Tikroji didybė

Daugelis pastarųjų dienų šventųjų yra laimingi ir mėgaujasi gyvenimo teikiamomis galimybėmis. Tačiau mane neramina, kad tarp mūsų yra ir nelaimingų žmonių. Kai kurie jaučiamės taip, lyg būtume atsilikę nuo savo išsakytų idealų. Mane ypač neramina tie žmonės, kurie gyvendami teisiai mano, jog nieko nepasiekė, o kiti kažko pasiekė pasaulyje ar Bažnyčioje. Visi trokštame šiame gyvenime pasiekti kažkokią didybę. O kodėl neturėtume to trokšti? Kaip kažkas yra pasakęs: kiekviename iš mūsų yra galiūnas, kovojantis su celestialinių namų ilgesiu. (Žr. Hbr 11:13–16; DS 45:11–14.)

Jei suvoksime, kas iš tiesų esame ir kuo galime tapti, tai su Dievo pagalba nebus nieko neįmanomo. Nuo pat to laiko, kai sužinome, jog Jėzus nori, kad būtume Jo spindulys, iki tol, kai daugiau sužinome apie pagrindinius Evangelijos principus, esame mokomi siekti tobulumo. Tad kalbėti apie pasiekimų svarbą mums ne naujiena. Sunkumų kyla tuomet, kai išpūsti pasaulio lūkesčiai iškraipo didybės sąvoką.

Kas yra tikroji didybė? Kas žmogų daro tikrai didžiu?

Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame garbinama dirbtinė didybė ir kuriami dirbtiniai didvyriai. Neseniai atlikta 18–24 metų amžiaus jaunuolių apklausa parodė, kad šiuolaikinis jaunimas renkasi „stiprias, nepriklausomas, nepralenkiamas“ asmenybes ir akivaizdžiai siekia mėgdžioti tokių asmenybių žavingą ir „neapsakomai turtingą“ gyvenimą. XX a. šeštajame dešimtmetyje didvyriais buvo laikomi Vinstonas Čerčilis, Albertas Šveiceris, Prezidentas Haris Trumenas, Karalienė Elžbieta ir Helena Keler – akla ir kurčia rašytoja ir dėstytoja. Šios asmenybės arba padėjo pakeisti istorijos tėkmę, arba išgarsėjo savo įkvepiančiu gyvenimu. Šiais laikais didvyrių dešimtuke daugiausia kino žvaigždžių ir kitokių pramogų verslo atstovų. Tai parodo mūsų mąstysenos pokyčius. (Žr. U.S. News & World Report, 22 Apr. 1985, pp. 44–48.)

Tikra tiesa, kad pasaulietiniai didvyriai neilgai išlieka visuomenės atmintyje; tačiau niekada netrūksta čempionų ir daug pasiekusiųjų. Bene kasdien sužinome apie sportininkų pasiektus rekordus; apie nuostabius naujus prietaisus, mašinas ir technologinius procesus išradusius mokslininkus; apie naujais metodais gyvybes išgelbėjusius gydytojus. Mes nuolat veikiami itin apdovanotų muzikantų ir pramogų verslo atstovų, taip pat talentingų artistų, architektų ir statytojų. Žurnalai, iškabos ir televizijos reklamos mus atakuoja nuotraukomis žmonių, kurie yra nepriekaištingos išvaizdos, tobulais dantimis, vilki stilingus rūbus ir daro tai, ką daro „sėkmingi“ žmonės.

Kadagi nuolat susiduriame su pasaulietine didybės samprata, tai suprantama, kad imame save lyginti su kitais, ir tai, ką turime mes, su tuo, ką, bent jau atrodo, kad turi kiti. Nors ir tiesa, kad savęs lyginimas su kitais skatina mus nuveikti daug gero ir tobulinti savo gyvenimą, tačiau neobjektyvus ir nederamas lyginimas gali sužlugdyti mūsų laimę, versdamas mus jaustis nieko nepasiekusiais, nepilnaverčiais arba nevykėliais. Kartais tokie jausmai priveda prie klaidų ir murgdymosi nesėkmėse ir neleidžia pastebėti tų savo gyvenimo aspektų, kuriuose būtų galima aptikti tikros didybės elementų.⁴

1905 metais Prezidentas Džozefas F. Smitas pasakė tokią labai gilią mintį apie tikrąją didybę:

„Nepaprasti, nepakartojami ar neįprasti dalykai dažnai įeina į istoriją, tačiau jie nėra tikrasis gyvenimas.

Galų gale geras dalykų, kuriuos Dievas paskyrė paprastam žmogui, atlikimas ir yra tikroji didybė. Būti geru tėvu ar gera mama yra žymiai didingiau, nei būti geru generolu ar geru valstybės veikėju“ (Juvenile Instructor, 15 Dec. 1905, p. 752).

Ši mintis iškelia kitą klausimą: „O kas yra tie Dievo paprastam žmogui paskirti dalykai?“ Be abejo, tai yra darymas tų dalykų, kurie mus padarytų gerais tėvais ar geromis mamomis, gerais sūnumis ar geromis dukromis, gerais studentais ar gerais kambario draugais, ar gerais kaimynais.

… Nuoseklios pastangos mažuose kasdieniuose gyvenimo dalykuose veda link tikrosios didybės. Konkrečiai kalbant, tai yra tūkstančių „mažų darbelių darymas… tarnaujant ir aukojantis, t. y. dėl kitų ir dėl Viešpaties aukojant arba prarandant savo gyvenimą. Į tai įeina ir siekis įgyti pažinimą apie mūsų Tėvą Danguje ir Evangeliją. Į tai taip pat įeina kitų vedimas į tikėjimą ir į Jo karalystės bendrystę. Tokie dalykai paprastai nesulaukia pasaulio dėmesio ar liaupsių.⁵

Džozefą Smitą retai kas prisimena kaip generolą, merą, architektą, redaktorių ar kandidatą į prezidentus. Mes jį prisimename kaip Sugrąžinimo pranašą, Dievo meilei ir Dievo darbui atsidavusį žmogų. Pranašas Džozefas buvo kasdienis krikščionis. Jis rūpinosi mažais dalykais, kasdiene tarnyste ir kitų priežiūra. Trylikametis Laimanas O. Litlfidlas su Sionės stovykla keliavo į Misūrį. Vėliau jis papasakojo apie nedidelį, tačiau asmeniškai reikšmingą tarnystės poelgį Pranašo gyvenime:

„Ši kelionė visiems buvo didžiulis vargas ir fizinė kančia. Žinant, kad mūsų broliai, kuriems keliavome padėti, turi kęsti persekiojimus, vieną dieną mane apėmė liūdesys. Kai stovykla ruošėsi tęsti kelionę, aš, pavargęs ir prislėgtas, atsisėdau kelkraštyje. Pranašas buvo labiausiai stovykloje užsiėmęs žmogus; tačiau pamatęs mane, jis trumpam atidėjo savo labai svarbius darbus ir atėjo paguosti vaiko. Uždėjęs ranką man ant galvos, jis pasakė: „Mano berniuk, ar nebeliko tau vietos? Jei neliko, tai turime surasti.“ Šis įvykis man taip įstrigo atmintin, kad jo neištrynė ilgi mano brandaus gyvenimo metai ir rūpesčiai“ (Iš George Q. Cannon, Life of Joseph Smith the Prophet, Salt Lake City: Deseret Book Co., 1986, p. 344).

Dar buvo toks atvejis, kuomet Ilinojaus gubernatorius Karlinas pasiuntė Adamso apygardos šerifą Tomą Kingą ir šerifo sušauktų piliečių grupę suimti Pranašo ir perduoti jį Misūrio gubernatoriaus Bogso emisarams. Staiga šerifas Kingas mirtinai susirgo. Pranašas priėmė šerifą savo namuose Navū ir keturias dienas juo broliškai rūpinosi. (Ten pat, p. 372.) Pranašui nebuvo svetimi maži, malonūs, bet kartu ir reikšmingi tarnystės poelgiai.

Štai ką vyresnysis Džordžas K. Kenonas parašė apie [Pranašo Džozefo Smito] parduotuvės atidarymą Navū mieste:

„Pranašas nevengė nei prekiautojo, nei gamybininko užsiėmimų; jo skelbta Evangelija apėmė ne tik laikinąjį išgelbėjimą, bet ir dvasinį išaukštinimą; tad jis buvo pasiryžęs prisidėti savo darbu. Tai darė nemąstydamas apie asmeninę naudą.“ (Ten pat, p. 385.)

Viename laiške Pranašas rašė:

„[Raudonų plytų parduotuvėlė Navū mieste] buvo pilna žmonių, tad visą dieną išstovėjau už prekystalio. Prekes man sekėsi padavinėti ne blogiau už bet kurį kitą jūsų matytą pardavėją. Plušėjau norėdamas padėti tiems, kurie kitaip neturėtų Kalėdų ir Naujųjų metų stalui paruošti būtinų produktų: šiek tiek cukraus, sirupo, razinų ir t. t.; be to, pats norėjau sau patikti, nes labai patiko laukti šventųjų ir visiems patarnauti. Vyliausi, kad, atėjus Viešpaties paskirtam laikui, aš būsiu išaukštintas.“ (Ten pat, p. 386.)

Džordžas K. Kenonas taip pakomentavo šį įvykį:

„Kokį vaizdelį čia matome! Vyras, kurį Viešpats išsirinko kloti Jo Bažnyčios pamatus ir būti jos Pranašu ir Prezidentu, džiaugiasi ir didžiuojasi dėl to, kad laukia savo brolių ir seserų lyg koks tarnas. … Džozefas nepraleido nė vienos dienos nemanydamas, kad „net patiems mažiausiesiems“ rodydamas gerumą ir dėmesį jis tarnauja Dievui ir pelno Jėzaus Kristaus palankumą.“ (Ten pat, p. 386.)⁶

Tikroji didybė – tai sėkmingai eiti Vyresniųjų kvorumo sekretoriaus ar Paramos bendrijos mokytojos pareigas, mylėti savo artimą ar išklausyti draugą. Tikroji didybė – tai kaip įmanoma labiau stengtis kasdienės rutinos apsuptyje – ir, greičiausiai, nesėkmės apsuptyje – ir nepaliaujamai kęsti nuolatinius gyvenimo sunkumus, ypač kai tie sunkumai prisideda prie kitų žmonių tobulėjimo ir laimės bei savo paties amžinojo išgelbėjimo.

Visi norime šiame gyvenime pasiekti kokią nors didybę. Dauguma jau pasiekė didingų dalykų; kiti dar stengiasi pasiekti didybę. Leiskite man jus paraginti siekti jos ir kartu nepamiršti, kas tokie esate. Neleiskite, kad jus apimtų laikinos pasaulietiškos didybės iliuzija. Dėl šios pagundos jau daug žmonių prarado savo sielą. Neverta parduoti savo gero vardo – nė už jokią kainą. Tikroji didybė – išlikti ištikimam: „Už mūsų senolių tikėjimą šventą, tiesą, kurią iki galo gint verta“ (Giesmės, nr. 142).

Esu įsitikinęs, kad tarp mūsų yra daugybė didžių, nepastebimų ir užmirštų didvyrių. Kalbu apie tuos, kurie tyliai ir nuosekliai daro tai, ką turi daryti. Kalbu apie tuos, kurie yra visuomet pasiruošę ir pasiryžę. Omenyje turiu neįprastą narsą motinos, kuri ištisas valandas, dieną ir naktį būna su sergančiu vaiku ir rūpinasi juo, kol jos vyras yra darbe ar moksluose. Kalbu ir apie tuos, kurie savanoriškai duoda kraujo arba dirba pas pagyvenusius žmones. Galvoju ir apie tuos iš jūsų, kurie ištikimai atliekate savo kunigystės bei bažnytines pareigas, ir apie tuos studentus, kurie reguliariai rašo savo tėveliams ir jiems dėkoja už meilę ir paramą.

Taip pat kalbu apie tuos, kurie kituose įžiebia tikėjimą ir troškimą gyventi pagal Evangeliją, apie tuos, kurie aktyviai darbuojasi, kad pagerintų kitų žmonių fizinį, socialinį bei dvasinį gyvenimą. Omenyje turiu tuos, kurie kasdieniame darbe yra sąžiningi, malonūs ir darbštūs, bet tuo pačiu yra Mokytojo tarnai ir jo avelių ganytojai.

Nesupraskite neteisingai, aš nesiūlau ignoruoti didingų pasaulio pasiekimų, suteikusių mums tiek daug progų ir į mūsų gyvenimą įnešusių kultūros, tvarkos ir džiugesio. Aš paprasčiausiai siūlau savo gyvenime labiau susitelkti į tuos dalykus, kurie turi didžiausią vertę. Prisiminkite, kad Gelbėtojas pasakė: „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“ (Mato 23:11).⁷

Visi pažįstame tokių žmonių, kurie sėkmę ar turtus pasiekė beveik iš karto – beveik akimirksniu. Ir nors asmeniškai tikiu, kad tokia sėkmė gali aplankyti be kokių nors ilgų pastangų, tačiau didybės akimirksniu neįmanoma pasiekti. Pasiekti tikrąją didybę – tai ilgas procesas. Jos siekiant gali pasitaikyti kliūčių. Galutinis rezultatas ne visada bus aiškiai matomas, tačiau jam pasiekti beveik visada reikia reguliarių, nuoseklių, mažų ir kartais paprasčiausių bei rutininių žingsnių, daromų ilgą laiką. Prisiminkite, kad Viešpats pasakė: „Iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga“ (DS 64:33).

Tikroji didybė niekada nebus pasiekiama atsitiktinai ar įdėjus vienkartines pastangas ar pasiekimus. Didybei pasiekti reikia ugdyti savo būdą. Tam reikia daugybės teisingų sprendimų kasdieniame pasirinkime tarp gėrio ir blogio, apie ką kalbėjo vyresnysis Boidas K. Pakeris, sakydamas: „Metams bėgant šie maži pasirinkimai susilies į vieną ir aiškiai parodys, ką mes vertiname“ (Ensign, Nov. 1980, p. 21). Tie pasirinkimai taip pat aiškiai parodys, kas tokie esame.⁸

Įvertinant savo gyvenimą svarbu žiūrėti ne tik į pasiekimus, bet ir į tai, kokiomis sąlygomis darbavomės. Visi esame skirtingi ir unikalūs; visų mūsų starto pozicijos gyvenimo lenktynėse skirtingos; visi turime unikalių talentų ir įgūdžių įvairovę; visi patiriame asmeniškų iššūkių ir apribojimų, su kuriais turime kovoti. Tad vertindami save ir savo pasiekimus neturėtume atsižvelgti tik į tų pasiekimų dydį, mastą ar skaičių; turime atsižvelgti ir į tai, kokios buvo sąlygos ir kokį poveikį mūsų pastangos padarė kitiems.

Būtent pastarasis savęs įvertinimo aspektas – t. y. kokį poveikį mūsų gyvenimas padarė kitų žmonių gyvenimui – padės mums suvokti, kodėl kai kurie įprasti, paprasti gyvenimo darbai taip turėtų būti vertinami. Dažniausiai būtent mūsų atliekami įprasti darbai kitiems žmonėms padaro didžiausią teigiamą poveikį; palyginkime juos su tais dalykais, kuriuos pasaulis laiko didybės matu.⁹

Pasirodo, kad didybė, kurios mūsų Tėvas Danguje norėtų, kad mes siektume, yra prieinama visiems tiems, kurie yra po Evangelijos tinklu. Turime neribotą skaičių progų daryti daugybę paprastų ir nežymių dalykų, kurie galiausiai padarys mus didžius. Tiems, kurie savo gyvenimą paskyrė tam, kad tarnautų ir aukotųsi dėl savo šeimos, kitų ir Viešpaties, geriausias patarimas būtų: darykite tą patį dar uoliau.

Tiems, kurie Viešpaties darbą stumia pirmyn pačiais įvairiausiais tyliais, bet reikšmingais būdais, tiems, kurie yra žemės druska, pasaulio stiprybė ir kiekvienos tautos tvirtybė – visiems jums tiesiog reiškiame savo pasigėrėjimą. Jei ištversite iki galo ir jei būsite šaunūs Jėzaus liudytojai, tai pasieksite tikrąją didybę ir vieną dieną gyvensite mūsų Tėvo Danguje akivaizdoje.

Prezidentas Džozefas F. Smitas yra pasakęs: „Nebandykime dirbtiniu gyvenimu pakeisti tikrąjį gyvenimą“ (Juvenile Instructor, 15 Dec. 1905, p. 753). Nepamirškime, kad tik darydami tai, ką Dievas nurodė esant svarbiausia, reikalingiausia ir būtiniausia, net jei pasaulis tai laikytų nesvarbiais ir nereikšmingais dalykais, galiausiai pasieksime tikrąją didybę.

Turime stengtis atminti šiuos Apaštalo Pauliaus žodžius, ypač jei esame nepatenkinti savo gyvenimu ir manome, kad nepasiekėme kažko didingo. Jis rašė:

„O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę.

Mes nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini“ (2 Kor 4:17–18).

Maži dalykai yra reikšmingi dalykai. Mes neatsimename, kiek davė fariziejai, tačiau atsimename našlės skatiką; mes neatsimename filistinų armijos galybės ir stiprybės, tačiau atsimename Dovydo drąsą ir įsitikinimą.

Tad neleiskime, kad mūsų ryžtą gesintų tie kasdieniai darbai, kuriuos Dievas paskyrė „paprastam žmogui“.¹⁰

• Kodėl kartais abejojame tuo, kas yra tikroji didybė? (Žr. 1 poskyrį.) Kodėl pasaulietinė didybės samprata kai kuriuos žmones verčia jausti nepasitenkinimą savimi ir būti nelaimingus?

• Kuo Prezidento Hanterio tikrosios didybės samprata skiriasi nuo pasaulietinės sampratos? (Žr. 2 poskyrį.) Kaip tokia tikrosios didybės samprata gali padėti jūsų gyvenime? Pagalvokite, kokiems „mažiems dalykams“ būtų pravartu skirti daugiau laiko ir dėmesio.

• Kokį įspūdį jums palieka 3 poskyryje aprašyti maži Džozefo Smito tarnystės poelgiai? Kokie maži tarnystės poelgiai yra palaiminę jus?

• 4 poskyryje apžvelkite, iš ko susideda tikroji didybė. Ar esate matę tokiais būdais tikrąją didybę rodančių žmonių?

• Kaip, pasak 5 poskyrio mokymų, galime pasiekti tikrąją didybę?

• Ar kada esate matę, kaip mūsų atliekami įprasti darbai kitiems žmonėms padaro didžiausią teigiamą poveikį? (Žr. 6 poskyrį.)

• Apmąstykite Prezidento Hanterio mokymus 7 poskyryje. Kaip tarnavimas ir pasiaukojimas veda į tikrąją didybę? Kaip būvimas „šauniais Jėzaus liudytojais“ mums padeda siekti tikrosios didybės?

1 Samuelio 16:7; 1 Timotiejui 4:12; Mozijo 2:17; Almos 17:24–25; 37:6; Moronio 10:32; DS 12:8; 59:23; 76:5–6; 88:125

„Pamaldžiai ruošdamiesi mokyti galite nuspręsti akcentuoti tam tikrus principus. Galite imti geriau suprasti, kaip geriausiai pateikti tam tikras mintis. Kasdieniame gyvenime galite atrasti pavyzdžių, vaizdinių priemonių ir įkvepiančių pasakojimų. Pamokai pravesti į pagalbą galite pasikviesti konkretų asmenį. Galite prisiminti asmeninio gyvenimo pavyzdžių, kuriais galėtumėte pasidalinti“ (Teaching, No Greater Call [1999], 48).