Grįžkite ir puotaukite prie Viešpaties stalo

Pirmoji Prezidentūra Bažnyčios nariams išsakė reikšmingą kvietimą:

„Tiems, kurie liovėtės būti aktyvūs, ir tiems, kurie tapote kritiškai nusiteikę, mes sakome: „Grįžkite. Grįžkite ir puotaukite prie Viešpaties stalo, ir vėl ragaukite saldžių ir sočių bendrystės su šventaisiais vaisių.“

Esame tikri, kad dauguma norite grįžti, bet nenorite dėl to pasijusti nejaukiai. Leiskite jus patikinti, kad jus pasitiks ištiestos rankos, pasiryžusios padėti“ (Ensign, March 1986, p. 88).

Manau, kad mus visus sužavėjo šis kilniaširdiškas kvietimas, panašus į tai, ką pranašas Alma pareiškė Mormono Knygoje dėl Viešpaties išsakyto kvietimo. Jis sakė:

„Štai jis siunčia kvietimą visiems žmonėms, nes gailestingumo rankos yra ištiestos į juos, ir jis sako: Atgailaukite, ir aš jus priimsiu.

Taip, jis sako: Ateikite pas mane ir ragausite gyvybės medžio vaisiaus; taip, jūs laisvai valgysite ir gersite gyvybės duonos ir vandens;

taip, ateikite pas mane ir neškite teisumo darbus“ (Almos 5:33–35).

Visi turėtume kelis kartus perskaityti palyginimą apie prapuolusias avis, užrašytą penkioliktame Luko skyriuje, prasidedantį nuo ketvirtos eilutės:

„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?

Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių

ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi! Radau savo pražuvėlę avį!“ [Luko 15:4–6.] […]

Pranašas Džozefas Smitas versdamas vieną iš šių eilučių padarė joje svarbų pakeitimą. Pakeitimas toks: „Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka devyniasdešimt devynių ir dykumoje neieško pražuvusios, kolei suranda?“ (JST, Luke 15:4; kursyvas pridėtas.)

Šiame vertime akcentuojama tai, kad ganytojas palieka saugioje vietoje esančią kaimenę ir išeina į dykumą – t. y. į pasaulį – ir ten ieško prapuolusios. Prapuolusios iš kur? Prapuolusios iš kaimenės, kuri yra ginama ir saugoma. Viliuosi, kad šio palyginimo žinia įsiskverbs į visų mūsų širdis.⁴

Kaip galėtume padėti tiems, kurie nuklydo į dykumą?

Dėl to, ką Mokytojas pasakė apie devyniasdešimt devynių palikimą ir ėjimą į dykumą ieškoti vienos prapuolėlės, ir dėl to, kad Pirmoji Prezidentūra nustojusiems būti aktyviems ar tapusiems kritiškai nusiteikusiais išsakė kvietimą „grįžti“, mes kviečiame jus įsitraukti į sielų gelbėjimą. Pagelbėkite mažiau aktyviems ir patirkite džiaugsmą, kilsiantį jums ir jūsų padedamiems žmonėms prisidedant prie kvietimo grįžti ir puotauti prie Viešpaties stalo.

Viešpats, mūsų Gerasis Ganytojas, tikisi, kad tapsime Jo samdiniais ir sugrąžinsime besigrumiančius su sunkumais bei paklydusius. Mes negalime patarti, kaip tai daryti, tačiau, kai jūs patys įsitrauksite ir ieškosite įkvėpimo, tai savo kraštuose, … kuoluose ir apylinkėse pasieksite gerų rezultatų. Kai kurie kuolai atsiliepė į ankstesnius maldavimus, ir jiems puikiai sekasi.

Gerai žinomos giesmės žodžiuose yra toks Gelbėtojo kreipimasis į mus:

Toje dažnai giedamoje giesmėje taip pat sakoma, ką turėtume atsakyti:

Jei tai darysime, gausime amžinųjų palaiminimų.⁵

Ieškoti paklydusių, aikštingų ir atsiskyrusių – tai Viešpaties reikalas. […] Šis pamaldus Almos maldavimas yra geras priminimas apie mūsų darbo šventumą:

„O Viešpatie, ar nesuteiktum mums sėkmės atvedant juos vėl pas tave Kristuje.

Štai, o Viešpatie, jų sielos yra brangios“ (Almos 31:34–35).⁶

Per daugelį metų Bažnyčia dėjo milžiniškas pastangas, kad susigrąžintų mažiau aktyvius narius. […] Ir visa tai vardan ko? Vardan savo brolių ir seserų sielų išgelbėjimo, kad pamatytume juos priimant išaukštinimo apeigas.

Kai tarnavau kuolo prezidentu Los Andželo krašte, mano patarėjai paprašė mūsų vyskupų rūpestingai pasirinkti keturias ar penkias poras, kurios norėtų toliau tobulėti Bažnyčioje. Kai kurios poros buvo mažiau aktyvios, kai kurios – naujai atsivertusieji, tačiau jų motyvas buvo dvasiškai tobulėti. Susikvietėme juos visus į kuolo klasę ir mokėme Evangelijos. Užuot akcentavę šventyklą, mes pabrėžėme stipresnį ryšį su mūsų Dangiškuoju Tėvu ir jo Sūnumi Jėzumi Kristumi. Mūsų rūpestingas atrankos procesas užtikrino sėkmę, ir dauguma tų porų tikrai tapo aktyvios ir nuvyko į šventyklą.

Leiskite pasidalinti [dar vienu] patyrimu. […] Vienoje apylinkėje turėjome vieną brolį, visiškai nelankantį jokių susirinkimų. Jo žmona nebuvo narė. Ji buvo šiek tiek priešiškai nusiteikusi, tad į jų namus nesiuntėme namų mokytojų. Vyskupas susitiko su šiuo broliu ir pasakė, kad jis turėtų sustiprinti ir plėtoti savo ryšį su Gelbėtoju. Tas brolis paaiškino, kokia problema yra su jo žmona, kuri nebuvo Bažnyčios narė. Vyskupas pasikalbėjo su ja, pabrėždamas tą patį dalyką – ryšio su Viešpačiu plėtojimą. Ji vis dar nelabai klausėsi, tačiau pralinksmėjo, sužinojusi, kad pastarųjų dienų šventieji tiki Kristų, ir dėl to ji po truputį ėmė patikliau į mus žiūrėti.

Sėkmė nebuvo momentinė, tačiau jų namuose toliau besilankantys nariai ir toliau akcentavo tos poros ryšį su Viešpačiu. Laikui bėgant ji tapo draugiška, ir galiausiai sutiko su savo vyru atvykti į klasę, kurioje mokė Aukštosios Tarybos nariai. Mes pabrėžėme sandoras, kurias žmogus sudaro krikšto metu, bei kitas sandoras. Po kurio laiko ji tapo Bažnyčios nare, o jis – daug vaisių davusiu kunigijos vadovu. […]

Negaliu pamiršti antraštiniame Mormono Knygos puslapyje esančio teiginio, nusakančio vieną tos šventos knygos tikslų: „Kad jie [Izraelio namai paskutinėmis dienomis] žinotų Viešpaties sandoras.“ (Kursyvas pridėtas.) Toks buvo akcentas, į kurį mes, kuolo prezidentūra, jautėme turį atkreipti dėmesį tų mažiau aktyvių narių. Bandėme patraukti juos jų su Viešpačiu sudarytų sandorų svarbumu; po to juos mokėme apie krikšto sandoros svarbą ir kitas sandoras, kurias galėtų sudaryti ir kurios juos sujungtų į amžinąją šeimą.⁷

Bažnyčios veiklos sėkmė vietiniu lygiu pasiekiama tada, kai nariams padedama grįžti Dievo akivaizdon. Tai pasiekiama tada, kai jie priima apeigas ir šventykloje sudaro sandoras.⁸

Savo pastangas sutelkiame į visai žmonijai prieinamas gelbstinčias sandoras ir Evangelijos apeigas: nenariams jos pasiekiamos per misionierišką darbą; mažiau aktyviems nariams jos pasiekiamos per bičiuliavimosi ir aktyvinimo pastangas; aktyviems nariams jos pasiekiamos per dalyvavimą Bažnyčios veikloje ir tarnavimą; o tiems, kurie jau praėjo pro uždangą, jos pasiekiamos per mirusiųjų išpirkimo darbą.⁹

Kiekvienam Bažnyčios nariui mes siekiame to paties pagrindinio tikslo. Tas tikslas – gauti Evangelijos apeigas, sudaryti sandoras su mūsų Dangiškuoju Tėvu ir per visa tai sugrįžti Jo akivaizdon. Tai yra didžiausias mūsų tikslas. Apeigos ir sandoros yra priemonės, padedančios pasiekti tokią dievišką prigimtį, kuri sugrąžins mus atgal į Jo akivaizdą. […]

Nepamirškite šio tikslo – kviesti visus ateiti pas Kristų. […]

Liudiju, mano broliai ir seserys, apie jo dieviškumą ir galią išgelbėti visus tuos, kurie ateis pas jį su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia. Visi žmonės per apeigas ir jo Šventąją Dvasią gali tapti švarūs.¹⁰

• Prezidentas Hanteris ragina kiekvieną narį kelis kartus perskaityti palyginimą apie prapuolusią avį (žr. 1 poskyrį; Luko 15:4–7). Kokių minčių jums kyla skaitant tą palyginimą ir kitus pirmojo poskyrio mokymus? Pagalvokite, kaip tie mokymai galėtų jums padėti tarnaujant Bažnyčioje.

• Kokia yra mūsų, Viešpaties samdinių, pareiga? (Žr. 2 poskyrį.) Kaip galėtume padėti žmonėms vėl tapti aktyviems Bažnyčioje? Kokių palaiminimų jūs (arba jūsų pažįstamas žmogus) gavote dėl to, kad kažkas jums pagelbėjo tuomet, kai jūs „grūmėtės su sunkumais arba buvote nuklydę“?

• Ko galime pasimokyti iš Prezidento Hanterio papasakotų istorijų 3 poskyryje? Kaip Bažnyčios narius galėtų suaktyvinti sandorų akcentavimas?

Ezechielio 34:1–16; Luko 15:11–32; Jono 10:1–16, 26–28; 13:35; 1 Jono 1:7; Mozijo 18:8–10; Helamano 6:3; 3 Nefio 18:32; Moronio 6:4–6; DS 38:24

Principas – tai tiesa, padedanti priimti sprendimus ir veikti. „Skaitydami klauskite savęs: „Kokio Evangelijos principo mokoma šioje pastraipoje? Kaip jį galiu pritaikyti savo gyvenime?“ (Teaching, No Greater Call [1999], 17.)