Dovydas

Senajame Testamente – senovės Izraelio karalius.

Dovydas buvo Jesės iš Judo genties sūnus. Jis buvo narsus jaunuolis, užmušęs liūtą, lokį ir filistinų milžiną Galijotą (1 Sam 17). Dovydas buvo išrinktas ir pateptas Izraelio karaliumi. Kaip ir Saulius, būdamas suaugęs, jis nusikalto sunkiais nusikaltimais, bet, skirtingai nuo Sauliaus, sugebėjo nuoširdžiai atgailauti. Todėl jam pavyko gauti atleidimą, išskyrus Urijo nužudymo atvejį (DS 132:39). Jo gyvenimą galima suskirstyti į keturis laikotarpius: 1) Betliejuje, kur jis buvo piemuo (1 Sam 16–17); 2) karaliaus Sauliaus rūmuose (1 Sam 18:1–19:18); 3) kai buvo pabėgėlis (1 Sam 19:18–31:13; 2 Sam 1:1–27); 4) kai buvo Judo karalius Hebrone (2 Sam 2–4) ir vėliau viso Izraelio karalius (2 Sam 5–24; 1 Kar 1:1–2:11).

Po Dovydo svetimavimo su Batšeba nuodėmės sekė eilė nelaimių, sugadinusių paskutinius dvidešimt jo gyvenimo metų. Tauta, kaip visuma, jo karaliavimo laikotarpiu klestėjo, bet pats Dovydas kentėjo nuo savo nuodėmių pasekmių. Vyko nuolatiniai jo šeimos vaidai, kurie Absalomo ir Adonijo atvejais baigėsi atviru maištu. Šie įvykiai – tai pranašo Natano ištarmės Dovydui dėl jo nuodėmės išsipildymas (2 Sam 12:7–13).

Nepaisant šių nelaimių, Dovydo karaliavimas buvo sėkmingiausias Izraelio istorijoje, nes 1) jis suvienijo gentis į vieną tautą; 2) jis apsaugojo neginčijamas šalies valdas; 3) valdžią jis grindė tikra religija, taigi Dievo valia buvo Izraelio įstatymas. Dėl šių priežasčių Dovydo valdymas vėliau buvo laikomas tautos aukso amžiumi ir prototipu dar šlovingesnio amžiaus, kai ateis Mesijas (Iz 16:5; Jer 23:5; Ez 37:24–28).

Dovydo gyvenimas parodo, kaip visiems reikalinga ištverti teisume iki galo. Jaunystėje apie jį buvo sakoma, kad jis yra žmogus pagal Viešpaties širdį (1 Sam 13:14); kaip vyras, jis kalbėjo Dvasia ir turėjo daug apreiškimų. Bet jis skaudžiai sumokėjo už savo nepaklusnumą Dievo įsakymams (DS 132:39).