„Aš jums palieku ramybę“

Dar prieš 700 metų iki Kristaus gimimo pranašas Izaijas, kalbėdamas apie tai, vartojo didį pasigėrėjimą reiškusius vardus. […] Mūsų dabartiniam pasauliui labai įdomus vienas iš tų vardų – „Ramybės kunigaikštis“ (Izaijo 9:6). Izaijas pareiškė: „Jo viešpatavimas be ribų, o taika begalinė“ (6 eil.). Kokia jaudinanti viltis karų kamuojamam ir nuodėmėmis nusėtam pasauliui!⁴

Pasaulis ilgisi tokios ramybės, kuomet nebebus karo veiksmų; tačiau žmonės nesuvokia, kad ramybė – tai toks egzistencijos būvis, kurį žmogus pajunta tik laikydamasis Dievo sąlygų, ir niekaip kitaip.

Vienoje Izaijo knygos psalmėje yra tokie žodžiai: „Nesvyruojantiems duodi ramybę, teiki jiems gerovę, nes jie tavim pasitiki“ (Izaijo 26:3). Toji tobula ramybė, kurią mini Izaijas, pas žmogų ateina tik per tikėjimą Dievu. To nesupranta netikintis pasaulis.

Per paskutinę vakarienę su Dvylika Jėzus jiems plovė kojas, laužė jiems duoną ir pasiuntė taurę; po to, kai iš ten pasišalino Judas, Mokytojas jiems kurį laiką kalbėjo. Be viso kito, jis dar kalbėjo apie artėjančią savo mirtį ir apie paveldą, kurį palieka kiekvienam iš jų. Jis nesusikrovė sau jokių gėrybių, nuosavybės ar turtų. Raštai byloja tik apie tokį turtą, kaip vilkėtą rūbą, kuris kitą dieną po nukryžiavimo buvo pasidalintas tarp kareivių, metusių burtus, kam tas rūbas atiteks. Jo palikimas mokiniams nuskambėjo tokiais paprastais, bet giliais žodžiais: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ (Jono 14:27.)

Jis pasakė žydišką pasveikinimą ir palaiminimą: „Aš jums palieku ramybę.“ Šį pasveikinimą ir palikimą jie turėjo priimti ne įprasta forma, nes jis pasakė: „… Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“ Ne kaip tuščią palinkėjimą, ne kaip tiesiog mandagų formalumą, ne kaip tradiciškai tai daro pasaulis; jis jiems tai suteikė kaip ramybės kūrėjas ir Kunigaikštis. Jis tai suteikė jiems, sakydamas: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ Po kelių valandų jie atsidurs bėdoje, bet su jo ramybe jie galėjo įveikti baimę ir išlikti ramūs.

Tą įsimintiną vakarą jiems skirtos maldos pabaigoje Jis štai ką pareiškė: „… Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jono 16:33.)⁵

Visatoje tėra viena vedanti ranka, viena neklaidinanti šviesa ir vienas gerai veikiantis švyturys. Toji šviesa – tai Jėzus Kristus, pasaulio šviesa ir gyvybė, šviesa, kuri, pasak vieno Mormono Knygos pranašo, „yra begalinė, kuri niekada negali būti užtemdyta“ (Mozijo 16:9).

Kad ir kas mes būtume: moterys, vyrai, šeimos, bendruomenės ar tautos, jei ieškome, prie kurio saugumo ir ramybės kranto plaukti, Kristus yra vienintelis švyturys, kuriuo galime pasikliauti. Būtent jis apie savo misiją pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6). […]

Pavyzdžiui, panagrinėkime šį Kristaus nurodymą savo mokiniams. Jis kalbėjo: „Mylėkite savo priešus, laiminkite tuos, kurie jus keikia, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, ir melskitės už tuos, kurie nesiskaitydami išnaudoja jus ir jus persekioja“ (Mato 5:44).

Tik pagalvokite, kas būtų, jei bent šio raginimo būtų laikomasi jūsų ir mano kaimynystėje, bendruomenėse, kuriose gyvenate jūs ir jūsų vaikai, tautose, kurios sudaro mūsų vieną didelę pasaulinę šeimą. Suprantu, kad ši doktrina yra didelis iššūkis, bet jis tikrai yra daug priimtinesnis iššūkis nei pasaulyje nuolat kylantys siaubingi karo, skurdo ir skausmo iššūkiai.⁶

Jei padėsime mus užgavusiems, jei melsimės už mumis neteisingai pasinaudojusius, mūsų gyvenimas galės būti nuostabus. Jei tarnaudami Viešpačiui ir laikydamiesi jo įsakymų susivienysime su Dvasia ir vieni su kitais, tai galėsime turėti ramybę.⁷

Pasauliui, kuriame gyvename, artimam ar tolimam, reikia Jėzaus Kristaus Evangelijos. Ji pasauliui parodys vienintelį žinomą kelią į ramybę. […] Mus reikia ramesnio pasaulio, augančio iš ramesnių šeimų, kaimynų ir bendruomenių. Kad tokią ramybę užsitikrintume ir lavintume, „turime mylėti kitus, net savo priešus, kaip ir draugus“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 379]. […] Turime ištiesti draugystės ranką. Turime būti malonesni, švelnesni, atlaidesni ir pakantesni.⁸

Pagrindinis Dievo bendravimo būdas yra įtikinėjimas, kantrybė ir didis kantrumas, o ne prievarta ir atšiauri konfrontacija. Jis veikia švelniu prašymu ir mielu viliojimu.⁹

Ramybė nežadama tiems, kurie atmeta Dievą, kurie nesilaiko jo įsakymų ir kurie laužo jo įstatymus. Pranašas Izaijas, pakalbėjęs apie vadovų smukimą ir sugedimą, savo pamokymus tęsė sakydamas: „Nedorėliai – kaip jūra, pašiaušta audros ir negalinti nurimti. Jos bangos išmeta dumblą ir nešvarumus. Nedorėliai neras ramybės!“ – sako mano Dievas.“ (Izaijo 57:20–21). […]

[…] Abejingumas Gelbėtojui arba Dievo įsakymų nesilaikymas sukelia nesaugumą, vidinę suirutę ir nesutarimus. Tai yra ramybės priešingybė. Ramybę žmogus pajus tik tuomet, kai besąlygiškai pasiduos – pasiduos tam, kuris yra Ramybės kunigaikštis, kuris turi galią suteikti ramybę.¹⁰

Dažnos antraštės, šaukiančios apie pasaulio bėdas, turėtų mums priminti siekti tos ramybės, kuri ateina gyvenant pagal paprastus Kristaus Evangelijos principus. Rėksmingos mažumos nesutrikdys mūsų sielos ramybės, jei mylėsime savo artimą ir tikėsime apmokančia Gelbėtojo auka bei tyliu jo patikinimu apie nesibaigiantį gyvenimą. Kaip neramiame pasaulyje surasti tokį tikėjimą? Viešpats pasakė: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta. Nes kiekvienas, kuris prašo, gauna; ir kuris ieško, randa; ir tam, kuris beldžiasi, bus atidaryta“ (Luko 11:9–10)¹¹.

Rodos, kad visi, kurie šiame ir būsimame amžinajame gyvenime nori surasti ramybę, turi priimti dvi amžinąsias tiesas. 1) Jėzus yra Kristus, pats amžinasis mūsų Dangiškojo Tėvo sūnus, į žemę atėjęs su konkrečiu tikslu išpirkti žmoniją iš nuodėmės ir kapo, ir jis gyvena tam, kad sugrąžintų mus atgal į Tėvo akivaizdą. 2) Džozefas Smitas buvo jo pranašas, iškeltas šiomis pastarosiomis dienomis, kad sugrąžintų prasižengusios žmonijos prarastą tiesą. Jei visi žmonės priimtų šias dvi esmines tiesas ir gyventų pagal jas, tai pasaulyje būtų ramybė.¹²

Jei kiekvienas iš jūsų asmeniškai nepasiduotumėte … pagundoms ir ryžtumėtės mokėti kasdienę kainą – švariomis ir doromis mintimis ir darbais, sąžiningumu, principingai ir sąžiningai studijuodami, pasninkaudami, melsdamiesi ir garbindami gyventumėte pagal Derliaus įstatymą – tai pjautumėte laisvės, vidinės ramybės ir klestėjimo derlių. ¹³

Gyvenimas, kupinas nesavanaudiškos tarnystės, taip pat bus kupinas protu nesuvokiamos ramybės. […] Tokia ramybė pasiekiama tik gyvenant pagal Evangelijos principus. Šie principai sudaro Ramybės kunigaikščio programą.¹⁴

Šiame pasaulyje yra daug dalykų, galinčių suardyti … asmeninę ramybę per tūkstančių rūšių nuodėmes ir pagundas. Meldžiamės, kad šventieji gyventų harmonijoje su Jėzaus iš Nazareto mums parodytu idealu.

Meldžiamės, kad Šėtono pastangos būtų sukliudytos, kad asmeniniai gyvenimai būtų taikūs ir ramūs, kad šeimos būtų artimos ir rūpintųsi saviškiais, kad apylinkės ir kuolai, skyriai ir apygardos sudarytų didelį Kristaus kūną, besirūpinantį kiekvieno poreikiais, palengvinantį kiekvieno skausmą, gydantį kiekvieno žaizdą – kol visas pasaulis, kaip meldė Nefis, ims veržtis pirmyn, būdamas nepajudinamas dėl Kristaus, turėdamas tobulą vilties skaistumą ir meilę Dievui bei visiems žmonėms. […]

Nefis tęsė: „Mano mylimi broliai, tai yra kelias; ir nėra jokio kito kelio.“ (Žr. 2 Nefio 31:20–21.)¹⁵

Jėzus neišvengė širdgėlos, skausmo, kančios ir smūgių. Neįmanoma net apsakyti, kokią naštą jis nešė; nesugebame net suprasti, kodėl pranašas Izaijas jį vadino „skausmų vyru“ (Izaijo 53:3). Beveik visą gyvenimą jo laivas buvo mėtomas, kuris, bent jau žvelgiant mirtingomis akimis, galiausiai sudužo akmenuotame Kalvarijos krante. Mūsų prašoma nežvelgti į gyvenimą mirtingomis akimis; dvasinės regos padedami sužinome, kad ant to kryžiaus vyko visai kas kita.

Gelbėtojo lūpomis bylojo ir iš jo širdies ėjo ramybė, kad ir kaip nuožmiai būtų siautusi audra. Tebūna taip ir su mumis – mūsų pačių širdyse, mūsų pačių namuose, mūsų pasaulio tautose ir net kartas nuo karto Bažnyčiai susiduriant su smūgiais. Tiek asmeniškai, tiek bendrai neturėtume tikėtis gyvenimą nugyventi be jokios priešpriešos.¹⁶

Žmogus gali gyventi nuostabioje ir ramioje aplinkoje, tačiau dėl savo vidinės nesantaikos ir nesutarimo jis gali būti nuolatinės suirutės būsenos. Ir atvirkščiai, žmogus gali gyventi visiško sunaikinimo ir kraujo liejimo karo aplinkoje ir vis tiek jausti neapsakomą ramybę. Jei žvelgsime pro žmogaus ir pasaulio prizmę, tematysime tik suirutę ir sąmyšį. Bet jei tik atsigręšime į Dievą, tai mūsų nerami siela atras ramybę. Apie tai aiškiai byloja Gelbėtojo žodžiai: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia“ (Jono 16:33); jo palikimas Dvylikai ir visai žmonijai yra toks: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. […]“ (Jono 14:27).

Šią ramybę konfliktuojančiame pasaulyje galime surasti jau dabar, jei tik priimsime jo didžią dovaną ir tokį pakvietimą: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mato 11:28–29).

Ši ramybė apgaubusi saugo mus nuo pasaulio sąmyšio. Žinojimas, kad Dievas yra gyvas, kad esame jo vaikai ir kad jis mus myli, nuramina nerimstančią širdį. Ramybę surasime tik tikėdami Dievą ir jo Sūnų Jėzų Kristų. Toji ramybė bus su mumis dabar ir būsimoje amžinybėje.¹⁷

Šiame sumišusiame, skubančiame, materialinio progreso pasaulyje mes turime sugrįžti prie Kristaus paprastumo. […] Turime studijuoti paprastus Mokytojo mokytų tiesų pagrindus ir pašalinti ginčytinus dalykus. Mūsų tikėjimas Dievu turi būti tikras, o ne spekuliatyvus. Sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Evangelija gali būti dinamiška ir judanti įtaka, tad tikrai ją priimdami įgysime prasmingos religinės patirties. Viena mormonų religijos stiprybių yra tai, kad tikėjimas virsta kasdieniu apmąstymu ir elgesiu. Taip sąmyšis ir painiava pasikeičia į ramybę ir ramumą.¹⁸

Leiskite man pasidalinti pasakojimu apie vieną didžiausių Kristaus pergalių prieš tai, kas mums taptų tikru išbandymu ir mūsų širdyse sukeltų baimę. Kartą Kristaus mokiniai išplaukė į Galilėjos jūrą, kaip kad jie dažnai darydavo; buvo sutemę, oras darėsi neramus ir audringas. Sukilo didelės bangos, sustiprėjo vėjas; tad šie mirtingi, gležni vyrai išsigando. Deja, nebuvo kas galėtų juos nuraminti ir išgelbėti, nes Jėzus liko vienas krante.

Kaip ir visada, jis prižiūrėjo juos. Jis juos mylėjo ir rūpinosi jais. Didžiausio nerimo akimirką jie pažvelgė ir tamsoje išvydo figūrą plazdenančiu apsiaustu, einančią link jų bangų keteromis. Išsigandę jie ėmė šaukti, manydami, kad bangomis vaikšto šmėkla. Bet audroje ir tamsoje, kaip dažnai nutinka mums, atsidūrusiems gyvenimo tamsoje, kai vandenynas atrodo toks didelis, o mūsų valtelės tokios mažos, jiems pasigirdo didingas ir patikinantis ramybės balsas, sakantis šiuos paprastus žodžius: „Tai aš. Nebijokite!“ Petras sušuko: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Kristus jam atsakė taip, kaip atsakytų mums visiems: „Eik!“

Petras per valties šoną šoko į neramius vandenis, nenuleisdamas akių nuo Viešpaties, turbūt vėjas taršė jo plaukus, o purslai permerkė jo apsiaustą, bet viskas buvo gerai. Bet vos jo tikėjimas susvyravo, vos trumpam nuo Mokytojo nukreipė žvilgsnį į šėlstančias bangas ir po juo esančią juodą prarają, jis ėmė grimzti. Vėl, kaip ir dauguma iš mūsų, jis šaukė: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Vėl Jėzus jo nenuvylė. Jis ištiesė ranką, sugriebė beskęstantį mokinį ir švelniai subarė: „Silpnatiki, ko suabejojai?!“

Saugiai grįžę į savo mažąją valtelę jie pamatė, kad vėjas nurimo, o besidaužančios bangos virto vilnelėmis. Netrukus jie atvyko į saugų uostą, kur vieną dieną visi viliasi papulti. Tiek įgula, tiek ir jo mokiniai negalėjo patikėti tuo, kas nutiko. Keli jų kreipėsi į jį vardu, kurį šiandien ir jums skelbiu: „Tikrai tu Dievo Sūnus!“ (Adaptuota iš Farrar, The Life of Christ, pp. 310–313; žr. Mato 14:22–33.)

Tvirtai tikiu, kad jei mes visi atskirai, šeimomis, bendruomenėmis ir tautomis galėtume kaip Petras nenuleisti akių nuo Jėzaus, tai ir mes galėtume pergalingai žengti per „kylančias netikėjimo bangas“ ir „nesibaiminti stiprėjančių abejonės vėjų“. Bet jei tik nukreipsime savo akis nuo to, kuriuo turime tikėti, o tai visai nesunku ir pasaulis visaip gundo tai daryti, jei imsime žvalgytis į mus supančių stichijų galią ir šėlsmą, o ne į tą, kuris mums gali padėti ir išgelbėti, tai neišvengiamai imsime grimzti į priešpriešos, širdgėlos ir nevilties jūrą.

Kai bangos grasins mus paskandinti, o gelmės – praryti mėtomą mūsų tikėjimo valtelę, meldžiu, kad per audrą ir tamsą visada išgirstume šiuos mielus pasaulio Gelbėtojo žodžius: „Nenusiminkite! Tai aš. Nebijokite!“ (Mato 14:27.)¹⁹

• Prezidentas Hanteris moko, kad Jėzus Kristus yra tikrosios ramybės šaltinis (žr. 1 poskyrį). Kokie patyrimai jums padėjo sužinoti šią tiesą? Kaip galime gauti Jėzaus siūlomos ramybės?

• Kaip meilė kitiems žmonėms mums suteikia ramybės? (Žr. 2 poskyrį.) Kaip gyvenimas pagal Evangeliją padeda mums turėti ramybę? Kodėl, kad turėtume ramybę, mums būtina „besąlygiškai pasiduoti“ Gelbėtojui?

• Apžvelkite Prezidento Hanterio mokymus 3 poskyryje. Ar esate patyrę Gelbėtojo pažado „aš jus atgaivinsiu“ nuo turimų naštų išsipildymą, kai ėjote link Jo?

• Pamąstykite apie Prezidento Hanterio pasakojimą apie vandeniu einantį Petrą (žr. 4 poskyrį). Ką iš šio pasakojimo sužinojote apie tai, kaip rasti ramybę sunkumų metu? Kaip Gelbėtojas jums sunkumų metu padėjo „nenusiminti“ ir „nebijoti“?

Psalmių 46:10; 85:8; Izaijo 32:17; Morkaus 4:36–40; Romiečiams 8:6; Galatams 5:22–23; Filipiečiams 4:9; Mozijo 4:3; DS 19:23; 59:23; 88:125

Pakvieskite klasės narius išsirinkti vieną norimą aptarti šio skyriaus poskyrio dalį ir suformuokite grupelę iš pasirinkusių tą pačią dalį. Paraginkite kiekvieną grupelę aptarti šio skyriaus pabaigoje pateikiamus susijusius klausimus.