Jėzus Kristus – vienintelis mūsų kelias į viltį ir džiaugsmą

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai pagarbiai gieda:

… Ar dažnai galvojame apie Gelbėtoją? Kaip giliai, su kokiu dėkingumu ir su kokiu susižavėjimu mes mąstome apie jo gyvenimą? Ar tikrai jis yra mūsų gyvenimo centras?

Pavyzdžiui, ar dažnai savo įprastos dienos, darbo savaitės ar prabėgančio mėnesio metu mes susimąstome: „Net ir mintis apie Tave, o Jėzau“? Turbūt kai kurie iš mūsų tai daro nedažnai.

Mūsų gyvenimas tikrai būtų daug ramesnis, santuokos ir šeimos stipresnės, o bendruomenės ir tautos saugesnės, malonesnės ir labiau konstruktyvesnės, jei mūsų krūtines to saldumo labiau pripildytų Jėzaus Kristaus Evangelija.

Jei nekreipsime didesnio dėmesio į savo mintis ir savo širdis, kažin ar begalėsime viltis to didesnio džiaugsmo, to saldesnio apdovanojimo – vieną dieną išvysti jo veidą ir ilsėtis jo akivaizdoje.

Kiekvieną mūsų gyvenimo dieną ir kiekvieną metų laiką … Jėzus kiekvieno iš mūsų klausia, kaip tai jis padarė prieš daugybę metų pergalingai įžengęs į Jeruzalę: „Ką jūs manote apie Mesiją? Kieno jis sūnus?“ (Mato 22:42.)

Mes skelbiame, kad jis yra Dievo Sūnus, tad šio fakto realumas mūsų sielas turėtų išjudinti daug dažniau.⁴

Kristų turėtume pažinti daug geriau, nei pažįstame; jį turėtume atminti daug dažniau, nei atmename; jam tarnauti turėtume daug narsiau, nei tarnaujame. Tik tada galėsime gerti vandens iš amžinojo gyvenimo versmės ir ragauti gyvenimo duonos.⁵

Koks mielas giesmės posmelis, kiek vilties sudėta į Kristaus Evangeliją! Ar ne visiems mums, kad ir kas būtume, reikia daugiau vilties ir didesnio džiaugsmo? Tai visuotinis poreikis ir žmonių sielų ilgesys, ir tai žadama visiems Kristaus pasekėjams. Viltis bus suteikta visiems atgailaujantiems, o džiaugsmas – visiems romiesiems.

Atgaila kainuoja: ji mums kainuos mūsų išdidumą ir abejingumą, o labiausiai – mūsų nuodėmes. Nes, kaip suprato karaliaus Lamonio tėvas prieš dvidešimt šimtmečių, tai yra tikrosios vilties kaina. Jis maldavo: „O Dieve, … prašau, apreikšk man save, ir aš paliksiu visas savo nuodėmes, … kad galėčiau būti prikeltas iš mirusiųjų ir išgelbėtas paskutiniąją dieną“ (Almos 22:18). Jei mes paliksime visas savo nuodėmes, kad pažintume jį ir sektume juo, tai irgi būsime pripildyti amžinojo gyvenimo džiaugsmo.

O kaip dėl romiųjų? Pasaulyje, kuriame laimima per įbauginimą ir siekiama visur pirmauti, tikrai nestovi didelė žmonių eilė prie knygos, kviečiančios visus būti tiesiog romesnius. Tačiau būtent romieji paveldės žemę – įspūdingas korporacinis perėmimas, ir tai bus padaryta be jokio įbauginimo! Anksčiau ar vėliau, bet meldžiame, kad anksčiau, o ne vėliau, visi pripažins, kad Kristaus kelias yra ne tik teisingas kelias, bet ir vienintelis kelias į viltį ir džiaugsmą. Kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis pripažins, kad švelnumas yra geriau nei grubumas, kad gerumas yra geriau nei prievarta ir kad švelnus balsas išvaiko rūstybę. Galiausiai, kaip įmanoma anksčiau turime tapti panašesni į Jį. […]

To asmeniškai meldžiu ir trokštu visam pasauliui. […] Liudiju, kad Jėzus yra vienintelis tikrasis nesibaigiančio džiaugsmo šaltinis, kad jame yra mūsų vienintelė nesibaigianti ramybė. Tikrai noriu, kad jis būtų tokia mūsų šlovė, kokios mes kiekvienas atskirai trokštame, ir kad jis būtų toks apdovanojimas, kokį žmonės ir tautos gali visada branginti. Jis yra mūsų apdovanojimas dabar ir amžinybėje. Visi kiti apdovanojimai galiausiai taps nevaisingi. Visa kita didybė su laiku išblėsta ir išnyksta. Galiausiai … nebežinosime jokio kito džiaugsmo, kaip tik džiaugsmą Kristuje.

[…] Tad būkime labiau pasišventę ir drausmingesni Kristaus pasekėjai. Branginkime jį savo mintyse ir jo vardą tarkime su meile. Klaupkimės prieš jį su romumu ir gailestingumu. Laiminkime ir tarnaukime kitiems, kad ir jie taip darytų.⁶

Yra žmonių, skelbiančių, kad tikėti Biblija yra senamadiška. Ar tikrai senamadiška tikėti Dievą, Jėzų Kristų, Gyvojo Dievo Sūnų? Ar tikrai senamadiška tikėti jo apmokančiąja auka ir prisikėlimu? Jei taip, tai pareiškiu, kad esu senamadiškas ir kad ši Bažnyčia yra senamadiška. Didysis Mokytojas labai paprastai mokė amžinojo gyvenimo principų ir pamokų apie laimę, ateisiančią pas įtikėjusiuosius. Tad tikrai netikslinga manyti, kad būtina modernizuoti šiuos Didžiojo Mokytojo mokymus. Jo žinia susijusi su tokiais principais, kurie yra amžini.⁷

Šiame amžiuje, kaip ir visuose buvusiuose ar visuose būsimuose amžiuose, pasauliui labiausiai trūksta aktyvaus ir nuoširdaus tikėjimo esminiais Jėzaus iš Nazareto, gyvojo Dievo gyvojo Sūnaus, mokymais. Kadangi daug žmonių tokius mokymus atmeta, nuoširdiems tikintiesiems Jėzaus Kristaus Evangelija tai turėtų būti dar reikšmingesnė priežastis skelbti jos tiesas ir savo pavyzdžiu rodyti teisaus ir švelnaus gyvenimo galią ir ramybę. […]

Kaip turėtume elgtis, kai mus įžeidžia, neteisingai supranta, nesąžiningai ar nemaloniai elgiasi su mumis ar nusideda prieš mus? Ką turėtume daryti, kai mus įskaudina artimieji arba kai negauname paaukštinimo, arba kai esame neteisingai apkaltinami, arba kai nesąžiningai puolami mūsų motyvai?

Ar turėtume priešintis? Ar turėtume pasiųsti dar didesnes armijas? Ar turėtume žengti atgal ir kovoti akis už akį ir dantis už dantį, arba … tiesiog suvokti, kad tai galiausiai paliks mus be akių ir be dantų? […]

Savo didingu gyvenimu ir savo mokymų pavyzdžiu Kristus davė mums daug patarimų ir nuo jų niekad neatsiejamų pažadų. Savo didingu ir galingu mokymu mokytus ir beraščius, turtuolius ir vargšus, sveikus ir ligotus jis pripildė vilties.⁸

Stenkitės ugdyti asmeninį liudijimą apie Jėzų Kristų ir apmokėjimą. Visi turėtume labiau gilintis į Kristaus gyvenimą ir siekti liudijimo apie jo realumą. Jei stengsimės suprasti jo misiją ir jo įvykdytą apmokėjimą, tai imsime trokšti būti labiau panašesni į jį.⁹

Visi esame patyrę netikėtų gyvenimo audrų. Tam tikros audros … gali būti nuožmios, bauginančios ir galimai destruktyvios. Kaip pavieniai asmenys, kaip šeimos, kaip bendruomenės, kaip tautos ir net kaip pati Bažnyčia, mes esame patyrę staigių škvalų, kurių metu vienaip ar kitaip imdavome klausti: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūvame?“ (Morkaus 4:38.) Vienaip ar kitaip visuomet, nutilus audrai, tylumoje išgirsdavome: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?“ (Morkaus 4:40.)

Niekas iš mūsų nenorėtume manyti, kad mums stinga tikėjimo, tačiau manau, kad šis švelnus Viešpaties pabarimas yra labai pelnytas. Šis didysis Jehova, kuriuo mes pasikliaujame ir kurio vardą prisiėmėme, pasakė: „Tebūna skliautas tarp vandenų ir teatskiria vandenis nuo vandenų!“ (Pradžios 1:6.) Jis taip pat pasakė: „Tebūna sutelkti vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma!“ (Pradžios 1:9.) Be to, būtent jis perskyrė Raudonąją jūrą, kad izraelitai galėtų pereiti sausu dugnu. (Žr. Išėjimo 14:21–22.) Tad tikrai nereikia stebėtis, jog Galilėjos jūroje jis sugebėjo suvaldyti kelias stichijas. Mūsų tikėjimas turėtų mums priminti, kad jis gali nuraminti neramius mūsų gyvenimų vandenis. […]

Visi gyvenime patirsime negandų. Manau, kad neverta tuo net abejoti. Tam tikros negandos galimai bus nuožmios, kenksmingos ir destruktyvios. Tam tikros negandos gali net prislėgti mūsų tikėjimą mylinčiu Dievu, turinčiu galią mums padėti.

Manau, kad visų mūsų Tėvas į tokius rūpesčius atsakytų: „Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums tebestinga tikėjimo?“ Be abejo, tikėjimas mus turi lydėti visos kelionės metu, per visus patyrimus, visoje mūsų gyvenimo pilnatvėje, o ne tik pavieniais audringais momentais. […]

Jėzus pasakė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33.)¹⁰

Pakankamai žinau apie jūsų užimtus ir neramius gyvenimus, tad žinau, kad kartais imate nervintis. Galbūt kartas nuo karto imate truputį nerimauti. Visa tai žinau. […]

Mano šiandienos žinia jums –„nebijok, mažoji kaimene“. Padrąsinti jus džiūgauti dėl didžių gyvenimo palaimų. Pakviesti jus pajusti didingą gyvenimo pagal Evangeliją ir mūsų Tėvo Danguje meilės jaudulį. Gyvenimas yra nuostabus, net ir sunkiais laikais, visose to gyvenimo kelio stotelėse yra laimės, džiaugsmo ir ramybės – viso to neišmatuojamai daug yra kelio pabaigoje.

Žinoma, kad yra daug nerimą keliančių dalykų, net ir labai rimtų, tačiau būtent todėl ir kalbame evangeliniais tikėjimo, vilties ir Meilės terminais. Būdami pastarųjų dienų šventieji gyvename apstų gyvenimą, o stengdamiesi pabrėžti savo palaiminimus ir galimybes mažiname savo nusivylimą ir nerimą. Raštai byloja: „Stropiai ieškokite, visada melskitės ir būkite tikintys, ir viskas išeis jums į gera“ (DS 90:24). Noriu jums priminti tą pažadą. […]

Prašau, atminkite tokį dalyką. Jei savo gyvenimą ir tikėjimą sutelksime į Jėzų Kristų ir jo sugrąžintąją Evangeliją, tai ilgainiui nenutiks nieko blogo. Iš kitos pusės, jei savo gyvenimo nesutelksime į Gelbėtoją ir jo mokymus, tai joks kitas pasisekimas ilgainiui neišeis į gera. […]

Visi kartais vargstame dėl sveikatos problemų, o kai kurie net nuolatos. Ligos ir negalavimai yra mirtingojo gyvenimo naštos dalis. Tikėkite ir būkite pozityvūs. Kunigystės galia yra reali, o gyvenime yra tiek daug gerumo, net jei ir vargstame fiziškai. Džiugu žinoti, kad Prisikėlimo metu neliks jokių sužeidimų ar ligų.

Nerimą galime imti jausti ir dėl pagundų. O taip pat ir dėl svarbių sprendimų, susijusių su išsilavinimo ar karjeros siekimu, finansų ar santuokos. Kad ir kokia būtų jūsų našta, reikiamos stiprybės gausite iš Kristaus. Jėzus Kristus yra Alfa ir Omega, tiesiogine prasme pradžia ir pabaiga. Jis yra su mumis nuo pradžios iki pabaigos, tad jis yra daugiau nei vien mūsų gyvenimo stebėtojas. […]

Jei mus varginantis jungas yra pati nuodėmė – tai žinia ta pati. Kristus žino, ką reiškia pajusti visų mūsų nuodėmių svorį, nes jis pirmas jas nešė. O jei mūsų našta nesusijusi nei su nuodėme, nei su pagunda, bet su liga, skurdu ar atmetimu – tai žinia ta pati. Jis tai žino. […]

Jis kentėjo daug daugiau – ne tik už mūsų nuodėmes. Jis, kurį Izaijas vadino „skausmų vyru“ (Izaijo 53:3; Mozijo 14:3), tobulai suvokia visas problemas, su kuriomis susiduriame, nes jis pasirinko nešti visas mūsų bėdas ir skausmus. […]

Broliai ir seserys, jūs patiriate ir patirsite įvairių bėdų ir iššūkių, tačiau žvelkite į gyvenimą su džiaugsmu ir kupini tikėjimo. Reguliariai studijuokite Raštus. Karštai melskitės. Pakluskite Dvasios ir pranašų balsui. Darykite viską, ką galite, kad padėtumėte kitiems. Tai darydami tikrai surasite didelę laimę. Vieną šlovingą dieną visas jūsų nerimas virs džiaugsmu.

Štai ką Džozefas Smitas iš Liberčio kalėjimo kameros rašė vargstantiems šventiesiems:

Džiugiai darykime visa, kas mūsų galioje; ir tada galime stovėti ramūs, visiškai tikri, kad pamatysime Dievo išgelbėjimą ir kad jo ranka bus apreikšta [DS 123:17; kursyvas pridėtas].

[Viešpaties žodžiais Pranašui Džozefui Smitui:]

Nebijok, mažoji kaimene; darykite gera; tegul nors žemė ir pragaras susivienija prieš jus; nes jeigu jūs pastatyti ant mano uolos, jie negali nugalėti. […]

Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite.

Žvelkite į žaizdas mano šone ir taip pat į vinių žymes mano rankose ir kojose; būkite ištikimi, laikykitės mano įsakymų, ir jūs paveldėsite dangaus karalystę [DS 6:34–37].¹¹

• Pamąstykite, kaip atsakytumėte į Prezidento Hanterio klausimus 1 poskyryje. Kaip savo gyvenimą galėtume labiau sutelkti į Jėzų Kristų? Kaip savo namus galėtume labiau sutelkti į Jį? Kaip Kristų galime pažinti geriau, nei jau pažįstame?

• Kiek mums „kainuoja“ Kristaus siūloma viltis, džiaugsmas ir ramybė? (Žr. 2 poskyrį.) Kada jautėte iš Gelbėtojo kilusią viltį, ramybę ir džiaugsmą?

• Kodėl, jūsų manymu, „pasauliui labiausiai trūksta aktyvaus ir nuoširdaus tikėjimo esminiais Jėzaus iš Nazareto mokymais“? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip galite parodyti savo tikėjimą Kristaus mokymais, jeigu jus „įžeidžia, neteisingai supranta, nesąžiningai ar nemaloniai elgiasi su [jumis] ar nusideda prieš [jus]“?

• Ko galime pasimokyti iš Prezidento Hanterio mokymų apie baimę ir tikėjimą? (Žr. 4 poskyrį.) Kaip tikėjimas gali mums padėti įveikti baimę? Pabandykite prisiminti, kada dėl jūsų tikėjimo Gelbėtojas nuramino jūsų gyvenimo audras.

• Kaip Prezidento Hanterio patarimas 5 poskyryje gali mums padėti „žvelgti į gyvenimą su džiaugsmu“ net tada, kai patiriame sielvartą, nusivylimą ar ligą? Kaip galime išsiugdyti amžinybės perspektyvą? Kaip Gelbėtojas yra jums padėjęs gyventi apstesnį gyvenimą?

Mato 11:28–30; Jono 14:6; 2 Nefio 31:19–21; Almos 5:14–16; 7:10–14; 23:6; Helamano 3:35; 5:9–12; DS 50:40–46; 93:1

„Studijuodami atkreipkite dėmesį į idėjas, kurios ateina į jūsų protą, ir jausmus, kurie ateina į jūsų širdį“ (Skelbti Mano Evangeliją [2004], p. 18). Pagalvokite, ar nevertėtų užsirašyti savo įspūdžių, net jei ir atrodo, kad jie nesusiję su skaitomais žodžiais. Galbūt tai yra būtent tai, ką jums nori apreikšti Viešpats.