Bičiuliaukitės su ne mūsų tikėjimo žmonėmis

Niekada negalime pamiršti, kad gyvename labai margame pasaulyje. Visi žmonės žemėje yra mūsų Tėvo vaikai; jie turi daug ir skirtingų religinių įsitikinimų. Turime puoselėti toleranciją, supratingumą bei pagarbą vieni kitiems.⁶

Jokioje šalyje nėra reikalo konfliktuoti skirtingoms grupėms ar giminėms. Tegul žmonių namuose būna mokoma, kad visi yra Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, vaikai ir kad turėdami bendrą tėvą galime ir privalome elgtis broliškai.⁷

Jei nuolat prieš save laikysime dieviško paveldo vaizdą, vaizduojantį Dievo tėviškumo ir žmonių broliškumo realumą, būsime šiek tiek tolerantiškesni, šiek tiek malonesni, šiek tiek paslaugesni pakylėti, padėti ir palaikyti esančiuosius tarp mūsų. Būsime mažiau linkę į mums akivaizdžiai nederamus žemus dalykus. Esame Dievo vaikai ir mylime Jį. Tad šiek tiek dažniau panašiai ir elkimės.⁸

„Mes tvirtiname turį privilegiją garbinti Visagalį Dievą pagal tai, kaip liepia mūsų pačių sąžinė, ir pripažįstame tokią pačią privilegiją visiems žmonėms – tegul jie garbina, kaip nori, kur nori ir ką nori“ (Tikėjimo Teiginių 1:11).

Labai svarbu, kad tikėdami Dievo garbinimu pagal savo doktriną mes netaptume arogantiški, teisuoliški ar pagyrūnai. Turime kitiems leisti turėti privilegiją garbinti pagal savo pačių troškimus. Daug neramumų pasaulyje kyla dėl religinių nesutarimų. Esu laimingas, galėdamas pasakyti, jog galiu susėsti kartu su savo katalikais draugais ir su jais pasikalbėti, galiu susėsti kartu su savo protestantais draugais ir su jais pasikalbėti. Aš imčiau juos ginti, kaip tai yra dariusi ši Bažnyčia ir kaip toliau darys gindama juos šiame pasaulyje.⁹

Meldžiu visur esančius mūsų žmones gyventi gerbiant ir suprantant ne mūsų tikėjimo žmones. Tarp skirtingų tikėjimų ir filosofijų žmonių labai reikia mandagumo ir abipusės pagarbos. Neturime būti šalininkai doktrinos, aukštinančios vieną etninę grupę. Gyvename margame pasaulyje. Galime ir privalome būti pagarbūs su tais, kurių mokymams nepritariame. Turime būti pasiruošę ginti teises tų žmonių, kurie gali tapti fanatizmo aukomis.

Atkreipiu jūsų dėmesį į šiuos stulbinančius Džozefo Smito žodžius, pasakytus 1843 metais:

„Jei matėte, kad esu pasiryžęs numirti už „mormoną“, drįstu pareikšti Dangaus akivaizdoje, kad esu tiek pat pasiryžęs numirti gindamas presbiterioną, baptistą ar bet kokios kitos denominacijos gerą žmogų; nes tas principas, kuris pamintų pastarųjų dienų šventųjų teises, pamintų ir Romos katalikų ar kurios nors kitos denominacijos […] teises“ (History of the Church, 5:498).¹⁰

Neturime užsidaryti tik tarp savųjų. Niekada neturime jaustis šventesni už kitus. Neturime būti teisuoliai. Turime būti kilniaširdžiai, atviri ir draugiški. Galime laikytis savo tikėjimo. Galime praktikuoti savo religiją. Galime branginti savo garbinimo metodą neįžeidinėdami kitų. Naudodamasis proga meldžiu tolerantiškumo ir kaimyniškumo, draugiškumo ir meilės dvasios kitų tikėjimų žmonėms.¹¹

Kalbėdamiesi apie doktrininius skirtumus neturime imti kivirčytis. Nereikia būti kandžiam. Tačiau niekada neapleiskime ar nesukompromituokime to pažinimo, kuris pas mus atėjo per apreiškimą ir tiesioginį raktų bei įgaliojimo suteikimą rankomis tų, kurie tai turėjo senovėje. Niekada nepamirškime, kad tai yra sugrąžinimas tų dalykų, kuriuos įsteigė šio pasaulio Gelbėtojas. […]

Mes galime gerbti kitas religijas ir privalome tai daryti. Turime pripažinti jų daromus didžius gerumo darbus. Turime mokyti savo vaikus būti tolerantiškus ir draugiškus su ne mūsų tikėjimo žmonėmis.¹²

Mes nesistengiame kenkti kitoms bažnyčioms. Mes nesistengiame įžeisti kitų bažnyčių. Mes nesiginčijame su kitomis bažnyčiomis. Mes nesiveliame į debatus su kitomis bažnyčiomis. Kitų tikėjimų arba netikintiems žmonėms tiesiog sakome: „Atsineškite visą turimą tiesą ir leiskite mums pažiūrėti, ar galime prie jos ką nors pridėti.“¹³

Galime prisidėti ir tikrai visaip prisidedame prie kitų religijų žmonių nesibaigiančioje kovoje prieš visuomenės blogį, keliantį grėsmę mums visiems svarbioms ir brangioms vertybėms. Tie žmonės nėra mūsų tikėjimo, tačiau jie yra mūsų draugai, kaimynai ir kolegos sprendžiant įvairius reikalus. Mums malonu jų pastangoms suteikti savosios stiprybės.

Tačiau tai darant negalima kompromituoti doktrinos. Mums nereikia to daryti, mes privalome to nedaryti. Tačiau darbuojantis drauge reikalingas bičiuliavimasis.¹⁴

Nepamirškime, kad tikime geranoriškumu ir gerumo darbais visiems žmonėms. Esu įsitikinęs, jog galime pakankamai efektyviai mokyti savo vaikus, kad nereikėtų bijoti, jog jie praras savo tikėjimą būdami draugiški ir supratingi su tais asmenimis, kurie nepritaria šios Bažnyčios doktrinai. […] Dalyvaukime gerose bendruomenės veiklose. Gali atsitikti taip, kad prireiks spręsti rimtus moralinius klausimus ir negalėsime nusileisti dėl išpažįstamų principų. Tokiais atvejais galime mandagiai nesutikti, tačiau nesiginčyti. Galime pripažinti mums nepriimtinų pažiūrų prisilaikančių žmonių nuoširdumą. Galime kalbėtis apie principus, o ne apie asmenis.

Tad ženkime pirmyn ir prisidėkime prie bendruomeniškumo plėtojimo darbų ir prie tų darbų, kurie skirti laiminti visus visuomenės piliečius. […]

Mokykite tuos, už kuriuos esate atsakingi, gero pilietiško elgesio svarbos. Skatinkite juos įsitraukti, nepamiršdami, kad viešose diskusijose tylus logiškų argumentų balsas skamba įtikinamiau nei triukšmingas, rėksmingas protesto balsas. Prisiimdami tokias pareigas mūsų žmonės palaimins savo bendruomenes, savo šeimas ir Bažnyčią.¹⁵

Paveikslėlis

women hugging

Niekada neturime pasiduoti blogio jėgoms. Galime ir turime išlaikyti tuos standartus, kuriuos ši Bažnyčia gina nuo pat savo įkūrimo. Yra geresnis kelias, ne šio pasaulio kelias. Jei tai reikštų likti vieniems, vis tiek turime tai daryti.

Bet mes nebūsime vieni. Esu tikras, kad visame pasaulyje yra milijonai žmonių, kurie sielvartauja dėl juos supančio blogio. Jiems patinka tai, kas dora, gera ir pakylėja. Jie irgi pakels savo balsus ir suteiks savo stiprybės, kad išsaugotų tas vertybes, kurias verta palaikyti ir puoselėti.¹⁶

Melskimės už gerumo jėgas. Stenkimės padėti geros valios vyrams ir moterims, kad ir kokių religinių įsitikinimų jie būtų, kad ir kur jie gyventų. Būkime tvirti prieš blogį tiek namuose, tiek ir už jų. […] Mes, kiekvienas iš mūsų, galime daryti gerą įtaką šiame pasaulyje.¹⁷

Toliau vykdydami savo išskirtinę misiją atliekame prisikėlusio Viešpaties, prakalbusio šiame paskutiniame ir užbaigiančiame Evangelijos laikotarpyje, mums duotą pavedimą. Tai Jo unikalus ir nuostabus reikalas. Mes liudijame apie Jį. Tačiau to neturime daryti arogantiškai ir teisuoliškai.

Kaip Petras sakė, esame „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“. Kodėl? Todėl, kad galėtume „išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Petro 2:9). […]

Būkime tikri Kristaus mokiniai, besilaikantys auksinės taisyklės – darantys kitiems tai, ką norėtume, jog jie darytų mums. Stiprinkime savo pačių tikėjimą ir tikėjimą savo vaikų, ir tai darykime būdami maloningi ne mūsų tikėjimo žmonėms. Meilė ir pagarba įveiks bet kokį priešiškumą. Mūsų gerumas gali būti pats įtikinamiausias mūsų įsitikinimų argumentas.¹⁸

Noriu pasiūlyti būti kuo paslaugesniems ne saviškiams, skatinti juos ir maloningai bei su gerumu vesti juos link tų santykių, kurie galėtų jiems atverti duris į nuostabias Bažnyčios programas.

Čia prisimenu Edvino Markhemo eiles:

Mums tikrai nereikia girtis [savo religija] ar būti arogantiškiems. Tokiu būdu mes paneigtume Kristaus Dvasią, kurią turėtume stengtis pamėgdžioti. Šios Dvasios išraišką širdis ir siela suranda ramiu nepagyrūnišku gyvenimo būdu.

Visi esame matę žmonių, kuriems beveik pavydime, nes jie išsiugdė manieras, kurios be jokių žodžių kalba apie jų elgesyje pritaikomos Evangelijos grožį.

Galime keliais decibelais patildyti savo balsus. Galime į blogį atsakyti geru. Galime šypsotis, kai daug lengviau pykti. Galime kontroliuoti ir drausminti save ir nepaisyti užgauliojimų.²⁰

Ar tikrai suvokiame, ar tikrai suprantame nepaprastą svarbą to, ką turime? Tai yra žmonijos kartų kulminacija, visos žmogiškosios patirties panoramos baigiamasis skyrius.

Tačiau tai nereiškia, kad mes pranokstame visus. Anaiptol, tai turėtų atvesti mus į nuolankumą. Mūsų didi atsakomybė – rūpintis visais kitais su Dvasia Mokytojo, kuris mokė: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 19:19). Turime atmesti savo teisuoliškumą ir pakilti aukščiau savo egoizmo. […]

Mes, šios kartos žmonės, esame paskutinis derlius iš to, ko būta anksčiau. Negana, kad kiti žinos mus esant šios Bažnyčios nariais. Mes turime iškilmingą pareigą. Priimkime ir vykdykime ją.

Turime gyventi kaip tikri Kristaus pasekėjai, jausdami Kristaus meilę visiems, į blogį atsakydami gėriu, Viešpaties kelių mokydami pavyzdžiu ir vykdydami Jo mums skirtą didžią tarnystę.²¹

Iš konferencijų centro Solt Leik Sityje, Jutos valstijoje, pašventinimo maldos: Padėk mums, iš Tavosios Bažnyčios, būti svetingiems ir maloningiems. Padėk laikytis tų standartų ir praktikų, dėl kurių esame žinomi, ir leisti kitiems turėti privilegiją garbinti ką nori, kur nori ar kaip nori [žr. Tikėjimo Teiginių 1:11]. Palaiminki mus paslaugumu, kad būtume visiems geri ir naudingi kaimynai. Padėk mums pakylėti bėdoje atsidūrusiųjų rankas ir sustiprinti drebančius kelius [žr. DS 81:5]. Palaimink, kad gyventume visi kartu taikoje, vieni kitus vertindami ir gerbdami.²²

• Kodėl bendraujant su kitais yra pravartu atminti, kad visi esame Dievo vaikai? (Žr. 1 poskyrį.) Kaip galėtume kitus žmones labiau vertinti ir gerbti? Kaip suaugusieji gali mokyti vaikus vertinti ir gerbti kitus?

• Peržiūrėkite prezidento Hinklio patarimą apie santykius su ne mūsų tikėjimo žmonėmis (žr. 2 poskyrį). Kaip galime suvokti, ar bendraudami su jais nerodome arogancijos ar teisuoliškumo? Kaip kitų įsitikinimų žmonėms galėtume būti draugiškesni ir rodyti daugiau meilės?

• Kodėl svarbu, kad Bažnyčios nariai gerumo darbus darytų kartu su kitais žmonėmis? (Žr. 3 poskyrį.) Kokių to pavyzdžių žinote? Kaip savo visuomenėje galėtume daryti didesnę gerumo įtaką?

• Ko apie mokinystę galėtume pasimokyti iš prezidento Hinklio mokymų 4 poskyryje? Ar esate matę, kaip meilė ir pagarba nugali priešiškumo jausmus? Kodėl mūsų elgesys su kitais yra „pats įtikinamiausias mūsų įsitikinimų argumentas“? Apmąstykite, kaip konkrečiai galėtumėte pagelbėti kitiems.

Mato 7:12; Luko 9:49–50; Jono 13:34–35; 1 Jono 4:7–8; DS 1:30; 123:12–14; Tikėjimo Teiginių 1:13

„Jausdami Evangelijos supratimo džiaugsmą, norėsite praktiškai pritaikyti tai, ko išmokote. Stenkitės gyventi harmonijoje su savo supratimu. Taip darydami, sustiprinsite savo tikėjimą, žinias ir liudijimą“ (Skelbti mano evangeliją [2004], p. 19).