Net kai esame toli nuo šventyklos, ji gyvena mūsų širdyje

Julijos Salomatinos surinkta medžiaga iš mažo Voronežo skyriaus ir Belgorodo tikinčiųjų Maskvos misijoje.

Kiekvienas prisimena dieną, kai pirmą kartą peržengė Viešpaties namų slenkstį. Kai kam tai įvyko prieš pradedant misiją. Kiti dalyvavo vasaros jaunimo kelionėje į šventyklą arba pirmą kartą į šventyklą įžengė praėjus metams po jų, suaugusiųjų, krikšto. Prisiminimai apie pirmąją kelionę užlieja mus šiltais jausmais, tyru džiaugsmu ir nuostaba, kaip stipriai dvasiškai subrendome.

Brolis Georgijus Vnodčenka prisimena: „Pirmą kartą į Stokholmo Švedijos šventyklą nuvykau 2000 m. gegužę. Turėjau apie 40 vardų mirusiųjų, už kuriuos planavau atlikti apeigas. Apie šventyklą žinojau tik tai, ką buvau perskaitęs Bažnyčios žurnaluose ir vadovėliuose. Pirmiausia mane skatino troškimas vykdyti Dievo valią. Turėjau keletą labai naivių, kaip man iš pradžių atrodė, dvasinių išgyvenimų, susijusių su tarnavimu šventykloje. Pakeliui iš Sankt Peterburgo į Helsinkį pastebėjau neįprastus debesis – lėktuvo pėdsaką. Įsižiūrėjau į baltutėlį debesų verpetų taką žydro dangaus fone ir jame išvydau skraidančių angelų atvaizdus. Esu dailininkas, todėl maniau, kad tai, ką pamačiau, yra mano vaizduotės vaisius. Bet kokia buvo mano nuostaba, kai pakeliui namo vėl pamačiau tą patį! Buvau pilnas džiaugsmo, tarsi dvasinis turtas būtų pripildęs mano širdį, kur jam ir vieta. Atlikau viską, kas buvo suplanuota, ir jaučiausi tarsi vaikas, kuris staiga subrendo. Man labai patinka šis tarnystės savo protėviams darbas. Nuo to laiko praėjo beveik 22 metai. Atlikau apeigas maždaug už penkis tūkstančius žmonių, ir man buvo atskleista tiek daug, kad to neįmanoma trumpai aprašyti.“

Brolis Jurijus Kutepovas taip pat pasidalijo prisiminimais: „Pirmą kartą į šventyklą Stokholme, Švedijoje, nuvykau 2001 m. gruodį ir tai sutapo su pasiruošimu Kalėdoms. Mane sužavėjo ypatinga Kalėdų dvasia, kurią jutau toje šalyje, ir, žinoma, ypatinga Dvasia, kurią jaučiau šventykloje. Tuo metu turėjau daug darbo šventykloje ir per savaitę, kol joje lankiausi, nespėjau visko užbaigti. Tai padėjo man suprasti, kaip svarbu padėti kitiems tarnauti šventykloje. Norėjau tapti toks pat kaip tie galingi šventyklos darbuotojai – broliai iš kitų miestų, kuriuos sutikau per pirmąją kelionę. Taigi per antrąją kelionę į šventyklą paprašiau, kad mane pašauktų šventyklos darbuotoju. Jaučiausi labai laimingas, kai man buvo suteikta galimybė per apeigas atstovauti Viešpačiui. Mačiau brolių džiūgavimą ir seserų, kurios per mane gavo apeigas ir pajuto Viešpaties artumą, džiaugsmo ašaras, ypač šventykloje.“

Sesuo Marija Kutepova sakė: „Man taip pat patinka lankytis šventykloje. Šventykloje visada atrandu ramybę ir atgaivą nuo išorinio pasaulio įtakos, taip pat atsakymus į savo dvasinius klausimus. Pasiilgstu šventyklos ir nekantrauju, kada vėl joje apsilankysiu.“

Nors beveik dvejus metus neturėjome galimybės apsilankyti Viešpaties namuose, daugelis brolių ir seserų nesėdi rankų sudėję ir toliau renka savo giminės istorinę informaciją. Svetainė FamilySearch.org atnaujino veiklą Rusijoje. Iš turimų funkcijų bene svarbiausia yra susijusi su indeksavimu. Kas yra indeksavimas? Tai ranka rašytų duomenų iššifravimas ir vertimas juos perkeliant į elektroninę erdvę. Daugelio archyvų istoriniai įrašai jau nuskenuoti, tačiau, kad juos būtų galima surasti paieškos sistemoje, informaciją reikia įrašyti į specialias formas. Indeksuojantys broliai ir seserys kalba apie džiaugsmą ir ramybę, kuriuos patiria dirbdami šį darbą. Sesuo Nina Afončenko iš Belgorodo grupės prisipažįsta: „Esu dėkinga mylimam Viešpačiui, kad Jis savo malone atvėrė kelią išgelbėjimo apeigoms, per kurias šeimos gali būti sujungiamos amžinybėje. Man labai patinka indeksuoti. Man buvo duotas gyvenimas žemėje, kad padėčiau žmonėms kitoje uždangos pusėje. Tai tarsi asmeninė pažintis su jais. Vieną dieną įvyko stebuklas: tarp įrašų pamačiau šeimos su vaikais pavardes, kurios sutapo su mano draugės, šventyklos darbuotojos iš Kijevo, pavarde. Parašiau jai ir nusiunčiau įrašų nuotraukas, ir ji labai apsidžiaugė. Pajutau stiprią Dvasios įtaką ir supratau, kad mano darbas nenuėjo veltui. Koks džiaugsmas tarnauti Dievui ir Jo vaikams!“

Brolis Jurijus Kutepovas sako: „Indeksavimas man labai primena Džozefo Smito atliktą Mormono Knygos vertimą, nes seni įrašai, kuriuos reikia indeksuoti, kartais parašyti tokia nesuprantama rašysena, kad atrodo neįmanoma jų iššifruoti. Būtent tada pradedate suprasti, kad kai kurias žinias galima įgyti tik dvasiškai, per maldą. Ir iš tiesų, po maldos ir kruopščios analizės tampa aišku, koks tai vardas ar pavardė. Kartais man tenka ieškoti patvirtinančios informacijos internete ir tuomet prisimenu principą, kad, be maldos, reikia ir asmeninių pastangų (žr. Doktrinos ir Sandorų 9:7, 8).“

Giminės istorijos darbas padeda užmegzti ryšį ne tik su tais, kurie jau iškeliavo anapus uždangos, bet ir su gyvais giminaičiais. Deja, dėl darbo ir kitų priežasčių giminaičius dažniausiai matome tik per gimtadienius ir liūdnomis aplinkybėmis, o kai kurių giminaičių apskritai nepažįstame. Giminės istorija padeda mums juos prisiminti. Brolis Jurijus Kutepovas pažymi: „Niekada nemaniau, kad žmonės gali turėti tokius ryškius šeimos bruožus. Kai vėlai vakare pirmą kartą sutikau savo tolimą giminaitę iš Kursko, buvo visiškai tamsu. Bet net ir tamsoje ji kažkaip mane atpažino ir vėliau pasakė: „Iš karto supratau, kad tai Kutepovas.“ Sužinojau, kas buvo mano protėviai vienoje, antroje ir trečioje linijoje, ir jaučiu, kad turiu visų šių žmonių bruožų. Esu įsitikinęs, kad giminės istorija ir šventyklos darbas, taip pat indeksavimas padeda man tapti geresniu mūsų Dangiškojo Tėvo sūnumi ir tikru mūsų Gelbėtojo broliu.“

Kai vėl galėsime netrukdomi lankytis šventykloje, jau būsime kitokie žmonės nei prieš pandemiją. O dabar šventykla gyvena mūsų širdyje ir mes nekantriai laukiame, kada galėsime joje apsilankyti. Sesuo Nafikova, nuolatinė misionierė, kartu su savo vyru, vyresniuoju Kulikovu, tarnaujanti Voronežo skyriuje, sako: „Kai vėl ruošiuos vykti į šventyklą, bus visiškai kitokie jausmai, kitoks pasiruošimas ir kitaip suvoksiu kelionę. Ir žinau, kad po viso to laukia nauji apreiškimai. Įgysiu naujų žinių, nes Dievas mane globoja. Man reikia apreiškimų, susijusių su mano gyvenimu ir mano Kūrėju, kad priartėčiau prie Jo ir tapčiau geresnė bei tyresnė, kad, kai stovėsiu prieš Jį, mano apdarai būtų balti kaip mano sniego baltumo šventyklos suknelė. Žinau, kad tai įmanoma per mano tikėjimą, atgailą dėl nuodėmių, ir Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Pats Viešpats sakė: „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite; prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta“ (Doktrinos ir Sandorų 88:63).