Mūsų įsipareigojimas Dievui

Kai galvoju apie gausybę mums duodamų Dievo palaimų ir daugybę Jėzaus Kristaus Evangelijos grožio aspektų, nepamirštu, kad už visa tai turime kažkaip atsilyginti, turime prisidėti savo laiku, prisidėti pinigais ar kokiomis kitomis priemonėmis. Visa tai yra vertinga ir būtina, tačiau tai nėra visa mūsų atnaša Dievui. Mūsų Tėvas Danguje iš mūsų labiausiai prašo daugiau nei prisidėjimo; Jis prašo visiško įsipareigojimo; visiško pasišventimo, viso savęs ir viso, kuo begalime būti.

Prašau suprasti, kad nekalbu tik apie pareigas Bažnyčiai ir jos veiklai, nors ir tai visada reikia stiprinti. Ne, labiau kalbu apie tokį įsipareigojimą, kuris atsispindi mūsų asmeniniame elgesyje, mūsų asmeninėje doroje, mūsų lojalume namams, šeimai, bendruomenei ir Bažnyčiai. […]

Leiskite man trumpai pateikti vieną tokį nuostabų pavyzdį iš Raštų, kuriame trys ganėtinai jauni vyrai laikėsi savo principų ir gynė savo dorybę, nors, buvo akivaizdu, kad tai jiems galėjo kainuoti gyvybes.

Maždaug 586 metais prieš Kristų Nebukadnecaras, Babilonės karalius, surengė žygį prieš Jeruzalės miestą ir jį užėmė. Jį taip nustebino Izraelio vaikų savybės ir mokytumas, kad kelis jų išsivežė su savimi į karaliaus rūmus [Babilonėje].

Bėdų izraelitams atsirado tą dieną, kai Nebukadnecaras pastatė auksinį stabą ir įsakė visiems Babilonės srities gyventojams jį garbinti. Šiam įsakymui tyliai prieštaravo trys jauni izraelitai: Šedrachas, Mešachas ir Abed Negas. Karalius „įtūžo iš pykčio“ ir pareikalavo juos atvesti pas jį. (Dan 3:13.) Jis jiems pasakė, kad jeigu duotu metu jie neparpuls priešais auksinį stabą, tai bus „tuojau pat įmesti į krosnį, plieskiančią ugnimi“. Savimi patenkintas dar pridūrė: „Koks dievas gali išgelbėti jus iš mano rankų?“ (Dan 3:15.)

Trys vaikinai atsakė pagarbiai, bet nesvyruodami:

„Jei mūsų Dievas, kuriam tarnaujame, gali mus išgelbėti iš ugnimi plieskiančios krosnies ir tavo rankos, karaliau, teišgelbsti.

Bet jeigu ne [kad ir kokia būtų priežastis negelbėti mūsų nuo ugnies], karaliau, tebūna tau žinoma, kad mes tavo dievams netarnausime ir aukso statulos, kurią tu pastatei, negarbinsime“ (Dan 3:17–18).

Nebukadnecaras, aišku, kaip niekad dar labiau įtūžo ir liepė pakurti krosnį septynis kartus smarkiau, negu paprastai buvo kūrenama. Tada jis liepė tuos tris narsius vaikinus nenurengtus įmesti į krosnį. Karalius taip skubino, o liepsnos buvo tokios karštos, kad Šedrachą, Mešachą ir Abed Negą nešusieji ir krosnin įmetusieji kariai žuvo nuo jos karščio.

Tada nutiko vienas iš tų didelių stebuklų, pagal Dievo valią galinčių nutikti ištikimiesiems. Tie trys vaikinai atsistoję ėmė ramiai vaikščioti po krosnį ir nedegė. Kai apstulbęs karalius vėliau pasikvietė juos iš krosnies, jų drabužiai buvo nesutepti, jų oda – visiškai nenudegusi, o plaukai – visiškai nenusvilę. Net dūmo kvapo nesijautė nuo šių drąsių, pasišventusių vaikinų.

Karalius tarė: „Tebūna pašlovintas Šedracho, Mešacho ir Abed Nego Dievas! Jis […] išgelbėjo savo tarnus, kurie juo pasitikėjo! […] [kurie] sutiko verčiau atiduoti savo kūnus, negu kokiam kitam dievui tarnauti ir jį garbinti, išskyrus jų pačių Dievą.

[…] Tada karalius paaukštino Šedrachą, Mešachą ir Abed Negą Babilono srityje“ (Dan 3:28, 30).

Gebėti apginti savo principus, gyventi dorai ir su tikėjimu pagal savo įsitikinimus – štai kas svarbiausia, štai kuo skiriasi prisidėjimas nuo įsipareigojimo. Pasišventimas tikrajam principui – savo asmeniniame gyvenime, savo namuose ir šeimose bei visose kitose vietose, kuriose susitinkame ir galime daryti įtaką žmonėms – štai ko galiausiai iš mūsų prašo Dievas. […]

Sėkmingas gyvenimas, geras gyvenimas, teisus krikščioniškas gyvenimas reikalauja kažko daugiau nei prisidėjimas, nors bet koks prisidėjimas yra vertingas. Galiausiai tam reikia įsipareigojimo – iš visos sielos, iš gilumos, amžinai puoselėjamo įsipareigojimo tiems principams, kuriuos žinome esant tikrus Dievo duotuose įsakymuose. […]

Jei būsime atsidavę ir ištikimi savo principams, įsipareigoję sąžiningam ir doram gyvenimui, tai mūsų nesukompromituos joks karalius ar varžybos, ar ugnimi plieskianti krosnis. Kad žemėje klestėtų Dievo karalystė, būkime Jo liudytojai „visada ir visame, ir visur, kur [bebūtumėme], net iki mirties“ (Mozijo 18:9)⁵.

Kai Jozuei buvo nurodyta sunaikinti priešais [Izraelio gentis] stovėjusį Jericho miestą, to miesto didžiosios sienos buvo lyg įspūdinga ir fiziškai neįveikiama kliūtis Izraelio sėkmei – arba taip atrodė. Nežinodamas kaip, bet patikintas dėl baigties, Jozuė vykdė Viešpaties pasiuntinio duotus nurodymus. Jo įsipareigojimas buvo visiškas paklusnumas. Kad išsipildytų Viešpaties pažadas, jam rūpėjo viską smulkiai padaryti pagal nurodymus. Nurodymai, be abejo, atrodė keistoki, tačiau tikėjimas galutiniu rezultatu jį skatino nenuleisti rankų. O tas rezultatas, aišku, buvo dar vienas stebuklas iš ilgos izraelitų patirtų stebuklų serijos, kuomet juos ilgus metus vedė Mozė, Jozuė ir daugybė kitų pranašų, pasišventusių sekti Viešpaties įsakymais ir nurodymais.

Jozuei su savo žmonėmis prie Jericho prisiartinus tiksliai pagal Viešpaties nurodymus, kaip Raštai sako, „siena nugriuvo. Žmonės veržėsi į miestą, kiekvienas tiesiai iš savo vietos, ir užėmė jį“ (Joz 6:20).

Rašoma, kad, Izraeliui atsikvėpus nuo karų su savo priešais, Jozuė, dabar jau labai pasenęs, susikvietė visą Izraelį. Atsisveikinimo kalboje jis priminė jiems, kad sėkmė juos lydėjo todėl, jog Dievas kovėsi už juos; ir jei dabar jie liausis tarnavę Viešpačiui ir laikęsi jo įstatymo, tai bus sunaikinti. […]

Tada šis didis karinis bei dvasinis vadovas paragino įsipareigoti ir pats, kartu su šeima, įsipareigojo: „… rinkitės šiandien, kam tarnausite; […] bet aš ir mano šeima tarnausime Viešpačiui“ (Joz 24:15).

Štai koks didis pareiškimas apie visišką žmogaus įsipareigojimą Dievui; apie pranašo įsipareigojimą Viešpaties troškimams; apie Jozuės asmeninį įsipareigojimą savo Dievui, iki tol daugybę kartų laiminusiam jį už paklusnumą. Izraelitams jis sakė, kad nepaisydamas jų sprendimo jis vis tiek elgsis taip, kaip jam atrodys teisinga. Jis sakė, kad jo sprendimas tarnauti Viešpačiui nepriklauso nuo jų sprendimo; kad jų veiksmai nedaro įtakos jo veiksmams; kad jo įsipareigojimo vykdyti Viešpaties valią nepakeis jokie jų ar kieno nors kitų veiksmai. Jozuė tvirtai kontroliavo savo veiksmus ir nenukreipė savo žvilgsnio nuo Viešpaties įsakymų. Jis buvo įsipareigojęs paklusnumui.⁶

Kai skaitydami ir studijuodami Raštus bei pranašų žodžius imate suprasti Evangelijos įstatymą ir Viešpaties valią, tada imate labiau suvokti, kodėl paklusnumas dažnai vadinamas pirmuoju dangaus įstatymu ir kodėl jis būtinas, kad būtume išgelbėti. Mums tai bus labai didelis išbandymas. Ar esame pasiryžę tapti visiškai paklusnūs Dievo įstatymui? Gyvenime ateis toks metas, kai turėsime priimti aiškų sprendimą.⁷

Tikrai Viešpačiui labiau už viską patinka nesvyruojantis apsisprendimas paklusti Jo nurodymui. Tikrai yra užrašyti didžiųjų Senojo Testamento pranašų patyrimai, padėsiantys mums suprasti, kaip svarbu pasirinkti griežto paklusnumo kelią. Koks patenkintas Viešpats turėjo būti Abraomu, kai šis, gavęs nurodymą paaukoti savo vienintelį sūnų Izaoką, elgėsi pagal nurodymus, neklausinėdamas ir nesvyruodamas. Rašoma, kad Dievas Abraomui tarė:

„Paimk savo sūnų, […] savo vienturtį sūnų Izaoką, kurį myli, nueik į Morijos kraštą ir paaukok jį kaip deginamąją auką ten viename kalne, kurį tau nurodysiu“ (Pr 22:2).

Kitoje eilutėje parašyta paprastai:

„Pakilęs anksti rytą […] [Abraomas] pasiėmė su savimi […] sūnų Izaoką […] [ir] leidosi kelionėn į vietą, apie kurią jam buvo kalbėjęs Dievas“ (Pr 22:3).

O kai po daugelio metų Rebekos paklausė, ar ji sutiktų eiti su Abraomo tarnu, kad taptų Izaoko žmona, (ji, be abejo, žinojo, kad to tarno misiją buvo palaiminęs Viešpats) ji paprasčiausiai atsakė: „Eisiu“ (Pr 24:58).

Nuo tada praėjus vienai kartai, Jokūbui buvo nurodyta grįžti į Kanaano žemę, o tai reiškė, kad jis turės palikti viską, ką užsidirbo per daugelį metų. Pasišaukęs Rachelę ir Lėją į ganyklą, kurioje ganė avis, jis paaiškino, ką jam pasakė Viešpats. Rachelės [ir Lėjos] atsakymas buvo paprastas ir tiesus, parodantis [jų] įsipareigojimą: „Tad daryk visa taip, kaip Dievas tau įsakė“ (Pr 31:16).

Tad Raštuose turime pavyzdžių apie tai, kaip turėtume spręsti ir vertinti Viešpaties įsakymus. Jei rinksimės reaguoti taip, kaip reagavo Jozuė, Abraomas, Rebeka, Rachelė [ir Lėja], tai mūsų atsakymas bus paprasčiausiai eiti ir daryti tai, ką įsako Viešpats.

Yra gera priežastis, kodėl jau dabar turėtume apsispręsti tarnauti Viešpačiui. Šį [visuotinės konferencijos] sekmadienio rytą, kai trumpam dingsta gyvenimiški sunkumai ir pagundos, kai turime laiko ir esame labiau linkę žvelgti iš amžinybės perspektyvos, galime aiškiau įvertinti tai, kas mūsų gyvenime suteiks didžiausią laimę. Dabar pat, šio ryto šviesoje, apsispręskime, kaip elgsimės atėjus nakties tamsai ir pagundų audroms.

Meldžiu, kad turėtume stiprybės jau dabar apsispręsti daryti tai, ką turėtume daryti. Meldžiu, kad jau dabar apsispręstume tarnauti Viešpačiui.⁸

Kalbėdamas miniai Mokytojas sakė: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7:21).

Kai girdžiu šiuos žodžius, man atrodo, kad Viešpats sako: „Jei žmogus pripažįsta mano įgaliojimą, tiki mano dieviškumu, mano mokymais ar mano atlikta apmokančia auka, tai dar nereiškia, kad jis įeis dangaus karalystėn ar įgis aukštesnį išaukštinimo laipsnį.“ Jis netiesiogiai pasako: „Vien tikėjimo nepakanka.“ Po to aiškiai priduria: „[…] bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“, t. y. tas, kuris darbuojasi ir geni vynuogyną, kad šis duotų gerų vaisių. […]

Atrodo, kad net visa gamta, kuri yra Dievo nuosavybė, atspindi šį principą. Nedirbanti bitė neilgai trūkus bus išvyta iš avilio. Kai stebiu judančias skruzdes ant kelio ir ant skruzdėlyno, mane stebina tai, kad jos yra darytojos, o ne tik tikėtojos. Vien kudakavimas vištai neparūpins sėklų; ji turi kapstytis. Stovintis tvenkinys, pažaliavęs nuo dumblių ir žaliaukių, traukia į save įvairias pelkines ligas; o skaidrus kalnų upelis, skubantis žemyn kanjono šlaitais, kviečia atsigerti.

Mokytojo žodžiai apie namą be pamatų man byloja, kad žmogus negali sau leisti paviršutiniškai ir neapdairiai manyti, jog jam pakanka jo paties ir kad savo gyvenimą gali statytis ant tokio pamato, kuris tiesiog yra lengvas ir priimtinas [žr. Mato 7:26–27]. Jo kvailumo nepastebėsi tol, kol bus geras oras. Tačiau vieną dieną ateis potvyniai, purvini staigios aistros vandenys, plūstanti nenumatytos pagundos srovė. Jeigu jo charakteryje nebus jokio tvirto pamato, išskyrus žodžius, tai sugrius visa jo moralės konstrukcija.⁹

Jokūbas sakė: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1:27).

Kitais žodžiais tariant, pamaldumas yra daugiau nei Dievo pažinimas ar tikėjimo išpažinimas, tai yra daugiau nei teologija. Pamaldumas yra Dievo žodžio vykdymas. Tai, be viso ko, yra buvimas savo brolio sargu. […]

Galime būti pamaldūs tiek garbindami Šabo dieną, tiek ir atlikdami savo pareigas kitas šešias savaitės dienas. […] [Kaip] svarbu turi būti tai, kad visos mūsų mintys, sakomi žodžiai, veiksmai, elgesys, reikalai su artimu, verslo operacijos ir visi kiti kasdieniai reikalai derėtų su mūsų religiniais įsitikinimais. Pauliaus žodžiais tariant: „ … visa darykite Dievo garbei“ (1 Korintiečiams 10:31). Tad ar galime išbraukti pamaldumą iš savo kasdieninių reikalų ir jį paskirti tik Šabo dienai? Tikrai ne, jei sekame Pauliaus raginimu.¹⁰

Doktrinos ir Sandorų pratarmėje Viešpats apreiškė, kad čia yra vienintelė tikra ir gyva bažnyčia ant visos žemės veido. Ir dar pridūrė: „kuria aš, Viešpats, esu labai patenkintas, kalbant bažnyčiai bendrai, o ne pavieniui“ (žr. DS 1:30). Tai mūsų mintyse turėtų iškelti amžinosios reikšmės klausimą: Žinome, kad čia yra tikrosios ir gyvosios bažnyčios organizacija, tačiau ar asmeniškai esame tikri ir gyvi nariai?

[…] Kai klausiu „ar esu tikrasis ir gyvasis narys?“, klausiu, ar esu giliai ir visiškai įsipareigojęs laikytis su Viešpačiu sudarytų sandorų? Ar esu visiškai įsipareigojęs gyventi pagal Evangeliją ir būti žodžio vykdytojas, o ne tik klausytojas? Ar gyvenu pagal savo religiją? Ar išliksiu ištikimas? Ar tvirtai stoviu prieš Šėtono pagundas? […]

Teigiamas atsakymas į klausimą „ar esu gyvasis narys“ patvirtina mūsų įsipareigojimą. Tai reiškia, kad nuo dabar ir visada mylėsime Dievą ir savo artimą taip, kaip save. Tai reiškia, kad mūsų veiksmai atspindės tai, kas esame ir kuo tikime. Tai reiškia, kad esame krikščionys kiekvieną dieną ir elgiamės taip, kaip norėtų Kristus.

Gyvieji nariai stengiasi būti visiškai įsipareigoję. […]

Gyvieji nariai supranta savo pareigą veržtis pirmyn. Krikštas yra pirmasis jų gyvosios kelionės žingsnis. Tai yra ženklas Dievui, angelams ir dangui, kad jie seks Dievo valia. […]

Gyvieji nariai paiso Dvasios, atgaivinančios vidinį gyvenimą. Jie nuolatos siekia jos vadovavimo. Jie meldžia stiprybės ir įveikia sunkumus. Jų širdys prisirišusios ne prie šio pasaulio dalykų, o prie beribio pasaulio. Dvasinis atsinaujinimas neaukojamas dėl fizinio pasitenkinimo.

Gyvieji nariai Kristų laiko pirmaeiliu dalyku savo gyvenime ir žino, kur yra jų gyvasties ir tobulėjimo šaltinis. Yra tendencija, kad žmogus laiko save Visatos centru ir tikisi, kad kiti ims tenkinti jo norus, poreikius ir troškimus. Tačiau gamta nepripažįsta tokios klaidingos prielaidos. Esminis gyvybės vaidmuo priklauso Dievui. Nesiderėkime su Juo, o stenkimės susiderinti su Jo valia ir taip tęskime savo, kaip gyvųjų narių, tobulėjimą. […]

O kai gyvieji nariai atsiverčia, jie vykdo įsakymą stiprinti savo brolius ir seseris [žr. Luko 22:32]. Jie nekantrauja savo džiaugsmu pasidalinti su kitais ir niekada nepraranda šio troškimo. […]

Gyvieji nariai suvokia, kad savo įsitikinimus turi išreikšti veiksmais. Šie šventieji savo laisva valia ir noru yra uoliai užsiėmę gerų ir kilnių darbų vykdymu [žr. DS 58:27]. […]

Gyvieji nariai myli vieni kitus. Jie rūpinasi našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte. Jie sergisi, kad nesusiteptų pasauliu [žr. Jokūbo 1:27]. […]

Mes tvirtai tikime pareiškimu, kad čia yra tikroji ir gyvoji tikrojo ir gyvojo Dievo bažnyčia. Belieka mums atsakyti į tokį klausimą: ar aš esu pasišventęs, įsipareigojęs, tikrasis ir gyvasis narys?

Tad būkime tvirti ir tikrieji bei gyvieji šios Bažnyčios nariai, kad, kaip rašoma Doktrinoje ir Sandorose, pažadėtą atlygį gautų tie, „kurie atėjo prie Sionės kalno ir prie gyvojo Dievo miesto, dangiškosios vietos, švenčiausios iš visų“ (DS 76:66).¹¹

• Peržiūrėkite Prezidento Hanterio mokymus apie skirtumą tarp „prisidėjimo“ ir „visiško įsipareigojimo“ (1 poskyris). Kaip pasikeičia gyvenimas, kai visiškai pasišvenčiame Dievui? Kaip galėtume sau pritaikyti pasakojimą apie Šedrachą, Mešachą ir Abed Negą?

• Peržiūrėkite Prezidento Hanterio pasakojimą apie Jozuę 2 poskyryje. Ko šis pasakojimas moko apie visišką įsipareigojimą Dievui? Kaip galėtume išsiugdyti įsipareigojimą paklusti Dievui nepaisydami kitų elgesio? Kaip galime padėti vaikams išsiugdyti tokį įsipareigojimą?

• Kokių minčių jums kyla skaitant 3 poskyryje pateiktus pasakojimus iš Raštų? Kokie kiti Raštų pasakojimai apie paklusnumą turėjo jums įtakos? Kodėl, jūsų manymu, „Viešpačiui […] patinka nesvyruojantis apsisprendimas paklusti Jo nurodymui“?

• Apmąstykite Prezidento Hanterio mokymus 4 poskyryje. Kodėl neužtenka vien tikėjimo? Kaip Dangiškojo Tėvo valios vykdymas mus paruošia sunkiems laikams? Kaip galėtume pritaikyti Prezidento Hanterio mokymus apie gyvenimą pagal savo religiją?

• Peržiūrėkite visus Prezidento Hanterio pateikiamus „gyvojo nario“ apibūdinimus 5 poskyryje. Kaip galėtume išsiugdyti šias „gyvųjų narių“ savybes? Pamąstykite, kaip galėtumėte būti geresni „tikrieji ir gyvieji [šios Bažnyčios] nariai“?

1 Samuelio 15:22–23; Psalmyno 1:1–3; Jokūbo laiško 2:14–26; 2 Nefio 32:9; Omnio 1:26; Mozijo 2:41; Almos 37:35–37; 3 Nefio 18:15, 18–20; DS 58:26–29; 97:8; Abraomo 3:24–26

Visi kartu perskaitykite kelias citatas iš šio skyriaus. Perskaitę citatą, paprašykite klasės narių pasidalinti tokiais pavyzdžiais iš Raštų ir savo patirties, kurie siejasi su perskaitytos citatos mokymais.