Kraujas

Senovės izraelitai ir daugelis šiuolaikinių kultūrų kraują laiko viso kūno, gyvybės, arba gyvybinės energijos, buveine. Senojo Testamento laikais Viešpats uždraudė izraelitams kraują vartoti maistui (Kun 3:17; 7:26–27; 17:10–14).

Aukos apmokančioji galia buvo kraujyje, kadangi kraujas buvo laikomas būtinu gyvybei. Gyvulių aukojimas Senajame Testamente simbolizavo didžiąją auką, kurią vėliau atliko Jėzus Kristus (Kun 17:11; Moz 5:5–7). Jėzaus Kristaus apmokantis kraujas išvalo atgailaujantįjį nuo nuodėmės (1 Jn 1:7).