Hovardo V. Hanterio gyvenimas ir tarnystė

1994 m. birželio 6 d., praėjus dienai nuo jo paskyrimo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Prezidentu, Hovardas V. Hanteris išsakė du kvietimus. Kalbėdamas švelnaus raginimo tonu jis pasakė:

„Pirmiausia noriu pakviesti visus Bažnyčios narius gyventi skiriant dar didesnį dėmesį Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimui ir pavyzdžiui, ypač Jo rodytai meilei, vilčiai ir atjautai. Meldžiu, kad vieni su kitais elgtumėmės maloniau, mandagiau, nuolankiau, kantriau ir atlaidžiau.“¹

Raginti žmones sekti Gelbėtojo pavyzdžiu – tokia buvo Prezidento Hanterio mokymų esmė ištisus dešimtmečius. Prieš kelerius metus jis pasakė: „Prašau, atminkite tokį dalyką. Jei savo gyvenimą ir tikėjimą sutelksime į Jėzų Kristų ir Jo sugrąžintąją Evangeliją, tai ilgainiui nenutiks nieko blogo. Iš kitos pusės, jei savo gyvenimo nesutelksime į Gelbėtoją ir jo mokymus, tai joks kitas pasisekimas ilgainiui neišeis į gera.“²

Antrasis Prezidento Hanterio kvietimas Bažnyčios nariams buvo daugiau naudotis šventyklos teikiamomis palaimomis:

„Aš taip pat kviečiu Bažnyčios narius įtvirtinti Viešpaties šventyklą, kaip didįjį jų narystės ir nuostabaus švenčiausių sandorų laikymosi simbolį. Giliausias mano širdies troškimas – kad kiekvienas Bažnyčios narys būtų vertas įeiti į šventyklą. Labai norėčiau, kad kiekvienas suaugęs narys būtų vertas turėti ir turėtų galiojančią šventyklos rekomendaciją, net jei geografinė šventyklos padėtis neleistų ja iš karto ar dažnai pasinaudoti.

Būkime šventyklą lankantys ir ją mylintys žmonės. Skubėkime į šventyklą taip dažnai, kaip tik leidžia laikas, asmeniniai ištekliai ir aplinkybės. Vykime ne tik dėl savo mirusių giminaičių, bet ir dėl asmeninio garbinimo šventykloje palaiminimo, dėl tarp tų pašvęstų sienų tvyrančio šventumo ir saugumo. Šventykla – tai grožio vieta, apreiškimo vieta, ramybės vieta. Ji – Viešpaties namai. Tai šventa Viešpačiui. Tai turėtų būti šventa ir mums.“³

Prezidentas Hanteris šiuos du kvietimus akcentuodavo visą savo tarnystės Bažnyčios Prezidentu laiką. Nors Prezidentu jis buvo vos devynis mėnesius, šie kvietimai Bažnyčios narius visame pasaulyje įkvėpė būti panašesnius į Kristų ir su didesniu pasišventimu siekti šventyklos palaiminimų.

Paveikslėlis

Hovardas V. Hanteris

Pradžia

XIX a. viduryje Hovardo V. Hanterio protėviai iš keturių skirtingų šalių prisijungė prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios. Protėviai iš jo motinos pusės buvo iš Danijos ir Norvegijos. Emigravę iš savo tėvynės jie tapo vienais pirmųjų Maunt Plezanto, Jutoje, gyventojais. Šių tvirtų pionierių palikuonė Nelė Rasmusen taps pranašo mama.

Protėviai iš Hovardo tėvo pusės šaknis buvo giliai įleidę Škotijoje ir Naujojoje Anglijoje. Prisijungusieji prie Bažnyčios daug ką paaukojo, tačiau dauguma jų po kelių metų nuo jos atsiribojo. Džono Viljamo (Vilio) Hanterio gimimas 1879 metais Hanterio genealogijoje pradėjo trečiąją kartą, kuri nebebuvo susieta su Bažnyčia. Tačiau Vilis Hanteris taps pranašo tėvu.

Kai Viliui Hanteriui buvo aštuoneri metai, jo šeima persikraustė gyventi į Boisį, Aidahe. Maždaug po šešiolikos metų Vilis sutiko Nelę Rasmusen, atvykusią į Boisį pagyventi pas savo tetą ir dėdę. Vilis netrukus ėmė asistuoti Nelei, o po dviejų metų jai pasipiršo. Nelė iš pradžių dvejojo, tačiau dėl Vilio atkaklumo galiausiai sutiko už jo tekėti. Pora susituokė Maunt Plezante, Jutoje, ir sugrįžo į Boisį kurti savo namų. Jų pirmasis vaikas Hovardas Viljamas Hanteris gimė Boisyje 1907 m. lapkričio 14 d. Vienintelis kitas jų vaikas dukrelė Doroti gimė 1909 metais.

Gyvenimo pamato liejimas

Hovardo gimimo metu Bažnyčia Boisyje teturėjo vieną mažą skyrių. Hovardo mama buvo aktyvi to skyriaus narė, savo vaikus auginusi Evangelijoje. Apie ją Hovardas sakė: „Ji visuomet buvo tikinti. […] Ji tarnavo Pradinukų ir [Merginų] organizacijų prezidente. Prisimenu, kaip su mama eidavome į bažnyčią, kartais dar gerokai prieš susirinkimus, o paskui pasilikdavome po jų, kad ji galėtų baigti savo darbą.“⁴ Nors Hovardo tėvas nebuvo Bažnyčios narys, jis neprieštaravo šeimos dalyvavimui ir kartais kartu su ja apsilankydavo sakramento susirinkime.

Nelė Hanter ne tik rūpinosi savo vaikų aktyvumu Bažnyčioje, bet ir padėjo jiems namie lietis tvirtus religijos pamatus. Hovardas prisiminė: „Būtent mama vadovavo mūsų Evangeliniam švietimui. Melstis išmokome iš jos. […] Liudijimą, būdamas berniuku, gavau iš savo pamaldžios mamos.“⁵

1913 metais Boisio skyrius apylinke virto likus kelioms dienoms iki Hovardo šeštojo gimtadienio. Po dvejų metų, kai Hovardui buvo aštuoneri, jis laukė savo krikšto. Jis sakė: „Nekantriai to laukiau.“ Tačiau jo tėvas nedavė leidimo. Hovardas prisiminė: „Tėvas […] manė, kad turiu palaukti iki tol, kol suprasiu, kokiu gyvenimo keliu noriu eiti. Norėjau pasikrikštyti, tačiau laikas atėjo ir praėjo be šio palaiminimo.“⁶

Kadangi nebuvo pakrikštytas, būdamas dvylikos Hovardas negalėjo būti įšventintas į diakonus. Jis sakė: „Tuo metu jau visi mano draugai buvo įšventinti į diakonus. Kadangi nebuvau oficialus Bažnyčios narys, negalėdavau daryti daugumos tų dalykų, kuriuos darydavo jie.“⁷ Hovardas ypač liūdėjo dėl to, kad negalėjo dalinti sakramento: „Su kitais berniukais lankydavome sakramento susirinkimus. Kai ateidavo laikas jiems dalinti sakramentą, aš susigūždavau savo kėdėje. Jausdavausi pamirštas.“⁸

Hovardas vėl kreipėsi į tėvą, šį kartą su savo dešimtmete seserimi Doroti: „Ėmėme savo tėvą įtikinėti leisti mums pasikrikštyti. Mes taip pat meldėmės, kad jis pasakytų „taip“. Kaip mes džiaugėmės galiausiai gavę jo sutikimą.“⁹ Praėjus beveik penkiems mėnesiams po dvyliktojo Hovardo gimtadienio, jis ir Doroti pasikrikštijo viešajame baseine. Netrukus po to Hovardas buvo įšventintas į diakonus ir pirmą kartą dalijo sakramentą. Jis prisiminė: „Bijojau, bet kartu ir jaudinausi dėl tokios privilegijos.“¹⁰ Be kitų pareigų, Hovardas dar pumpuodavo vargonų dumples ir užkurdavo pečių, kad šaltais sekmadienio rytais būtų šilta. Jis sakė: „Kai ėmiau mokytis Bažnyčios nario ir turimos kunigystės pareigų, man atsivėrė visiškai naujas pasaulis.“¹¹

Būdamas vaikinų organizacijoje Hovardas įstojo į savo apylinkės skautų būrį ir sunkiai darbavosi, kad užsitarnautų aukščiausią Erelio skauto apdovanojimą. Artėdamas prie šio tikslo jis ėmė draugiškai konkuruoti. Jis prisiminė: „Buvome du, kurie varžėmės dėl pirmojo Erelio skauto Boisyje.“ Tas antrasis vaikinas reikalavimus įvykdė pirmiau, tačiau Hovardas visai nenusiminė būdamas antruoju to apdovanojimo gavėju.¹³

Hovardas darbštumo išmoko jaunystėje. Jis padėdavo našlėms ir kitiems kaimynams, pardavinėdavo laikraščius ir dirbdavo savo dėdės ūkyje. Tapęs vyresnis jis dirbo patarnautoju golfo aikštelėje, telegramų išnešiotoju, vaistinėje, laikraštyje, viešbutyje, parduotuvėje ir meno galerijoje.

Doroti Hanter sakė, kad jos brolis buvo „labai ambicingas“ ir „sumanus“.¹⁴ Prie šių savybių jam taip pat derėjo atjautos ir dosnumo savybės. Prisimindama jo rūpestingumą, Doroti sakė: „Hovardas visuomet norėjo daryti gera ir būti geras. Jis, nuostabus brolis, rūpinosi manimi. Jis buvo malonus mūsų mamai ir tėvui.“¹⁵

Atjautą Hovardas rodė ir gyvūnams. Jis sakė: „Kiekviena benamė katė prieglobstį rasdavo mūsų namuose, net jei šeima tam prieštaraudavo.“¹⁶ Kartą kažkokie kaimynų berniukai kankino kačiuką ir įmetė jį į netoli Hanterių namų buvusį drėkinimo griovį. Kačiukui vos išlipus, jie vėl jį įmesdavo. Netrukus priėjo Hovardas ir išgelbėjo kačiuką. Doroti prisiminė: „Jis ten gulėjo vos gyvas, ir Hovardas parsinešė jį namo.“¹⁷

Motina pasakė: „Jis neišgyvens.“

Tačiau Hovardas atkakliai prašė: „Mama, turime bent pabandyti.“¹⁸

Doroti sakė, kad jie „apklojo jį antklode, padėjo prie šilto pečiaus ir rūpinosi juo“; dėl tokio rūpestingumo kačiukas atsigavo ir jų šeimoje gyveno dar daug metų.

Hovardas į mokytojus buvo įšventintas 1923 metais, prieš pat Boisio antrosios apylinkės įkūrimą. Kadangi reikėjo kitos vietos susirinkimams ir buvo planuojamas augimas, vietos Bažnyčios vadovai pasiūlė statyti kuolo tabernakulį. Iš Boisio šventųjų buvo paprašyta paaukoti 20 000 dolerių šio pastato statybai.¹⁹ Susirinkime, kuriame vadovai ragino aukoti, jaunasis Hovardas V. Hanteris buvo pirmasis ranką pakėlęs ir įsipareigojęs asmuo. Jis įsipareigojo paaukoti 25 dolerius, kas 1923 metais buvo dideli pinigai, ypač penkiolikmečiui. Vėliau jis sakė: „Aš dirbau ir taupiau tol, kol galėjau pilnai sumokėti įsipareigojimą.“²⁰ 1925 metais tabernakulis buvo užbaigtas, ir tų metų gruodį jo pašventini atvyko Prezidentas Heberis Dž. Grantas.²¹

Nuo pat jaunumės Hovardas buvo gabus muzikai, o būdamas paaugliu išmoko groti keliais instrumentais. Būdamas 16-kos, jis subūrė savo paties muzikos grupę, kurią pavadino „Hanterio sentimentalistai“. Ši grupė dažnai grojo įvairiuose šokiuose, priėmimo vakarėliuose ir kituose renginiuose Boisio apylinkėse.

Kai Hovardui buvo 19-ka, jam buvo pasiūlytas kontraktas groti į Aziją plaukiančiame kruiziniame laive. Pirmuosius du 1927 metų mėnesius Hovardo penkių narių grupė grodavo per pietus ir šokius laivui plaukiant Ramiajame vandenyne ir sustojant įvairiuose Japonijos, Kinijos ir Filipinų uostuose. Šis kruizas Hovardui buvo savišvietos laikas, kurio metu jis galėjo susipažinti su kitokiais žmonėmis ir jų kultūra. Nors didelę dalį uždarbio išleisdavo ekskursijoms ir suvenyrams, jis teisinosi: „Užtat įgytos žinios buvo vertos to, ką išleidome.“²²

Hovardas V. Hanteris, viduryje, su „Hanterio sentimentalistais“ 1927 m.

Didžiųjų sprendimų laikmetis

Vos grįžęs iš kruizo, Hovardas sužinojo džiugią naujieną, kad, kol jis buvo išvykęs, pasikrikštijo jo tėvas. Kitą sekmadienį Hovardas ir jo tėvas pirmą kartą kartu lankėsi kunigystės susirinkime. Rūpestingas vyskupas ragindavo Vilį Hanterį krikštytis, o Hovardas pridūrė, kad „būtent dėl [namų] mokytojo jis ėmė labai domėtis bažnyčia“.²³

Po kruizo Hanteris nebežinojo, kas jo laukia toliau. Jis buvo užsiėmęs muzikine veikla ir kitais darbais, taip pat savo verslu, tačiau nei viena iš šių veiklų neturėjo geros karjeros perspektyvos. Kai jo verslo įmonė 1928 metų kovą užsidarė, jis nusprendė aplankyti vieną draugą pietinėje Kalifornijoje. Iš pradžių jis planavo ten pabūti vieną ar dvi savaites, tačiau greitai apsisprendė likti ir ieškoti, kaip jis pats apibūdino, „darbo su perspektyva“.²⁴ Kalifornijoje jis ras ne tik karjerą, bet ir žmoną, plačias galimybes tarnauti Bažnyčioje ir namus – kuriuose jis gyvens daugiau nei tris dešimtmečius.

Pirmieji Hovardo darbai Kalifornijoje buvo pardavinėti batus ir dirbti citrusinių vaisių pakavimo įmonėje, kurioje per dieną į sunkvežimius kartais pakraudavo nuo 45 iki 50 tonų apelsinų. Jis stebėjosi: „Net nežinojau, kad pasaulyje yra tiek daug apelsinų.“ Vieną dieną jam „labai nesisekė“, nes turėjo citrinas surūšiuoti pagal spalvas, tačiau jis negalėjo atskirti geltono ir žalio atspalvių, kadangi buvo daltonikas. Jis prisiminė: „Darbui artėjant į pabaigą maniau, kad man pakriks nervai.“²⁵

Pradirbęs citrusinių vaisių įmonėje dvi savaites, Hovardas nusiuntė dokumentus darbui į vieną Los Andželo banką, kur jį iš karto įdarbino ir ėmė greitai kelti pareigose. Tuo pat metu jis tęsė muzikinę veiklą su įvairiomis grupėmis grodamas vakarėliuose. 1928 metų rugsėjį, praėjus maždaug šešiems mėnesiams nuo Hovardo atsikraustymo į Kaliforniją, jis vėl susijungė su savo šeima, kai ten atsikraustė jo tėvai ir sesuo.

Jaunystėje Hovardas lankė bažnyčią, tačiau Evangeliją studijavo paviršutiniškai. Kalifornijoje jis labiau susidomėjo Evangelijos studijomis. Jis prisiminė: „Pirmą kartą Evangeliją ėmiau giliau suprasti Adams apylinkės sekmadieninės mokyklos pamokose, kurias vedė brolis Piteris A. Kleitonas. Jis labai daug žinojo ir mokėjo įkvėpti jaunimą. Išstudijuodavau pamokas, perskaitydavau papildomus jo mums duotus skaitinius ir pasisakydavau pagal paskirtas temas. […] Šį savo gyvenimo periodą laikau metu, kuomet ėmė atsiverti Evangelijos tiesos. Visada turėjau liudijimą apie Evangeliją, tačiau staiga pradėjau ją suprasti.“²⁶ Tie patyrimai sekmadieninės mokyklos klasėje Hovardui įskiepijo viso gyvenimo meilę Evangelijos studijavimui.

Jam labai patiko bendrauti su kitais Los Andželo krašto jaunais suaugusiais. Jie kartu eidavo į bažnyčią, kartais per sekmadienį lankydavosi net dviejose ar trijose apylinkėse, dalyvaudavo pačiose įvairiausiose veiklose. Viena tų veiklų Hovardui tapo labai reikšminga. Po kelių mėnesių nuo persikėlimo į Kaliforniją jis su keliais draugais apsilankė Bažnyčios šokiuose, po kurių nuėjo pabraidyti į paplūdimį. Tą vakarą jis sutiko Klarą Mei Džefs, tuomet buvusia pasimatyme su vienu iš jo draugų. Hovardas ir Klara netrukus ėmė domėtis vienas kitu, ir abipusė trauka greitai virto meile.

1928 metais jie buvo keliuose pasimatymuose, o kitais metais ėmė rimčiau žiūrėti į savo santykius. Vėliau Hovardas sakė: „Ji turėjo šviesiai rudus plaukus ir buvo labai graži mergina. Manau, kad labiausiai mane patraukė jos liudijimo gilumas.“²⁷ Vieną 1931 metų pavasario vakarą, beveik po trejų metų nuo jų pirmojo susitikimo, Hovardas nusivežė Klarą į vietą, kur atsiveria gražus vaizdas į Ramųjį vandenyną. Ten jis jai pasipiršo, o Klara sutiko. Hovardas prisiminė:

„Mes nuvažiavome į Palos Verdesą, pasistatėme automobilį ant uolos, nuo kurios mėnesienos šviesoje galėjome stebėti į akmenis dūžtančias iš Ramiojo vandenyno atriedančias bangas. Mes kalbėjomės apie ateities planus, ir aš ant jos piršto užmoviau žiedą su deimantu. Tą vakarą priėmėme daug sprendimų ir kelis rimtus nutarimus dėl savo gyvenimo.“²⁸

Likus keturioms dienoms iki vestuvių, Hovardas dėl tų nutarimų priėmė jo gyvenimą pakeitusį sprendimą. Kai tą vakarą jo grupė baigė pasirodymą, jis susipakavo savo instrumentus ir daugiau niekada profesionaliai nebegrojo. Jis sakė: „Muzikavimas šokiuose ir vakarėliuose tam tikru atžvilgiu buvo žavus dalykas, ir iš to neblogai uždirbdavau“, tačiau jis jautė, kad tam tikri tokio gyvenimo būdo aspektai nesiderino su gyvenimu, kurį regėjo savo būsimoje šeimoje. Po daugelio metų jis pasakė: „Dėl mėgstamiausio užsiėmimo nutraukimo atsivėrė tam tikra tuštuma, [tačiau] niekada nesigailėjau priėmęs tokį sprendimą.“²⁹ Jo sūnus Ričardas pastebėjo: „Dažnai pagalvodavau, kokios nepaprastos savidrausmės (kurią vadinu ištverme) reikėjo, kad tai, ką taip giliai mylėjai, išmainytumei į kažką vertingesnio.“³⁰

Iššūkiai ir palaiminimai pirmaisiais santuokos metais

Hovardas ir Klara 1931 m. birželio 10 d. susituokė Solt Leiko šventykloje, o po to sugrįžo į pietinę Kaliforniją pradėti savo bendro gyvenimo. Verslo sąlygos Jungtinėse Valstijose ėmė blogėti dėl Didžiosios depresijos, o 1932 metų sausį bankas, kuriame dirbo Hovardas, buvo priverstas užsidaryti. Stengdamasis sudurti galą su galu jis du metus dirbo įvairius darbus. Jiedu su Klara buvo apsisprendę kiek įmanoma ilgiau likti savarankiški, tačiau po metų jie priėmė kvietimą kurį laiką pagyventi kartu su Klaros tėvais.

1934 m. kovo 20 d. gimė pirmasis Hovardo ir Klaros vaikas. Sūnelį jie pavadino Hovardu Viljamu Hanteriu jaunesniuoju, bet paprastai vadino jį Biliu. Tą vasarą jie pastebėjo, kad Bilis yra kažkoks apatiškas. Gydytojai jam diagnozavo mažakraujystę. Hovardas du kartus davė kraujo perpylimui, tačiau Bilio sveikata nesitaisė. Tolimesni tyrimai parodė, kad jis turi rimtų bėdų su žarnynu, kurį daktarai rekomendavo operuoti. Hovardas prisiminė: „Mane nuvežė į operacinę, kurioje paguldė ant operacinio stalo šalia sūnaus, kad per operaciją duočiau jam kraujo. Po operacijos daktarai per daug nesidžiaugė.“³¹ Po trijų dienų septynių mėnesių Bilis mirė šalia jo lovelės sėdėjusių tėvelių akivaizdoje. Hovardas rašė: „Naktį išėję iš ligoninės, buvome labai susisieloję ir priblokšti.“³² „Mums tai buvo didelis smūgis.“³³

Du mėnesius prieš Bilio gimimą Hovardas įsidarbino Los Andželo apygardos potvynių kontrolės skyriuje. Tame darbe susipažinęs su teisiniais dokumentais ir teismo procesais, jis nusprendė imtis advokato karjeros. Tam tikslui pasiekti reikėjo ištisų metų ryžto ir sunkaus darbo. Kadangi neturėjo pirmos pakopos aukštojo išsilavinimo laipsnio, Hovardas turėjo baigti daugybę kursų, kad būtų priimtas į teisės mokyklą. Kursus jis lankydavo vakarais, nes turėjo toliau dirbti. Net ir mokydamasis teisės mokykloje jis dirbo pilnu etatu. Jis rašė: „Nebuvo lengva dirbti visą dieną, vakare eiti į mokyklą ir dar rasti laiko pastudijuoti.“³⁴ „Man buvo įprasta studijuoti iki nakties vėlumos.“³⁵ Hovardas tokiu griežtu režimu gyveno penkerius metus, kol galiausiai 1939 metais mokyklą baigė trečias savo kurse.

Kol Hovardas mokėsi teisės mokykloje, jiedu su Klara susilaukė dar dviejų sūnų: 1936 metais – Džono, o 1938 metais – Ričardo. Dėka Hovardo darbo potvynių kontrolės apygardoje jų šeima išgalėjo nusipirkti nedidelį namą.

El Sereno apylinkės vyskupas

1940 metais, praėjus beveik metams nuo teisės mokyklos baigimo, Hovardas buvo pašauktas naujai įkurtos El Sereno apylinkės Kalifornijoje vyskupu. Nustebęs dėl šio pašaukimo, jis pasakė: „Visuomet maniau, kad vyskupas yra vyresnis vyras, tad nesupratau, kaip galiu būti apylinkės tėvu, jei man tėra trisdešimt dveji.“ Kuolo prezidentūra patikino, kad jis yra „tinkamas šiam pavedimui“. Nors ir jautėsi priblokštas, Hovardas pažadėjo: „Stengsiuosi kaip įmanydamas.“³⁶ Tą pažadą daugiau nei per šešerius vyskupavimo metus jis vykdė su dideliu pasišventimu, įkvėpimu ir atjauta.

Hovardo dienotvarkė vėl buvo perkrauta ir sekinanti, tačiau jis jautė, kad už šią tarnystę gauna daug palaiminimų. Jis sakė: „Mane užgriuvo svarbios pareigos. Tai buvo šlovingas darbas ir didelis palaiminimas.“³⁷

Pirmiausias naujosios apylinkės poreikis buvo surasti vietą susirinkimams. Vyskupija išsinuomojo kelias patalpas vietiniame pastate, o apylinkės nariai pradėjo rinkti lėšas savo susirinkimų namams. Bažnyčios pastatų statyba netrukus buvo sustabdyta dėl Antrojo pasaulinio karo, tačiau apylinkės nariai žvelgė į ateitį ir toliau rinko pinigus. Vieno tokio pinigų rinkimo metu, vadintu „svogūnų projektu“, jie eidavo į konservavimo fabriką pjaustyti svogūnų. Svogūnų kvapas lengvai nepasišalindavo, ir vyskupas Hanteris pašmaikštavo: „Nesunku buvo pasakyti, kuris į sakramento susirinkimą atėjęs žmogus pjaustė svogūnus.“³⁸

Pinigai taip pat buvo renkami juos uždirbus kapojant kopūstus kopūstų rauginimo fabrikėlyje ir pakuojant bei pardavinėjant perteklinius pusryčių dribsnius. Vyskupas Hanteris prisimena: „Tai buvo laimingos dienos, nes darbavomės kartu – žmonės iš įvairių visuomenės sluoksnių ir įvairių sugebėjimų palaikė vyskupiją rinkdami lėšas maldos namų statybai. Mūsų apylinkė buvo lyg didelė laiminga šeima.“³⁹ Po didelės kantrybės ir pasiaukojimo, praėjus beveik ketveriems metams nuo Hovardo atleidimo iš vyskupo pašaukimo, 1950 metais apylinkė galiausiai pasiekė tikslą turėti savo susirinkimų namus.

Vyskupavimas Antrojo pasaulinio karo metu turėjo savų iššūkių. Daug vyriškosios lyties apylinkės narių tarnavo armijoje, namuose palikdami šeimas be vyrų ir tėvų. Dėl vyrų trūkumo sudėtinga buvo rasti, ką pašaukti į Bažnyčios pašaukimus. Tad vyskupavimo metu Hovardas dar tarnavo ir skautų būrio vadu. Jis sakė: „Turėjome grupelę gerų vaikinų, kurių negalėjome apleisti. Su tais berniukais darbavausi beveik dvejus metus, ir jie smarkiai pažengė į priekį.“⁴⁰

Iš vyskupo pašaukimo Hovardas buvo atleistas 1946 m. lapkričio 10 d. Jis sakė: „Visuomet liksiu dėkingas už tą privilegiją ir jos metu įgytas žinias.“ Nors šis patyrimas buvo „sudėtingas įvairiais aspektais“, tačiau jie su Klara „buvo dėkingi už tai, kokias vertybes tai atnešė į jų šeimą“.⁴¹ Reikšdamas dėkingumą už vyskupo Hanterio tarnystę, vienas apylinkės narys parašė: „Jis suvienijo mūsų mažos apylinkės narius ir išmokė siekti tų tikslų, kurie mums atrodė nepasiekiami. Kartu su visa apylinke mes dirbome, meldėmės, žaidėme ir garbinome.“⁴²

Nors Hovardas buvo atleistas 1946 metais, tačiau jo ypatingas ryšys su El Sereno apylinkės nariais nenutrūko. Jo sūnus Ričardas sakė, kad „iki pat savo gyvenimo pabaigos jis palaikė ryšį su apylinkės nariais ir žinojo, kur jie yra ir kas su jais darosi. Jei tik keliaudavo ten, kur [gyveno] vienas iš senų jo apylinkės narių, jis visuomet su jais susisiekdavo. Meilė tos apylinkės nariams tęsėsi visą jo gyvenimą“.⁴³

Šeimos auginimas ir karjera

Hovardas ir Klara Hanteriai buvo mylintys tėvai, savo sūnus mokę vertybių, atsakomybės ir Evangelijos svarbos. Dar net prieš Bažnyčiai nusprendus pirmadienio vakarus skirti šeimos namų vakarams, Hanterių šeima vieną vakarą skirdavo mokymui, pasakojimams, žaidimams ir bendriems pasivaikščiojimams. Keliaudama šeima kartais nuvykdavo į šventyklą, kad Džonas su Ričardu galėtų atlikti vikarinius krikštus už mirusiuosius. Hovardui su sūnumis taip pat labai patikdavo kartu rinkti modelinius traukinius, stovyklauti ir užsiimti kitomis lauko pramogomis.

Gimus Džonui ir Ričardui Hovardas vienu metu ir dirbo pilnu etatu, ir lankė teisės mokyklą, o kai vaikai buvo labai maži – ketverių ir dvejų metų – jis dar buvo pašauktas vyskupu, tad šeimos stiprinimas iš Klaros pareikalavo papildomų pastangų. Tas pastangas ji dėjo su džiaugsmu. Ji sakė: „Mano didžiausias troškimas ir didžiausia ambicija […] buvo būti gera žmona, būti gera šeimininke ir būti labai gera motina. Mes dėjome daug pastangų, kad mūsų berniukai būtų arti Bažnyčios; su berniukais aš praleidau tikrai nuostabų laiką.“⁴⁴ Hovardas dažnai dėkodavo Klarai už jos įtaką ir pasiaukojimą auginant jų sūnus.

Augindamas šeimą ir tarnaudamas vadovu Bažnyčioje Hovardas tuo pat metu darė klestinčią juristo karjerą. Daugiausiai dirbdamas su verslo įmonėmis ir korporacijomis jis tapo labai gerbiamu advokatu pietinėje Kalifornijoje. Jis buvo išrinktas tarnauti daugiau nei dviejų tuzinų kompanijų direktorių valdybose.

Savo profesijoje Hovardas buvo žinomas dėl savo sąžiningumo, tikslaus mąstymo, aiškaus bendravimo ir teisingumo pojūčio. Jis taip pat buvo žinomas kaip „žmonių teisininkas“, žmogus, kuris „rodos, visuomet rasdavo laiko ir skirdavo dėmesio padėti žmonėms su jų problemomis“.⁴⁵ Vienas advokatas pasakojo, kad Hovardas „labiau rūpindavosi tuo, kad žmonėms būtų suteikta reikiama pagalba, o ne kad jam būtų už ją kompensuota“.⁴⁶

Hovardas ir Klara Hanteriai su savo sūnumis Džonu ir Ričardu

Kalifornijos Pasadinos kuolo prezidentas

1950 metų vasarį vyresnieji Styvenas L. Ričardsas ir Haroldas B. Ly iš Dvylikos Kvorumo atvyko į Kaliforniją padalinti sparčiai augantį Pasadinos kuolą. Kuole jie kalbėjosi su daugybe brolių, tarp jų ir su Hovardu. Pamaldžiai apsvarstę, ką Viešpats išrinktų tarnauti kuolo prezidentu, beveik vidurnaktį jie pasikvietė Hovardą ir suteikė jam pašaukimą. Vyresnieji Ričardsas ir Ly liepė jam gerai išsimiegoti, paskambinti jiems anksti kitą rytą ir pasakyti, ką rekomenduotų į savo patarėjus. Hovardas pasakojo: „Tą naktį grįžęs namo negalėjau užmigti. Pašaukimas mane pribloškė. Su Klara ilgai kalbėjomės.“⁴⁷

Po Prezidento Hanterio ir jo patarėjų palaikymo buvo pradėti vertinti kuolo poreikiai. Aukščiausias naujosios kuolo prezidentūros prioritetas buvo padėti nariams ugdyti dvasinę stiprybę. Vienas rūpesčių buvo tai, kad šeimos vis rečiau rinkdavosi kartu, iš dalies dėl to, kad šeimos nariai būdavo užimti įvairiausiomis veiklomis. Vadovams kartu pasimeldus ir pasitarus, buvo nuspręsta akcentuoti šeimos namų vakarus ir pirmadienio vakarus skirti šeimoms. Visi Bažnyčios pastatai kuole pirmadienio vakarais buvo uždaryti ir, aiškino Prezidentas Hanteris, „nebuvo rengiami jokie kiti renginiai, kurie trukdytų tam šventam vakarui“.⁴⁸

Savo tarnystės pradžioje Prezidentas Hanteris ir kiti pietinės Kalifornijos kuolų prezidentai susitiko su vyresniuoju Styvenu L. Ričardsu, kad aptartų seminarijos programą vidurinės mokyklos mokiniams. Prezidentas Hanteris prisiminė: „[Vyresnysis Ričardsas] paaiškino, kad jie norėtų pabandyti rengti eksperimentines ankstyvo ryto seminarijos pamokas mūsų krašte, kurio įstatymuose nebuvo numatytas suderinto [su mokykla] laiko religinis ugdymas.“⁴⁹ Prezidentas Hanteris buvo paskirtas komiteto, kuris nagrinėjo šios idėjos tinkamumą, pirmininku. Po nagrinėjimo komitetas rekomendavo įsteigti ankstyvo ryto seminariją mokiniams iš trijų vidurinių mokyklų. Kadangi Prezidento Hanterio sūnus Ričardas buvo jaunuolis, tai jis taip pat dalyvavo tame ankstyvo ryto seminarijos eksperimente. Jis prisiminė: „Mes svarstėme, kam galėjo pasimaišyti protas, kad 6 valandą ryto imtų rengti pamokas; tačiau tai tapo mūsų mėgstamiausiu dienos metu, kuomet galėjome susirinkti su Bažnyčios draugais ir pasimokyti.“⁵⁰ Netrukus ši programa aprėpė daugiau mokinių ir tapo ankstyvo ryto seminarijos programos Bažnyčios jaunimui pirmtake.

1951 metų spalio visuotinės konferencijos metu Pirmoji Prezidentūra susitiko su pietinės Kalifornijos kuolų prezidentais ir pranešė jiems apie norą Los Andžele statyti šventyklą. Perspektyva netoliese turėti šventykla atnešė daug džiaugsmo ir pareikalavo didelio pasiaukojimo, nes Bažnyčios narių jos statybai buvo paprašyta paaukoti 1 milijoną dolerių. Grįžęs į Kaliforniją, Prezidentas Hanteris susitiko su kuolo ir apylinkių vadovais ir pasakė: „Suteikite žmonėms galimybių per dosnias aukas šventyklai gauti didelių palaiminimų.“⁵¹ Per šešis mėnesius nariai pietinėje Kalifornijoje šventyklos statybai įsipareigojo paaukoti 1,6 milijonų dolerių. Ji buvo pašventinta 1956 metais.

Vadovai Pasadinos kuole, 1950 m. *Iš kairės į dešinę:* pirmasis patarėjas kuolo prezidentūroje Deikenas K. Brodhedas, prezidentas Hovardas V. Hanteris, antrasis patarėjas A. Kėjus Beris, raštininkas Emronas „Džekas“ Džonsas

Nariai ne tik aukojo lėšas šventyklai ir kitiems Bažnyčios pastatams, bet ir užsiėmė savanorišku darbu. Statant susirinkimų namus Prezidentas Hanteris daug valandų praleido dirbdamas kastuvu, plaktuku ir teptuku. Nariai dar savanoriavo Bažnyčios gerovės programos projektuose: paukštynuose, citrusinių vaisių soduose ir konservų fabrikuose. Aštuonerius metus Prezidentas Hanteris buvo atsakingas už šių projektų koordinavimą dvylikoje kuolų, pats taip pat prisidėdavo prie tų darbų. Vienas draugas pastebėjo: „Jis niekada niekieno neprašydavo kažką padaryti, neprašydavo daryti to, ko pats nedarytų.“⁵² Po daugelio metų, jau būdamas Dvylikos Kvorumo nariu, vyresnysis Hanteris pasakė:

„Niekada nesidarbavau nuobodžiame gerovės projekte. Laipiodavau po medžius ir skindavau citrinas, lupdavau vaisius, prižiūrėdavau boilerius, nešiodavau dėžes, iškraudinėdavau sunkvežimius, valydavau konservų fabriką ir darydavau dar tūkstantį ir vieną kitų darbų, tačiau geriausiai prisimenu juoką, dainas ir gražią draugystę žmonių, užsiėmusių tarnyste Viešpačiui.“⁵³

1953 m. lapkritį Prezidentas ir sesuo Hanteriai, kartu su kitais nariais iš Pasadinos kuolo, nuvyko į Arizonos Mesos šventyklą atlikti apeigų. Lapkričio 14-ąją buvo 46-asis Prezidento Hanterio gimtadienis. Prieš tos dienos sesijų pradžią šventyklos prezidentas paprašė jo pasisakyti susirinkusiems į koplyčią. Vėliau jis taip rašė apie tą nutikimą:

„Man bekalbant susirinkusiesiems […] į salę įėjo mano baltai apsirengę tėtis ir mama. Net nežinojau, kad tėtis buvo pasiruošęs gauti šventyklos palaiminimus, nors mama jau kurį laiką to labai nekantriai laukė. Aš taip smarkiai susigraudinau, kad nebegalėjau tęsti kalbos. Prezidentas Praisas [t. y. šventyklos prezidentas] priėjo prie manęs ir paaiškino, kas atsitiko. Tą rytą į šventyklą atvykę tėtis ir mama paprašė prezidento neužsiminti man apie jų atvykimą, nes jie norėjo, kad tai būtų gimtadienio siurprizas. To gimtadienio aš niekada nepamiršau, nes tą dieną jie gavo šventyklos apdovanojimus, o aš turėjau privilegiją būti jų užantspaudavimo liudininku, po to ir pats būti su jais užantspauduotas.“⁵⁴

Maždaug po trejų metų buvo baigti jungti amžinieji Prezidento Hanterio šeimos ryšiai: Doroti su savo tėvais buvo užantspauduota naujai pašventintoje Kalifornijos Los Andželo šventykloje.

Būdamas kuolo prezidentu Hovardas vadovavo su meile. Viename kuolo pašaukime tarnavusi moteris pasakojo: „Jauteisi vertinamas, norimas ir reikalingas. […] Jis įpareigodavo žmones būti atsakingus už gautus pašaukimus, tačiau jeigu jiems reikėdavo jo nuomonės ar patarimo – jis visuomet būdavo pasiruošęs padėti. Mes žinojome, kad jis mus visiškai palaiko ir rūpinasi.“⁵⁵ Vienas jo patarėjų pastebėjo: „Jis pagirdavo žmones už jų pasiekimus ir leisdavo jiems siekti aukštų tikslų“.⁵⁶ Viena kuolo narė, sakiusi, kad Prezidentas Hanteris buvo vienas įtakingiausių jos mokytojų, aiškino: „Šis žmogus kitus mylėdavo laikydamas juos didžiausiu prioritetu, kad suprastų žmones, išklausydavo juos ir dalijosi su jais savo patyrimais.“⁵⁷

1959 metų rudenį Hovardas V. Hanteris Pasadinos kuole prezidentu jau buvo ištarnavęs daugiau nei devynerius metus tuo palaimindamas tūkstančių pastarųjų dienų šventųjų pietinėje Kalifornijoje gyvenimą. Jo tarnystė netrukus išsiplės palaimindama Bažnyčios narių gyvenimus visame pasaulyje.

Dvylikos Kvorumas

„Tu liudysi apie mano vardą […] ir tu siųsi mano žodį iki žemės pakraščių“ (DS 112:4).

1959 m. spalio 9 d., tarp visuotinės konferencijos sesijų Solt Leik Sityje Hovardas sužinojo, kad su juo nori susitikti Prezidentas Deividas O. Makėjus. Jis tuojau pat nuėjo į Bažnyčios administracinį pastatą, kur jį šiltai pasitiko Prezidentas Makėjus ir pasakė: „Prezidente Hanteri, […] Viešpats prakalbo. Esi pašaukiamas būti vienu iš jo ypatingųjų liudytojų, tad rytoj būsi palaikytas kaip Dvylikos Kvorumo narys.“⁵⁸ Apie šį nutikimą Hovardas rašė:

„Negaliu net apsakyti, ką tuo metu jaučiau. Akys pritvinko ašarų, ir aš pritrūkau žodžių. Dar niekad nebuvau jautęs tokio visiško nuolankumo, kaip jaučiau sėdėdamas priešais šį didį, malonų, gerą vyrą – Viešpaties pranašą. Jis man sakė, kad į mano gyvenimą tai atneš daug džiaugsmo, nepakartojamą draugystę su broliais ir kad nuo tada visas mano gyvenimas ir laikas bus pašvęstas tarnystei Viešpačiui, ir kad nuo tada aš priklausysiu Bažnyčiai ir visam pasauliui. […] Jis apkabino mane ir patikino, kad Viešpats mane mylės ir kad jausiu Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo palaikymą. […] Atsakiau jam, kad su džiaugsmu šiai tarnystei atiduosiu visą savo laiką, gyvenimą ir tai, ką turiu.“⁵⁹

Išėjęs iš Prezidento Makėjaus kabineto, Hovardas grįžo į savo viešbučio kambarį ir paskambino Klarai, tuo metu Provo mieste lankiusiai jų sūnų Džoną su žmona ir kūdikiu. Iš pradžių Hovardas vos galėjo kalbėti. Kai jis pagaliau pasakė Klarai apie pašaukimą, jie abu labai susijaudino.

Kitą dieną, visuotinės konferencijos šeštadieninėje sesijoje, Hovardas Viljamas Hanteris buvo palaikytas kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys. Apie tai jis pasakojo: „Pajutau […] kad ant pečių užgriuvo visas pasaulis. Visos konferencijos metu jaučiausi labai nejaukiai ir klausinėjau savęs, ar kada priprasiu prie šio pašaukimo.“⁶⁰

Prezidentas Makėjus pašaukė vyresnįjį Hanterį pasisakyti tos konferencijos sekmadienio popietinėje sesijoje. Trumpai apžvelgęs savo gyvenimą ir paliudijęs, jis pridūrė:

„Neatsiprašinėsiu už savo ašaras, prasiveržusias dėl šio įvykio, nes tikiu, kad žiūriu į savo draugus, Bažnyčios brolius ir seseris, kurių širdys šiandien plaka tuo pačiu ritmu kaip ir mano – Evangelijos jauduliu ir tarnyste kitiems.

Prezidente Makėjau, […] aš besąlygiškai priimu šį pašaukimą, į kurį mane pašaukėte, ir esu pasiryžęs šiai tarnystei paaukoti savo gyvenimą bei viską, ką turiu. Sesuo Hanter irgi prisijungia prie šio mano pažado.“⁶¹

Vyresnysis Hanteris į apaštalus buvo įšventintas 1959 m. spalio 15 d. Būdamas 51-erių jis buvo jauniausias Dvylikos narys, o Kvorumo amžiaus vidurkis tuomet buvo beveik 66-eri.

Vėlesnius 18 mėnesių vyresnysis Hanteris važinėdavo tarp Kalifornijos ir Jutos, nes turėjo užbaigti būtinus juristo darbus ir pasiruošti persikraustymui. Vienas jo klientų pasakė, kad „Bažnyčia turbūt jam davė labai patrauklų pasiūlymą“, kad išviliojo jį iš tokio sėkmingo juristo darbo. Apie tai vyresnysis Hanteris savo dienoraštyje rašė:

„Dauguma žmonių nesupranta, kodėl mūsų tikėjimo žmonės priima pašaukimus tarnauti arba įsipareigoja atiduoti visą save. […] Man labai patiko teisininko darbas, tačiau šis atėjęs pašaukimas visiškai nustelbs profesinius siekius ar finansinę naudą.“⁶²

Vyresniojo Hanterio apaštališkoji tarnystė, kurios metu jis apkeliavo beveik visas pasaulio šalis ir vykdė pavedimą būti ypatinguoju Jėzaus Kristaus liudytoju (žr. DS 107:23) tęsėsi daugiau nei 35 metus.

Dvylikos Apaštalų Kvorumas, 1965 m. Sėdi iš kairės į dešinę: Ezra Taftas Bensonas, Markas E. Pytersonas (fotelyje), Džozefas Fildingas Smitas (Kvorumo prezidentas) ir Legrandas Ričardsas. *Stovi iš kairės į dešinę:* Gordonas B. Hinklis, Delbertas L. Steiplis, Tomas S. Monsonas, Spenseris V. Kimbolas, Haroldas B. Ly, Merionas Dž. Romnis, Ričardas L. Evansas ir Hovardas V. Hanteris

Jutos genealogijos draugija

„Tad mes […] atnašaukime Viešpačiui […] knygą, kurioje bus užrašai apie mūsų mirusiuosius, kuri bus verta visokeriopo priėmimo“ (DS 128:24).

1964 metais Pirmoji Prezidentūra paskyrė vyresnįjį Hanterį būti Bažnyčios genealogijos draugijos, kuri tuo metu buvo žinoma kaip Jutos genealogijos draugija, prezidentu. Ši organizacija buvo Bažnyčios Šeimos istorijos departamento pirmtakė. Jos tikslas buvo rinkti, saugoti ir dalintis genealogine informacija visame pasaulyje. Vyresnysis Hanteris šioje draugijoje prezidentavo aštuonerius metus, per kuriuos buvo atsakingas už ilgalaikę naudą davusių pokyčių šeimos istorijos darbe efektyvumą ir kokybės didinimą bei plėtojimą.

Iki 1969 metų ši organizacija sukaupė „daugiau nei 670 000 mikrofilmų juostų, o tai buvo trijų milijonų tomų po 300 puslapių ekvivalentas“. Ji taip pat surinko „šešis milijonus užbaigtų šeimyninių aprašų – 36 milijonų asmenų kartoteką ir daugiau nei 90 000 tomų knygų kolekciją“.⁶³ Kiekvieną savaitę buvo papildoma po maždaug 1 000 naujų mikrofilmų juostų iš viso pasaulio. Tokių duomenų apdorojimas ir publikavimas – tiek tyrimo, tiek šventyklos darbo tikslams – buvo milžiniška užduotis. Vadovaujant vyresniajam Hanteriui, ši genealogijos draugija į pagalbą pasitelkė naujausias kompiuterines technologijas. Vienas rašytojas pastebėjo, kad ši draugija tapo „garsi pasaulyje tarp profesionalių organizacijų dėl savo pažangaus duomenų rinkimo ir apdorojimo“.⁶⁴

1972 metais vyresnysis Hanteris buvo atleistas iš Genealogijos draugijos prezidento pareigų. Apibendrindamas jo darbų poveikį vyresnysis Ričardas G. Skotas pasakė: „Tam darbui jis pašventė didelę savo gyvenimo dalį ir paklojo tokius pamatus bei nutiesė tokius kelius, iš kurių Bažnyčia vis dar gauna daug naudos.“⁶⁵

Polinezijos kultūros centras

„Įsiklausykite jūs, žmonės tolybėse, ir jūs, kurie jūros salose, klausykite drauge“ (DS 1:1).

1965 metais Pirmoji Prezidentūra paskyrė vyresnįjį Hanterį būti Polinezijos kultūros centro Havajų Laie mieste prezidentu bei valdybos pirmininku. Iki tol šis centras veikė tik 15 mėnesių ir susidūrė su daug iššūkių. Turistų lankomumas buvo nedidelis, žmonės labai įvairiai vertino centro tikslus ir programas. Praėjus savaitei po šio paskyrimo, vyresnysis Hanteris nuvyko į Laie ir pradėjo atidžią centro stipriųjų pusių ir poreikių analizę.

Vadovaujant vyresniajam Hanteriui, šis Polinezijos kultūros centras tapo vienu populiariausiu turistinių objektu Havajuose, 1971 metais pritraukęs beveik vieną milijoną lankytojų. Vyresnysis Hanteris taip pat prižiūrėjo didelį šio centro ir jo programų plėtojimąsi. Svarbu ir tai, vyresniojo Hanterio žodžiais tariant, kad šis centras aprūpindavo darbu ir „taip padėdavo įgyti išsilavinimą tūkstančiams studentų iš pietinio Ramiojo vandenyno regiono, dauguma kurių [kitu atveju] nebūtų galėję išvykti iš savo salų ir lankyti mokyklos“.⁶⁶

1976 metais, po 12 metų trūkusio prezidentavimo Polinezijos kultūros centre, vyresnysis Hanteris buvo atleistas. Jo tarnystė prezidentu padėjo išsipildyti Prezidento Deivido O. Makėjaus 1955 metais pasakytiems žodžiams, kad nedidelis Laie kaimas turi potencialą tapti „misionierišku faktoriumi, paveiksiančiu ne tūkstančius, ne dešimtis tūkstančių, bet milijonus žmonių, panorėsiančių sužinoti apie šį miestelį ir kuo jis svarbus“.⁶⁷

Bažnyčios istorikas

„Tai yra Viešpaties paskirto raštininko pareiga vesti istoriją ir bendrą bažnyčios metraštį apie viską, kas vyksta Sionėje“ (DS 85:1).

1970 metų sausį mirė Prezidentas Deividas O. Makėjus, o naujuoju Bažnyčios Prezidentu buvo paskirtas Džozefas Fildingas Smitas. Džozefas Fildingas Smitas paskutinius 49 metus tarnavo Bažnyčios istoriku, tad jam tapus Bažnyčios Prezidentu, vyresnysis Hanteris buvo pašauktas perimti iš jo šį paskyrimą. Jis sakė: „Prezidentas Smitas Bažnyčios istoriku buvo tiek daug metų, kad sunkiai galėjau save įsivaizduoti šiose pareigose.“⁶⁸

Šių naujų pareigų vyresnysis Hanteris ėmėsi su jam būdingu užsidegimu. Jis sakė: „Šis darbas, kurį yra apreiškęs pats Viešpats, yra labai sudėtingas – pradedant informacijos rinkimu ir užrašymu ir baigiant medžiagos prieinamumu Bažnyčios nariams.“⁶⁹ Savaitraštyje Church News („Bažnyčios naujienos“) buvo parašyta, kad Bažnyčios istorikas yra „atsakingas už tvarkymą visų Bažnyčios dokumentų, įskaitant susirinkimų protokolus, šventyklos aprašus, visus įšventinimus, patriarchalinius palaiminimus ir […] dabartinės Bažnyčios istorijos rinkimą“.⁷⁰

Kad Dvylikos nariai galėtų daugiau laiko skirti savo apaštališkajai tarnystei, 1972 metais nuo jų pečių buvo nuimti tam tikri sunkūs administraciniai darbai. Šie pokyčiai neaplenkė ir vyresniojo Hanterio, nes jis buvo atleistas iš Bažnyčios istoriko pareigų. Tačiau jis ir toliau atliko patarėjo vaidmenį Bažnyčios Istorijos Departamente. Jis rašė: „Ir toliau ten vadovavau, tačiau man pačiam jau nebereikėjo ten dirbti.“⁷¹ Patarėjo vaidmenį ten jis atliko iki 1978 metų.

Brigamo Jango universiteto Artimųjų Rytų studijų centras Jeruzalėje

Tarnystė Šventojoje Žemėje

Hovardas V. Hanteris ypatingai pamilo Šventąją Žemę, kurioje 1958 ir 1960 metais lankėsi kartu su savo šeima. Būdamas apaštalu į ją jis grįžo daugiau nei du tuzinus kartų. Vyresnysis Džeimsas E. Faustas iš Dvylikos Kvorumo pasakė: „Jo troškimas būti ten, kur vaikščiojo ir mokė Gelbėtojas, atrodė nepasotinamas.“⁷²

Labai gerai suprasdamas to regiono neramumus vyresnysis Hanteris nešė meilės ir taikos žinią. Jis sakė: „Tiek žydai, tiek arabai yra mūsų Tėvo vaikai. Visi jie yra pažado vaikai, tad, kaip bažnyčia, mes esame nešališki. Mylime ir domimės jais visais. Jėzaus Kristaus Evangelijos tikslas – skatinti aukščiausios tvarkos meilę, vienybę ir brolystę.“⁷³

Nuo 1972 iki 1989 metų vyresnysis Hanteris buvo atsakingas už du ypatingus projektus Jeruzalėje: Orsono Haido memorialinį sodą ir Brigamo Jango universiteto Artimųjų Rytų studijų centrą Jeruzalėje. Ankstyvosios Bažnyčios laikais – 1841 metais – vyresnysis Orsonas Haidas iš Dvylikos Kvorumo sukalbėjo pašventinimo maldą Alyvų kalne, esančiame į rytus nuo Jeruzalės. 1972 metais Pirmoji Prezidentūra paprašė vyresniojo Hanterio pradėti ieškoti potencialių vietų Jeruzalėje pastatyti memorialą Orsonui Haidui. 1975 metais Jeruzalės miestas atvėrė kelią į tai, kas galiausiai taps Orsono Haido memorialiniu sodu, pastatytu ant Alyvų kalno.

Per kelerius tolesnius metus vyresnysis Hanteris daugybę kartų keliavo į Jeruzalę, kad aptartų memorialo sutartis ir prižiūrėtų jo kūrimą bei statymą. Šis projektas buvo užbaigtas 1979 metais ir tais pačiais metais pašventintas Prezidento Spenserio V. Kimbolo. Po pašventinimo vyresnysis Hanteris išreiškė savo įsitikinimą, kad šis memorialas „teigiamai prisidės prie Bažnyčios įvaizdžio gerinimo“.⁷⁴

Dar prieš Orsono Haido memorialinio sodo užbaigimą vyresnysis Hanteris pradėjo ieškoti vietos, kurioje Bažnyčia galėtų įkurti BJU centrą užsienio studijų programai. Šiame centre taip pat turėtų rinktis Jeruzalės skyriaus nariai. Šio projekto įgyvendinimas vyresniojo Hanterio tarnystėje buvo vienas iš pačių sudėtingiausių ir delikačių pavedimų.

Bažnyčios vadovai surado vietą, tačiau gauti leidimus žemės nuomai ir statybai prireikė beveik penkerių metų, kuriuos vyresnysis Hanteris apibūdino kaip „darbą be pabaigos“.⁷⁵ Po ilgų debatų ir derybų Izraelio vyriausybė davė leidimą pradėti centro statybas.

1988 metų gegužę statybos buvo beveik baigtos ir buvo pasiruošta pasirašyti nuomos sutartį. Tuo metu Hovardas V. Hanteris tarnavo veikiančiuoju Dvylikos prezidentu. Prieš metus jam buvo atlikta rimta nugaros operacija, dėl kurios jis negalėjo vaikščioti, bet vis tiek nuskrido į Jeruzalę pasirašyti sutarties. Kol jis ten buvo, BJU studentai ir Jeruzalės skyriaus nariai surengė nedidelį priėmimą, kad išreikštų savo dėkingumą. To skyriaus istorijoje aprašyta emocinga to priėmimo pradžios scena: „Kai Prezidentą Hanterį, vis dar gyjantį po nugaros operacijos, pro paradines duris vežimėlyje įvežė [Brigamo Jango universiteto] Prezidentas [Džefris R.] Holandas, choras juos sveikindamas ėmė giedoti giesmę „The Holy City“ (liet. „Šventasis miestas“).“⁷⁶ Prezidento Hanterio skruostais riedėjo ašaros.

1989 metų gegužę Prezidentas Hanteris grįžo į Jeruzalę pašventinti centro. Šis pašventinimas buvo ištiso dešimtmečio nepaprastų jo ir kitų žmonių pastangų Jeruzalės centro viltį paversti realybe kulminacija. Vyresnysis Džefris R. Holandas pasakė: „Prezidentas Hovardas V. Hanteris […] buvo nuolatinė gija ir mylintis sargas bokšte virš šio projekto, nuo pat tada, kai jis tebuvo tik svajonė.“⁷⁷ Pašventinimo maldoje Prezidentas Hanteris pasakė:

„Šis pastatas […] yra pastatytas apgyvendinimui tų, kurie Tave myli ir siekia mokytis apie Tave bei sekti Tavo Sūnaus, mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo, pėdomis. Šis pastatas yra gražus visais aspektais ir atspindi grožį to, ką jis simbolizuoja. O Tėve, dėkojame už privilegiją pastatyti šiuos namus Tau, Tavo sūnų ir dukrų labui ir mokymuisi.“⁷⁸

Prezidentas Hanteris Brigamo Jango universiteto Artimųjų Rytų studijų centre Jeruzalėje, prieš centro pašventinimą

Besiplečianti Bažnyčia

„Sionė turi augti grožiu ir šventumu; jos ribos turi būti išplėstos; jos kuolai turi būti sustiprinti“ (DS 82:14).

Kai 1959 metais Hovardas V. Hanteris buvo pašauktas apaštalu, Bažnyčioje buvo apie 1,6 milijono narių. Per ateinančius dešimtmečius jis suvaidins pagrindinį vaidmenį beprecedentiniame Bažnyčios augime pasauliniu mastu. Šimtus savaitgalių jis praleido keliaudamas po kuolus, stiprindamas tenykščius narius ir pašaukdamas naujus vadovus. Daugybėje šalių jis taip pat susitiko su vyriausybių pareigūnais, padėdamas atverti duris misionieriškam darbui.

Iki 1975 metų Bažnyčios narių skaičius išaugo iki maždaug 3,4 milijono, o ypač sparčiai ji augo Lotynų Amerikoje. Vėliau tais metais vyresniajam Hanteriui ir vyresniajam Dž. Tomui Fajansui, Dvylikos padėjėjui, buvo pavesta Meksiko mieste padalinti penkis kuolus. Po susitikimo su to krašto vadovais ir peržiūrėjęs informaciją iš kuolų prezidentų, vyresnysis Hanteris iš tų penkių kuolų įkūrė 15 kuolų – ir viską padarė per vieną savaitgalį.⁷⁹ Su jam būdingu santūrumu jis rašė: „Abejoju, ar kada nors Bažnyčioje buvo toks didžiulis perorganizavimas, tad grįžę namo buvome pavargę.“⁸⁰

Klara – atsidavusi porininkė

Kai vyresnysis Hanteris 1959 metais buvo pašauktas į Dvylikos Kvorumą, jis pasakė: „Mano žmona yra maloni ir mylinti porininkė.“⁸¹ Vyresniojo Hanterio apaštalavimo metu Klara daugelį metų lydėdavo jį kelionėse. Prezidentas Tomas S. Monsonas prisiminė atvejį, kuomet jis pastebėjo, kaip Klara rodo meilę Tongos vaikams: „Ji paimdavo tuos mielus mažus Tongos vaikučius į glėbį, po vieną jų pasisodindavo ant abiejų kelių ir kalbėdavo jiems […], o tada Pradinukų mokytojoms aiškindavo, kokios palaimintos ir privilegijuotos jos yra turėdamos galimybę mokyti tokius brangius mažus vaikučius. Ji žinojo žmogaus sielos vertę.“⁸²

1974 metais duotame interviu vyresnysis Hanteris apie Klarą pasakė: „Visos mūsų santuokos metu […] ji mane mylėjo, tausojo ir drąsino. […] Ji buvo puiki pagalbininkė.“⁸³

Dar prieš šį interviu Klaros sveikata ėmė labai prastėti. Iš pradžių jai labai skaudėdavo galvą, kartais ji prarasdavo atmintį ir nebesiorientuodavo. Vėliau ji patyrė kelis nedidelius insultus, po kurių jai pasidarė sunku kalbėti ar valdyti rankas. Kai jai prireikė jau nuolatinės priežiūros, vyresnysis Hanteris, tuo metu dar eidamas Dvylikos Kvorumo nario pareigas, buvo pasiryžęs pats ja kiek įmanydamas rūpintis. Jis pasirūpindavo, kad ją kas nors prižiūrėtų dienos metu, o pats ja rūpindavosi naktimis. Vyresnysis Hanteris tais metais ir pats turėjo sveikatos problemų, įskaitant širdies smūgį 1980-aisiais.

Kraujas į smegenis Klarai išsiliejo du kartus: 1981-aisiais ir 1982-aisiais. Po antrojo išsiliejimo ji tapo tokia neįgali, kad daktarai primygtinai prašė ją paguldyti į slaugos centrą, kur ja galėtų tinkamai pasirūpinti medikai. Tame centre ji praleido paskutinius 18 savo gyvenimo mėnesių. Per tuos mėnesius Prezidentas Hanteris ją lankydavo bent kartą per dieną, jei tik nebūdavo išvykęs Bažnyčios reikalais. Nors Klara jo dažniausiai nepažindavo, jis ir toliau jai sakydavo, kaip ją myli, ir rūpindavosi, kad jai nieko netrūktų. Vienas anūkas pasakė: „Jis visada skubėdavo ją aplankyti, pabūti su ja ir pasirūpinti ja.“⁸⁴ Prisimindamas, kaip tėvas rūpinosi mama, Ričardas Hanteris rašė:

„Prastėjant sveikatai mano mama turėjo pačią geriausią slaugą, kokia tik įmanoma, nes ja rūpinosi tėtis. Visa šeima su didžiule nuostaba ir pagarba žiūrėjo, kaip tėtis persiorientuodavo į slaugytojo vaidmenį. […] Prisimenu, kokią naštą jis jautė, kai daktarai jį perspėjo, jog blogiausias dalykas jai yra likti namuose, o ne gultis į patyrusių slaugytojų įstaigą. Jeigu ji liks namie, tai jis pats mirs bandydamas ją slaugyti su paties pašlijusia sveikata. Tuomet ji pati turės save slaugyti. Jo atsidavimas jai yra vienas iš tų momentų, kuriuos visuomet su meile prisiminsime savo šeimoje.“⁸⁵

Klara mirė 1983 m. spalio 9 dieną. Stebėjęs, kaip vyresnysis Hanteris slaugė Klarą, sirgusią daugiau nei 10 metų, vyresnysis Džeimsas E. Faustas pasakė: „Švelnumas, akivaizdžiai matęsis jų bendravime, vėrė širdį ir labai jaudino. Dar niekad nebuvau matęs tokio vyro atsidavimo savo žmonai pavyzdžio.“⁸⁶

Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mirė 1985 metų lapkritį, o vietoj jo Bažnyčios Prezidentu tapo Ezra Taftas Bensonas. Merionas Dž. Romnis tapo Dvylikos Kvorumo prezidentu, nes buvo vyriausias Kvorumo narys. Dėl Prezidento Romnio prastos sveikatos vyresnysis Hanteris, antras pagal amžių vyriausias narys, buvo paskirtas Atsakinguoju Dvylikos prezidentu. Dvylikos prezidentu jis tapo 1988 metų birželį, praėjus beveik dviem savaitėms po Prezidento Romnio mirties.

Prezidentas Hanteris Atsakinguoju prezidentu arba Dvylikos Kvorumo prezidentu ištarnavo aštuonerius su puse metų. Per tą laikotarpį labai išsiplėtė Dvylikos tarnavimas pasauliniu mastu, kadangi Bažnyčia išaugo nuo 5,9 milijono narių iki 8,7 milijono. Ji turėjo apylinkes ir skyrius 149 tautose ir teritorijose. Prezidentas Hanteris 1988 metais pasakė: „Bažnyčios istorijoje tai jaudinantys metai. Šiandien eiti jau nebepakanka. Turime bėgti, kad neatsiliktume ir šis darbas judėtų pirmyn.“⁸⁷ Vykdydamas pareigą liudyti apie Jėzų Kristų ir statyti Bažnyčią visame pasaulyje, Prezidentas Hanteris vadovavo pavyzdžiu. Būdamas Dvylikos prezidentu jis keliavo po Jungtines Valstijas ir daugiau nei po 25 kitas šalis.

Prezidentas Hanteris veržėsi pirmyn, nepaisydamas prastėjančios sveikatos. 1986 metais jam buvo atlikta atvira širdies operacija, o 1987 metais – stuburo operacija. Nors stuburas užgijo, tačiau jis negalėjo vaikščioti dėl pažeisto nervo ir kitų komplikacijų. Tą spalį pasisakydamas visuotinėje konferencijoje jis sėdėjo neįgaliojo vežimėlyje. Jis pradėjo sakydamas: „Atleiskite man, kad sėdėsiu jums truputį pasisakydamas. Sėdėdamas vežimėlyje pasisakau ne savo noru. Matau, kad jums patogu konferenciją stebėti atsisėdus, tad paseksiu jūsų pavyzdžiu.“⁸⁸

Pasiryžęs atgauti gebėjimą vaikščioti, Prezidentas Hanteris praėjo įtemptą fizinės terapijos kursą. Kitos konferencijos metu, 1988 metų balandį, prie sakyklos jis atėjo lėtai, pasiramsčiuodamas lazda. Gruodį pasiramsčiuodamas lazda jis apsilankė kassavaitiniame Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos susirinkime šventykloje. Tai buvo pirmas kartas po daugiau nei metų, kai nebesinaudojo neįgaliojo vežimėliu. Jis pasakojo: „Kai įėjau į tarybos kambarį, broliai atsistojo ir plojo. Tai buvo pirmas kartas, kai girdėjau plojant šventykloje. […] Dauguma daktarų man sakė, kad nebegalėsiu stovėti ar vaikščioti, tačiau jie neatsižvelgė į maldos galią.“⁸⁹

1990 metų balandį, besibaigiant Dvylikos Kvorumo susirinkimui, Prezidentas Hanteris paklausė: „Ar kas nors nori ką aptarti, ko nėra darbotvarkėje?“ Kai niekas nieko nepasakė, jis pranešė: „Ką gi, […] jei niekas neturi ką pridurti, tai, pamaniau, jums pranešiu, jog šiandien po pietų bus mano vestuvės.“ Vienas iš Dvylikos narių pasakė, kad tas pranešimas buvo toks netikėtas, jog „visi suabejojo ar teisingai išgirdo“. Prezidentas Hanteris savo broliams paaiškino: „Ainis Stenton yra sena pažįstama iš Kalifornijos. Jau kurį laiką lankydavausi pas ją, tad nusprendžiau ją vesti.“⁹⁰ Prezidento Hanterio vyskupavimo laikais Ainis buvo El Sereno apylinkės narė. Jų keliai susitiko vėliau, kai persikrausčiusi į Jutą Ainis įsidarbino Bažnyčios valdybos pastato registratūroje. 1990 m. balandžio 12 dieną Solt Leiko šventykloje juos sutuokė Prezidentas Gordonas B. Hinklis.

Nuo Klaros mirties buvo praėję beveik septyneri metai. Prezidentui Hanteriui tarnaujant Dvylikos Kvorumo prezidentu ir Bažnyčios prezidentu, Ainis buvo didelės paguodos ir stiprybės šaltinis. Ji lydėjo jį daugelyje kelionių pas šventuosius visame pasaulyje.

1993 m. vasario 7 d. Prezidentas Hanteris nuvažiavo į Brigamo Jango universiteto vakaronę, kuri kalbėjo septyniolikai tūkstančių žmonių. Jam vos pradėjus kalbėti prie sakyklos atbėgo vyras, vienoje rankoje nešinas lagaminėlį, o kitoje – kažkokį juodą daiktą. Vyras sušuko: „Baikite dabar pat!“ Jis grasino detonuoti, kaip pats pasakė, bombą, jei Prezidentas Hanteris neperskaitys paruošto pareiškimo. Prezidentas Hanteris atsisakė ir ryžtingai prie sakyklos stovėjo tol, kol tas vyras jam grasino. Baimei ir sujudimui pradėjus plisti po pastatą, auditorija ėmė giedoti „Už pranašą, Dieve, Tau dėkojam“. Po kelias minutes trūkusios nežinios, du apsauginiai sulaikė vyrą, o Prezidentas Hanteris saugumo sumetimais buvo paguldytas ant žemės. Kai viskas susitvarkė, jis trumpai pailsėjo ir toliau tęsė savo pasisakymą. Jis pradėjo: „Gyvenime yra nemažai iššūkių“ ir pridūrė: „kaip ką tik pademonstravome“.⁹¹

Per ankstesnius 20 metų Prezidentas Hanteris ištvėrė daug išbandymų: Klaros sveikata vis prastėjo, ir ji galiausiai mirė, jis pats dėl savo sveikatos problemų į ligoninę gulėsi daug kartų, kentėjo didelius skausmus ir fizinę negalią. Tuometiniai jo mokymai dažniausiai būdavo apie sunkumus; jis liudydavo, kad išbandymų metu mūsų ramybės ir pagalbos šaltinis yra Gelbėtojas Jėzus Kristus. Viename pamoksle jis mokė:

„Bažnyčios pranašai ir apaštalai susiduria su […] asmeninėmis problemomis. Prisipažinsiu, kad ir pats su keliomis esu susidūręs, neabejotinai ir jūs su jomis susidursite dabar ir vėliau savo gyvenime. Tokie patyrimai mus daro nuolankius, grynina mus, moko ir laimina mus, jie Dievo rankose gali būti galingi įrankiai padaryti mus geresnius žmones, dėkingesnius, labiau mylinčius, dėmesingesnius kitiems žmonėms, patiriantiems sunkumus.“⁹²

Tokie mokymai buvo lyg meilės apkabinimas tiems, kurie kentėjo. Įkvepiantys Prezidento Hovardo V. Hanterio žodžiai ne tik jį patį, bet ir daugelį kitų žmonių padrąsindavo atsigręžti į Gelbėtoją.

Bažnyčios Prezidentas

„Prezidentas Hanteris yra vienas iš labiausiai mylinčių, į Kristų panašiausių vyrų, kokį tik esame pažinoję. Jo dvasingumas yra neįsivaizduojamai gilus. Kadangi tiek daug metų Prezidentas Hanteris buvo ypatinguoju Viešpaties Jėzaus Kristaus liudytoju ir buvo Jo vedamas, todėl jo dvasingumas nusišlifavo nepaprastu būdu. Tas dvasingumas yra neišsenkantis visos jo esybės šaltinis“ (Džeimsas E. Faustas).⁹³

1994 m. gegužės 30 dieną po ilgos ligos mirė Prezidentas Ezra Taftas Bensonas. Po šešių dienų Dvylikos Apaštalų Kvorumas į Solt Leiko šventyklą susirinko perorganizuoti Pirmąją Prezidentūrą. Kaip vyriausias apaštalas Hovardas V. Hanteris buvo paskirtas Bažnyčios Prezidentu. Savo patarėjais jis pašaukė Gordoną B. Hinklį ir Tomą S. Monsoną, kurie buvo ir Prezidento Bensono patarėjais.

Prezidentas Hanteris su savo patarėjais Pirmojoje Prezidentūroje: prezidentu Gordonu B. Hinkliu (kairėje) ir prezidentu Tomu S. Monsonu (dešinėje)

Kitą dieną vykusioje spaudos konferencijoje Prezidentas Hanteris išsakė pirmuosius viešus pareiškimus kaip Bažnyčios prezidentas. Jis pradėjo: „Mes labai gedime dėl mūsų draugo ir brolio Ezros Tafto Bensono mirties. Jo netektis mane palietė labai asmeniškai, kalbant apie šias naujas pareigas, man atitekusias po jo mirties. Išliejau daug ašarų ir nuoširdžioje maldoje prašiau savo Tėvo Danguje padėti man prilygti šiam aukštam ir šventam pašaukimui, kuris dabar atiteko man.

Šias paskutines valandas ir dienas mano didžiausia stiprybė buvo mano tvirtas liudijimas apie tai, kad tai yra Dievo, o ne žmonių darbas, kad Jėzus Kristus yra įgaliotas ir gyvasis šios bažnyčios vadovas, kuriai Jis vadovauja žodžiais ir darbais. Aš atiduodu savo gyvenimą, savo stiprybę ir visas savo sielos jėgas nuolatinei tarnystei Jam.“⁹⁴

Po meilės kupinų žodžių Prezidentas Hanteris Bažnyčios nariams išsakė du kvietimus. Pirmasis buvo uoliau sekti Jėzaus Kristaus pavyzdžiu, o antrasis – daugiau naudotis šventyklos teikiamomis palaimomis (žr. p. 1–3). Jis taip pat kvietė įskaudintuosius, kenčiančius ar bijančius „sugrįžti [ir leisti] mums būti su jumis ir nušluostyti jūsų ašaras“.⁹⁵

Nepaisydamas savo trapios sveikatos Prezidentas Hanteris buvo pasiryžęs padaryti viską, kad susitiktų su šventaisiais ir juos pastiprintų. Praėjus dviem savaitėm po paskyrimo Prezidentu, jis pasakė pirmąsias savo dideles kalbas: vieną naujiems misijų prezidentams, o po to kitą – daugiau nei 2200 misionierių. Vėliau tą mėnesį jis nuvyko į Karteidžo ir Navū miestus Ilinojaus valstijoje, kur buvo minimos 150-osios Džozefo ir Hairumo Smitų nužudymo metinės. Prezidentas Gordonas B. Hinklis pasakojo: „Kur tik benuvykdavome, aplink jį susiburdavo žmonės. Tūkstančiams žmonių jis spaudė ranką ir ypač šypsodavosi, kai aplink jį susispiesdavo vaikučiai, norėdami pažiūrėti jam į akis ir paspausti jam ranką.“⁹⁶

1994 m. spalio 1 dieną, visuotinės konferencijos šeštadieninėje sesijoje, Bažnyčios nariai oficialiai palaikė Hovardą V. Hanterį kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios prezidentą bei pranašą, regėtoją ir apreiškėją. Įžanginėje kalboje Prezidentas Hanteris pakartojo savo kvietimus Bažnyčios nariams sekti Gelbėtojo pavyzdžiu ir „žvelgti į šventyklas, kaip į didingus mūsų narystės simbolius“.⁹⁷ Kitą savaitę nuvykęs į Floridą dedikuoti Floridos Orlando šventyklos, jis vėl akcentavo šventyklas. Jis mokė: „Viešpaties apreikštas Evangelijos planas nebūtų išbaigtas be šventyklų, nes būtent čia atliekamos Jo gyvenimo ir išgelbėjimo planui įgyvendinti būtinos apeigos“.⁹⁸

Lapkritį minint šimtąsias genealogijos draugijos metines Prezidentas Hanteris kalbėjo per palydovinę transliaciją. Šis renginys jam buvo ypatingas, nes tai organizacijai jis pirmininkavo nuo 1964 iki 1972 metų. Jis kalbėjo: „Žvelgiu į Viešpaties nuaustą šventyklos bei šeimos istorijos darbo plėtojimosi gobeleną.“ O tada pareiškė: „Turiu dar vieną svarbią žinią: šis darbas privalo spartėti.“⁹⁹

Prezidentas Hanteris energingai darbavosi iki pat tų metų pabaigos. Pirmajame šios Pirmosios Prezidentūros Kalėdų minėjime jis liudijo apie Gelbėtoją ir dar kartą akcentavo tai, kaip svarbu sekti Jo pavyzdžiu:

„Savo gyvenimą Gelbėtojas pašventė žmonių laiminimui. […] [Jis] niekada neduodavo tam, kad ką nors gautų. Jis davė be atlygio ir su meile, o Jo dovanos buvo neišmatuojamos vertės. Jis davė regėjimą neregiams, klausą kurtiesiems, vaikščiojimą luošiesiems; švarą nešvariesiems, sveikatą ligotiems ir kvėpavimą bedvasiams. Jo dovanos buvo galimybė paniekintiems, laisvė prispaustiesiems, atleidimas atgailaujantiems, viltis nusiminusiems ir šviesa tamsoje. Mums Jis atidavė Savo meilę, Savo tarnystę ir Savo gyvenimą. O svarbiausia tai, kad mums ir visiems mirtingiesiems Jis padovanojo prisikėlimą, išgelbėjimą ir amžinąjį gyvenimą.

Tad turėtume stengtis duoti, kaip Jis davė. Atiduokime save kaip šventą dovaną. Atiduokime kaip atminimą to, ką davė Gelbėtojas.“¹⁰⁰

Savo kalboje jis taip pat perskaitė šiek tiek pakoreguotą žinią, kuri buvo išspausdinta žurnale tais metais, kai jis buvo pašauktas apaštalu:

„Per šias Kalėdas užbaikite kivirčus. Susiraskite užmirštą draugą. Užuot įtarinėję, imkite pasitikėti. Parašykite laišką. Atsakykite su švelnumu. Drąsinkite jaunimą. Savo lojalumą parodykite žodžiais ir darbais. Laikykitės pažado. Pamirškite pagiežą. Atleiskite priešui. Atsiprašykite. Stenkitės suprasti. Apsvarstykite savo reikalavimus kitiems. Pirmiau pagalvokite apie kitą. Būkite malonūs. Būkite švelnūs. Juokitės truputį dažniau. Reikškite dėkingumą. Pasveikinkite nepažįstamąjį. Pradžiuginkite vaiko širdelę. Mėgaukitės Žemės grožiu ir stebuklu. Sakykite ir sakykite meilės žodžius.“¹⁰¹

Kitą savaitę Prezidentas Hanteris keliavo į Meksiko miestą, kuriame turėjo įkurti 2000-ajį Bažnyčios kuolą. Prieš devyniolika metų Meksike jis per vieną savaitgalį penkis kuolus padalino į penkiolika kuolų. Prezidentas Gordonas B. Hinklis 2000-ojo kuolo įkūrimą pavadino „reikšmingu Bažnyčios istorijos etapu“.¹⁰²

Vieną tų mėnesių vakarą Prezidento Hanterio sūnus Ričardas, būdamas Memorialiniame Džozefo Smito pastate, pamatė, kad viena iš administratorių yra neįgaliojo vežimėlyje. Jis pasakojo: „Supratau, kad tai jai buvo naujas dalykas. Nuėjau prie jos ir pasakiau, kad mano tėvas turėjo lygiai tokį patį kaip ir ji. Ji man atsakė, kad Bažnyčios prezidentas irgi turėjo tokį patį neįgaliojo vežimėlį. Ji pridūrė, kad jeigu jam pavyko su juo važinėtis, tai ir jai pavyks. Tai ją guodė. Manau, kad tėtį daug kas mylėjo. Turbūt viena priežasčių yra tai, kad jie matė jį kenčiant lygiai taip pat kaip ir jie, o tai, kad jis tas kančias sėkmingai atlaikė, suteikdavo jiems vilties.“¹⁰³

1995 metų pradžioje Prezidentas Hanteris pašventino Jutos Bauntifulo šventyklą. Po pirmininkavo šešioms pašventinimo sesijoms jis taip išseko, kad teko gultis į ligoninę. Kai po kelių dienų jį išrašė iš ligoninės, Bažnyčia išleido pranešimą apie tai, kad jis serga prostatos vėžiu, kuris jau išplitęs į kaulus. Paskutines šešias savo gyvenimo savaites Prezidentas Hanteris viešai nesirodė, tačiau ir toliau savo namuose susitikinėjo su savo patarėjais ir tvarkė Bažnyčios reikalus. Prezidentas Gordonas B. Hinklis pasakė: „Esu dėkingas, kad jis turėjo galimybę pašventinti [tą šventyklą], ypač omenyje turint jo ankstesnį prašymą Bažnyčios nariams „žvelgti į šventyklas, kaip į didingus [savo] narystės simbolius“.¹⁰⁴

1995 m. kovo 3 dieną, būdamas 87-erių, Prezidentas Hovardas V. Hanteris mirė. Jo paskutinis žodis, „labai tyliu ir mielu balsu“ ištartas susirinkusiems prie jo lovos, buvo paprasčiausias „ačiū“.¹⁰⁵ Nors Bažnyčios Prezidentu jis buvo vos devynis mėnesius, tačiau jo įtaka buvo labai stipri. Vyresnysis Džeimsas E. Faustas pasakojo: „Bažnyčios nariai iš viso pasaulio prie savo pranašo, regėtojo ir apreiškėjo prisirišo ypatingu būdu. Jame jie matė paties Gelbėtojo savybių įsikūnijimą. Į jo pranašiškas žinias apie gyvenimą, panašesnį į Kristaus, ir apie šventyklas, kaip savo tikėjimo įprasminimą, jie reagavo nepaprastu būdu.“¹⁰⁶

Velionio atminimui prezidentas Gordonas B. Hinklis Prezidento Hanterio laidotuvėse pasakė tokius žodžius:

„Miške krito didingas medis, palikdamas tuštumą. Iš mūsų išėjo didi ir tyli stiprybė.

Daug pasakyta apie jo kančias. Tikiu, kad jos tęsėsi ilgiau ir buvo žymiai aštresnės ir gilesnės, nei galime iš tikrųjų įsivaizduoti. Jis labai gerai išmoko kęsti skausmą, tad dėl jo nesiskųsdavo. Stebuklas jau vien tai, kad jis taip ilgai išgyveno. Jo kančios guosdavo daugybę kitų, kurie irgi kentėjo; jo kančios lengvino jų skausmą. Jie žinojo, kad jis supranta jų naštų sunkumą. Su jais jis bendravo su ypatinga meile.

Daug pasakyta apie jo gerumą, jo supratingumą ir mandagumą. Visa tai tiesa. Jis pasišventė savo mylimo Viešpaties pavyzdžiui. Jis buvo protingas ir ramus žmogus. Tačiau jis galėjo išsakyti ir stiprią bei išmintingą nuomonę. […]

Brolis Hanteris buvo geras ir švelnus. Tačiau jis taip pat galėdavo išsakyti stiprius ir įtikinamus pareiškimus. […] Jis išmanė teisę. Jis mokėjo pateikti reikalą. Jis labai tvarkingai pateikdavo visas prielaidas. O po jų pereidavo prie išvadų. Kai jis kalbėdavo, mes visi klausydavomės. Dažniausiai su jo pasiūlymais būdavo sutinkama. Tačiau, jei būdavo nesutinkama, jis gebėdavo lengvai atsiimti savo pasiūlymą. […]

Ištisus keturiasdešimt šešerius metus, vilkėdamas šventosios apaštalystės mantiją, jis vadovaujančiu ir galingu balsu skelbė Jėzaus Kristaus Evangelijos mokymus ir vedė Bažnyčios darbą pirmyn. Tarnaudamas Mokytojui po plačiąją Žemę jis keliaudavo kaip tikras ir pajėgus tarnas. […]

Hovardas V. Hanteris, pranašas, regėtojas ir apreiškėjas, turėjo tvirtą ir neabejotiną liudijimą apie Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, realumą. Su dideliu įsitikinimu jis išsakydavo savo liudijimą apie Viešpaties Jėzaus Kristaus, žmonijos Išpirkėjo, dieviškumą. Apie Pranašą Džozefą Smitą ir apie visus kitus prezidentus iki pat jo paties, Prezidentas Hanteris kalbėdavo su meile. […]

Telaimina Dievas jo atminimą mūsų visų didžiam labui.“¹⁰⁷