Šventoji kunigystė

Senovėje žmonėms [būdavo] suteikiama kunigystės galia ir įgaliojimas. Žemesnis įgaliojimas buvo suteiktas Aarono sūnums, kad jie galėtų tvarkyti laikinuosius reikalus ir atlikti kai kurias šventas ekleziastines apeigas. Aukštesniąją kunigystę savo apaštalams suteikė pats Viešpats, kaip kad buvo pareiškęs Petrui: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“ (Mato 16:19).

Kad kunigystė būtų sugrąžinta visiškai, prireikė Jono Krikštytojo […] bei Petro, Jokūbo ir Jono atėjimo. […] Prireikė Mozės, Elijo ir Elijos, kiekvienas iš jų į šį didįjį ir paskutinį laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpį atnešė kunigystės raktus, kad būtų baigtas visų buvusių Evangelijos laikotarpių darbų ir apeigų sugrąžinimas.

Kunigystė yra čia. […] Tai žinome, nes esame matę šios kunigystės galią. Matėme pagijusius ligonius, vaikščioti ėmusius luošuosius, matėme šviesos, pažinimo ir supratimo atėjimą pas tūnojusius tamsoje.³

Kartą pranašas Džozefas Smitas [kunigystę] apibūdino tokiais žodžiais: „Kunigystė – tai amžinasis principas, kartu su Dievu egzistavęs nuo amžinybės ir [egzistuosiąs] iki amžinybės, be dienų pradžios ir metų pabaigos.“ (History of the Church, 3:386.)

Tai tikrai yra Visagalio galia, žmogui duota veikti Jo vardu ir Jo vietoje. Tai dieviško įgaliojimo perdavimas, kuris skiriasi nuo visų ant žemės veido esančių galių ir įgaliojimų. Tad nenuostabu, kad kunigystę žmogui sugrąžino senovėje ją turėjusios prikeltos esybės – kad nekiltų klausimų dėl jos įgaliojimo ir tikrumo. Be jos tebūtų tik vardą turinti bažnyčia, neturinti įgaliojimo tvarkyti Dievo reikalų. Su ja nieko nėra neįmanomo plečiant Dievo karalystės darbą. Savo esme ji yra dieviška. Jos įgaliojimas ir laikinas, ir amžinas. Tai vienintelė galia žemėje, siekianti toliau mirties uždangos.⁴

Aš myliu šios Bažnyčios kunigiją. Ji energinga ir gyva. Ji yra šio darbo šerdis ir stiprybė. Ji yra galia ir įgaliojimas, per ją Dievas, mūsų Amžinasis Tėvas, atlieka Savo darbą žemėje.⁵

Šventoji kunigystė turi įgaliojimą tvarkyti Dievo karalystės žemėje reikalus. Anot Viešpaties apreiškimų, šiai Bažnyčiai turi pirmininkauti trys pirmininkaujantys aukštieji kunigai. Jiems turi padėti Dvylikos Apaštalų Kvorumas, kuriems, savo ruožtu, padeda […] Septyniasdešimties nariai. Pirmininkaujanti trijų vyskupija, vadovaujama Prezidentūros, yra atsakinga už laikinuosius reikalus. Visi jie yra kunigystės pareigūnai. Toji dieviškai duota galia yra įgaliojimas, pagal kurį jie tvarko reikalus. Taip yra su kuolų prezidentūromis ir apylinkių vyskupijomis. Taip yra su kvorumais. Pagalbinių organizacijų pareigūnai savo darbą vykdo vadovaujami ir deleguojami kunigijos. Bažnyčioje kunigystės gali ir nebūti, bet tuomet joje neliktų tikrosios esmės. Čia yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia, kuriai vadovaujama įgaliojimu „pagal Dievo Sūnaus tvarką“. (DS 107:3.)⁶

[Kunigystė] […] yra Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, plano dalis, skirta laiminti Jo visų kartų sūnus ir dukras.⁷

Į šventąją kunigystę įeina galia laiminti. Turintieji Aarono kunigystę turi įgaliojimą susirinkusiesiems pateikti už mus visus Savo gyvybę paaukojusio Viešpaties kūno ir kraujo simbolius. Sakramentas ir šių simbolių priėmimas yra mūsų šabo dienos garbinimo esmė. Jis apima mūsų sandorų su Dievu atnaujinimą. Per jį mums pažadama, kad su mumis bus Jo Šventoji Dvasia. Tai neprilygstamas palaiminimas, skirtas mėgautis visiems ir įmanomas dėl vertiems vaikinams suteikto įgaliojimo. […]

Melchizedeko kunigystė apima įgaliojimą suteikti Šventąją Dvasią. Kokia didelė palaima yra tarnaujanti Dievybės nario įtaka, lyg dovana, gauta per dievišką įgaliojimą turinčiųjų rankų uždėjimą. Jei ir toliau būsime dori, mums džiaugsmingai išsipildys šis Viešpaties pažadas: „Šventoji Dvasia bus tavo nuolatinė bendražygė, ir tavo skeptras bus nekintantis teisumo ir tiesos skeptras; ir tavo viešpatavimas bus nesibaigiantis viešpatavimas, ir be prievartos jis plūs į tave per amžių amžius.“ (DS 121:46.)

Į kunigystę įeina galia laiminti ligonius. Ar kas nors iš mane girdinčių dar nėra pasinaudojęs ar pajutęs šios dieviškos galios? Ar kas nors iš mūsų gali abejoti jos efektyvumu? Iš savo patirties galime papasakoti apie mūsų pačių regėtus šventus ir nuostabius stebuklus. […]

Į šią šventą Melchizedeko kunigystę įeina galia laiminti su pranašyste, guosti, palaikyti ir nukreipti. Tarp mūsų yra patriarchų, kurie pagal turimą įgaliojimą paskelbia giminę ir ištaria mus nukreipiančius palaiminimus. Šie palaiminimai gali tapti inkaru, padėsiančiu tvirtai laikytis ištikus gyvenimo audroms.

O aukščiausia šios šventos kunigystės išraiška yra įgaliojimas, pagal kurį tai, kas surišama žemėje, yra surišama ir danguje. Tai unikalu ir nuostabu. Šis įgaliojimas naudojamas Dievo šventyklose. Jis skirtas tiek gyviesiems, tiek ir mirusiesiems. Jis visa savo esme siejasi su amžinybe. Tai dieviška galia, kurią Visagalis pagal didįjį Savo planą suteikė įgyvendindamas žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.

Kokią brangią dovaną mums suteikė Dievas.⁸

Kiekvienas vertas vyras, nesvarbu kokia jo tautybė, etninė kilmė ar kokios nors kitos aplinkybės, turi teisę gauti kunigystę. Lemiama sąlyga tampa jo paklusnumas Dievo įsakymams. Kunigystės suteikimas grindžiamas tik vertumu priešais Viešpatį. […]

Toks yra šios kunigystės stebuklas. Turtai nėra sąlyga. Išsilavinimas nėra sąlyga. Garbės vardai nėra sąlyga. Lemiama sąlyga yra priimtinumas Viešpačiui.⁹

Atėjo laikas mums visiems, įšventintiems į bet kurią Aarono ar Melchizedeko kunigystės pareigybę, apmąstyti savo gyvenimą, įvertinti savo trūkumus ir atgailauti už elgesį, nesuderinamą su tuo gautu aukštu ir šventu pavedimu. […]

Joks vyras, jaunas ar pagyvenęs, […] kuris yra […] įšventintas, negali lengvabūdiškai žiūrėti į tai, ką turi. Jis yra Dievo partneris, turintis rimtą ir šventą įpareigojimą gyventi taip, kad būtų vertas kalbėti ir veikti Dievo vardu kaip Jo tinkamas atstovas.¹⁰

Net jeigu įgaliotieji uždeda rankas mums ant galvos ir įšventina, savo elgesiu galime niekais paversti teisę naudotis šiuo dievišku įgaliojimu.

[…] „Jokia galia ar įtaka negali, arba neturi, būti palaikoma kunigyste, kitaip kaip tik įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile,

maloningumu ir tyru žinojimu, kurie didžiai išplečia sielą be veidmainystės ir klastos“ (DS 121:41–42).

Tai štai, broliai, kokie yra mūsų naudojimosi kunigyste kriterijai. Tai ne apsiaustas, kurį galime apsivilkti ir nusimesti kada panorėję. Teisiai naudojama kunigystė tampa mūsų kūno dalimi, mūsų savastimi visais laikais ir visomis aplinkybėmis.¹¹

Turime būti ištikimi tam, kas yra geriausia mumyse. Mes esame Dievo sūnūs, pagerbti galimybe turėti Jo dievišką įgaliojimą. Tačiau gyvename blogio pasaulyje. Egzistuoja pastovi jėga, kuri traukia mus žemyn, kviesdama išmėginti tai, kas visiškai nesiderina su mūsų turima dieviška kunigyste. […]

Jums vyrai, aš pateikiu iššūkį. Bėkite nuo pasileidimo bangos, kuri galėtų užlieti jus. Bėkite nuo pasaulio nedorybių. Būkite ištikimi savo geresniajam aš. Būkite ištikimi geriausioms savo dorybėms. Būkite ištikimi ir atsidavę sandoroms, susijusioms su Dievo kunigyste.¹²

Kiekvienas pagal kunigystės pareigybę veikiantis šios Bažnyčios pareigūnas ir mokytojas turi šventą pareigą išaukštinti savo kunigystės pašaukimą. Kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už kitų žmonių gerovę, augimą ir tobulėjimą. Mes negyvename tik dėl savęs. Jei norime išaukštinti savo pašaukimus, negalime gyventi tik dėl savęs.¹³

Atrodo, kad daugelis vyrų mano, jog dėl to, kad jie yra įšventinti, kunigystė priklausys jiems amžinai, kad ir kaip ją naudotų. Jie mano galį kartais sulaužyti kokią nors sandorą ir įsakymą, padaryti vienokią ar kitokią nuodėmę ir neprarasti kunigystės galios; jie mano, kad Dievas patvirtins viską, ką jie kalba Jo šventu vardu ir Išpirkėjo vardu. Tai jau tampa pasityčiojimu ir aš tikiu, kad taip darydami jie paniekina Dievo vardą. Jie suteršia Jo Mylimojo Sūnaus vardą. Jie subjauroja įšventinimo metu gautą šventą dovaną ir dėl savo prasižengimo prarastą įgaliojimą. […]

Visiems vaikinams ir vyrams aš keliu įspėjimo balsą – saugokitės nuodėmės. Prasižengimas nesiderina su dievišku įgaliojimu. Pornografijos venkite kaip kokio maro. Venkite bet kokios seksualinės nuodėmės. Saugokitės nesąžiningumo ir apgavysčių. Meldžiu jūsų pažaboti visas savo išdidumo ar tuščių ambicijų apraiškas. Prašau jūsų pažvelgti į save, kad savo žmonai ir vaikams nenaudotumėte kokios nors valdžios ar prievartos. […]

Esu tikras, kad mūsų Tėvas danguje nėra patenkintas, kai kuris nors vyras ar vaikinas priima įšventinimą, o po to įsitraukia į blogį. Per įšventinimo procesą jis prisiekia ir su Dievu sudaro sandorą.¹⁴

Joks jaunas ar pagyvenęs vyras neatitinka kunigystės standartų, jeigu jis žemina ar menkina moteriškumą, jei Dievo dukterims nerodo tokios pagarbos, kokia turėtų būti joms rodoma pagal Tėvą danguje.¹⁵

Būkime gerais vyrais ir tėvais. Kiekvienas vyras, kuris namuose yra tironas, nėra vertas kunigystės. Nerodydamas pagarbos, maloningumo ir meilės savo pasirinktajai bendražygei, jis negali būti tinkamas įrankis Dievo rankose. Taip pat kiekvienas vyras, kuris yra blogas pavyzdys savo vaikams, kuris negali kontroliuoti savo temperamento ar yra įsivėlęs į nesąžiningus ir amoralius veiksmus, supras panaikinęs savo kunigystės galią.¹⁶

Jūsų pasirinktoji žmona bus jums lygi. […] Ji nėra nei jūsų tarnaitė, nei nuosavybė, nei kas nors panašaus. Koks tragiškas ir pasibjaurėtinas reiškinys yra smurtas prieš žmoną. Nė vienas šios bažnyčios vyras, skriaudžiantis, menkinantis, skaudinantis savo žmoną, neteisiai jai viešpataujantis, nėra vertas kunigystės. Nors jis ir būtų įšventintas, dangūs atsitrauks; Viešpaties Dvasia nuliūs ir bus amen to žmogaus kunigystės valdžiai. Nė vienas tai darantis vyras nėra vertas šventyklos rekomendacijos. […]

Jei [yra bent vienas], […] kuris kaltas dėl tokio elgesio, kviečiu jus atgailauti. Klaupkitės ir melskite Viešpatį jums atleisti. Melskite Jo galios suvaldyti savo liežuvį ir sunkią ranką. Prašykite savo žmonos ir vaikų atleidimo. […]

Esu įsitikinęs, kad mums stojus prieš Dievo sostą nebus kalbama apie tai, kiek turto prikaupėme per gyvenimą ar kokią garbę pasiekėme. Tačiau bus užduodami klausimai apie santykius mūsų namuose. Esu įsitikinęs, kad tik tie, kurie žengė per gyvenimą mylėdami, gerbdami ir vertindami savo bendražygę bei vaikus, sulauks iš mūsų amžinojo teisėjo žodžių: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! […] Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mato 25:21).¹⁷

Esu įsitikinęs, kad Viešpats kunigystės kvorumą įkūrė ne tik teologijos paskaitoms sekmadienio rytais. Be abejo, labai svarbi kunigijos pareiga yra dvasingumo ir liudijimo stiprinimas per veiksmingą Evangelijos mokymą. Bet tai tėra dalis visų kvorumo funkcijų. Kad išpildytų savo paskirtį, kiekvienas kvorumas turi būti veikli brolija kiekvienam nariui. […]

Kunigystės kvorumas – tai Viešpaties organizacija šios Bažnyčios vyrams, lygiai kaip Paramos bendrija yra Viešpaties organizacija šios Bažnyčios moterims. Kiekvienos iš šių organizacijų pagrindinė atsakomybė yra padėti stokojantiems.

Įkurdamas Paramos bendriją pranašas Džozefas Smitas apie šios bendrijos moteris taip kalbėjo: „Turimus išteklius jos panaudos padėti atvykėliui; jos užpils aliejaus ir vyno ant sužeistos kenčiančio žmogaus širdies; jos nušluostys ašaras našlaičiui ir pradžiugins našlės širdį“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 434]. Viliuosi, kad tą patį galima pasakyti apie kunigijos vyrus.

Kokia bus nuostabi diena […], kai mūsų kunigystės kvorumai kiekvienam jiems priklausančiam vyrui taps stiprybės inkaru, kai kiekvienas iš tų vyrų galės atitinkamai pasakyti: „Esu Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios kunigystės kvorumo narys. Esu pasiruošęs padėti savo broliams patenkinti visas jų reikmes ir esu tikras, kad jie yra pasiruošę padėti patenkinti manąsias. Darbuodamiesi išvien dvasiškai augsime kaip Dievo sandoros sūnūs. Darbuodamiesi išvien mes be gėdos ir baimės galėsime atsilaikyti prieš visų negandų smūgius – ar jos būtų ekonominės, socialinės ar dvasinės.“¹⁸

Paveikslėlis

ward council meeting

Taip, vyrai turi kunigystę. Tačiau mano žmona yra mano porininkė. Šioje Bažnyčioje vyras neina nei priešais savo žmoną, nei už jos, bet šalia. Šioje didžiojoje gyvenimo įmonėje jie yra lygūs.¹⁹

Šios Bažnyčios moterys turi daug stiprybės ir pajėgumų. Jos moka vadovauti ir nukreipti bei turi savotišką nepriklausomybės dvasią, tačiau didžiausią pasitenkinimą jos jaučia būdamos šios Viešpaties karalystės dalimi ir bendradarbiaudamos su kunigystės [turėtojais] tą karalystę stumiant į priekį.²⁰

Dėkoju savo Amžinajam Tėvui už šventosios kunigystės sugrąžinimą, kad „kiekvienas žmogus galėtų kalbėti Viešpaties Dievo, būtent pasaulio Gelbėtojo, vardu“ (DS 1:20). Mačiau, kaip šios kunigystės grožis ir stebuklas reiškiasi valdant šią nepaprastą bažnyčią. Jaučiau, kaip manimi teka jos galia palaiminti ir išgydyti ligonius. Esu matęs, kaip ji kilnina į didžias ir rimtas pareigas pašauktus nuolankius vyrus. Esu matęs, kaip jie kalba su galia ir įgaliojimu iš aukštybių, lyg pats Dievo balsas kalbėtų per juos.

Dėkoju Viešpačiui už man suteiktą liudijimą apie šios Evangelijos visapusiškumą, apie jos platumą, aprėpiamumą ir gilumą. Ji skirta laiminti visų laikų kartų sūnus ir dukteris – tiek gyvuosius, tiek ir mirusiuosius.²¹

• 1 poskyryje peržiūrėkite prezidento Hinklio mokymus apie kunigystės sugrąžinimą. Kokie patyrimai jums yra padėję įgyti liudijimą apie šias tiesas?

• Prezidentas Hinklis mokė: „Šventoji kunigystė turi įgaliojimą tvarkyti Dievo karalystės žemėje reikalus“ (2 poskyris). Kaip ši tiesa siejasi su kuolais ir apylinkėmis? su kvorumais? su Paramos bendrija? Kaip kunigystės įgaliojimas stiprina jūsų tarnystę Dievo karalystėje?

• 3 skyriuje peržiūrėkite, kokias palaimas galime gauti per kunigystę. Kokiais būdais esate patyrę kunigystės galią ir palaimas?

• Ko galime pasimokyti iš prezidento Hinklio mokymų apie skirtumą tarp kunigystės įgaliojimo ir kunigystės galios? (Žr. 4 poskyrį.) Ką, jūsų manymu, reiškia, kad turintysis kunigystę turi būti ištikimas geriausioms savo dorybėms? Kodėl turintieji kunigystę neturėtų gyventi tik dėl savęs?

• Kas iš 5 poskyryje pateikiamos prezidento Hinklio kalbos apie kunigystės kvorumus ir Paramos bendriją jums įsiminė labiausiai? Kaip savo apylinkėje ar skyriuje galėtumėte sekti jo patarimu?

• Kodėl Viešpaties darbą siekiantys atlikti vyrai ir moterys turi darbuotis išvien kaip lygūs? (Žr. 6 poskyrį.)

Hebrajams 5:1–4; 1 Nefio 14:12–14; Almos 13:1–9; DS 84:33–44; 88:133; 112:30–32

„Užduokite tokius klausimus, kurie skatintų mokinius atsakymų ieškoti Raštuose ir pastarųjų dienų pranašų mokymuose“ (Teaching, No Greater Call [1999], 62).