1 skyrius

Evangelijos Sugrąžinimas: aušta šviesesnė diena

„Tėvas ir Sūnus, pasirodydami berniukui Džozefui, įvedė šitą šlovingą evangeliją.“

Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo

Visą savo gyvenimą prezidentas Gordonas B. Hinklis puoselėjo nuoširdžią pagarbą su Evangelijos Sugrąžinimu susijusiems žmonėms ir vietovėms. Išskirtinį dėkingumą jis jautė Džozefui Smitui ir jo vaidmeniui Sugrąžinime. Jis kalbėjo apie „amžinai augančią neįveikiamą trauką liudyti apie Viešpaties dieviškumą bei Pranašo Džozefo Smito misiją“.¹

1935-aisiais kartu su kitais grįžtančiais misionieriais keliaudamas namo iš misijos Anglijoje, Gordonas aplankė Šventąją giraitę bei Kumoros kalvą. Jie taip pat aplankė Karteidžo kalėjimą, kuriame buvo nužudyti Pranašas Džozefas ir Hairumas Smitas. Jie vaikščiojo dulkėtomis Navū gatvelėmis – čia išvaryti šventieji pelkynus pavertė nuostabiu miestu. Nėra abejonių, kad ankstyvųjų šventųjų išbandymai ir pergalės smelkėsi į Gordono protą, kai jis keliavo po tas vietoves ir savo kelionę į vakarus toliau tęsė pionierių maršrutu iki Solt Leik Sičio.

Vėlesniais dešimtmečiais Gordonas B. Hinklis daug kartų sugrįžo į šventas Sugrąžinimo vietas. 2000 m. gruodžio 3 d. vykusiame Pirmosios Prezidentūros kalėdiniame minėjime jis pasakojo apie vieną savo patyrimą Šventojoje giraitėje:

„Kažkada mane paskyrė apsilankyti Niujorko Ročesterio kuolo konferencijoje. Šeštadienį mane lydėjusiems broliams pasakiau: „Atsikelkime anksti ryte, ankstų sekmadienio rytą, ir dar prieš konferenciją nuvykime į Šventąją giraitę.“ Jie visi sutiko. Taigi tą ankstyvą pavasario šabo rytą misijos prezidentas, kuolo prezidentas, regiono atstovas ir aš nuvykome į Palmyrą ir pėsčiomis nuėjome į giraitę. Joje daugiau nieko nebuvo. Buvo ramu ir gražu. Naktį palijo. Ant medžių skleidėsi nauji maži lapeliai.

Vienas su kitu kalbėjomės tyliai. Atsiklaupėme ant drėgnos žemės ir meldėmės. Negirdėjome jokio balso. Neišvydome jokio regėjimo. Tačiau nepaaiškinamu būdu kiekvienam iš mūsų buvo pasakyta, kad taip, viskas čia įvyko būtent taip, kaip pasakojo Džozefas. Būtent čia Dievas, mūsų Amžinasis Tėvas, ir Jo Mylimasis Sūnus, prisikėlęs Viešpats Jėzus Kristus, pasirodė keturiolikmečiui berniukui ir į jį prabilo. Jų neprilygstama šviesa nusileido ant jo ir jam buvo pasakyta, ką turįs daryti.

Tuo didingu metu, per Pirmąjį regėjimą, prasiskleidė uždanga ir pro ją atėjo Kristaus Bažnyčios žemėje sugrąžinimas. Iš tamsybių tyrų, iš tamsiųjų senovės amžių jis atėjo į šlovingą auštančią naują dieną. Po to kaip dar viena Viešpaties Jėzaus Kristaus liudytoja atėjo Mormono Knyga. Jo šventa dieviška kunigystė buvo sugrąžinta rankomis tų, kurie ją turėjo senovėje. Pranašui ir jo bendradarbiams buvo suteikti raktai ir galios. Žemėje vėl atsirado senovinė Bažnyčia su visomis ankstesnių Evangelijos laikotarpių palaimomis, galiomis, doktrinomis, raktais ir principais. Tai [Kristaus] Bažnyčia. Ji vadinasi Jo vardu. Ji valdoma per Jo kunigystę. Neduota po dangumi jokio kito vardo, kuriuo žmonės galėtų būti išgelbėti. Džozefas Smitas […] tapo didžiu Jo testatoriumi.“²

Su Pirmuoju regėjimu prasidėjo „paskutinis ilgos Dievo reikalų su žemės vyrais ir moterimis kronikos skyrius.“

Gordono B. Hinklio mokymai

Po Gelbėtojo mirties Jo įkurta Bažnyčia ilgainiui atsimetė.

[Jėzus Kristus] buvo ir yra didžioji centrinė žmonijos istorijos figūra, visų žmonių laikų ir laikotarpių zenitas.

Prieš mirtį Jis įšventino Savo apaštalus. Kurį laiką jie toliau darbavosi. Buvo įtvirtinta Jo Bažnyčia.³

Po Gelbėtojo mirties Jo įkurta Bažnyčia ilgainiui atsimetė. Išsipildė Izaijo žodžiai: „Žemė suteršta joje gyvenančiųjų, nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus, sulaužė amžinąją Sandorą“ (Izaijo 24:5).⁴

Paulius laiškuose meldė stiprybės Kristaus pasekėjams, kad šie nenuklystų nelabojo keliais. Tačiau atsimetimo dvasia galiausiai paėmė viršų.⁵

Bėgo šimtmečiai. Virš žemės pasklido tamsos debesis. Izaijas taip apibūdino: „Žemę gaubia sutemos ir tautas dengia tamsybės“ (Izaijo 60:2).

Tai buvo plėšikavimo ir kančių laikai, pažymėti ilgo ir kruvino konflikto. […] Tai buvo nevilties amžius, ponų ir baudžiauninkų laikai.

Praėjo pirmasis tūkstantis metų ir išaušo antrasis tūkstantmetis. Pirmieji jo šimtmečiai buvo ankstesniojo tūkstantmečio tąsa. Tai buvo laikai, kupini baimės ir kančių.⁶

Renesansas ir Reformacija padėjo paruošti kelią Evangelijos Sugrąžinimui.

Kažkokiu būdu tuo ilgu tamsos laikotarpiu buvo uždegta žvakė. Renesanso amžius su savimi atnešė lavinimosi, meno ir mokslo klestėjimą. Prasidėjo drąsių vyrų ir moterų, kurie žiūrėjo į dangų pripažindami Dievą ir Jo dievišką Sūnų, judėjimas. Mes tai vadiname Reformacija.⁷

Reformatoriai darbavosi, kad pakeistų [krikščioniškąją] bažnyčią. Iš jų pasižymėjo tokie vyrai kaip Liuteris, Melanchtonas, Husas, Cvinglis ir Tindeilas. Tai buvo labai drąsūs vyrai, keli iš jų dėl savo įsitikinimų turėjo patirti žiaurią mirtį. Gimė protestantizmas, šaukęsis reformacijos. Reformacijai nepavykus, reformatoriai ėmė kurti savo bažnyčias. Tai jie darė be kunigystės įgaliojimo. Vienintelis jų troškimas buvo surasti nišą, kurioje jie galėtų Dievą garbinti taip, kaip jie manė turį Jį garbinti.

Kol toks bruzdesys vilnijo po krikščioniškąjį pasaulį, darbavosi ir politinės jėgos. Kilo Amerikos nepriklausomybės karas, po kurio gimė tauta, Konstitucijoje pareiškusi, kad valdžia neturi kištis į religijos reikalus. Išaušo naujas rytas, šlovinga diena. Neliko valstybinės bažnyčios. Nė vienas tikėjimas nebuvo viršesnis už kitą.

Po šimtmečių tamsos, skausmo ir kančių pribrendo laikas Evangelijos Sugrąžinimui. Apie šią ilgai lauktą dieną kalbėjo senovės pranašai.

Visi praėję amžiai rodė į šį laikotarpį. Amžiai, su visomis savo kančiomis ir viltimis, atėjo ir praėjo. Visagalis tautų Teisėjas, Gyvasis Dievas nusprendė, kad atėjo laikai, apie kuriuos kalbėjo pranašai. Danielius regėjo akmenį, nuo kalno atkirstą be rankų, kuris virto dideliu kalnu ir pripildė visą žemę [žr. Danieliaus 2:35, 44].⁸

Sugrąžinimas buvo įvestas per Tėvo ir Sūnaus pasirodymą Džozefui Smitui.

Po daugelio žemėje vaikščiojusių kartų, daugelis kurių gyveno nesutarimuose, neapykantoje, tamsoje ir blogyje, išaušo didi nauja Sugrąžinimo diena. Berniukui Džozefui pasirodę Tėvas ir Sūnus įvedė šią šlovingą evangeliją.⁹

Koks išties nepaprastas regėjimas nutiko tais 1820 metais, kai priešais miškelyje besimeldžiantį Džozefą pasirodė Tėvas ir Sūnus. Vienas iš jų kreipėsi į jį vardu ir, rodydamas į kitą, tarė: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:17.)

To dar niekada nebuvo. Kai kas pagalvos, kodėl svarbu, kad Tėvas pasirodė su Sūnumi. Manau todėl, kad Jie įvedė laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį, paskutinį ir galutinį Evangelijos laikotarpį, kuriame vyks visų ankstesnių Evangelijos laikotarpių elementų surinkimas į vieną. Tai bus paskutinis ilgos Dievo reikalų su žemės vyrais ir moterimis kronikos skyrius.¹⁰

Kiekvienas mūsų išsakomas tvirtinimas apie dievišką įgaliojimą, kiekviena mūsų pateikiama tiesa apie šio darbo pagrįstumą – visa tai remiasi to pranašo berniuko matytu Pirmuoju regėjimu. Be jo nedaug ką teturėtume pasakyti. Tai buvo didis uždangos atidengimas į laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį, kuriame, kaip žadėjo Dievas, Jis sugrąžins visas buvusių Evangelijos laikotarpių galias, dovanas ir palaimas.¹¹

Sugrąžinti kunigystės įgaliojimas ir raktai.

Sugrąžinimo dalimi buvo Melchizedeko kunigystės įgaliojimo ir raktų sugrąžinimas į žemę.

Sugrąžindamas Aarono kunigystę prikeltas Jonas Krikštytojas uždėjo savo rankas Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui ant galvų ir tarė: „Jums, mano bendratarniai, Mesijo vardu aš suteikiu Aarono kunigystę, turinčią angelų tarnavimo ir atgailos evangelijos, ir krikšto panardinant nuodėmėms atleisti raktus“ (DS 13:1).¹²

Po to apsilankė Viešpaties Jėzaus Kristaus apaštalai Petras, Jokūbas ir Jonas, kurie Džozefui ir Oliveriui Kauderiui suteikė Melchizedeko kunigystę, o ją šie apaštalai buvo gavę iš Paties Viešpaties rankų.¹³

Trys iš [Gelbėtojo] apaštalų – Petras, Jokūbas ir Jonas – pasirodė Džozefui ir Oliveriui kažkur „tyruose“ prie Saskuehenos upės (žr. DS 128:20). Jie uždėjo rankas ant jų galvų ir suteikė jiems šį šventą įgaliojimą. […]

Savo kunigystę galiu tiesiogiai atsekti iki šio įvykio. Mano kunigystės linija atrodo taip: mane įšventino Deividas O. Makėjus, kurį įšventino Džozefas F. Smitas, kurį įšventino Brigamas Jangas, kurį įšventino trys liudytojai, kuriuos įšventino Džozefas Smitas Jaunesnysis ir Oliveris Kauderis, kuriuos įšventino Petras, Jokūbas ir Jonas, o juos įšventino Viešpats Jėzus Kristus.

Panašiai ji atkeliavo pas [kiekvieną Melchizedeko kunigystės turėtoją]. Kiekvienas iš jūsų, šią kunigystę turintys broliai, ją taip pat tiesiogine linija gavote iš šio Petro, Jokūbo ir Jono suteikimo.¹⁴

Per Džozefą Smitą Viešpats apreiškė iš kitų bažnyčių mus išskiriančias tiesas.

Leiskite man paminėti bent keletą iš daugelio jaunajam Pranašui apreikštų doktrinų ir praktikų, išskiriančių mus iš visų kitų bažnyčių. Jos jums pažįstamos, tačiau verta jas pakartoti ir apie jas pamąstyti.

Dievybė

Pirmoji iš jų […] yra paties Dievo ir Jo Mylimo Sūnaus, prisikėlusio Viešpaties Jėzaus Kristaus, pasirodymas. Mano supratimu ši didinga teofanija yra pats nuostabiausias įvykis po mūsų Viešpaties gimimo, gyvenimo, mirties ir prisikėlimo laiko viduryje.

Neturime liudijimų apie kokį nors kitą jam prilygstantį įvykį.

Ištisus šimtmečius žmonės rinkdavosi ir ginčydavosi dėl Dievybės esmės. 325 metais Konstantinas į Nikėją surinko įvairių sričių mokslo žmones. Po dviejų mėnesių aštrių debatų jie surado kompromisinį apibrėžimą, kuris tarp krikščionių kaip doktrininis pareiškimas apie Dievybę nusistovėjo ištisiems šimtmečiams.

Siūlau jums paskaityti tą apibrėžimą ir jį palyginti su berniuko Džozefo pareiškimu. Jis paprasčiausiai pasako, kad Dievas stovėjo priešais jį ir į jį prabilo. Džozefas galėjo Jį matyti ir galėjo Jį girdėti. Jis buvo kaip žmogus, apčiuopiama esybė. Be Jo dar buvo prisikėlęs Viešpats – atskira esybė, kurią Jis pristatė kaip Savo Mylimąjį Sūnų, su Juo Džozefas irgi kalbėjosi.

Drįstu pareikšti, kad per tą trumpą nepaprastą regėjimą Džozefas apie Dievybę sužinojo daugiau nei visi praeities mokslininkai ir dvasininkai.

Šiame dieviškame apreiškime buvo neabejotinai patvirtintas Viešpaties Jėzaus Kristaus prisikėlimo realumas.

Šis Dievybės pažinimas, amžius slėptas nuo pasaulio, buvo pirmasis didis dalykas, kurį Dievas apreiškė Savo išrinktajam tarnui.¹⁵

Mormono Knyga yra bendraliudininkė su Biblija

„Mormono Knyga […] tai lyg balsas iš dulkių, liudijantis apie Dievo Sūnų.“

Kalbu apie antrą labai svarbų Dievo apreikštą dalyką.

Krikščioniškasis pasaulis Bibliją laiko Dievo žodžiu. Dauguma net nežino, kaip ji pas mus atsirado.

Neseniai baigiau skaityti naujai išleistą knygą, parašytą garsaus mokslininko. Iš jo pateiktos informacijos darosi akivaizdu, kad įvairios Biblijos knygos į vieną buvo surinktos, regis, pakankamai nesistemingai. Kai kada tam tikri įvykiai buvo aprašyti gerokai vėliau nei įvyko. Tad norisi klausti: „Ar Biblija yra tikra? Ar ji tikrai Dievo žodis?“

Mes atsakome, kad ji tikra tiek, kiek teisingai išversta. Prie jos atsiradimo prisidėjo Viešpaties ranka. Tačiau dabar ji nebėra vienintelė. Yra dar vienas liudijimas apie joje esančias reikšmingas ir svarbias tiesas.

Raštai skelbia, kad „dviejų ar trijų liudytojų parodymais remsis visa byla“ (2 Korintiečiams 13:1).

Mormono Knyga išėjo Dievo dovanos ir galios dėka. Ji – lyg balsas iš dulkių, liudijantis apie Dievo Sūnų. Joje kalbama apie Jo gimimą, tarnavimą, nukryžiavimą ir prisikėlimą, ir apie Jo pasirodymą Amerikos žemyno Dosniosios žemės teisiesiems.

Ji yra apčiuopiamas daiktas, kurį galima paimti, skaityti ir išmėginti. Po jos viršeliais yra pažadas apie jos dievišką kilmę. Milijonai žmonių ją išmėgino ir suprato, kad tai tikras ir šventas metraštis. […]

Kaip Biblija yra Senojo Pasaulio testamentas, taip Mormono Knyga yra Naujojo Pasaulio testamentas. Jos išvien skelbia, kad Jėzus yra Tėvo Sūnus. […]

Ši šventa knyga, atėjusi per apreiškimą iš Visagalio, tikrai yra dar vienas testamentas apie mūsų Viešpaties dieviškumą.¹⁶

Kunigystės įgaliojimas ir Bažnyčios organizavimas

Kunigystė yra įgaliojimas veikti Dievo vardu. […] Neseniai skaičiau vieną knygą apie ankstyvosios Bažnyčios atsimetimą. Jei tos Bažnyčios įgaliojimas buvo prarastas, kaip jį reikėjo atgauti?

Kunigystės įgaliojimas atėjo iš vienintelės įmanomos vietos – iš dangaus. Jis buvo perduotas rankomis tų, kurie tą galią turėjo tuomet, kai po žemę vaikščiojo Gelbėtojas. […]

Kaip gražiai atsiskleidė šis Sugrąžinimo modelis, atvedęs į Bažnyčios organizavimą 1830 metais. […] Pats Bažnyčios pavadinimas atėjo per apreiškimą. Kieno tai buvo Bažnyčia? Džozefo Smito? Oliverio Kauderio? Ne, tai buvo Jėzaus Kristaus Bažnyčia, atkurta žemėje šiomis pastarosiomis dienomis.¹⁷

Šeima

Kitas įstabus ir nepakartojamas apreiškimas, kurį gavo Pranašas, buvo amžinojo šeimos gyvavimo planas.

Šeima yra Visagalio kūrinys. Ji reiškia pačius švenčiausius ryšius. Ji reiškia pačias rimčiausias pastangas. Ji yra pamatinė visuomenės organizacija.

Per Dievo apreiškimus Savo pranašui atėjo doktrina ir įgaliojimas, per kurį šeimos yra kartu užantspauduojamos ne tik šiam gyvenimui, bet ir visai amžinybei.¹⁸

Mažų vaikų nekaltumas

Mažų vaikų nekaltumas – tai kitas apreiškimas, kurį Dievas davė per pranašą Džozefą. Įprastai kūdikiai krikštijami norint nuplauti vadinamąją Adomo ir Ievos nuodėmę. Pagal Sugrąžinimo doktriną krikštas yra skirtas kiekvieno žmogaus asmeninėms nuodėmėms atleisti. Jis tampa sandora tarp Dievo ir žmogaus. Jis atliekamas sulaukus atsakomybės amžiaus, kai žmogus yra pakankamai suaugęs atskirti gėrį nuo blogio. Jis atliekamas panardinimu, simbolizuojant Jėzaus Kristaus mirtį bei palaidojimą ir Jo išėjimą prisikėlus.¹⁹

Mirusiųjų išgelbėjimas

Tęsdamas paminėsiu dar vieną apreikštą tiesą. Sakoma, kad Dievas yra nešališkas, tačiau nė vienoje kitoje man žinomoje bažnyčioje nėra sukurtos sąlygos už mirties uždangos esantiesiems gauti visas gyviesiems teikiamas palaimas. Nuostabioji mirusiųjų išgelbėjimo doktrina yra šios Bažnyčios savitumas. […] Mirusiesiems suteikiamos tokios pačios galimybės, kaip ir gyviesiems. Ir vėl, kokias šlovingas ir nuostabias sąlygas per apreiškimą Savo pranašui sudarė Visagalis.²⁰

Dievo vaikų prigimtis, paskirtis ir potencialas

Yra apreikšta amžinoji žmogaus prigimtis. Mes esame Dievo sūnūs ir dukterys. Dievas yra mūsų dvasių Tėvas. Mes gyvenome dar prieš ateidami čia. Buvome asmenybės. Šiame gyvenime gimėme pagal dievišką planą. Čia esame, kad išbandytume savo vertumą pagal Dievo mums suteiktą valios laisvę. Mirę mes toliau gyvensime. Mūsų amžinasis gyvenimas susideda iš trijų fazių: pirmoji – mūsų ikimirtingasis gyvenimas; antroji – mūsų žemiškasis gyvenimas ir trečioji – mūsų pomirtinis gyvenimas. Mirdami mirštame šiam pasauliui ir pro uždangą įžengiame į tą aplinką, į kurią esame verti įžengti. Ir vėl, tai yra unikali, ypatinga ir brangi šios Bažnyčios doktrina, atėjusi per apreiškimą.²¹

Šiuolaikinis apreiškimas

Pateikiu šią trumpą santrauką apie nepaprastas žinias ir įgaliojimą, Dievo išlietus ant Savo pranašo galvos. […] Yra dar vienas dalykas, apie kurį privalau užsiminti. Tai yra šiuolaikinio apreiškimo principas. Pranašo parašytame Tikėjimo Teiginyje skelbiama:

„Mes tikime visa, ką Dievas apreiškė, visa, ką jis apreiškia šiuo metu, ir tikime, kad jis dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų, susijusių su Dievo karalyste“ (Tikėjimo Teiginių 1:9).

Augančiai bažnyčiai, kuri šiais sudėtingais laikais plinta po visą žemę, reikalingas nuolatinis apreiškimas iš dangaus sosto, kad ją nukreiptų ir vestų pirmyn.

Su malda ir troškimu ieškodami Viešpaties valios mes liudijame, kad nukreipimas gaunamas, apreiškimai suteikiami ir kad Viešpats laimina Savąją Bažnyčią, einančią nulemtu keliu.

Tvirtu pamatu turėdami pranašo Džozefo dievišką pašaukimą ir per jį atėjusius apreiškimus iš Dievo, mes žengiame pirmyn.²²

Po Džozefo Smito būdamas 15-uoju žmogumi, dėvinčiu jo gautą pranašo mantiją, iškilmingai liudiju, kad pranašo Džozefo pasakojimas apie [Sugrąžinimo įvykius] yra tikras, kad Tėvas […] paliudijo apie Savo Sūnaus dieviškumą, kad Sūnus mokė berniuką pranašą ir kad po to buvo daug įvykių, atvedusių į vienintelės tikros ir gyvos bažnyčios ant visos žemės veido suorganizavimą [žr. DS 1:30].²³

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kodėl pasaulio žmonėms reikėjo Jėzaus Kristaus Bažnyčios ir Evangelijos sugrąžinimo? (Žr. 1 poskyrį.) Kokiais būdais Viešpats ruošė kelią Evangelijos sugrąžinimui? (Žr. 2 poskyrį.)
Apmąstykite prezidento Hinklio mokymus apie Pirmąjį regėjimą (žr. 3 poskyrį). Kokį poveikį jums yra padaręs jūsų liudijimas apie Pirmąjį regėjimą?
Kodėl būtinai reikėjo, kad kunigystę sugrąžintų pasiuntiniai iš dangaus? (Žr. 4 poskyrį.) Kodėl svarbu, kad Melchizedeko kunigystę turintieji savo kunigystės įgaliojimą gali atsekti iki pat Jėzaus Kristaus?
5 poskyryje apžvelkite per apreiškimą pranašui Džozefui Smitui atėjusių tiesų santrauką. Kaip šios tiesos laimina jūsų gyvenimą? Kaip vaikams galėtume padėti šias tiesas suprasti ir vertinti?

Susijusios Raštų nuorodos

Izaijo 2:1–3; Apaštalų darbų 3:19–21; Apreiškimo 14:6–7; 2 Nefio 25:17–18; DS 128:19–21

Patarimas studijuojantiesiems

„Jūsų Evangelijos studijos yra veiksmingiausios, kai jus moko Šventoji Dvasia. Visada pradėkite Evangelijos studijas nuo maldos, melsdami Šventosios Dvasios pagalbos“ (Skelbti Mano Evangeliją [2004], p. 18).