aš atlikau savąsias. Per vieną tokią kelionę į šventyklą atsivežiau ir kitų giminaičių vardus ir, padedant kitiems Bažnyčios nariams, pavyko už juos atlikti ne tik krikštą ir patvirtinimą, bet ir kitas apeigas, apie kurias tuo metu žinojau tik iš pranašų ir apaštalų žodžių. Man palengvėjo, nes padariau viską, kas nuo manęs priklausė, kad mano giminaičiams anapus uždangos būtų geriau.
Po kurio laiko supratau, kad turiu pradėti ruoštis gauti endaumentą ir kad tai turiu padaryti Helsinkio šventykloje. Tuo metu jau kelerius metus buvau Bažnyčios narys ir seniai galėjau įžengti į šventyklą turėdamas visas teises, tačiau nuolat iškildavo aplinkybių, kurios vertė mane atidėti šį žingsnį vėlesniam laikui. Vos tik apsisprendžiau, aplinkybės susiklostė nuostabiai, ir viskas, kas man trukdė, staiga prarado savo galią. Tas pasiruošimo pirmajai kelionei į šventyklą Helsinkyje laikotarpis buvo vienas džiaugsmingiausių ir laimingiausių mano gyvenime. Taigi apeigos labai pakeitė mano kasdienį gyvenimą, apšviesdamos jį dar prieš man jas priimant.
Lankymasis šventykloje ir atliktos asmeninės apeigos padėjo jausti džiaugsmą ir šventumą. Nusprendžiau, kad šventykloje lankysiuosi taip dažnai, kaip tik galėsiu, kai tik kelias į ją bus paprastas ir atviras, ir man nekils jokių kliūčių. Tada, 2016 m. pradžioje, niekas net negalėjo pagalvoti apie pasaulinę pandemiją ir sienų uždarymą, tačiau tai, kas atrodė visiškai realu, buvo asmeninio gyvenimo aplinkybės arba lėšų trūkumas tokioms kelionėms. Dažnai naudodavausi galimybe lankytis šventykloje ir kaskart, grįžęs namo, suplanuodavau apytiksles kitos kelionės datas. Be to, vienas iš mano šventyklos palaiminimų buvo galimybė archyvuose aptikti naujus protėvių vardus, todėl į šventyklą visada atvykdavau ne tuščiomis rankomis. Praėjus keliems mėnesiams po to, kai atlikau endaumento apeigas, susiradau naują darbą. Mano naujojo darbdavio biuras buvo penkios minutės kelio pėsčiomis nuo vietinio archyvo, kuriame buvo saugomi dokumentai, susiję su mano giminės istorija. Dangiškasis Tėvas palaimino mane ir profesiniu augimu, ir precedento neturinčia genealoginių tyrimų galimybe, kuri leido man padaryti didelę pažangą tyrinėjant savo giminės medį.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad lankymasis šventykloje į mano gyvenimą įnešė materialių bei dvasinių palaiminimų, kurių niekada nebūčiau galėjęs gauti savarankiškai. Šventykla mums visiems suteikia galimybę garbinti Dangiškąjį Tėvą ir Jam tarnauti dalyvaujant apeigose už kitus Jo vaikus, kurie jau iškeliavo iš šio žemiškojo pasaulio, ir taip sustiprėti dvasiškai. Kelionė į šventyklą visada būna džiugus įvykis ir labai tikiuosi, kad netrukus visi galėsime joje lankytis dažniau.