Raštuose vartojama prasme, tai Viešpaties ar jo pasiuntinių pranešama, kartais balsu, žinia. Dvasios balsas gali būti ir negirdimas ausimis, nukreiptas į širdį ar protą.
Teisieji seka Gerojo Ganytojo balsu, Jn 10:1–16 .
Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso, Jn 18:37 .
Aš paklusau Dvasios balsui, 1 Nef 4:6–18 .
Man atėjo balsas, sakantis: Enosai, tavo nuodėmės atleistos, En 1:5 .
Tai buvo ramus, tobulo švelnumo balsas ir persmelkė iki pat sielos, Hel 5:29–33 (3 Nef 11:3–7 ).
Ar mano paties balsu, ar mano tarnų balsu – tai tas pat, DS 1:38 .
Ką tik jie kalbės įkvėpti Šventosios Dvasios, bus Viešpaties balsas, DS 68:2–4 .
Kiekviena siela, kuri paklūsta mano balsui, matys mano veidą ir žinos, kad aš esu, DS 93:1 .