Kunigijos vadovai Jėzaus Kristaus Bažnyčioje

Su Bažnyčios prezidentais pradėjau dirbti nuo pat prezidento Heberio Dž. Granto laikų. […] Pažinojau visų šių vyrų patarėjus, taip pat pažinojau šių prezidentų valdymo metu veikusias Dvylikos Tarybas. Visi šie vyrai buvo žmonės. Jie turėjo žmogiškus bruožus ir, turbūt, kelias žmogiškas silpnybes. Tačiau nepaisant viso šito, kiekvieno iš jų gyvenime nenugalimai reiškėsi Dievo įkvėpimas. Tarnavusieji prezidentais tikrąja to žodžio prasme buvo ir pranašai. Asmeniškai teko būti ant jų nužengusios apreiškimo dvasios liudytoju. Kiekvienas tų vyrų Prezidentūroje atsidūrė po ilgų patirties metų Dvylikos Taryboje ir kituose pašaukimuose. Viešpats kiekvieną jų ištobulino ir nugludino, leido jiems patirti nusivylimų ir nesėkmių, leido jiems patirti ligų, o kartais ir didelį sielvartą. Visa tai tapo didžiojo tobulinimo proceso dalimi, o to proceso poveikis visu gražumu atsiskleidė jų gyvenime.

Mano brangūs draugai Evangelijoje, tai yra Dievo darbas. Tai yra Jo Bažnyčia ir Bažnyčia Jo Mylimojo Sūnaus, kurio vardu ji pavadinta. Dievas niekada neleis, kad jai vadovautų apsimetėlis. Jis pavadins savo pranašus, Jis juos įkvėps ir juos ves.⁴

Kai kurie reiškia susirūpinimą, jog Bažnyčios prezidentu visuomet būna pagyvenęs vyriškis. Jiems aš atsakau: „Kokia palaima!“ […] Jis neturi būti jaunuolis. Jis turėjo ir toliau turės jaunesnių vyrų, kurie keliaudami po pasaulį atliks tarnystės darbus. Jis yra pirmininkaujantis aukštasis kunigas, visų šventosios kunigystės raktų saugykla ir Dievo apreiškimo savo žmonėms balsas. […]

Mane labai ramina žinojimas, kad […] turėsime tokį prezidentą, kuris yra drausmingas ir išsilavinęs, išbandytas ir patikrintas, kurio atsidavimas šiam darbui ir kurio principingumas dėl šio reikalo sustiprintas per tarnystę, kurio tikėjimas subrendęs ir kuris per ilgus metus išmoko būti arti Dievo.⁵

Aš […] dėkoju už pranašą, vedantį mus šiomis paskutinėmis dienomis. Meldžiu lojalumo tam, kurį Viešpats pasišaukė ir patepė. Meldžiu pastovaus palaikymo ir dėmesingumo jo mokymams. Esu sakęs […], kad jei turime pranašą, tai turime viską. Jei neturėtume pranašo, tai neturėtume nieko. Mes turime pranašą. Turėjome pranašus nuo pat šios Bažnyčios įsteigimo. Niekada nebūsime be pranašo, jei būsime verti jį turėti.

Viešpats sergi šį darbą. Tai yra Jo karalystė. Nesame lyg avys be piemens. Nesame lyg armija be vado.⁶

Valdymo perdavimas [naujam Bažnyčios prezidentui], kuriame man teko dalyvauti ne vieną kartą, yra gražus savo paprastumu. Tai parodo, kaip reikalus tvarko Viešpats. Pagal Jo nustatytą procedūrą pranašas parenka vieną vyrą tapti Dvylikos Apaštalų Tarybos nariu. Jis to nesirenka kaip karjeros. Tam pašauktam vyrui, kaip ir apaštalams Jėzaus laikais, Viešpats sako: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau.“ (Jono 15:16.) Bėga metai. Atlikdamas savo pareigas jis mokosi ir yra drausminamas. Atlikdamas savo apaštališką pašaukimą jis keliauja po visą žemę. Tai ilgas paruošimo kelias, kuriame jis susipažįsta su pastarųjų dienų šventaisiais, kad ir kur jie būtų, o jie susipažįsta su juo. Viešpats išmėgina jo širdį ir jo tvirtumą. Gyvenimui einant pirmyn toje taryboje natūraliai atsiranda laisvų vietų, tad jos užpildomos. Tokio proceso metu tam tikras vyras tampa vyriausiuoju apaštalu. Kartu su savo kolegomis Broliais jis turi visus, nors ir išoriškai nepasireiškiančius, kunigystės raktus, kiekvienam iš jų suteiktus įšventinimo metu. Tačiau tais kunigystės raktais naudotis įgaliotas tik Bažnyčios prezidentas. Po [pranašo] mirties tas įgaliojimas pradeda veikti per vyriausiąjį apaštalą, kurį jo bendražygiai iš Dvylikos Tarybos pavadina, paskiria ir įgalioja būti pranašu ir prezidentu.

Nevyksta jokie rinkimai. Nebūna jokios agitacijos. Tevyksta tylus ir paprastas dieviško plano vykdymas, parūpinantis įkvėptą ir išbandytą vadovybę.

Esu liudininkas, asmeninis šio nuostabaus proceso liudininkas. Aš jums liudiju, kad būtent Viešpats [išsirenka pranašą].⁷

Mirus prezidentui [Hovardui V.] Hanteriui Pirmoji Prezidentūra buvo paleista. Mudu su broliu Monsonu, tarnavę jo patarėjais, užėmėme savo vietas Dvylikos Kvorume, tapusiame pirmininkaujančiu Bažnyčios valdžios organu.

[…] Visi gyvi įšventinti apaštalai pasninko ir maldos dvasioje susirinko aukštutiniame šventyklos kambaryje. Čia mes sugiedojome šventą giesmę ir kartu meldėmės. Valgėme Viešpaties vakarienės sakramentą, tuo šventu simbolišku liudijimu atnaujindami savo sandoras ir ryšį su Tuo, kuris yra mūsų dieviškasis Išpirkėjas.

Tuomet, vadovaujantis per ištisas praeities kartas gerai įsitvirtinusiu papročiu, buvo reorganizuota prezidentūra.

Nebuvo jokių agitacijų, jokio varžymosi, jokio pareigų siekimo. Buvo tylu, ramu, paprasta ir šventa. Viskas buvo padaryta pagal paties Viešpaties įtvirtintą pavyzdį.⁸

1992 metais tarnaudamas pirmuoju patarėju Pirmojoje Prezidentūroje prezidentas Hinklis pareiškė: Bažnyčios galva yra Viešpats Jėzus Kristus. Tai yra Jo Bažnyčia. Bet vadovas žemėje yra mūsų pranašas. Pranašai – tai dievišku pašaukimu apdovanoti vyrai. Tačiau, net ir turėdami tokį dievišką pašaukimą, jie yra žmonės. Jie patiria tas pačias mirtingojo gyvenimo problemas.

Mes mylime, gerbiame, reiškiame pagarbą ir žvelgiame į šių dienų pranašą, prezidentą Ezrą Taftą Bensoną. Jis yra didis ir gabus vadovas, žmogus, kurio balsu visame pasaulyje skamba liudijimas apie šį darbą. Šiuo metu žemėje jis turi visus kunigystės raktus. Tačiau jis pasiekė tokį amžių, kai nebeįstengia atlikti viso to, ką kadaise galėjo. Tai nesumenkina jo pašaukimo būti pranašu. Tačiau tai apriboja jo fizinę veiklą.⁹

1994 metais tarnaudamas pirmuoju patarėju Pirmojoje Prezidentūroje prezidentas Hinklis pareiškė: Žmonės visoje Bažnyčioje nekantrauja sužinoti apie Prezidento sveikatą. Prezidentui Bensonui dabar yra devyniasdešimt penkeri. […] Jis turi rimtų problemų dėl savo amžiaus ir ligos, tad negali atlikti svarbių savo šventos pareigybės pareigų. Bet tai nėra pirmas toks atvejis. Ir kiti Bažnyčios prezidentai, eidami paskutinius savo gyvenimo mėnesius ar metus, sirgdavo ar negalėdavo vykdyti visų savo pareigų. Tikėtina, kad panašiai nutiks ir ateityje.

Principai ir procedūros, kurias Viešpats sukūrė Savo bažnyčiai valdyti, numato visus panašius atvejus. Yra svarbu […], kad nebūtų abejonių ar nerimo dėl Bažnyčios valdymo ir naudojimo pranašiškų dovanų, tarp jų teisės į įkvėpimą ir apreiškimą tvarkant Bažnyčios reikalus ir programas, tuomet, kai prezidentas serga ar negali atlikti visų savo pareigų.

Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų Taryba, pašaukta ir įšventinta turėti kunigystės raktus, turi įgaliojimą ir pareigą vadovauti Bažnyčiai, atlikti jos apeigas, aiškinti jos doktriną ir nustatyti bei prižiūrėti jos veiklą. Kiekvienas į apaštalus įšventinamas ir kaip Dvylikos Tarybos narys palaikomas vyras yra palaikomas kaip pranašas, regėtojas ir apreiškėjas. Kaip ir kiti vyrai prieš jį, prieš tapdamas Bažnyčios prezidentu prezidentas Bensonas buvo vyriausiasis apaštalas. Jo patarėjai buvo išrinkti iš Dvylikos Tarybos. Tad visi dabartiniai Pirmosios Prezidentūros Kvorumo ir Dvylikos Tarybos nariai yra gavę su savo šventa apaštalyste susijusius raktus, teises ir įgaliojimus.

Pacituosiu iš Doktrinos ir Sandorų:

„Trys Melchizedeko kunigystės pirmininkaujantys aukštieji kunigai, tos grupės išrinkti, paskirti ir įšventinti į tą pareigybę, ir palaikyti bažnyčios pasitikėjimu, tikėjimu ir malda, sudaro Bažnyčios Prezidentūros kvorumą“ (DS 107:22).

Kai prezidentas serga ar negali atlikti visų savo pareigų, du jo patarėjai drauge sudaro Pirmosios Prezidentūros Kvorumą. Jie toliau atlieka kasdieninį Prezidentūros darbą. Išskirtinėmis aplinkybėmis, kai tik vienas iš jų gali eiti pareigas, jis gali veikti Prezidentūros pareigybės įgaliojimu, kaip išdėstyta Doktrinos ir Sandorų 102 skyriuje, 10–11 eilutėse. […]

Patarėjai Pirmojoje Prezidentūroje tęsia įprastinį šios pareigybės darbą. Tačiau visus svarbesnius klausimus dėl taisyklių, procedūrų, programų ar doktrinos nuodugniai ir pamaldžiai apsvarsto drauge susirinkę Pirmoji Prezidentūra ir Dvylika. Šie du kvorumai, t. y. Pirmosios Prezidentūros Kvorumas ir Dvylikos Kvorumas, susirenka kartu. Jų nariai, turintys visišką žodžio laisvę, svarsto visus svarbius klausimus.

Štai vėl pacituosiu Viešpaties žodį: „Ir kiekvienas sprendimas, kurį priima bet kuris iš šių kvorumų, turi būti jų priimtas vienbalsiai; tai yra kiekvienas kiekvieno kvorumo narys turi sutikti su jo sprendimais, kad jų sprendimai turėtų tokią pat galią ir galiojimą“ (DS 107:27). […]

Tegul visi suvokia, kad būtent Jėzus Kristus yra galva šios bažnyčios, pasivadinusios Jo šventu vardu. Jis ja rūpinasi. Jis ją veda. Stovėdamas Savo Tėvo dešinėje Jis vadovauja šiam darbui. Tai Jo prerogatyva, galia ir pasirinkimo teisė Savo būdu šaukti vyrus į šventas pareigas ir pagal Savo valią juos atleisti pasišaukiant namo. Jis yra gyvenimo ir mirties Šeimininkas. Nesijaudinu dėl padėties, kuri yra. Priimu šią padėtį taip, lyg tai būtų Jo valios išraiška. Aš taip pat prisiimu atsakomybę kartu su savo Broliais daryti viską, ką galime, kad šį šventą darbą toliau dirbtume pasišventimo, meilės, nuolankumo, atsakingumo ir lojalumo dvasioje.¹⁰

Po įšventinimo į šventąją apaštalystę ir […] paskyrimo Dvylikos Tarybos nariais, [iš apaštalų] tikimasi, kad savo laiką jie pirmiausia skirs tarnystės darbui. Kad ir kokios būtų kitos aplinkybės, gyvenime pirmutine savo atsakomybe jie […] laiko buvimą ypatingaisiais Kristaus vardo liudytojais visame pasaulyje. […]

Kaip ir mes visi, šie vyrai yra žmonės. Jie turi stiprybių ir silpnybių. Tačiau nuo tol, visą likusį savo gyvenimą, kiek tik išliks ištikimi, vienintelis jų pagrindinis rūpestis turi būti Dievo darbo žemėje plėtojimas. Jie turi rūpintis mūsų Tėvo vaikų gerove, tiek esančiųjų Bažnyčioje, tiek ir už Bažnyčios ribų. Jie kaip įmanydami turi guosti gedinčius, stiprinti silpnuosius, drąsinti svyruojančius, draugauti su neturinčiais draugų, maitinti skurstančius, laiminti ligonius ir liudyti – ne tikėjimu, o tikru žinojimu, apie Dievo Sūnų, jų Draugą ir Mokytoją, kurio tarnai jie yra. […]

Aš liudiju apie jų broliškumą, apie jų pasišventimą, jų tikėjimą, jų darbštumą ir jų milžinišką tarnystę plečiant Dievo karalystę.¹¹

Paveikslėlis

Quorum of Twelve Apostles

Nė vienas Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo sprendimas nepriimamas nepasiekus visiškos nuomonių vienybės. Reikalų aptarimo pradžioje nuomonės gali skirtis. To reikėtų tikėtis. Šių vyrų kilmė yra įvairi. Jie savarankiškai protaujantys vyrai. Tačiau prieš priimant galutinį sprendimą pasiekiama proto ir balso vienybė.

To ir reikia tikėtis, kai sekama apreikštuoju Viešpaties žodžiu [žr. DS 107:27, 30–31]. […]

[Kai] tarnavau Dvylikos Tarybos nariu ir [kai] tarnavau Pirmojoje Prezidentūroje, visų didesnių reikalų būdavo imamasi laikantis šios tvarkos. […] Tiems vyrams išsakant savo mintis vyko idėjų ir sąvokų atrinkimas bei atsijojimas. Tačiau niekada tarp mano Brolių nemačiau ryškios nesantaikos ar asmeninio priešiškumo. Veikiau pastebėjau kai ką gražaus ir nuostabaus – Šventosios Dvasios sąlygotą ir apreiškimo galia atėjusį skirtingų pažiūrų susivienijimą, visišką harmoniją ir visišką sutarimą. […]

Nežinau jokio kito valdžios organo, apie kurį būtų galima pasakyti tą patį.¹²

Kuolo prezidentas yra apreiškimu pašaukiamas pareigūnas, tarpininkaujantis tarp apylinkių vyskupų ir visuotinių Bažnyčios įgaliotinių. Tai pati svarbiausia pareiga. Jį apmoko visuotiniai įgaliotiniai, o tada jis moko vyskupus. […]

Kuolo prezidentas tarnauja vyskupų konsultantu. Kiekvienas vyskupas žino, kad prireikus spręsti sunkią problemą, bus vienas žmogus, su kuriuo galės pasidalyti savo našta ir sulaukti patarimų.

Jis, lyg antroji saugumo priemonė, padeda nuspręsti, ar žmogus yra vertas įžengti į Viešpaties namus. […] Panašiai jis tampa antruoju asmeniu, padedančiu nuspręsti, ar vykstantieji į misijos vietą yra verti atstovauti Bažnyčiai. Jis irgi pasikalba su kandidatu ir, jeigu yra patenkintas jo ar jos vertumu, patvirtina rekomendaciją. Panašiai jam suteiktas įgaliojimas paskirti tarnystei pašauktuosius į misijas ir atleisti savo tarnystę baigusiuosius.

O svarbiausia, kad jis yra pagrindinis drausminimo pareigūnas kuole. […] Jis neša labai sunkią atsakomybę prižiūrėti, kad kuole mokoma doktrina būtų tyra ir nesuteršta. Tai jo pareiga prižiūrėti, kad nebūtų mokoma neteisingos doktrinos ir nebūtų neteisingų praktikų. Jei atsiranda neteisingai besielgiantis Melchizedeko kunigystės turėtojas ar koks kitas panašiai besielgiantis asmuo, kai kuriais atvejais jis turi su jais pasikalbėti, o jei asmuo ir toliau taip elgiasi, prezidentas privalo imtis veiksmų. Jis iškvies pažeidėją į drausminimo tarybą, kurioje gali būti nuspręsta skirti jam bandomąjį laikotarpį, atskirti nuo bendrystės arba pašalinti iš Bažnyčios.

Tai pati sunkiausia ir nemaloniausia užduotis, tačiau prezidentas ją turi atlikti be baimės ar šališkumo. Visa tai daroma darnoje su Dvasios vadovavimu ir kaip parašyta 102 Doktrinos ir Sandorų skyriuje.

Vėliau jis turi kaip įmanydamas stengtis atitinkamu metu susigrąžinti sudrausmintą asmenį.

Visa tai ir dar daugiau įeina į jo pareigas. Tad savaime aišku, kad ir jo gyvenimas turi būti pavyzdinis jo žmonių akyse. […]

Kadangi taip pasitikime [kuolų prezidentais], raginame vietinius narius nesikreipti į visuotinius įgaliotinius dėl patarimo ar palaiminimo. Jų kuolų prezidentai yra pašaukiami tuo pačiu įkvėpimu, kuriuo pašaukiami visuotiniai įgaliotiniai.¹³

[Bažnyčia] gali augti ir didėti skaičiumi. Taip tikrai ir bus. Ši Evangelija turi būti nešama į kiekvieną tautą, giminę, liežuvį ir liaudį. Matomoje ateityje niekada negali būti sustojimo ar nesugebėjimo padėti, judėti į priekį, statyti, plėsti Sionę visame pasaulyje. Tačiau be viso to išmintingas ir rūpestingas vyskupas ar skyriaus prezidentas turi ir toliau palaikyti artimą ganytojišką ryšį su kiekvienu nariu. Jie yra kaimenės ganytojai, kurių pareiga rūpintis palyginti nedideliu skaičiumi žmonių, kad nė vienas jų nebūtų užmirštas, pražiūrėtas ar ignoruotas. Jėzus buvo tikrasis ganytojas, pagelbėjęs atsidūrusiems bėdoje, kiekvienam atskirai, kiekvienam asmeniškai suteikdamas palaiminimą.¹⁴

Bažnyčios vyskupai […] tikrąja to žodžio prasme yra Izraelio ganytojai. Visi [Bažnyčioje] yra atsakingi vyskupui arba skyriaus prezidentui. Jų rūpesčių našta milžiniška, ir aš kviečiu visus Bažnyčios narius daryti viską, ką gali, kad pakeltų naštą, po kuria darbuojasi mūsų vyskupai ir skyrių prezidentai.

Turime melstis už juos. Jiems reikia pagalbos savo sunkiuose darbuose. Galime būti paslaugesni ir mažiau nuo jų priklausomi. Galime padėti jiems visais įmanomais būdais. Galime dėkoti jiems už tai, ką jie dėl mūsų daro. Mes juos per trumpą laiką išvarginame tais rūpesčiais, kuriuos jiems užkrauname.

[…] Visi [vyskupai] yra vyrai, kurie buvo pašaukti pranašystės ir apreiškimo dvasia ir paskirti bei įšventinti rankų uždėjimu. Kiekvienas iš jų turi savo apylinkės prezidentūros raktus. Kiekvienas yra aukštasis kunigas, pirmininkaujantis savo apylinkės aukštasis kunigas. Kiekvienam tenka atsakingos prievaizdavimo pareigos. Kiekvienas yra tarsi tėvas savo žmonėms.

Už savo tarnavimą nė vienas negauna pinigų. Nė vienas negauna Bažnyčios atlyginimo už darbą vyskupu.

Reikalavimai vyskupui šiandien yra tokie patys kaip Pauliaus, rašiusio Timotiejui, dienomis [žr. 1 Timotiejui 3:2–6]. […]

Savo laiške Titui Paulius pridūrė, kad „vyskupas, kaip Dievo reikalų prievaizdas, turi būti nepeiktinas; […]

tvirtai laikąsis tikrojo mokymo, kad, dėstydamas sveiką mokslą, sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešginas“ (Titui 1:7, 9).

Šie žodžiai tiksliai apibrėžia vyskupą šiandieninėje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje.¹⁵

Aš raginu Bažnyčios žmones, kad ir kur jie būtų, susidūrus su problemomis pirmiausia stengtis jas išspręsti patiems. Pagalvokite apie jas, išnagrinėkite jums prieinamas alternatyvas, pasimelskite dėl jų ir žvelkite į Viešpatį, kad jus nukreiptų. Jei nesugebėsite su jomis susitvarkyti patys, tada pasikalbėkite su savo vyskupu arba skyriaus prezidentu. Jis yra Dievo žmogus, šventosios kunigystės įgaliojimu pašauktas būti kaimenės ganytoju.¹⁶

• Kodėl mums reikalingi gyvieji pranašai? Kokį įspūdį jums daro Viešpaties „tobulinimo procesas“, per kurį Bažnyčios prezidentas paruošiamas šiam pašaukimui? (Žr. 1 poskyrį.)

• Kokį įspūdį jums palieka prezidento Hinklio paaiškinimas, kaip renkamas naujasis Bažnyčios prezidentas? (Žr. 2 poskyrį.) Kodėl svarbu žinoti, kad prezidentas renkamas vykdant dievišką planą, parūpinantį įkvėptą ir išbandytą vadovybę?

• Kokius principus ir procedūras Viešpats numatė tais Bažnyčios valdymo atvejais, kai jos prezidentas nebeįstengia vykdyti visų savo pareigų? (Žr. 3 poskyrį.)

• Kaip pastarųjų dienų apaštalai rodo rūpestį dėl visų Dievo vaikų, „tiek esančiųjų Bažnyčioje, tiek ir už Bažnyčios ribų“? (Žr. 4 poskyrį.) Kaip šis rūpestis atsispindi neseniai vykusios konferencijos pranešimuose? Kokią naudą jums suteikė gyvųjų pranašų ir apaštalų mokymai?

• Išstudijuokite prezidento Hinklio mokymus apie tai, kaip Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas priima sprendimus (žr. 5 poskyrį). Ko galime pasimokyti iš to, kaip jie priima sprendimus? Kaip šiuos principus galėtume pritaikyti savo šeimose ir Bažnyčioje?

• Ką, peržiūrėdami 6 ir 7 poskyrius, sužinote apie kuolo prezidento ir vyskupo pašaukimus? Kaip galėtume geriau palaikyti savo Bažnyčios vadovus?

Efeziečiams 2:19–20; 4:11–14; DS 1:38; 21:1–6; Abraomo 3:22–23; Tikėjimo Teiginių 1:5–6

„Liudykite kaskart, kai Dvasia ragina tai daryti, ne tik kiekvienos pamokos pabaigoje. Suteikite ir mokiniams galimybių paliudyti“ (Teaching, No Greater Call [1999 m.], p. 45).