14 skyrius

Šeimos istorijos ir šventyklos darbo spartinimas

„Viešpats tikrai mus palaikys, jei mes kaip įmanydami vykdysime įsakymą tyrinėti šeimos istoriją ir atlikti šventyklos darbą.“

Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo

Šeimos istorija visuomet buvo Prezidento Hovardo V. Hanterio širdžiai artima tema. Jis nuo pat vaikystės su didžiausiu susidomėjimu klausydavosi pasakojimų apie savo protėvius. Užaugęs jis nemažai laiko skyrė savo šeimos istorijos tyrinėjimui.¹ 1972 metais su Bažnyčios reikalais viešėdamas Europoje jis su žmona Klara Danijoje aplankė savo protėvių gyventas vietas. Viename kaime jie surado bažnyčią, kurioje buvo pakrikštytas Prezidento Hanterio prosenelis Rasmusenas ir kurią lankė to prosenelio šeima. Visa tai pagilino Prezidento Hanterio dėkingumą proseneliams iš mamos pusės. Jis taip pat apsilankė Norvegijoje ir Škotijoje, kur kadaise gyveno kiti jo protėviai.²

Prezidento Hanterio sūnus Ričardas taip prisiminė savo tėvo meilę šeimos istorijai:

„Visą savo gyvenimą jis buvo nenuilstantis tyrinėtojas. Dažnai, atidėjęs teisininko darbus, jis vykdavo į Los Andželo viešąją biblioteką, kur tyrinėdavo jos turtingą genealoginę medžiagą. Visus savo tyrimus, grupinius šeimų aprašus, genealoginius medžius bei asmeniškai užrašytus pasakojimus jis laikė sąskaitų knygose.

Retkarčiais jį lydėdavau išvykose į įvairias konferencijas. Visada į automobilio bagažinę jis įsidėdavo kelias tokias knygas. Po kuolo konferencijos jis sakydavo: „O dabar trumpam nuvykime pas [tokį ir tokį] pusbrolį ar pusseserę. Reikia patikrinti kelias datas.“ Nuvykdavome į to pusbrolio ar pusseserės namus. Jis iš bagažinės išsitraukdavo sąskaitų knygas ir netrukus pietų stalas svetainėje būdavo nuklotas grupiniais šeimų aprašais.

O jei kurie kiti šeimos nariai norėdavo patikrinti surastos informacijos teisingumą, tai visada skambindavo arba rašydavo tėčiui. Jie žinojo, kad jo turima informacija yra tiksli. Jis atliko milžinišką darbą.“³

Kartą, kai Prezidentas Hanteris tarnavo Dvylikos Kvorume, jį aplankė jo namų mokytojai ir pasakė: „Mes norime jums parodyti savo paruoštus grupinius šeimų aprašus. […] Neturime laiko šį vakarą apžiūrėti jūsiškių, tačiau norėtume tai padaryti, kai susitiksime kitą kartą.“

Prezidentas Hanteris atsakė: „Man tai pasirodė ganėtinai įdomu. Visą mėnesį ruošiausi kitam namų mokytojų apsilankymui.“⁴

Hovardas V. Hanteris nuo 1964 iki 1972 metų buvo Jutos genealogijos bendrijos prezidentas (žr. p. 19). 1994 metais vykusiame Prezidento Hanterio pagerbime ir Jutos genealogijos bendrijos šimtųjų metinių minėjime jis pasakė:

„Savo 87-ojo gimtadienio išvakarėse žvelgiu į Viešpaties nuaustą šventyklos bei šeimos istorijos darbo plėtojimosi gobeleną. Kai dar buvau Jutos genealogijos bendrijos prezidentas, mes įsivaizdavome, kaip galingai šis darbas plėtosis. O dabar jau matome, kaip visame pasaulyje vyksta kažkas šlovingo. Evangelija žengia pirmyn ir apima kiekvieną tautą, giminę, liežuvį ir liaudį. Šventyklų yra visame pasaulyje, o Elijos dvasia paliečia daugybės narių širdis, kurie negirdėtu tempu atlieka šeimos istorijos bei šventyklos apeigų darbą.“⁵

Hovardas V. Hanterio tėvai: Džonas Viljamas (Vilis) Hanteris ir Neli Meri Rasmusen Hanter

Hovardo V. Hanterio mokymai

Šventyklos statomos tam, kad būtų atliekamos apeigos, būtinos Dievo vaikų išgelbėjimui ir išaukštinimui

Šventos šventyklos yra skirtos pačiam artimiausiam bendravimui tarp Viešpaties ir priimančiųjų pačias aukščiausias ir švenčiausias šventosios kunigystės apeigas. Būtent šventyklose žemiški dalykai sujungiami su dangiškais dalykais. […] Didžioji Dievo šeima bus sujungta per gelbstinčias Evangelijos apeigas. Šventyklų tikslas – vikarinis darbas už mirusiuosius ir apeigos gyviesiems.⁶

Pastarųjų dienų šventųjų skelbiama Evangelija yra Jėzaus Kristaus Evangelija, kuri yra sugrąžinta į žemę šiame Evangelijos laikotarpyje ir kuri yra skirta visos žmonijos išpirkimui. Pats Viešpats yra apreiškęs, kas yra būtina Jo vaikų išgelbėjimui ir išaukštinimui. Vienas iš tų būtinų dalykų – šventyklų statymas atlikimui tų apeigų, kurių negalima atlikti niekur kitur.

Kada paaiškinama žmonėms iš viso pasaulio, atėjusiems apžiūrėti mūsų šventyklų, dažniausiai pasigirsta klausimas apie tai, kokios apeigos yra atliekamos šventyklose.

Krikštas už mirusiuosius

Atsakydami pirmiausia paaiškiname krikšto už mirusiuosius apeigas. Mes pažymime, jog daugelis krikščionių tiki, kad po mirties Viešpats visai amžinybei nulemia mūsų tolimesnį likimą; ar Kristus Nikodemui nesakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jono 3:5)? Tačiau, kaip žinome, daug žmonių mirė be krikšto apeigų, tad, pagal Kristaus žodžius Nikodemui, jiems nebūtų leidžiama įeiti į Dievo karalystę. Tai kelia klausimą – ar Dievas teisingas?

Atsakymas – žinoma, kad Dievas teisingas. Akivaizdu, kad Gelbėtojo žodžiai Nikodemui suponuoja mintį, jog galima atlikti krikštus už tuos, kurie mirė nepasikrikštiję. Pastarųjų dienų pranašai mums pasakė, kad krikštas yra žemiškosios apeigos, kurias gali atlikti tik gyvieji. Tai kaipgi gali pasikrikštyti mirusieji, jei šias apeigas atlikti gali tik gyvieji? Apie tai laiške korintiečiams paaiškino Apaštalas Paulius. Jis jų paklausė:

„Antra vertus, ką tikisi laimėti tie, kurie krikštijasi vietoj mirusiųjų? Jei iš viso mirusieji nebus prikelti, tai kam gi jie krikštijasi už juos?“ (1 Kor 15:29.)⁷

Ar būtų logiška, jei žemėje gyvenę ir neturėję progos pasikrikštyti žmonės neturėtų galimybės to padaryti visą amžinybę? Ar yra kas nors nelogiško, jei mirusiuosius pakrikštytų gyvieji? Turbūt patį didingiausią vikarinio darbo už mirusiuosius pavyzdį mums parodė pats Mokytojas. Savo gyvybę Jis atidavė kaip vikarinį apmokėjimą tam, kad visi mirštantieji vėl gyventų ir įgytų amžinąjį gyvenimą. Jis už mus padarė tai, ko negalėtume padaryti patys. Panašiai ir mes galime atlikti apeigas už tuos, kurie būdami gyvi neturėjo galimybės jų atlikti patys.⁸

Šventyklos apdovanojimas

Šventyklos apdovanojimas yra kitos mūsų šventyklose atliekamos apeigos. Jis susideda iš dviejų dalių: pirma, kelių mokymų ir, antra, šventyklos apdovanojimą gaunančio asmens pažadų arba sandorų sudarymo. Asmuo pasižada gyventi teisiai ir laikytis Jėzaus Kristaus Evangelijos reikalavimų. Šventyklos apdovanojimas – tai tiek gyvųjų, tiek ir mirusiųjų šventųjų didžio palaiminimo apeigos. Dėl to jos irgi yra apeigos, kurias gyvieji atlieka už mirusius asmenis; jos atliekamos už tuos, už kuriuos jau yra atliktas krikšto darbas.

Celestialinė santuoka

Dar kitos šventyklos apeigos vadinamos celestialine santuoka, kurių metu visai amžinybei žmona yra užantspauduojama su vyru, o vyras yra užantspauduojamas su žmona. Mes, be abejo, žinome, kad civilinė santuoka galioja iki mirties; tačiau šventykloje atliekamos amžinosios santuokos gali galioti amžinai. Po amžinosios santuokos vyrui ir žmonai gimę vaikai yra automatiškai amžinybei užantspauduojami prie savo tėvų. Jei vaikai gimsta iki žmonos užantspaudavimo su savo vyru, tuomet yra atliekamos šventyklinio užantspaudavimo apeigos, per kurias tokie vaikai yra amžinybei užantspauduojami su savo tėvais; panašiai vaikai gali būti vikariškai užantspauduoti su savo mirusiais tėvais. […]

Visos šios kunigystės apeigos yra būtinos mūsų Tėvo Danguje vaikų išgelbėjimui ir išaukštinimui.⁹

„Tikrai, niekas neprilygsta šventykloje atliekamam darbui“

Šeimos istorijos darbo paskirtis – šventyklos palaiminimus padaryti prieinamus visiems žmonėms

Mums, esantiems šioje uždangos pusėje, tikrai yra daug darbo. […] Šventyklų statymas yra ypač svarbus mums ir visai žmonijai; aiškėja ir mūsų pareigos. Turime atlikti mūsų pačių išaukštinimui būtinas kunigystės apeigas šventykloje; po to turime atlikti darbą už tuos, kurie būdami gyvi neturėjo galimybės priimti Evangelijos. Darbas už kitus atliekamas dviem žingsniais: pirma, šeimos istorijos tyrimu išsiaiškinant savo protėvius; antra, atliekant šventyklos apeigas, kad jie turėtų tas pačias galimybes kaip ir gyvieji.

Bet dar yra daugybė Bažnyčios narių, kuriems šventyklos yra sunkiai prieinamos. Jie daro viską, ką gali. Jie atlieka šeimos istorijos tyrinėjimą, o šventyklos darbą patiki atlikti kitiems. Ir atvirkščiai, yra tokių narių, kurie atlieka šventyklos darbą, tačiau netyrinėja savo pačių šeimos medžio. Nors jie ir atlieka dievišką tarnystę ir padeda kitiems, tačiau netenka palaimų dėl to, kad neieško savo mirusių giminaičių, kaip tai prašo daryti pastarųjų dienų pranašai.

Prisimenu vieną prieš kelis metus atsitikusį atvejį, panašų į šią situaciją. Užbaigdamas liudijimų surinkimą vienas vyskupas pasakė: „Šiandien, klausydamiesi vieni kitų liudijimų, mes dalyvavome dvasiniame patyrime. Tai yra todėl, kad atėjome pasninkaudami pagal Viešpaties įstatymą. Tačiau nepamirškime, kad šis įstatymas susideda iš dviejų dalių: pasninkaujame susilaikydami nuo maisto ir gėrimo, o ką tuo būdu sutaupome paaukojame vyskupo sandėliui, kad padėtume tiems, kam sekasi prasčiau.“ Tada jis pridūrė: „Viliuosi, kad šiandien niekas neišeis tik su puse palaiminimo.“

Žinau, kad tie, kurie užsiima šeimos istorijos tyrinėjimu ir po to už surastus asmenis atlieka šventyklos apeigas, patirs papildomo džiaugsmo už tai, kad gavo abi palaiminimų puses.

Be to, mirusieji nekantriai laukia, kol pastarųjų dienų šventieji suras jų vardus ir šventyklose už juos atliks darbą, išlaisvinantį juos iš kalėjimo dvasių pasaulyje. Visi turėtume atrasti šio nuostabaus meilės darbo džiaugsmą.¹⁰

Šeimos istorijos darbo paskirtis – šventyklos palaiminimus padaryti prieinamus visiems žmonėms, tiek gyviems, tiek mirusiems. Kai lankomės šventykloje ir atliekame darbą už mirusiuosius, mes sustipriname ryšį su Dievu ir geriau suvokiame Jo išgelbėjimo planą, skirtą visai žmonijai. Išmokstame savo artimą mylėti taip, kaip mylime save. Tikrai, niekas neprilygsta šventykloje atliekamam darbui.¹¹

Viliuosi, kad drąsiai spartinsime šeimos istorijos bei šventyklos darbą

Kai šventyklose atliksime darbą už tuos, kurie išėjo, prisiminkime šį įkvėptą Prezidento Džozefo F. Smito patarimą: „Mums darbuojantis už juos, kris jų vergijos grandinės ir juos supanti tamsa išsisklaidys, kad šviesa kristų ant jų ir kad dvasių pasaulyje jie išgirstų apie čia už juos jų vaikų atliktą darbą, ir jie džiaugsis su jumis, jums įvykdžius šias pareigas“ [iš Conference Report, Oct. 1916, 6].¹²

Šis šventas darbas [t. y. šeimos istorija ir šventyklos darbas] užima reikšmingą vietą Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Kvorumo narių širdyse ir mintyse. Kalbu visų Brolių vardu, kai dėkoju tiems, kurie vertingai prisidėjote atlikdami gelbstinčias apeigas už tuos, kurie išėjo kiton uždangos pusėn. […] Esame dėkingi tai savanorių armijai, kuri visame pasaulyje plėtoja šį galingą darbą. Dėkoju jums visiems už tai, ką taip gerai darote.

Pranašas Džozefas Smitas pareiškė: „Didžiausia atsakomybė šiame pasaulyje, kurią mums uždėjo Dievas, yra ieškoti savo mirusiųjų“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 457]. Jis taip pat pareiškė: […] „Tie šventieji, kurie nepaiso šio darbo savo mirusių artimųjų labui, rizikuoja savo pačių išgelbėjimu“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 453].

Matydamas tą pačią šio svarbaus apreiškimo viziją Prezidentas Brigamas Jangas pasakė: „Mes turime atlikti tokį darbą, kuris yra lygiai toks pats svarbus, kaip ir Gelbėtojo atliekamas darbas. Mūsų protėviai negali būti ištobulinti be mūsų; mes negalime būti ištobulinti be jų. Jie atliko savo darbą ir dabar miega. Dabar turime atlikti savo darbą, tai yra patį didingiausią darbą, kurį tik žmogus gali atlikti žemėje“ (Discourses of Brigham Young, sel. John A. Widtsoe, Salt Lake City: Deseret Book Co., 1941, p. 406).

Visi šiai Bažnyčiai vadovavę pranašai, nuo pat Džozefo Smito dienų iki dabartinių, kartoja tą pačią didingą tiesą. Vedama šių tiesų ši Bažnyčia nuo pat šio Evangelijos laikotarpio pradžios vykdo visų žemėje gyvenusių Dievo sūnų ir dukterų išgelbėjimo ir išaukštinimo darbą.

Mes, gyvenantieji šiomis dienomis, esame tie, kuriems dar prieš gimimą Dievas pavedė būti jo atstovais žemėje šiame Evangelijos laikotarpyje. Mes esame iš Izraelio namų. Savo rankose turime šventas galias paskutinėmis dienomis būti gelbėtojai Sionės kalne [žr. Obdijo 1:21].

Kalbant apie šventyklų ir šeimos istorijos darbą, turiu dar vieną svarbią žinią: šis darbas turi spartėti. Darbo apimtis yra stulbinanti, neaprėpiama žmogiškuoju protu. Praeitais metais [t. y. 1993 m.] atlikome penkis su puse milijonų vikarinių šventyklos apdovanojimų, tačiau tais pačiais metais mirė apie penkiasdešimt milijonų žmonių. Galima pamanyti, kad mūsų laukia bergždžias darbas, tačiau negalima taip galvoti. Viešpats tikrai mus palaikys, jei kaip įmanydami vykdysime įsakymą tyrinėti šeimos istoriją ir atlikti šventyklos darbą. Didysis šventyklų darbas ir viskas, kas su juo susiję, turi plėstis. Tai būtina! […]

Mano mylimi broliai ir seserys, viliuosi, kad drąsiai spartinsime šeimos istorijos bei šventyklos darbą. Viešpats pasakė: „Tegul mano šventyklos darbas ir visi darbai, kuriuos jums paskyriau, bus tęsiami ir nesustos; ir tegul jūsų stropumas ir ištvermė, ir kantrybė, ir jūsų darbai bus padvigubinti, ir jūs jokiu būdu neprarasite savo atlygio, – sako Pulkų Viešpats“ (DS 127:4).

Leiskite jus padrąsinti imtis šių darbų tokiais Pranašo Džozefo Smito žodžiais: „Broliai, argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale? Eikime pirmyn, o ne atgal. Drąsos, broliai; ir pirmyn, pirmyn į pergalę! Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai džiugios. Tepratrūksta žemė giedoti. Mirusieji teprabyla amžinojo šlovinimo himnais karaliui Imanueliui, kuris prieš pasaulio buvimą paskyrė tai, kas įgalintų mus išpirkti juos iš jų kalėjimo; nes kaliniai išeis laisvi“ (DS 128:22).

Man labai patinka šis darbas. Žinau, kad Viešpats parūpins viską šiam darbui atlikti, jei tik mes pasišventusiai darysime savo dalį. Telaimina Viešpats kiekvieną iš mūsų, prisidedantį prie šio nuostabaus darbo, kurį turime atlikti šiais laikais.¹³

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Apmąstykite 1 poskyrio įžanginį sakinį. Kaip šventyklos apeigų atlikimas padėjo jums artėti prie Dievo? Kokia šiame poskyryje pateikta informacija galėtų jums padėti paaiškinti šventyklų paskirtį tiems žmonėms, kurie nesupranta, kam jos reikalingos?
Ar darydami šeimos istorijos tyrimą ir šventyklos darbą esate gavę „abi palaiminimų puses“? (Žr. 2 poskyrį.) Kaip į šį svarbų darbą galėtume įtraukti vaikus ir kitus šeimos narius?
Peržiūrėdami Prezidento Hanterio mokymus 3 poskyryje pamąstykite apie tai, koks Viešpačiui svarbus yra šeimos istorijos ir šventyklos darbas. Kaip šiais laikais yra spartinamas šeimos istorijos ir šventyklų darbas? Kaip mes galime daugiau prisidėti prie šio darbo?

Susijusios Raštų nuorodos

Izaijo 42:6–7; Malachijo 3:23–24; 1 Petro 3:18–20; 4:6; DS 2; 110:12–15; 124:28–30; 128:15–18; 138:57–59

Patarimas studijuojantiems

Kad pritaikytumėte pranašo žodžius sau, pagalvokite, kaip jo mokymai tinka jums (žr. Teaching, No Greater Call [1999], 170). Studijuodami galite savęs paklausti, kaip tie mokymai gali padėti jums jūsų gyvenime, kai susiduriate su rūpesčiais, klausimais ir iššūkiais.