Sekime Gelbėtojo parodytu tikrosios meilės taku

Senovėje aukso grynumas buvo tikrinamas glotniu, juodu, silicio turinčiu akmeniu, vadinamu prabavimo akmeniu. Braukiant per tą akmenį auksu, šis jo paviršiuje palikdavo dryželį arba žymę. Tuomet auksakalys tos žymės spalvą palygindavo su savo spalvine palete. Kuo žymė būdavo raudonesnė, tuo daugiau aukse būdavo vario ar kitų priemaišų, ir kuo žymė būdavo geltonesnė, tuo grynesnis būdavo auksas. Šis procesas ganėtinai tiksliai parodydavo aukso grynumą.

Aukso grynumo nustatymas prabavimo akmeniu būdavo greitas testavimo metodas ir dažniausiai visiškai tikdavo praktiniams tikslams. Tačiau aukso grynumu vis dar abejojantis auksakalys atlikdavo dar tikslesnį testą, panaudodamas ugnį.

Darykime prielaidą, kad Viešpats yra jums ir man paruošęs prabavimo akmenį, išorinį mūsų vidinės mokinystės matą, žymintį mūsų ištikimybę ir atlaikysiantį būsimą ugnį.

Kartą Jėzui mokant žmones, prie jo priėjo vienas Įstatymo mokytojas ir paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“

Jėzus, didysis mokytojas, tam vyrui, kuris akivaizdžiai gerai išmanė įstatymą, atsakydamas uždavė tokį kontrklausimą: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“

Vyras atsakė tvirtu dviejų didžiųjų įsakymų apibendrinimu: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį.“

Kristus pritardamas atsakė: „Tai daryk, ir gyvensi“ (Luko 10:25–28).

Amžinasis gyvenimas, Dievo gyvenimas, mūsų siekiamas gyvenimas remiasi dviem įsakymais. Raštuose sakoma, kad „šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mato 22:40). Mylėkite Dievą ir mylėkite savo artimą. Šie du įsakymai veikia išvien, jie neišskiriami. Aukščiausia prasme jie gali būti laikomi sinonimais. Ir tai yra tokie įsakymai, pagal kuriuos kiekvienas iš mūsų galime gyventi.

Jėzaus atsakymas Įstatymo mokytojui galėtų būti laikomas Viešpaties prabavimo akmeniu. Dar kitą kartą jis pasakė: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mato 25:40). Mūsų atsidavimą jam jis nustatys pagal mūsų meilę ir tarnystę savo artimui. Kokią žymę paliekame ant Viešpaties prabavimo akmens? Ar tikrai esame geri kaimynai? Ar tas testas parodys, jog esame 24 karatų auksas, ar kad tiesiog apgaulingai spindime?⁷

Lyg atsiprašinėdamas už Mokytojui pateiktą pernelyg paprastą klausimą, Įstatymo mokytojas bandė save pateisinti toliau klausinėdamas: „O kas gi mano artimas?“ (Luko 10:29).

Mes visi turėtume būti amžinai dėkingi už tą klausimą, nes Gelbėtojo atsakyme glūdi vienas iš turtingiausių ir vertingiausių palyginimų, kurį visi esame ne kartą skaitę ir girdėję:

„Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį.

Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio.

Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse.

O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo.

Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.

Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.“ (Luko 10:30–35).

Tada Jėzus paklausė Įstatymo mokytojo: „Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ (Luko 10:36). Ir štai Mokytojas iškelia krikščioniškumo prabavimo akmenį. Jis kviečia išmėginti savo žymę ant jo.

Tiek kunigas, tiek levitas tame Kristaus palyginime turėjo prisiminti įstatymo reikalavimą: „Matydamas parkritusį ant kelio savo artimo asilą ar jautį, nepraeisi pro šalį, bet turi jam padėti parkritusį pakelti ant kojų“ (PakĮst 22:4). Jei taip su jaučiu, kodėl ne su į bėdą papuolusiu broliu? Vyresnysis Džeimsas E. Talmidžas rašė: „Pasiteisinimą [kažko nedaryti] rasti lengva; jie želia taip pat lengvai ir gausiai, kaip ir piktžolės pakelėse“ (Jesus the Christ, 3d ed., Salt Lake City: The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints, 1916, p. 431).

Tas samarietis parodė mums tyrosios krikščioniškosios meilės pavyzdį. Jis pasigailėjo; jis priėjo prie sužeisto žmogaus ir sutvarstė jo žaizdas. Jis nugabeno jį į užeigą, slaugė jį, apmokėjo jo išlaidas ir pasiūlė papildomą pagalbą rūpintis juo – jei tik reikės. Tai yra pasakojimas apie artimo meilę artimui.

Sena aksioma sako: „Iš savimylos naudos nedaug.“ Tačiau meilė duoda daug naudos. Svarbiausia – mylėti savo artimą, įskaitant ir tą, kurį sunku pamilti. Turime atminti, kad draugus galime rinktis, tačiau Dievas aplink mus apgyvendino artimuosius. Meilei sienų nėra; neturėtume rinktis, ką mylėti, o ką ne. Kristus pasakė: „Jei mylite tik tuos, kurie jus myli, tai kokį atlygį gausite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?!“ (Mato 5:46.)⁸

Mėnraštyje Messenger and Advocate buvo išspausdintas Džozefo Smito laiškas šventiesiems apie tai, kad prieš Dievą pateisina tarpusavio meilė. Jis rašė:

„Brangūs broliai, kiekvieno šventojo pareiga yra savo laisva valia visuomet mylėti ir pagelbėti savo broliui. Kad būtume teisūs priešais Dievą, turime vieni kitus mylėti: turime įveikti blogį; turime rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu, nes šios dorybės yra tyras nesutepto pamaldumo šaltinis. Maldos metu stiprinkime savo tikėjimą visomis įmanomomis dorybėmis, puošiančiomis pašlovintojo Jėzaus vaikus; savo artimą mylėkime taip, kaip mylime save; likime ištikimi sunkumuose, žinodami, kad atpildas tokiems yra didesnis dangaus karalystėje. Kokia tai paguoda! Koks tai džiaugsmas! Tebūna man leista gyventi teisiojo gyvenimą, tebūna mano atpildas panašus į šį!“ (History of the Church, 2:229.)

Šios dvi dorybės – meilė ir tarnystė – yra būtinos mums, jei norime būti geri kaimynai ir savo gyvenime atrasti ramybę. Šios dvi dorybės neabejotinai buvo vyresniojo Vilardo Ričardso širdyje. Džozefo ir Hairumo nužudymo popietę Karteidžo kalėjimo sargas pasakė, kad jiems geriau likti kamerose. Džozefas atsisuko į vyresnįjį Ričardsą ir paklausė: „Jei eisime į kamerą, ar eisi su mumis?“

Vyresniojo Ričardso atsakymas buvo kupinas meilės: „Broli Džozefai, neprašėte manęs su jumis bristi per upę, neprašėte manęs eiti į Karteidžą, neprašėte manęs eiti į kalėjimą su jumis, tai ar galėčiau dabar nuo jūsų nusisukti? Leiskite pasakyti, ką padarysiu: jei jus nuteis pakarti už „tėvynės išdavystę“, tai aš būsiu pakartas už jus, ir galėsite sau laisvas eiti.“

Džozefas, turbūt labai susigraudinęs, atsakė: „Bet tu negali.“

Vyresnysis Ričardsas atsakė: „Esu tam pasiryžęs“ (žr. B. H. Roberts, A Comprehensive History of the Church, 2:283).

Vyresniojo Ričardso išbandymas turbūt buvo didesnis nei kurio nors iš mūsų: išbandymas ugnimi, o ne prabavimo akmeniu. O jei tai paprašytų padaryti mus, ar atiduotume savo gyvybę už savo šeimą? už draugus? už kaimyną?

Mūsų mokinystės prabavimo akmuo yra atjauta, t. y. kiek mylime Dievą ir vieni kitus. Ar paliksime grynojo aukso žymę, ar, kaip tas kunigas ir levitas, praeisime kita kelio puse?⁹

Vienoje svarbioje žinioje pastarųjų dienų šventiesiems Navū mieste, likus metams iki savo tragiškos ir priešlaikinės žūties, Pranašas Džozefas Smitas pasakė:

„Jei norime užsitikrinti ir išlaikyti kitų meilę mums, tai privalome patys mylėti kitus, savo priešus mylėti taip kaip ir draugus. […] Krikščionys turėtų liautis vaidijęsi ir ginčijęsi vieni su kitais; jie turėtų puoselėti tarpusavio vienybės ir draugystės principus“ (History of the Church, 5:498–499).

Šis patarimas yra toks pat nuostabus šiais laikais, kaip ir buvo [tada]. Pasauliui, kuriame gyvename, artimam ar tolimam reikia Jėzaus Kristaus Evangelijos. Ji pasauliui parodys vienintelį žinomą kelią į ramybę. Turime būti malonesni vieni kitiems, švelnesni ir atlaidesni. Turėtume neskubėti pykti, o skubėti padėti. Turėtume ištiesti draugystės ranką ir vengti tiesti atpildo ranką. Trumpai tariant, vieni kitus turėtume mylėti tyra Kristaus meile, nuoširdžia atjauta ir, jei būtina, dalintis skausmu, nes taip mus myli Dievas.

Bažnyčios susirinkimuose dažnai giedame gražią giesmę, kuriai žodžius parašė Siuzana Evans Maklaud. Leiskite jums priminti kelis tos giesmės posmelius.

Jėzaus parodytu tikrosios meilės taku turėtume žengti ryžtingiau. Jei „[stabtelsime] padėti žmogui“, tai tikrai „[rasime] dieviškų vaistų“. Jei labiau pasistengsime „sielas gydyti kaip [Jis]“, tai atsiras neišpasakytų progų tai daryti, padėti „pakeleiviui, sužeistajam“ ir visiems „būt tikru draugu“. Taip, Viešpatie, seksime paskui Tave.¹⁰

Jėzus sakė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; […] Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:34–35). Meilė, kurią turėtume jausti visiems savo broliams ir seserims žmonijos šeimoje ir kuria Kristus myli kiekvieną mūsų, yra vadinama tikra meile arba „tyra Kristaus meile“ (Mor 7:47). Tai meilė, kuri paskatino Kristaus apmokėjimo kančią ir auką. Tai pati aukščiausia viršūnė, kurią gali pasiekti žmogaus siela, ir pati giliausia žmogiškos širdies išraiška.

[…] Tikroji meilė apima visas kitas dieviškas dorybes. Nuo jos prasidėjo išgelbėjimo planas, su ja jis ir baigiasi. Kai visa kita baigiasi, tikroji meilė – Kristaus meilė – nesibaigs. Ji yra pati didingiausia iš visų dieviškų savybių.

Jausdamas jausmų perteklių Jėzus kalbėjosi su vargšais, prislėgtaisiais, našlėmis, mažais vaikais, ūkininkais ir žvejais, ožkų ir avių prižiūrėtojais, pašaliečiais ir svetimšaliais, turtingaisiais, politiškai galingaisiais, o taip pat ir su nedraugiškais fariziejais bei Rašto aiškintojais. Jis tarnavo vargšams, alkstantiems, skurstantiems ir ligoniams. Jis laimino luošus, aklus, kurčius ir kitus neįgalius žmones. Jis išvarinėjo demonus ir piktąsias dvasias, sargdinusias žmones protiškai ar emociškai. Jis grynino tuos, kuriuos slėgė nuodėmė. Jis mokė apie meilę ir ne kartą rodė nesavanaudišką tarnystę kitiems. Visi gavo jo meilės. Visi buvo „privilegijuoti, kaip vienas, taip ir kitas, ir niekam [nebuvo uždrausta]“ (2 Nef 26:28). Visai tai yra Jo neabejotinos tikrosios meilės pavyzdžiai ir išraiškos.

Pasauliui, kuriame gyvenime, būtų labai naudinga, jei visur esantys vyrai ir moterys naudotų tyrą Kristaus meilę, kuri yra maloni, romi ir kukli. Ji nepavydi ir nesipuikuoja. Ji nesavanaudiška, nes nereikalauja grąžos. Ji netoleruoja blogio ar pikto, nesidžiaugia neteisybe; joje nėra vietos fanatiškumui, neapykantai ar smurtui. Ji atsisako toleruoti pajuoką, vulgarumą, piktnaudžiavimą ar atstūmimą. Per krikščionišką meilę ji skatina sugyventi skirtingus žmones, kad ir kokie būtų jų religiniai įsitikinimai, rasė, tautybė, finansinė padėtis, išsilavinimas ar kultūra.

Gelbėtojas yra mums įsakęs mylėti vienam kitą taip, kaip Jis myli mus; apsirengti „tikrosios meilės raiščiu“ (DS 88:125), kaip kad Jis pats apsirengė. Esame šaukiami išsigryninti savo jausmų vidų, pakeisti savo širdis, savo išorinį elgesį ir išvaizdą suderinti su savo įsitikinimais ir vidiniais jausmais. Turime tapti tikraisiais Kristaus mokiniais.¹¹

Būdamas jaunuoliu Brolis Vernas Kraulis išmoko esminę pamoką, kurios Pranašas Džozefas mokė ankstyvuosius šventuosius Navū mieste. [Džozefas] jiems pasakė: „Mylėkite kitus, net ir priešus mylėkite taip, kaip savo draugus.“ Tai gera pamoka kiekvienam iš mūsų.

Pasiligojus tėvui, Vernas Kraulis, tebūdamas penkiolikos, pradėjo rūpintis šeimai priklausiusia automobilių laužo aikštele. Kai kurie klientai kartais nesąžiningai pasinaudodavo jaunuoju vaikinu, naktimis iš aikštelės dingdavo įvairių dalių. Supykęs Vernas prisiekė, ką nors pagausiąs ir visiems jį parodysiąs. Jis atkeršys.

Tėvui vos pradėjus sveikti, Vernas vieną vakarą prieš užsidarydamas apeidinėjo aikštelę. Buvo beveik tamsu. Atokiame aikštelės kampelyje jis pastebėjo kažką, nešantį didelį kažkokio įrenginio gabalą link galinės tvoros. Lyg koks sporto čempionas jis nuskuodė ir sugavo jauną vagį. Iš pradžių jis norėjo atsikeršyti paleisdamas į darbą kumščius, tada nutempti berniuką prie priekinių raštinės vartų ir iškviesti policiją. Jo širdis buvo pritvinkusi pykčio ir keršto. Jis pagaliau sugavo savo vagį ir planavo jam atkeršyti.

Lyg iš niekur atėjo Verno tėvas, uždėjo savo silpną ir netvirtą ranką ant sūnaus peties ir tarė: „Sūnau, matau, kad esi šiek tiek supykęs. Ar galiu pats su juo susitvarkyti?“ Tuomet jis priėjo prie jaunojo įtariamojo vagies, apkabino jį per pečius, trumpai pažvelgė jam į akis ir tarė: „Taigi, pasakyk man, kodėl taip darai? Kodėl bandei pavogti šią pavarų dėžę?“ Ponas Kraulis, apkabinęs berniuką, pradėjo eiti link raštinės, klausinėdamas apie vaikino automobilio problemas. Priėjęs prie raštinės tėvas tarė: „Ką gi, manau, kad sugedo tavo sankaba ir dėl to tau kyla problemų.“

Tuo tarpu Vernas tūžo. Jis mąstė: „Kam rūpi jo sankaba? Iškvieskime policiją ir baikime visą šį reikalą.“ Tačiau jo tėvas toliau kalbėjosi. „Vernai, atnešk jam sankabą. Ir dar atnešk jam išminamąjį guolį. Dar atnešk sankabos diskatorių. Manau, kad viso to pakaks.“ Tėvas visas tas dalis atidavė vogti bandžiusiam vaikinui ir tarė: „Imk. Ir dar pavarų dėžę. Vaikine, tau nebūtina vogti. Tereikia paprašyti. Kiekvienai problemai galima rasti išeitį. Žmonės pasiruošę padėti.“

Brolis Vernas Kraulis pasakojo tą dieną išmokęs amžinąją meilės pamoką. Tas vaikinas į aikštelę sugrįždavo dažnai. Jis savanoriškai kas mėnesį mokėjo už visas dalis, kurias Vikas Kraulis jam atidavė, įskaitant pavarų dėžę. Lankydamasis jis paklausė Verno, kodėl jo tėtis yra toks, koks yra, ir kodėl jis pasielgė taip, kaip pasielgė. Vernas paminėjo kažką apie pastarųjų dienų šventųjų įsitikinimus ir kaip jo tėvas myli Viešpatį ir žmones. Galiausiai tas tariamas vagis buvo pakrikštytas. Vernas vėliau pasakė: „Sunku dabar apibūdinti, ką tuo metu jaučiau ir ką patyriau. Aš irgi buvau jaunas. Juk buvau pričiupęs vagį. Ir norėjau jam griežčiausios bausmės. Tačiau mano tėvas parodė kitą kelią.“

Kitą kelią? Geresnį kelią? Aukštesnį kelią? Pranašesnį kelią? O, kiek naudos pasauliui duotų ši nuostabi pamoka. Moronis skelbia:

„Todėl kiekvienas, kuris tiki Dievą, gali tikrai viltis geresnio pasaulio. […]

Per savo Sūnaus dovaną Dievas paruošė pranašesnį kelią“ (Etero 12:4, 11)¹².

• Ką Prezidentas Hanteris turi omenyje du didžiuosius įsakymus vadindamas „Viešpaties prabavimo akmeniu“? (Žr. 1 poskyrį.) Pamąstykite, kaip jūs atsakytumėte į 1 poskyrio pabaigoje pateiktus Prezidento Hanterio klausimus.

• Apžvelkite Prezidento Hanterio pasakojimą apie gerojo samariečio palyginimą (žr. 2 poskyrį). Ko iš šių mokymų galime pasimokyti apie meilę savo artimui? Kaip galime stipriau pamilti tuos, kuriuos „sunku pamilti“?

• 3 poskyryje Prezidentas Hanteris moko, kad turime mylėti ir tarnauti kitiems jų sielvarte. Kaip buvote palaiminti kažkieno, kas mylėjo ir tarnavo jums tuomet, kai buvote bėdoje?

• Apmąstykite Prezidento Hanterio mokymus apie Gelbėtojo rodytą tikrosios meilės pavyzdį (žr. 4 poskyrį). Kaip galime išsiugdyti didesnę meilę kitiems? Kokiais būdais galėtume aktyviau rodyti savo meilę?

• 5 poskyryje Prezidentas Hanteris apžvelgia kelis atvejus, kaip Kristus rodė Savo meilę. Ar kada nors savo gyvenime esate jautę Gelbėtojo meilę? Kokių palaiminimų esate gavę už tai, kad „naudo[-jote] tyrą Kristaus meilę“?

• Ko galime pasimokyti iš Prezidento Hanterio pasakojimo apie Verną Kraulį? (Žr. 6 poskyrį.) Kaip „pykčio ir keršto“ jausmus galėtume pakeisti tikrosios meilės jausmais? Kokie patyrimai jums padėjo suprasti, kad tikroji meilė yra „pranašesnis kelias“?

Mato 25:31–46; 1 Korintiečiams 13; Efeziečiams 4:29–32; 1 Jono 4:20; Mozijo 4:13–27; Almos 34:28–29; Etero 12:33–34; Moronio 7:45–48; DS 121:45–46

„Elgdamiesi taip, kaip esate mokomi, įgysite daugiau ilgalaikio supratimo (žr. Jono 7:17)“ (Skelbti mano Evangeliją [2004], p. 19). Galite paklausti savęs, kaip galite pritaikyti šiuos mokymus namuose, darbe ir vykdydami bažnytines pareigas.