Šventyklos apeigos mums gali suteikti palaiminimų ir džiaugsmo
2020 m. sausį mes – seserys iš Kachovskio skyriaus Maskvoje kartu su seserimis iš kitų skyrių – vykome į šventyklą. Turėjome ilgametę tradiciją Naujuosius metus pradėti nuo apsilankymo Helsinkio šventykloje ir stengėmės jos nelaužyti. Visos džiaugėmės, kad ši kelionė įvyko. Net muitininkai pasienyje mus pasitiko labai maloniai. Svečių namų seserys ir šventyklos darbuotojai mus pasitiko kaip gimines. Vieni su kitais pasisveikinome šypsena, tarptautine kalba, ir buvome labai laimingos, nes atvykome namo – į Dievo namus! Visa savaitė nuo 2020 m. sausio 28 d. iki vasario 2 d. buvo džiaugsminga ir jaudinanti. Tarnaudami vieni kitiems atlikome svarbų darbą šventykloje. Šventykla – tai visiems prieinamas palaiminimas. Ji mus persmelkia, ir jaučiamės taip, tarsi būtų užaugę sparnai. Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Žinome, kad laikas, kurį praleidžiame šventykloje, yra nepaprastai svarbus mums ir mūsų šeimoms išgelbėti bei išaukštinti. Po to, kai patys priimame šventyklos apeigas ir sudarome šventas sandoras su Dievu, kiekvienam iš mūsų reikia tolimesnio dvasinio stiprinimo ir mokymo, kurį galime gauti tik Viešpaties namuose.“ Mano brangūs broliai ir seserys, liudiju, kad tai tiesa! Kai tarnavau savo mirusiems artimiesiems, džiaugiausi, kad buvau dvasiškai stiprinama. Aš pati, būdama garbaus amžiaus, buvau pakrikštyta už seseris, kurios jau išėjo už uždangos. Tą akimirką net nesusimąsčiau apie savo amžių, nes Viešpats mus stiprino. Santuokos užantspaudavimo amžinybei ir vaikų užantspaudavimo su tėvais apeigos teikia man vilties, kad galbūt ir aš galėsiu savo santuoką užantspauduoti amžinybei.
2020 m. sausio 28 d. dalyvavau apeigose, per kurias kūdikėlis Nikanoras, gimęs 1862 m. ir miręs penkių mėnesių, buvo užantspauduotas su savo tėvais. Labai džiaugiausi, tarsi būčiau šio kūdikio motina, bet kaip džiaugėsi jo tėvai, pagaliau susigrąžinę savo sūnų! Viešpats Dievas apdovanojo mus tokiais stebuklais, ir mes be galo džiaugiamės dalyvaudamos apeigose. Manau, kad tie, už kuriuos atliekame šias apeigas, jaučiasi taip pat. Kai stovite prie uždangos, apima jausmas, kad ne jūs, o ta sesuo stovi ir atsakinėja į klausimus. Jaučiu didžiulę atsakomybę tiek už ją, tiek už save – toks stiprus dvasinis ryšys užsimezga su šia seserimi, o tada, anapus uždangos, abiejų laukia didžiulė Dievo palaima.
Iš šventyklos grįžome išskaistintos ir nušvitusios, mūsų sielose spindėjo šviesa, o Viešpats laimino mus per visą ilgą kelionę. Deja, dėl koronaviruso pandemijos ši gera tradicija nutrūko, todėl mums labai liūdna. Meldžiamės ir pasninkaujame, kad Rusijoje būtų pastatyti Dievo namai. Tikime, kad įvyks stebuklas ir šventykla bus pastatyta Rusijoje, o mes ten atliksime daug svarbaus ir reikalingo darbo. Tikiu, kad Viešpats išgirs mūsų maldas ir priims mūsų pasninką.