Pirmyn su tikėjimu

Kad šiame pasaulyje mums sektųsi ir jaustume pasitenkinimą, jums ir man tereikia vieno dalyko – tikėjimo – to dinamiško, galingo ir nuostabaus elemento, per kurį, kaip pareiškė Paulius, buvo sutverti pasauliai (žr. Hebrajams 11:3). Kalbu ne apie kažkokią eterio koncepciją, bet apie praktišką, pragmatišką, veikiantį tikėjimą, tokį tikėjimą, kuris įkvepia mus klauptis ant kelių melsti Viešpaties pagalbos, o po to, su tam tikru dievišku pasitikėjimu, atsikelti ir imtis darbo siekiant trokštamų rezultatų. Toks tikėjimas yra pats geriausias turtas. Toks tikėjimas po to, kai esame viską pasakę ir padarę, lieka mūsų vienintele tikra ir neblėstančia viltimi.

[…] Tikėjimas gali tapti neišsenkančiu tikslingo gyvenimo šaltiniu. Nė vienas motyvas vertai stengtis neįtikina labiau nei žinojimas, kad esame Dievo vaikai, kad Dievas tikisi, jog kažką nuveiksime savo gyvenime, ir kad Jis mums gali padėti, jei ieškosime Jo pagalbos. […]

Kalbėdamas apie tikėjimą omenyje turiu ne abstrakčiąją prasmę. Omenyje turiu gyvą, gają jėgą, pasireiškiančią tuomet, kai Dievą imame laikyti savo Tėvu, o Jėzų Kristų – Gelbėtoju. […]

Tikėjimas Dieviška Esybe, Visagaliu, yra toji didžioji įkvepianti jėga, galinti pakeisti mūsų gyvenimą.³

Prieš daugelį metų dirbau prie geležinkelių, kurių bėgiai vingiavo per kalnuotas vietoves. Dažnai važinėjau traukiniais. Tai dar buvo garvežių laikai. Tie dideli geležinkelių monstrai buvo milžiniški, greiti ir pavojingi. Dažnai stebėdavausi: kaip garvežio mašinistas drįsta leistis į naktinę kelionę! Tada suvokiau, kad tai nebuvo viena ilga kelionė, o nuolatinė trumpesnių kelionių tąsa. Garvežys turėjo galingą priekinį žibintą, nušviesdavusį kelią 360 ar 460 metrų į priekį. Mašinistui užtekdavo matyti tik tą atstumą, ir to pakakdavo, nes jį prieš save matydavo visą naktį, kol išaušdavo nauja diena. […]

Panašiai yra ir su mūsų amžinąja kelione. Žengiame po vieną žingsnį. Tai darydami judame link nežinomybės, tačiau tikėjimas nušviečia kelią. Jei tą tikėjimą puoselėsime, niekada nekeliausime tamsoje. […]

Iššūkis, su kuriuo susiduria kiekvienas šios Bažnyčios narys, yra kito žingsnio žengimas – prisiėmimas tos atsakomybės, į kurią yra šaukiamas, kad ir koks netinkamas jai jaustųsi; o tai reikia daryti su tikėjimu, visiškai pasitikint, kad Viešpats nušvies kelią į priekį.⁴

Vienintelis tikrasis šios Bažnyčios turtas yra jos žmonių tikėjimas.⁵

Koks žavus ir nuostabus dalykas yra tai, kad tūkstančius palytėja Šventosios Dvasios stebuklas, kad jie įtiki, priima ir tampa [šios Bažnyčios] nariais. Jie pasikrikštija. Jų gyvenimai amžiams pasikeičia į gera. Įvyksta stebuklų. Jų širdyse atsiranda tikėjimo sėkla. Ji auga jiems besimokant. Priimdami principą po principo jie galiausiai gauna nuostabių palaimų, skirtų tiems, kurie šioje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje vaikšto su tikėjimu.

[…] Ši brangi ir nuostabi tikėjimo dovana, ši dovana iš Dievo, mūsų Dangiškojo Tėvo, vis dar yra šio darbo stiprybė ir nebyli šio darbo žinios galia. Už viso to slypi tikėjimas. Tikėjimas yra viso to turinys. Ar tai sietųsi su vykimu į misiją, Išminties Žodžio laikymusi, dešimtinės mokėjimu – tai tas pats. Visi mūsų daromi darbai liudija apie mūsų tikėjimą.

[…] Šio reikalo ir karalystės stiprybė glūdi ne jos pasaulietiniuose turtuose, kad ir kokie įspūdingi jie būtų. Ji glūdi jos žmonių širdyse. Štai kodėl jis sekasi. Štai kodėl jis stiprėja ir plečiasi. Štai kodėl per jį atliekami tokie stebėtini dalykai. Visa tai dėl tikėjimo dovanos, kurią Visagalis teikia tiems Savo vaikams, kurie neabejodami ir nesibaimindami žengia pirmyn. […]

Tikėjimas yra liudijimo pagrindas. Tikėjimas yra lojalumo šiai Bažnyčiai priežastis. Tikėjimas simbolizuoja džiaugsmingą pasiaukojimą plėtojant Viešpaties darbą.⁶

Evangelija – tai geroji naujiena. Tai žinia apie pergalę. Tai dalykas, kurį reikia priimti su entuziazmu. […]

Tad nebijokime. Jėzus yra mūsų vadas, mūsų stiprybė ir mūsų karalius.

Šis amžius – pesimizmo amžius. O mes atliekame tikėjimo misiją. Mano broliai ir seserys visame pasaulyje, kviečiu jus vėl sutvirtinti savo tikėjimą, toliau vykdyti šį darbą visame pasaulyje. […]

„Broliai, argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, broliai; ir pirmyn, pirmyn į pergalę!“ (DS 128:22.) Taip rašė pranašas Džozefas tikėjimo psalmėje.

Kokia šlovinga yra šio didžio reikalo praeitis. Ji kupina didvyriškumo, drąsos, narsos ir tikėjimo. Kokia nuostabi yra dabartis, nes žengiame pirmyn laimindami žmonių gyvenimus visur, kur tik jie klausosi Viešpaties tarnų žinios. Kokia nuostabi bus ateitis, kai Visagalis toliau ris Savo šlovingąjį darbą, gėriu palytėdamas visus tuos, kurie priims ir gyvens pagal Jo Evangeliją, netgi sieks amžinai palaiminti visų kartų Savo sūnus ir dukteris per nesavanaudišką darbą tų, kurių širdys yra kupinos meilės pasaulio Išpirkėjui. […]

Aš kviečiu kiekvieną iš jūsų, kad ir kur būtumėte, kaip šitos bažnyčios narius, stotis ant kojų ir su daina savo širdyje eiti pirmyn, gyvenant pagal Evangeliją, mylint Viešpatį ir statant karalystę. Kartu mes pasiliksime kelyje ir išlaikysime tikėjimą, Visagaliui būnant mūsų stiprybe.⁷

Kas iš mūsų gali pasakyti, kad nėra jautęs baimės? Nepažįstu nė vieno, kuris jos nebūtų jautęs. Žinoma, vieni patiria didesnę baimę nei kiti. Kai kurie virš jos pakyla greičiau, tačiau kiti joje įstringa, ji traukia juos žemyn ir net priverčia pasiduoti. Mes baiminamės pajuokos, baiminamės nesėkmės, baiminamės vienatvės, baiminamės neišmanymo. Kai kurie baiminasi dabarties, o kai kurie – ateities. Kai kurie nešiojasi nuodėmės naštą ir atiduotų beveik viską, kad tik nusimestų tos naštos pančius, tačiau baiminasi keistis. Pripažinkime, kad baimė yra ne iš Dievo; šis maudžiantis, niokojantis elementas yra iš tiesos ir teisumo priešininko. Baimė – tai tikėjimo priešprieša. Jos padariniai yra naikinantys, netgi mirtini.⁸

Paulius rašė Timotiejui: „Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.

Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Timotiejui 1:7–8).

Norėčiau, kad kiekvienas šios bažnyčios narys šiuos žodžius pasidėtų ten, kur juos galėtų pamatyti kiekvienos dienos rytą. Jie suteiks mums drąsos prabilti, jie suteiks mums tikėjimo bandyti, jie sustiprins mūsų įsitikinimą apie Viešpatį Jėzų Kristų. Tikiu, kad žemėje įvyks daugiau stebuklų.⁹

Paveikslėlis

Jesus Christ

Kartą kalbėjausi su vienu draugu, pabėgusiu iš savo gimtinės. Jo šaliai sužlugus, jis buvo suimtas ir įkalintas. Jo žmona ir vaikai sugebėjo ištrūkti, tačiau daugiau nei trejus metus jis buvo kalinamas be jokių galimybių bendrauti su savo mylimaisiais. Maistas buvo prastas, gyvenimo sąlygos – slegiančios, be jokių pagerėjimo prošvaisčių.

„Kas jus palaikė visas tas tamsias dienas?“ – paklausiau aš.

Jis atsakė: „Mano tikėjimas; mano tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Savo naštas uždėjau jam ir jos ėmė atrodyti daug lengvesnės.“¹⁰

Viskas bus gerai. Nesijaudinkite. Tai sau sakau kiekvieną rytą. Viskas bus gerai. Jei darysite geriausia, ką galite, viskas bus gerai. Pasitikėkite Dievu ir ženkite pirmyn tikėdami ir pasikliaudami ateitimi. Viešpats mūsų neapleis. Jis mūsų neapleis.¹¹

Ar kas iš mūsų negalėtų pasakyti, kad jei labiau tikėtume Dievu, tai mums būtų geriau, nei yra dabar? Jei tikime, tai jokia kliūtis neatrodo per didelė, joks iššūkis nėra per sunkus. Tikėjimo padedami galime pakilti virš tų neigiamų mūsų gyvenimo veiksnių, kurie nuolat mus tempia žemyn. Įdėdami pastangų galime vystyti gebėjimą sutramdyti link žeminančių ir piktų veiksmų vedančius impulsus. Tikėjimo padedami galime tramdyti savo troškimus. Galime pagelbėti nusiminusiems ir pralaimėjusiems – galime juos sušildyti savo pačių tikėjimo stiprybe ir galia.¹²

Jei tarnystei skirsite savo laiko ir talentų, jūsų tikėjimas augs, o abejonės blės.¹³

Bažnyčia prašys jūsų daryti daug dalykų. Ji prašys jūsų atlikti įvairias pareigas. Mes neturime profesionalios dvasininkijos. Jūs tampate šios Bažnyčios dvasininkija, tad jei esate šaukiami kur nors tarnauti, raginu jus atsiliepti, nes tai darydami stiprinsite ir auginsite savo tikėjimą. Tikėjimas yra lyg mano rankos raumuo. Jeigu jį naudoju, jei jį maitinu, jis stiprėja; jis padarys daug dalykų. Bet jeigu jį laikysiu parišęs ir su juo nieko nedarysiu, jis silpnės ir darysis nenaudingas; panašiai bus ir jums. Jei pasinaudosite kiekviena proga, jei priimsite kiekvieną pašaukimą, Viešpats padarys jį jums įmanomą atlikti. Bažnyčia neprašys jūsų daryti to, ko negalėtumėte padaryti su Viešpaties pagalba.¹⁴

Štai mano malda už mus visus: „Viešpatie, sustiprink mūsų tikėjimą“ [žr. Luko 17:5]. Padidink mūsų tikėjimą, kad pereitume netikrumo ir abejonės bedugnes. […]

Viešpatie, padidink mūsų tikėjimą, kad pakiltume virš paliegusių trukdytojų šiam didžiam ir šventam Tavo darbui. Sustiprink mūsų valią. Padėk mums statyti ir plėsti Tavąją karalystę pagal Tavo didįjį pavedimą, kad ši Evangelija kaip liudijimas visoms tautoms galėtų būti skelbiama visame pasaulyje. […]

Suteik mums tikėjimo žvelgti toliau savo laikinų problemų į ateities stebuklus. Suteik mums tikėjimo mokėti dešimtines ir atnašas bei pasikliauti, kad Tu, Visagali, atversi dangaus langus kaip esi pažadėjęs. Suteik mums tikėjimo daryti tai, kas gera, ir kas bus tebūnie.

Suteik mums tikėjimo tuomet, kai užklupusios nelaimių audros mus parbloškia žemėn. O kai esame pasiligoję, tegul mūsų pasitikėjimas kunigystės galiomis auga. Kad sektume šiuo Jokūbo patarimu:

„Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu.

Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels“ (Jokūbo 5:14–15; kursyvas pridėtas). […]

Viešpatie, mums einant mirties šešėlio slėniu, suteik tikėjimo šypsotis pro ašaras, žinant, kad viskas yra mylinčio Tėvo amžinojo plano dalis, kad eidami per šio gyvenimo slenkstį įžengiame į šlovingesnįjį gyvenimą, ir kad dėl Dievo Sūnaus apmokėjimo visi pakils iš kapo, o ištikimieji toliau sieks išaukštinimo.

Suteik mums tikėjimo atlikti mirusiųjų išpirkimo darbą, kad Tavo visų kartų sūnų ir dukterų labui būtų įvykdyti Tavo amžinieji tikslai.

Tėve, suteik mums tikėjimo sekti tavo patarimais mažuose dalykuose, kurie tiek daug reiškia. […]

Viešpatie, stiprink mūsų tikėjimą vieno kitu, savimi ir savo gebėjimu daryti gerus ir didžius dalykus. […]

Tėve, sustiprink mūsų tikėjimą. Iš viso to, ko mums reikia, manau, kad labiausiai reikia stiprinti tikėjimą. Taigi, brangus Tėve, stiprink mūsų tikėjimą Tavimi, Tavo Mylimuoju Sūnumi, Tavo didžiuoju amžinuoju darbu, savimi – Tavo vaikais, ir mūsų gebėjimu eiti ir vykdyti Tavo valią ir Tavo priesakus. To nuolankiai meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.¹⁵

• Prezidentas Hinklis mokė, kad tikėjimas Dievu yra „didžioji įkvepianti jėga, galinti pakeisti mūsų gyvenimą“ (1 poskyris). Kokie patyrimai jums padėjo sužinoti apie tikėjimo galią? Ar esate matę, kaip judant „link nežinomybės […] tikėjimas nušviečia kelią“?

• Ką 2 poskyryje galime sužinoti apie šios Bažnyčios stiprybės šaltinį? Kaip tarpusavyje siejasi tikėjimas ir aukojimasis? Pamąstykite, kaip galėtumėte paisyti prezidento Hinklio kvietimo „vykdyti šį darbą visame pasaulyje“.

• Kodėl, jūsų manymu, tikėjimas turi galios mums padėti išbandymų metu? (Žr. 3 poskyrį.) Kada tikėjimas yra jums padėjęs pakilti aukščiau baimės? Kada tikėjimas yra jums padėjęs pakilti aukščiau kitų kliūčių?

• Peržiūrėkite prezidento Hinklio maldą 4 poskyryje. Kurie šios maldos žodžiai jums yra ypač prasmingi? Kaip tikėjimas gali mums padėti įveikti netikrumą ir abejones? Kaip tikėjimas gali padėti mums žvelgti anapus savo problemų į ateities stebuklus?

Jono 14:12–14; Romiečiams 5:1–5; 2 Nefio 26:12–13; Moronio 7:33–38; DS 27:16–18

„Jei reguliariai ir stropiai studijuosime Raštus ir nuoširdžiai sieksime Dvasios vadovavimo, būsime jautresni įkvėpimui, kaip pasiruošti pamokoms. Be to, mokydami būsime pasiruošę priimti Dvasios raginimus ir jais sekti“ (Teaching, No Greater Call [1999], 14).