Viešpaties vakarienės sakramentas

[Pascha] yra seniausia žydų šventė, mininti tradicinio Mozės įstatymo priėmimą. Kiekvienai kartai ji primena apie Izraelio vaikų sugrįžimą į pažadėtąją žemę ir iki to buvusius sunkius laikus Egipte. Joje minimas žmonių perėjimas nuo priklausomybės ir vergovės į laisvę ir išlaisvinimą. Tai Senojo Testamento laikų pavasario šventė, kuomet atgijęs gamtos pasaulis ima augti ir daugintis.

Pascha siejama su krikščioniškąja Velykų švente. […] Pascha [ir Velykos] liudija apie didžiąją Dievo dovaną ir tai, ką už ją reikėjo paaukoti. Abu šie didieji religiniai minėjimai skelbia, kad mirtis pro mus „praeis“ ir negali turėti jokios nuolatinės galios mums ir kad ji nenugalės.

Pats Jehova, vesdamas Izraelio vaikus iš Egipto, iš degančio krūmo prakalbo Mozei ant Sinajaus kalno, sakydamas:

„Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, […]

O dabar eikš! Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraelitus iš Egipto“ (Iš 3:7, 10).

Kadangi faraonas nepasidavė, Egiptui buvo pasiųsta daugybė nelaimių, tačiau „vis tiek faraono širdis liko kieta, ir jis neleido tautai eiti“ (Iš 9:35).

Atsakydamas į faraono atsisakymą, Viešpats tarė: „Egipto krašte mirs visi pirmagimiai, nuo faraono, sėdinčio savo soste, pirmagimio ligi vergės, esančios prie girnų, pirmagimio, ir visi galvijų pirmagimiai“ (Iš 11:5).

Norėdamas apsaugoti nuo šios paskutinės ir baisiausios egiptiečiams skirtos bausmės Viešpats Mozei nurodė, kad visi Izraelio vaikai susirastų po nesuteptą avinėlį.

„Paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas.

Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį; jis bus iškeptas ant ugnies ir valgomas su nerauginta duona bei karčiosiomis žolėmis. […]

Jį turėsite valgyti taip: susijuosę juosmenį, apsiavę kojas ir su lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai Viešpaties Pascha. […]

O kai jūsų vaikai klaus: „Ką reiškia šios apeigos?“ –

atsakysite: „Tai Paschos auka Viešpačiui, nes jis apėjo Egipte izraelitų namus“ (Iš 12:7–8, 11, 26–27).

Egiptiečių pirmagimius ištiko mirtis, o izraelitai ištrūko iš faraono rankų ir galiausiai persikėlė per Jordaną. Yra parašyta, kad „būdami stovykloje prie Gilgalo Jericho lygumose, izraelitai atnašavo Paschą mėnesio keturioliktos dienos vakarą“ (Joz 5:10). Nuo to karto žydų šeimos, įskaitant Juozapą su Marija ir berniuku Jėzumi, taip darė kiekvienais metais.⁴

Iš Evangelijos pagal Joną paaiškėja, kad Paschos šventė sutapdavo su svarbiais žemiškosios Kristaus tarnystės įvykiais. Per pirmąją savo tarnystės Paschą Jėzus apie savo misiją supažindino apvalydamas šventyklą, kuomet nuo jos vartų išvaikė pinigų keitėjus ir galvijų pardavėjus. Per antrąją savo tarnystės Paschą Jėzus savo galią pademonstravo duonos ir žuvies stebuklu. Čia Kristus pirmą kartą parodė tuos simbolius, kurie vėliau aukštutiniame kambaryje turės dar didesnę reikšmę. Jis pasakė: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jono 6:35).

Be abejo, jo paskutinė Paschos šventė turėjo atskleisti pilną šios senovinės šventės vaizdą. Artinantis paskutinei jo žemiškos tarnystės savaitei, Jėzus aiškiai suprato, ką jam reikš būtent ši Pascha. Bėda jau sklandė ore. Matas rašo:

„Baigęs visas tas kalbas, Jėzus tarė savo mokiniams:

„Jūs žinote, kad po dviejų dienų bus [Pascha], ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas nukryžiuoti“ (Mato 26:1–2).

Puikiai suvokdamas, kas jo laukia, Jėzus Petro ir Jono paprašė pasirūpinti Paschos vakariene. Jis liepė jiems vieno vietos namų šeimininko pasiteirauti: „Kur menė, kurioje galėčiau su mokiniais valgyti [Paschos] vakarienę?“ (Luko 22:11).

Tam tikra prasme jo vienatvę gimstant turėjo atkartoti jo vienatvė mirtyje. Lapės turi urvus, o paukščiai – lizdus, tačiau Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti nei gimdamas, nei paskutinėmis savo žemiškojo gyvenimo valandomis [žr. Mato 8:20].

Galiausiai pasiruošimas Paschos vakarienei baigėsi, kaip tai tradiciškai buvo daroma jau pusantro tūkstančio metų. Jėzus susėdo su savo mokiniais, pagal seną šventės paprotį su duona ir vynu valgė paaukotą avinėlį, o po to juos mokė apie naujesnę ir šventesnę šio senojo palaiminimo iš Dievo prasmę.

Jis paėmė vieną ploną apvalų neraugintos duonos kepalėlį, palaimino, sulaužė jį ir padalino apaštalams, sakydamas: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui“ (Luko 22:19).

Jis paėmė įpiltą taurę, padėkojo ir pakvietė juos gerti iš jos, sakydamas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas“ (Luko 22:20). Apie tai Paulius sakė: „Kada tik valgote šitą duoną ir geriate iš šitos taurės, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol jis ateis“ (1 Kor 11:26).

Duona ir vynas, o ne galvijai ir žolės, tapo didžiojo Avinėlio kūno ir kraujo simboliais, kuriuos reikia valgyti ir gerti pagarbiai ir jo amžinam atminimui.

Taip paprastai, bet įtaigiai, Gelbėtojas įsteigė apeigas, dabar žinomas kaip Viešpaties vakarienės sakramentas. Kentėdamas Getsemanėje, aukodamasis Kalvarijoje ir prisikeldamas iš sodo kapo Jėzus įvykdė senąjį įstatymą ir įvedė naują Evangelijos laikotarpį, pagrįstą aukštesniu, šventesniu aukos įstatymo supratimu. Žmonėms nebereikia aukoti savo kaimenės pirmagimio avinėlio, kadangi Dievo Pirmagimis atėjo paaukoti savęs, kaip „beribę ir amžiną auką“.

Tai yra Apmokėjimo ir Prisikėlimo didybė, ne tik mirties apėjimas, bet ir amžinojo gyvenimo dovana beribės aukos dėka.⁵

Kaip dera, šio senovės apsaugos sandoros šventimo metu [t. y. per Paschos vakarienę] Jėzus įsteigė naujus apsaugos sandoros simbolius – jo paties kūno ir kraujo emblemas. Paėmęs ir sulaužęs duoną, paėmęs ir palaiminęs taurę, jis save pristatė kaip Dievo Avinėlį, suteiksiantį dvasinio peno ir amžinąjį gyvenimą.⁶

Visai neseniai turėjau privilegiją dalyvauti sakramento susirinkime, vykusiame mūsų namų apylinkėje. […] Kol kunigai ruošė sakramentą, mes visi giedojome:

„Kunigas atsiklaupė prie sulaužytos duonos ir meldėsi: „… kad valgytų tavo Sūnaus kūnui atminti ir liudytų tau, o Dieve, Amžinasis Tėve, kad jie pasiryžę priimti tavo Sūnaus vardą, visuomet jį atminti ir laikytis jo įsakymų“ (DS 20:77). Diakonai pasklido po visą salę dalinti sulaužytos duonos. Vienas jų priėjo prie mūsų eilės ir laikė sidabrinį padėklą, kol aš paėmiau duonos. Tada padėklą paėmiau aš, kad sesuo Hanter galėtų paimti duonos, po to ji paėmė padėklą, kad šalia jos sėdėjęs kitas galėtų paimti duonos. Taip padėklas nukeliavo per visą eilę, kiekvienas žmogus jį palaikė kitam žmogui.

Susimąsčiau apie tai, kas įvyko prieš beveik du tūkstančius metų, kuomet buvo išduotas Jėzus. […] Viešpaties Vakarienės sakramentas [buvo] įsteigtas tam, kad pakeistų [galvijų] aukojimą ir visiems dalyvaujantiems primintų, jog Jis tikrai dėl jų pasiaukojo; o taip pat, kad papildomai primintų apie jų sudarytas sandoras sekti Juo, laikytis Jo įsakymų ir būti ištikimiems iki galo.

Kol apie tai mąsčiau, prisiminiau vieną Pauliaus pamokymą, užrašytą jo laiške Korinto bažnyčiai. Jis sakė: „Todėl kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas nusikals Viešpaties Kūnui ir Kraujui.

Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės.

Kas valgo ir geria to Kūno nepaisydamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11:27–29).

Sunerimau. Uždaviau sau tokį klausimą: „Ar Dievą laikau svarbesniu už viską ir ar laikausi visų Jo įsakymų?“ Tada kilo viena mintis ir sprendimas. Sudaryti su Viešpačiu sandorą visuomet laikytis Jo įsakymų yra rimtas įsipareigojimas, o tokios sandoros atnaujinimas yra lygiai toks pats rimtas. Tokios gilios sakramento dalijimo metu kylančios mintys turi didelę reikšmę. Tokiomis akimirkomis galime save išsitirti, stebėti, apžiūrėti; tai laikas apmąstyti ir nuspręsti.

Dabar jau kitas kunigas klūpėjo prie stalo ir meldė, kad visi, kurie gers, „darytų tai atminti tavo Sūnaus kraują, kuris pralietas dėl jų; […] jog jie visuomet atmena jį, kad jo Dvasia būtų su jais“ (DS 20:79).

Stojo tylus susimąstymas, kurį sutrikdė tik vieno mažyčio kūdikėlio balselis – mamytė tuoj jį prisiglaudė. Bet koks triukšmas šios šventos apeigos metu atrodo netinkamas; bet tikrai nemanau, kad vieno mažyčio vaikelio balsas būtų Viešpačiui nemalonus. Juk ir Viešpatį mylinti mama liūliavo pradžioje žemiško gyvenimo, kuris prasidėjo Betliejuje, o užsibaigė ant Kalvarijos kryžiaus.

Vaikinai užbaigė sakramento apeigas. Po to buvo išsakyti paraginimo ir pamokymo žodžiai, sugiedota pabaigos giesmė ir pasakyta pabaigos malda; taip užsibaigė šventos akimirkos. Vykstant namo […] atėjo tokia mintis: kaip būtų nuostabu, jei visi žmonės suprastų krikšto prasmę ir norėtų jį priimti; jei visi trokštų laikytis tų apeigų metu sudarytų sandorų tarnauti Viešpačiui ir gyventi pagal Jo įsakymus; jei visi trokštų Šabo dieną priimti sakramentą ir taip atnaujinti tas sandoras, Jam tarnauti ir būti ištikimi iki galo. […]

Dalyvavimas sakramento susirinkime ir sakramento priėmimas padarė mano dieną prasmingesnę; pajutau, kad geriau suvokiu, kodėl Viešpats pasakė: „Ir kad galėtum geriau išsisaugoti nesusitepęs pasauliu, eisi į maldos namus ir atnašausi savo sakramentus mano šventą dieną;

nes iš tiesų tai yra diena, skirta tau pailsėti nuo savo darbų ir atnašauti savo garbinimus Aukščiausiajam“ (DS 59:9–10).⁷

• Apžvelkite Prezidento Hanterio mokymus apie Paschą senovės Izraelyje (žr. 1 poskyrį). Ko galime pasimokyti iš Paschos? Kaip Pascha siejasi su Velykų šventimu?

• Apžvelkite Prezidento Hanterio pasakojimą apie tai, kaip Gelbėtojas įsteigė sakramentą (žr. 2 poskyrį). Kodėl šis įvykis svarbus jums? Kokiais būdais sakramentas mums yra „saugumo sandora“?

• Kokių minčių jums kyla 3 poskyryje skaitant Prezidento Hanterio pasakojimą apie sakramento priėmimą? Kaip šis pasakojimas gali sakramentą mums padaryti prasmingesnį? Kodėl sakramento priėmimas jums yra palaiminimas?

1 Korintiečiams 5:7–8; 11:23–29; 3 Nefio 18:3–14; 20:8–9; Moronio 6:5–6; DS 20:75–79; 27:1–2

„Mokydami Evangelijos turėtume nuolankiai suprasti, kad tikroji mokytoja yra Šventoji Dvasia. Mes turime privilegiją tarnauti kaip įrankiai, kuriais Šventoji Dvasia gali mokyti, liudyti, guosti ir įkvėpti“ (Teaching, No Greater Call [1999], 41).