3 skyrius

Sunkumai – tai Dievo plano dalis, skirta mūsų amžinajam tobulėjimui

„Jei [mirtingojo gyvenimo sunkumai] mus daro nuolankius, grynina, moko ir laimina mus, tai jie Dievo rankose gali būti galingi įrankiai padaryti mus geresnius žmones.“

Iš Hovardo V. Hanterio gyvenimo

1980 m. visuotinėje konferencijoje vyresnysis Hovardas V. Hanteris, tuomet priklausęs Dvylikos Apaštalų Kvorumui, papasakojo apie tai, kaip kartą Samoa saloje prisijungė prie minios, stebinčios ilgavalčių lenktynes. Jis pasakojo: „Minia nenustygo vietoje, beveik visų akys buvo nukreiptos į jūrą, bandydamos pamatyti pirmąjį [valčių] šmėstelėjimą. Staiga per minią nuvilnijo gaudesys, nes tolumoje pasirodė valtys. Kiekvienoje jų sėdėjo po penkiasdešimt stiprių vyrų, irkluojančių tokiu ritmu, kad valtys tiesiog skrodė bangas ir putojantį vandenį – nepakartojamas vaizdas.

Valtys jau gerai matėsi, nes artėjo link finišo. Nors tie stiprūs vyrai yrėsi savo jėgos galia, tačiau sunki valtis su penkiasdešimčia vyrų varžėsi su galinga jėga – vandens pasipriešinimu.

Sirgalių palaikymo šūksniai kulminaciją pasiekė pirmajai ilgavaltei kirtus finišo liniją.“

Po lenktynių vyresnysis Hanteris nuėjo prie valčių doko ir pasikalbėjo su vienu irkluotoju, kuris jam paaiškino, kad ilgavaltės pirmagalys „yra sukonstruotas taip, kad lyg peilis skrostų vandenį ir taip padėtų įveikti valties greitį mažinantį pasipriešinimą. Jis taip pat paaiškino, kad irklavimas prieš vandens srovę sukuria jėgą, stumiančią valtį pirmyn. Pasipriešinimas sukuria tiek priešinimąsi, tiek ir stūmimą“.¹

Pasakojimą apie šias lenktynes Samoa saloje vyresnysis Hanteris panaudojo savo kalbos apie sunkumų tikslus įžangoje. Būdamas apaštalas, jis daug kartų kalbėjo apie sunkumus ir dalinosi patarimais, viltimi ir padrąsinimu. Jis kalbėjo iš savo patirties, nes buvo ištvėręs gyvybei pavojingas ligas ir kitus išbandymus. Su tvirtu įsitikinimu jis liudydavo, kad ištikus sunkumams „Jėzus Kristus turi galią palengvinti mūsų naštas ir sunkumus“².

Išbandymų metu Gelbėtojas visų mūsų teiraujasi, kaip teiravosi vyriškio prie Betezdos maudyklės: „Ar norėtum pasveikti?“ (Jono 5:6)

Hovardo V. Hanterio mokymai

Sunkumai – tai Dievo plano dalis, skirta mūsų amžinajam tobulėjimui

Pastebėjau, kad gyvenime – visų gyvenime – yra pilna pakilimų ir kritimų. Tikrai, pasaulyje matome daug džiaugsmo ir sielvarto, daug pasikeitusių planų ir naujų krypčių, daug palaiminimų, kurie neatrodo ir nejaučiami kaip palaiminimai, tačiau padaro mus nuolankesnius, kantresnius ir labiau tikinčius. Visi kartas nuo karto tai patiriame, ir, manau, taip bus visada. […]

[…] Prezidentas Spenseris V. Kimbolas, tikrai žinojęs, kas yra kančia, nusivylimas ir nebekontroliuojama padėtis, kartą rašė:

„Būdami žmonės, mes iš savo gyvenimo norime išmesti fizinį skausmą ir dvasinę kančią ir pasirūpinti, kad visada būtų lengva ir patogu, tačiau, jeigu užversime duris širdgėlai ir sielvartui, neteksime didžiausių savo draugų ir geradarių. Kančia, kada žmonės mokosi kantrybės, didžio kantrumo ir savitvardos, gali juos padaryti šventaisiais“ (Faith Precedes the Miracle (1972), 98).

Šioje citatoje Prezidentas Kimbolas kalba apie durų užvėrimą tam tikriems gyvenimo dalykams. […] Mūsų gyvenime durys dažnai užsidaro, o kai kurie tokie užsidarinėjimai mums sukelia tikrą skausmą ir širdgėlą. Bet tikrai tikiu, kad, vienoms durims užsivėrus, atsiveria kitos durys (ir galbūt net ne vienerios) į viltį ir palaiminimus kitose mūsų gyvenimo srityse, kuriose net nesitikėjome to surasti.

[…] Prieš kelerius metus [Prezidentas Merionas Dž. Romnis] pasakė, kad visi vyrai ir moterys, tarp jų ir patys ištikimiausi ir lojaliausi, savo gyvenime patirs negandų ir vargų, nes, pasak Džozefo Smito, „žmonės turi kentėti, kad galėtų įkopti į Sionės kalną ir būti išaukštinti virš dangų“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2010), p. 222; žr. Conference Report, Oct. 1969, 57].

Prezidentas Romnis pasakė:

„Tai nereiškia, kad turime trokšti kančios. To vengiame kaip įmanydami. Tačiau dabar jau žinome ir pasirinkdami ateiti į mirtingąjį gyvenimą žinojome, kad čia būsime bandomi sunkiomis negandomis ir vargais. […]

[Be to,] Tėvo planas išbandyti [ir išgryninti] savo vaikus apėmė ir patį Gelbėtoją. Kančia, kurią jis susiruošė ištverti ir kurią tikrai ištvėrė, prilygo kančioms visų vyrų [ir moterų, kad ir kur jie būtų. Drebėdamas, kraujuodamas ir norėdamas negerti iš tos taurės jis tarė:] „Išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams“ (DS 19:18–19)“ (iš Conference Report, Oct. 1969, p. 57).

Visi turime užbaigti savo „pasiruošimus žmonių vaikams“ [DS 19:19]. Kristaus pasiruošimai labai skyrėsi nuo mūsiškių, tačiau visi turime atlikti pasiruošimus, visi turime duris, kurias reikia atverti. Atlikdami tokius pasiruošimus, dažnai patirsime kažkiek skausmo, kažkokių netikėtų gyvenimo posūkių ir turėsime kažkiek paklusti, „lygiai kaip vaikas paklūsta savo tėvui“ [Mozijo 3:19]. Dieviškų pasiruošimų užbaigimas ir celestialinių durų atvėrimas galbūt prives mus – ir neabejotinai prives – prie paskutinių mūsų mirtingojo gyvenimo valandų.³

Į mirtingąjį gyvenimą ateiname tam, kad patirtume pasipriešinimą. Tai yra plano dalis, skirta mūsų amžinajam tobulėjimui. Be pagundos, ligos, skausmo ir sielvarto nebūtų gerumo, doros, dėkingumo už gerovę ar džiaugsmo. […] Turime atminti, kad tos pačios pasipriešinimo jėgos, kurios trukdo mūsų tobulėjimui, taip pat sudaro sąlygas jas įveikti.⁴

Žemiškos negandos yra tam, kad augtume ir įgytume patirties

Jei [mirtingojo gyvenimo sunkumai] mus daro nuolankius, grynina, moko ir laimina, tai jie Dievo rankose gali būti galingi įrankiai padaryti mus geresnius žmones, padaryti mus dėkingesnius, labiau mylinčius, dėmesingesnius kitiems žmonėms, patiriantiems savo sunkumus.

Taip, visi patiriame sunkių akimirkų, tiek atskirai, tiek ir bendrai, tačiau net ir pačiais sunkiausiais laikais, senovės ar šiais, tos problemos ir pranašystės niekada nebuvo skirtos niekam kitam, kaip tik laiminti teisiuosius ir padėti mažiau teisiems eiti link atgailos. Dievas myli mus, o Raštai mums sako, kad jis „atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ [Jono 3:16].⁵

Didysis Mormono Knygos patriarchas Lehis drąsino savo sūnų Jokūbą, gimusį tyruose didelių sunkumų ir priešpriešos metu. Jokūbo gyvenimas nebuvo toks, kokio jis galbūt tikėjosi, ir jo patyrimai nebuvo tokie, kokių jis tikėjosi. Jis patyrė negandų ir nesėkmių, tačiau Lehis pažadėjo, kad tos negandos bus pašvęstos jo naudai (žr. 2 Nefio 2:2).

Tada Lehis ištarė tokius žodžius, jau tapusius klasika:

„Nes visame kame būtinai turi būti priešingybė. Jei ne, […] teisumas negalėtų būti įgyvendintas, nei nelabumas, nei šventumas, nei nelaimingumas, nei gėris, nei blogis“ (2 Nefio 2:11).

Gyvenime šie žodžiai man teikė daug paguodos ir padėjo suprasti kai kuriuos skausmus ir nusivylimus. Dar labiau mane guodžia tai, kad, kaip ir Dievo Sūnus, pats didingiausias iš vyrų ir moterų tokią priešpriešą pasirinko tam, kad geriau suprastų skirtumą tarp teisumo ir nelabumo, šventumo ir nelaimingumo, gėrio ir blogio. Uždarytas į tamsų ir drėgną izoliatorių Liberčio kalėjime Pranašas Džozefas Smitas sužinojo, kad, jei esame pašaukti pereiti suspaudimus, tai tik tam, kad galėtume augti, įgyti patirties, ir galiausiai tai mums išeis į gera (žr. DS 122:5–8).

Užsidarius vienoms durims, atsiveria kitos, net ir įkalintam pranašui. Nesame pakankamai išmintingi ir pakankamai patyrę, kad adekvačiai spręstume apie visus įmanomus įėjimus ir išėjimus. Kiekvienam Savo mylimam vaikui Dievo ruošiamose buveinėse galbūt bus ypatingi koridoriai ir laiptų turėklai, specialūs kilimai ir užuolaidos, tačiau, kad tai gautume, turime kai ką patirti. […]

Įvairiais savo gyvenimo laikotarpiais, turbūt ne kartą, turime pripažinti, kad Dievas žino tai, ko nežinome mes, ir kad Jis mato tai, ko nematome mes. „Juk mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – tai Viešpaties žodis“ (Izaijo 55:8).

Jei namuose kyla sunkumų dėl klaidžiojančių vaikų, jei kenčiate nuo finansinių bėdų ir emocinės įtampos, neigiamai veikiančios jūsų namus ir laimę, jei turite susidurti su gyvenimo ar sveikatos netekimu, tebūnie ramybė jūsų sieloms. Nebūsime gundomi daugiau, nei sugebėsime atsilaikyti [žr. 1 Korintiečiams 10:13; Almos 13:28; 34:39]. Mūsų nuklydimai ir nusivylimai yra tas ankštas ir siauras kelias pas Jį.⁶

Kalinčiam Liberčio kalėjime Džozefui Smitui Viešpats apreiškė, kad vargas gali mums suteikti patirties ir būti mūsų labui

Net ir sunkiu metu turime daug priežasčių būti optimistai ir pasitikėti savimi

Mirtingame gyvenime visada buvo ir visada bus sunkumų. Tačiau dėl to, ką žinome, ir dėl to, kad gyvename taip, kaip turime gyventi, tikrai nėra vietos ir nėra priežasties pesimizmui ir nevilčiai.

Savo gyvenime mačiau du pasaulinius karus, Korėjos karą, Vietnamo karą ir [kitus karus]. Šiaip ne taip išgyvenau Didžiosios depresijos laikotarpį, o sukūręs šeimą dar sugebėjau baigti teisės mokslus. Mačiau, kaip vertybinių popierių biržos ir pasaulio ekonomikos kraustėsi iš proto, mačiau kaip keli despotai ir tironai kraustosi iš proto, dėl ko pasaulyje kilo nemažai vargo.

Tad viliuosi, jog nemanote, kad visi pasaulio sunkumai atsirado tik jūsų dešimtmetyje ar kad dar niekad nebuvo taip blogai, kaip yra blogai jums asmeniškai, ir kad geriau jau nebebus. Užtikrinu jus, kad tikrai yra buvę blogiau ir kad tai tikrai visuomet pasitaisys. Visada pagerėja, ypač kai gyvename pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, ją mylime ir suteikiame jai galimybę pražysti mūsų gyvenime. […]

Priešingai, nei kai kurie jums sako, jūs šiame pasaulyje turite daug priežasčių būti laimingi, būti optimistai ir pasitikėti savimi. Nuo pat laikų pradžios kiekviena karta turėjo įveikti tam tikrus dalykus ir išspręsti tam tikras problemas.⁷

Gelbėtojas palengvins mūsų naštas, jei ateisime pas Jį

„Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!

Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28–30). […]

[…] Šis nepaprastas paties Dievo Sūnaus pagalbos pasiūlymas buvo skirtas ne tik Jo dienų galilėjiečiams. Šis kvietimas užsidėti Jo lengvą jungą ir priimti Jo lengvą naštą neapsiriboja tik buvusiomis kartomis. Tai buvo ir yra visuotinis kreipimasis į visus žmones, į visus miestus ir tautas, į visus visur esančius vyrus, moteris ir vaikus.

Užgriuvus sunkumams, neturėtume ignoruoti šio nuolatinio atsakymo į mūsų pasaulio rūpesčius ir jaudulius. Čia yra asmeninės ramybės ir apsaugos pažadas. Čia yra galia atleisti nuodėmes visais laikotarpiais. Mes irgi turime tikėti, kad Jėzus Kristus turi galią palengvinti mūsų naštas ir sunkumus. Mes irgi turime ateiti pas Jį ir gauti atilsį nuo savo darbų.

Žinoma, su tokiais pažadais yra susijusios tam tikros pareigos. Jis meldžia: „Imkite ant savo pečių mano jungą.“ Bibliniais laikais jungas buvo labai naudingas prietaisas žemę ariantiems žmonėms. Jo pagalba buvo galima vieno galvijo jėgą sujungti su kito galvijo jėga, ir taip jiems abiems palengvinti sunkią naštą ariant ar traukiant vežimą. Į tokį bendrą jungą įkinkyti galvijai galėjo nesunkiai patempti tokią naštą, kurią vienam traukti būtų pernelyg sunku ar net neįmanoma. Jo jungas reikalauja didelių ir nuoširdžių pastangų, tačiau tikrai atsivertusiems žmonėms šis jungas yra lengvas, o našta palengvėja.

Kristus klausia: kodėl turėtumėte naštą nešti vieni arba kodėl jas turėtumėte pasilengvinti su žemiška pagalba, kuri greitai nusilpsta? Tik Kristaus jungas, tik ėjimas išvien su Dievo galia ir ramybe sunkiai prislėgtiesiems padės pakelti, subalansuoti ir suteiks daugiau stiprybės įveikti savo iššūkius bei iki galo atlikti savo darbus čia, kietame mirtingojo gyvenimo podirvyje.

Akivaizdu, kad visų asmeninės naštos yra skirtingos, bet jų turime visi. […] Žinoma, tam tikras sielvartas kyla dėl mūsų Tėvo Danguje patarimų nesilaikančio pasaulio nuodėmių. Kokia bebūtų priežastis, neatrodo, kad kas nors visai nesusidurtų su gyvenimo iššūkiais. Tiesą sakant, Kristus visų mūsų klausia: jei visi turime nešti kažkokią naštą ir tempti kažkokį jungą, tai kodėl ne manąjį? Aš jums pažadu, kad mano jungas švelnus, mano našta lengva. (Žr. Mato 11:28–30.)⁸

„Visose kartose Kristaus mokiniai yra kviečiami, jiems netgi įsakoma, prisipildyti tobulo vilties skaistumo“

Pastarųjų dienų šventieji neturi baimintis paskutiniųjų dienų negandų

Raštai … byloja, kad tam tikrais laiko periodais visas pasaulis patirs kažkokių sunkumų. Mes žinome, kad mūsų Evangelijos laikotarpiu neteisumas, deja, bus akivaizdus, dėl kurio neišvengiamai kils sunkumų, skausmo ir bausmių. Tą neteisumą savo laiku Dievas pažabos, tačiau mūsų užduotis yra gyventi dorai ir ištikimai ir labai nesijaudinti dėl pasaulio bėdų ar jo pabaigos. Mūsų užduotis yra gyventi pagal Evangeliją ir būti ryškiu šviesuliu, miestu ant kalvos, atspindinčiu Jėzaus Kristaus Evangelijos grožį, džiaugsmą ir laimę, visuomet lydinčius bet kokio amžiaus žmones, kurie laikosi įsakymų.

Šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje bus didelių negandų. (Žr. Mato 24:21.) Žinome, kad „bus girdėti apie karus ir karų gandus“ (DS 45:26) ir kad „visa žemė bus sumaištyje“ (DS 45:26). Visais Evangelijos laikotarpiais buvo tam tikrų pavojingų laikų, tačiau mūsų dienomis kils ypač didelių pavojų. (Žr. 2 Timotiejui 3:1.) Pikti žmonės klestės (žr. 2 Timotiejui 3:13), tačiau tokie pikti žmonės dažniausiai ir klestėdavo. Rasis negandų ir įsigalės nedorybė. (Žr. DS 45:27.)

Tad neišvengiama natūrali tokių pranašysčių pasekmė yra baimė, ir tokią baimę patiria ne vien jaunoji karta. Tokia baimė kyla bet kokio amžiaus žmonėms, nesuprantantiems to, ką suprantame mes.

Tačiau noriu pabrėžti, kad to neturėtų jausti ištikimi pastarųjų dienų šventieji ir kad tai neateina iš Dievo. Senovės Izraeliui didysis Jehova tarė:

„Būkite stiprūs ir ryžtingi! Nebijokite jų ir neišsigąskite, nes pats Viešpats, tavo Dievas, eina su tavimi; jis nepaliks tavęs vieno ir nepasitrauks nuo tavęs. […]

Pats Viešpats eina pirma tavęs. Jis bus su tavimi, nepaliks tavęs vieno ir neapleis. Nebijok ir neišsigąsk!“ (PakĮst 31:6, 8.)

Jums, mūsų nepaprastai šiuolaikiško Izraelio kartai, Viešpats pasakė:

„Todėl nebijok, mažoji kaimene; darykite gera; tegul nors žemė ir pragaras susivienija prieš jus; nes jeigu jūs pastatyti ant mano uolos, jie negali nugalėti. […]

Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite“ (DS 6:34, 36).

Tokiais patarimais yra persunkti mūsų šių laikų Raštai. Pasiklausykite šio nuostabaus patikinimo: „Nebijokite, maži vaikeliai, nes jūs esate mano, ir aš nugalėjau pasaulį, ir jūs esate iš tų, kuriuos mano Tėvas davė man“ (DS 50:41). „Iš tiesų sakau jums, mano draugai: nebijokite, tebūna paguostos jūsų širdys; taip, nuo šiol visada džiūgaukite ir visame kame dėkokite“ (DS 98:1).

Kadangi gavome tokį nuostabų patarimą, tai privalome daugiau džiaugtis ir mažiau pulti į neviltį, dėkoti už tai, ką turime, ir už Dievo mums atsiųstų palaimų dydį ir mažiau kalbėti apie tai, ko galbūt neturime arba koks nerimas lydi sunkius laikus šioje ar bet kurioje kitoje kartoje.

Didelės vilties ir jaudulio laikas

Pastarųjų dienų šventiesiems šis laikas yra didelės vilties ir jaudulio laikas – viena didingiausių Sugrąžinimo erų ir todėl viena didingiausių erų iš visų Evangelijos laikotarpių, nes mūsų laikotarpis yra pats didingiausias laikotarpis iš visų Evangelijos laikotarpių. Privalome turėti tikėjimą ir viltį – dvi nuostabias esmines bet kurio Kristaus mokinio savybes. Turime ir toliau naudoti tikėjimą Dievu, nes tai yra pirmasis mūsų tikėjimo kodekso principas. Turime tikėti, kad Dievas turi visą galią, kad jis myli mus ir kad jo darbas nebus sustabdytas ar sužlugdytas nei mūsų asmeniniuose gyvenimuose, nei pasaulyje apskritai. […]

Viešpaties, kurio tarnas esu, vardu jums pažadu, kad Dievas visada saugos savo žmones ir rūpinsis jais. Sunkumų turėsime lygiai taip, kaip jų turėjo kiekviena karta ir kiekvienas žmogus. Tačiau gyvendami pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją turėsite visą viltį, visus pažadus ir patikinimus. Viešpaties galia yra aukščiau šventųjų, tad jis visuomet savo žmonėms paruoš ramybės, apsaugos ir saugumo vietas. Jei tikėsime Dievą, galėsime viltis geresnio pasaulio – tiek asmeniškai sau, tiek visai žmonijai. Senovėje pranašas Eteras (tikrai žinojęs, kas yra vargas) mokė: „Todėl kiekvienas, kuris tiki Dievą, gali tikrai viltis geresnio pasaulio, taip, būtent vietos Dievo dešinėje; ši viltis kyla iš tikėjimo ir tampa inkaru žmonių sieloms, kuris padaro juos tvirtus ir nepajudinamus, visuomet dosnius gerų darbų ir veda šlovinti Dievo“ (Etero 12:4).

Visose kartose Kristaus mokiniai yra kviečiami, jiems netgi įsakoma, prisipildyti tobulo vilties skaistumo. (Žr. 2 Nefio 31:20.)

Stenkimės išsklaidyti baimę

[…] Jei savo tikėjimo ir vilties inkaru pasirinksime Kristų, jo mokymus, įsakymus ir pažadus, tai galėsime kliautis kažkuo tikrai nepaprastu, tikrai stebuklingu, sugebančiu perskirti Raudonąją jūrą ir vesti šių laikų Izraelį ten, „kur niekas mūs ramybės nebedrums, mūs palaimos šventos“ (Giesmės, nr. 19). Baimė, kuri sunkiomis dienomis gali apimti žmones, yra pagrindinis Šėtono ginklas, kuriuo jis naudojasi darydamas žmoniją nelaimingą. Bijantis žmogus netenka stiprybės gyvenimo kovoje su blogiu. Tad piktojo galia visuomet bando sėti baimę žmonių širdyse. Kiekviename amžiuje ir kiekvienoje eroje žmonija susidurdavo su baime.

Būdami Dievo vaikai ir Abraomo, Izaoko bei Jokūbo palikuonys, turime stengtis išsklaidyti žmonių baimę. Baikštūs, bijantys žmonės savo darbo neatliks gerai, o Dievo darbo visai nesugebės atlikti. Pastarųjų dienų šventieji turi atlikti dieviškai paskirtą misiją, kurios tiesiog negalima užgožti baime ar nerimu.

Vienas Viešpaties apaštalas prieš daug metų pasakė štai ką: „Pergalės prieš baimę raktas buvo suteiktas per Pranašą Džozefą Smitą. „Jeigu būsite pasiruošę, nebijosite“ (DS 38:30). Šią dievišką žinią šiandien reikia kartoti kiekviename kuole ir apylinkėje“ (Elder John A. Widtsoe, iš Conference Report, Apr. 1942, p. 33).

Ar esame pasiruošę paklusti Dievo įsakymams? Ar esame pasiruošę pergalingai pažaboti savo godžius troškimus? Ar esame pasiruošę laikytis teisiojo įstatymo? Jei į šiuos klausimus sąžiningai galėsime atsakyti „taip“, tai sugebėsime iš savo gyvenimo išvaryti baimę. Baimės laipsnį savo širdyse galime gerai išmatuoti savo pasiruošimu gyventi teisiai – toks gyvenimas turėtų apibūdinti kiekvieną pastarųjų dienų šventąjį visais amžiais ir laikais.

Privilegija, garbė ir atsakomybė gyventi paskutinėmis dienomis

Leiskite užbaigti vienais didingiausiais mano kažkada skaitytais Pranašo Džozefo Smito žodžiais, kuris savo gyvenime patyrė tiek daug sunkumų ir, be abejo, sumokėjo aukščiausią pergalės kainą. Jis tikrai siekė pergalės, jis tikrai buvo laimingas, energingas ir optimistiškas žmogus. Jį pažinojusieji jautė jo stiprybę ir drąsą net pačiais tamsiausiais laikais. Jis neprarasdavo vilties ir ilgai neliūdėdavo.

Apie dabartinius visų mūsų laikus jis sakė, kad prie mūsų dienų temos „ypač mielai apsistodavo [senovės] pranašai, kunigai ir karaliai; [visi šie senovės Dievo liudytojai] žvelgė ateitin, džiugiai laukdami laikų, kuriais mes gyvename; ir įkvėpti dangiško ir džiugaus laukimo giedojo, rašė ir pranašavo apie šiuos mūsų laikus; … mes esame tie palaiminti žmonės, kuriuos Dievas išsirinko, kad įgyvendintų pastarųjų dienų šlovę“ [Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas, p. 492].

Kokia privilegija! Kokia garbė! Kokia atsakomybė! Koks džiaugsmas! Turime visas priežastis šiuo metu ir amžinybėje džiūgauti ir dėkoti už mūsų gyvenimo kokybę ir už mums duotus pažadus.⁹

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Kaip mums gali padėti žinojimas, kad negandos yra Dievo plano dalis, skirta mūsų amžinajam tobulėjimui? (Žr. 1 poskyrį.) Kodėl, jūsų manymu, negandos yra svarbi mirtingojo gyvenimo dalis?
2 poskyryje peržiūrėkite Prezidento Hanterio mokymus apie negandų paskirtį. Ar esate patyrę negandų, išėjusių jums į naudą? Kaip galėtume į negandas pradėti žvelgti iš amžinosios Viešpaties perspektyvos?
Kodėl, pagal Prezidento Hanterio mokymą, sunkumų metu turime priežasčių būti laimingi ir optimistai? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip tokiais laikais galėtume ugdytis didesnį optimizmą? Kokius palaiminimus mes ir toliau gauname net per didžiausias negandas?
Kaip galime priimti Gelbėtojo pasisiūlymą padėti mums nešti naštas ir palengvinti sunkumus? (Žr. 4 poskyrį.) Ką reiškia imti ant savęs Jo jungą? Kaip Gelbėtojas yra jums padėjęs sunkumų metu?
Prezidentas Hanteris moko, kad paskutiniųjų dienų negandų baimė nėra iš Dievo (žr. 5 poskyrį). Kuo žalingas gyvenimas su baime? Kaip galime gyventi su viltimi ir tikėjimu, o ne su baime?

Susijusios Raštų nuorodos

Jono 14:27; 16:33; Hebrajams 4:14–16; 5:8–9; 1 Nefio 1:20; Almos 36:3; DS 58:2–4; 101:4–5; 121:7–8; 122:7–9

Patarimas studijuojantiems

„Daugelio nuomone, geriausias laikas studijoms yra ryte, po nakties poilsio. […] Kiti labiau mėgsta studijuoti tyliomis valandomis po darbų, kai baigiasi dienos rūpesčiai. […] Tačiau nustatytas studijų laikas ne toks svarbus kaip tai, kad tas laikas būtų reguliarus“ (Howard W. Hunter, „Reading the Scriptures,“ Ensign, Nov. 1979, 64).