Sekimas Jėzaus Kristaus pavyzdžiu

Būti šviesa reiškia būti pavyzdžio rodytoju – žmogumi, kuris pateikia pavyzdį ir yra modelis, kuriuo kiti sektų. […] [Mes sudarėme sandorą] sekti Kristumi, didžiuoju pavyzdžio rodytoju. Turime pareigą mokytis apie jį, apie jo mokytus dalykus ir apie jo darytus dalykus žemiškosios tarnystės metu. Kai išmoksime šių pamokų, mums įsakyta sekti jo pavyzdžiu, ir štai keli Jo mums pateikti pavyzdžiai:

1. Kristus priešmirtiniame gyvenime buvo paklusnus ir narsus, todėl įgijo privilegiją ateiti į mirtingąjį gyvenimą ir gauti kūną iš mėsos ir kaulų.

2. Jis pasikrikštijo tam, kad būtų atvertos celestialinės karalystės durys.

3. Jis turėjo kunigystę ir atliko visas gelbstinčias ir išaukštinančias Evangelijos apeigas.

4. Jėzus maždaug trejus metus tarnavo mokydamas Evangelijos, liudydamas tiesą ir mokydamas žmones, ką jie turi daryti, kad šiame gyvenime surastų džiaugsmą ir laimę, o ateinančiame gyvenime – amžiną šlovę.

5. Jis atliko apeigas, tarp jų vaikų laiminimą, krikštus, patarnavimą ligoniams ir kunigystės įšventinimus.

6. Jis darė stebuklus. Jam įsakius, aklieji praregėdavo, kurtieji imdavo girdėti, luošieji pašokdavo ir mirusieji atgaudavo gyvybę.

7. Veikdamas pagal Tėvo mintis ir valią Jėzus gyveno tobulą gyvenimą be nuodėmės ir įgijo visas Dieviškumo savybes.

8. Jis nugalėjo pasaulį; t. y. kad galėtų gyventi ir vadovautis Dvasia, jis pažabojo visas aistras ir pakilo virš kūniškumo ir jusliškumo.

9. Jis įgyvendino Apmokėjimą, taip išpirkdamas žmones iš [dvasinės ir fizinės] mirčių, atsiradusių dėl Adomo nuopuolio.

10. Dabar, prisikėlęs ir pašlovintas, Jis turi visą galią danguje ir žemėje, gavo Tėvo pilnatvę ir yra viena su Juo.

Jei norime sekti Kristaus pavyzdžiu ir eiti jo pėdomis, turime stengtis daryti tuos pačius dalykus pagal Jo parodytą pavyzdį.⁵

Svarbu atminti, kad Jėzus gebėjo nusidėti, kad jis galėjo pasiduoti, kad gyvenimo ir išgelbėjimo planas galėjo žlugti, tačiau jis liko ištikimas. Jei nebūtų buvę galimybės pasiduoti Šėtono vilionėms, tai nebūtų buvę jokio tikro išbandymo ir dėl to nebūtų buvę jokios realios pergalės. Jeigu jis nebūtų turėjęs gebėjimo nusidėti, jis nebūtų turėjęs jokios pasirinkimo laisvės. Jis būtent tam ir atėjo, kad apsaugotų žmogaus valios laisvę ir užtikrintų jos buvimą. Jis turėjo išlaikyti gebėjimą nusidėti, jei tik to panorėtų.⁶

Iki pat savo žemiškojo gyvenimo pabaigos Jėzus demonstravo savo dvasios ir savo stiprybės didybę. Net ir paskutinę valandą jis nebuvo savanaudis ir neįniko sielvartauti ar mąstyti apie besiartinančius skausmus. Jis nekantraudamas rūpinosi dabartiniais ir būsimais savo mylimų pasekėjų poreikiais. Jis žinojo, kad jų pačių saugumą, tiek individualiai, tiek visos bažnyčios, garantuos besąlygiška tarpusavio meilė. Panašu, kad jų poreikiams tenkinti jis nukreipė visą savo energiją ir pavyzdžiu mokė to, ko mokė žodžiu. Jis juos ir guosdavo, ir jiems įsakydavo, ir juos įspėdavo.⁷

Tiek žemiškosios tarnystės tarp savo kaimenės Šventojoje Žemėje metu, tiek pomirtinės tarnystės tarp savo išsibarsčiusių avių Vakarų pusrutulyje metu Viešpats rodė meilę ir rūpestį kiekvienam.

Būdamas minios spūstyje jis pajuto vienos moters, panorusios išgyti nuo dvylika metų kamavusios ligos, prisilietimą. (Žr. Luko 8:43–48.) Kitą kartą jis giliau nei pasmerkti linkusi ribotų pažiūrų minia pažvelgė į nuodėmę tos, kuri buvo apkaltinta. Galbūt pajutęs jos pasiryžimą atgailauti, Kristus pasirinko įžvelgti jos asmeninę vertę ir paleido ją sakydamas daugiau nebenusidėti. (Žr. Jono 8:1–11). Dar kitą kartą „jis ėmė jų mažus vaikus vieną po kito ir laimino juos, ir meldėsi Tėvui dėl jų“ (3 Nef 17:21; kursyvas pridėtas).

Besiartinant Getsemanės ir Kalvarijos išbandymams, jausdamas didelį psichologinį spaudimą Gelbėtojas skyrė laiko atkreipti dėmesį į paskutinį skatiką atidavusią našlę. (Žr. Morkaus 12:41–44.) Panašiai jis pastebėjo ir smulkaus sudėjimo Zachiejų, kuris, negalėdamas pamatyti Gelbėtojo dėl aplink jį susibūrusių žmonių, įlipo į šilkmedį, kad pamatytų Dievo Sūnų. (Žr. Luko 19:1–5.) Kęsdamas kabėjimo ant kryžiaus agoniją jis nekreipė dėmesio į savo paties kančią ir susirūpino jam gyvybę davusia verkiančia moterimi. (Žr. Jono 19:25–27.)

Koks nuostabus sektinas pavyzdys mums! Net būdamas asmeninės kančios ir skausmo sukaustytas mūsų Pavyzdžio davėjas rūpinosi kitų laiminimu. […] Savo gyvenime jis orientavosi ne į tai, ko neturi. Savo gyvenime jis rūpestingai tarnavo kitiems.⁸

Vieną svarbiausių klausimų, kada nors užduotų mirtingiesiems žmonėms, uždavė pats Dievo Sūnus, pasaulio Gelbėtojas. Grupelei mokinių Naujajame pasaulyje, nekantravusiai išgirsti jo mokymus ir dar labiau nekantravusiai dėl jo artėjančio pasitraukimo, jis uždavė klausimą: „Kokie vyrai jūs turėtumėt būti?“ Ir tada, net neatsikvėpęs, pats atsakė: „Tokie, kaip aš esu“ (3 Nef 27:27).

Pasaulyje pilna žmonių, norinčių mums pasakyti „daryk, kaip aš sakau“. Tikrai, mums netrūksta patarinėtojų beveik kiekvienu klausimu. Tačiau yra labai nedaug tokių, kurie būtų pasiruošę pasakyti „daryk, kaip aš darau“. Tad, aišku, žmonijos istorijoje tėra tas Vienintelis, kuris turėjo teisę ir kuriam tiko pasakyti tokius žodžius. Istorija duoda daug pavyzdžių apie gerus vyrus ir moteris, tačiau net ir geriausi mirtingieji turi vienokių ar kitokių trūkumų. Nė vienas jų negalėtų būti tobulas ar neklystantis sektinas pavyzdys, kad ir kokie geri būtų jų ketinimai.

Tik Kristus gali būti mūsų idealu, mūsų „žėrinčia aušrine žvaigžde“ (Apr 22:16). Tik jis be jokių išlygų gali mums sakyti: „Eikite paskui mane [ir] darykite taip, kaip matote mane darant. Gerkite mano vandens ir valgykite mano duonos. Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Aš esu įstatymas ir šviesa. Žiūrėkite į mane, ir jūs gyvensite. Vienas kitą mylėkite, kaip aš jus mylėjau“ (žr. Mato 11:29; 16:24; Jono 4:13–14; 6:35, 51; 7:37; 13:34; 14:6; 3 Nef 15:9; 27:21).

Oho, koks aiškus ir skambus kvietimas! Koks užtikrintumas ir pavyzdys neužtikrintumo ir pavyzdžio nebuvimo laikais. […]

[…] Kokie dėkingi turėtume būti už tai, kad savo Viengimį Sūnų Dievas į žemę atsiuntė tam, kad […] šis parodytų tobulą teisaus gyvenimo, gerumo, gailesčio ir atjautos pavyzdį ir kad visa likusi žmonija žinotų, kaip gyventi, kaip pasitaisyti ir kaip tapti panašesniems į Dievą.

Sekime Dievo Sūnumi visuose gyvenimo keliuose ir srityse. Tebūna jis mums pavyzdžio davėju ir mūsų vedliu. Bet kokia proga turėtume savęs klausti: „Kaip pasielgtų Jėzus?“, o po to sekdami atsakymu drąsiau elgtis. Privalome sekti Kristumi pačia geriausia to žodžio prasme. Turime užsiimti jo darbais, kaip jis užsiėmė savo Tėvo darbais. Mes turime stengtis būti panašūs į jį, panašiai kaip dainuoja pradinukai: „Tokie kaip Jėzus stenkimės būt“ (Vaikiškų dainelių knyga, nr. 34). Kiek tik mūsų fizinės jėgos leidžia, turime kaip įmanydami stengtis tapti panašūs į Kristų – į tokį vienintelį tobulą ir nenusidėjusį pavyzdį, kokį tik šis pasaulis yra regėjęs.⁹

Tikrai ne kartą mūsų Viešpats savo žemiškos tarnystės metu kvietė, o kartu ir davė iššūkį. Petrui ir jo broliui Andriejui Kristus pasakė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mato 4:19). Turtingajam jaunuoliui, paklausiusiam, ką turi daryti, kad įgytų amžinąjį gyvenimą, Jėzus atsakė: „Eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams […] ateik ir sek paskui mane“ (Mato 19:21). O kiekvienam iš mūsų Jėzus sako: „Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane“ (Jono 12:26).¹⁰

Studijuokime kiekvieną Mokytojo mokymą ir dar pilniau pasišvęskime jo pavyzdžiui. Jis davė „mums visa, kas praverčia gyvenimui ir maldingumui“. Jis „pašaukė mus savo šlove ir jėga“ ir „mums padovanojo […] brangius bei didžius pažadus, kad per juos [taptumėme] dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1:3–4).¹¹

Kas seka Kristumi, tas stengiasi sekti Jo pavyzdžiu. Jo kančios dėl mūsų nuodėmių, trūkumų, sielvartų bei ligų turėtų motyvuoti mus panašiai pagelbėti, su tikrąja meile ir užuojauta tiems, kurie aplink mus. […]

[…] Ieškokite progų tarnauti. Pernelyg nesirūpinkite savo statusu. Ar pamenate Gelbėtojo pamokymą tiems, kurie mėgsta „pirmąsias vietas“ arba „pirmuosius krėslus“? „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“ (Mato 23:6, 11). Svarbu būti vertinamam. Tačiau turėtumėte dėmesį kreipti į teisumą, o ne į pripažinimą; į tarnavimą, o ne į statusą. Ištikima lankančioji sesuo, kiekvieną mėnesį darydama savo darbą, yra lygiai tokia pat svarbi Viešpaties darbui, kaip ir tie, kurie, kaip kai kuriems atrodo, užima aukštesnes pareigas Bažnyčioje. Matomumas nelygu vertei.¹²

Viešpaties kvietimas sekti juo yra individualus ir asmeniškas, o taip pat ir įtikinamas. Negalime amžinai likti tarp dviejų nuomonių. Ateis laikas, kai visi susidursime su esminiu klausimu: „O jūs kuo mane laikote?“ (Mato 16:15.) Mūsų asmeninis išsigelbėjimas priklauso nuo mūsų atsakymo į šį klausimą ir mūsų įsipareigojimo šiam klausimui. Petras atsakė taip: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mato 16:16). Daug, tikrai daug liudytojų gali pasakyti tą patį atsakymą tokia pačia galia, ir aš prie jų jungiuosi su nuolankiu dėkingumu. Tačiau kiekvienas iš mūsų turėsime sau atsakyti į šį klausimą – jei ne dabar, tai vėliau; nes paskutiniąją dieną kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins, kad Jėzus yra Kristus. Iššūkis mums yra gyventi teisingai ir tinkamai, kol dar nėra per vėlu amžiams . Kadangi Jėzus tikrai yra Kristus – ką mes turime daryti?

Aukščiausioji Kristaus auka daugiausiai vaisių mūsų gyvenime duos tada, kai priimsime kvietimą sekti paskui jį [žr. DS 100:2]. Šis kvietimas nėra nereikšmingas, nerealus ar neįmanomas. Sekti asmeniu reiškia stebėti jį ir atidžiai jo klausytis; paklusti jo valdžiai, pripažinti jį kaip vadovą ir paklusti jam; palaikyti ir propaguoti jo idėjas ir laikyti jį savo pavyzdžiu. Kiekvienas iš mūsų galime priimti šį iššūkį. Petras pasakė: „Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Pt 2:21). Lygiai kaip mokymai, kurie nesiderina su Kristaus doktrina, yra neteisingi, taip ir gyvenimas, kuris nesiderina su Kristaus pavyzdžiu, yra klaidingas ir gali nepasiekti savo aukštumų. […]

Teisumas turi prasidėti nuo mūsų asmeninio gyvenimo. Jis turi būti integruotas į šeimos gyvenimą. Tėvai turi pareigą vadovautis Jėzaus Kristaus Evangelijos principais ir mokyti jų savo vaikus [žr. DS 68:25–28]. Religija turi būti mūsų gyvenimo dalis. Jėzaus Kristaus Evangelija turi tapti mūsų visos veiklos motyvuojančia jėga. Jei norime tapti panašesni į jį, tai turime labiau stengtis iš vidaus tam, kad galėtume sekti didžiuoju Gelbėtojo nustatytu pavyzdžiu. Ir tai bus mūsų didysis iššūkis.¹³

Jei savo gyvenimą darysime kuo panašesnį į Mokytojo gyvenimą ir Jo mokymus bei pavyzdį laikysime aukščiausiu pavyzdžiu sau patiems, tai visais gyvenimo atvejais nebus sunku būti nuosekliems ir lojaliems, nes būsime pasišventę vieninteliam, šventam elgesio ir tikėjimo standartui. Namie ar turguje, mokykloje ar išėjus iš jos, būnant visiškai vieniems ar būryje kitų žmonių – mūsų gyvenimo būdas turi būti aiškus, o standartai – akivaizdūs. Mes būsime apsisprendę, kaip pasakė Alma, „būti Dievo liudytojai visada ir visame, ir visur, kur [bebūtumėme], net iki mirties“ (Mozijo 18:9).¹⁴

Tą naktį Betliejaus užeigoje jam nebuvo vietos, ir tai per visą jo trisdešimt trejus metus trūkusią žemišką kelionę buvo ne pirmas kartas, kai jam nebuvo vietos. Erodas pasiuntė į Betliejų kariauną liepdamas išžudyti vaikus. Erodo valdose Jėzui vietos nebuvo, tad jo tėvai išsivežė jį į Egiptą. Jo tarnystės metu buvo daug tokių, kurie nerado vietos jo mokymams, nerado vietos jo mokytai Evangelijai. Nerado vietos jo stebuklams, jo palaiminimams, nerado vietos jo kalbėtoms dieviškoms tiesoms, nerado vietos jo meilei ar tikėjimui. Jiems jis sakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mato 8:20).

Net ir mūsų dienomis, nors jau praėjo du tūkstančiai metų, yra daug sakančių tuos pačius žodžius, kaip ir tą naktį Betliejuje. „Nėra jokios vietos, nėra vietos“ (žr. Luko 2:7). Randame vietos dovanoms, tačiau kartais nerandame vietos jų davėjui. Randame vietos Kalėdų komercializmui, net ir malonumams Šabo dieną, tačiau kartais neberandame vietos garbinimui. Mūsų mintys užpildytos kitais dalykais – tad nebėra vietos.¹⁵

Nors kalėdinės švieselės ir yra gražus reginys […], tačiau daug svarbiau įžiebti žmonių gyvenimus priimant tą, kuris yra pasaulio šviesa [žr. Almos 38:9; DS 10:70]. Išties, jį turėtume laikyti savo vedliu ir savo pavyzdžio rodytoju.

Jo gimimo išvakarėse angelai giedojo: „[…] o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“ (Luko 2:14). Jei žmonės seks jo pavyzdžiu, tai pasaulyje bus ramybė ir meilė visiems žmonėms.¹⁶

Kokia šiandien mūsų, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narių, pareiga? Rūpintis, kad mūsų asmeninis gyvenimas žodžiais ir darbais atspindėtų tą Evangeliją, kurios moko mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus. Visi mūsų daromi darbai ir sakomi žodžiai turi derėti su pavyzdžiu vienintelio nenuodėmingo žmogaus žemėje – paties Viešpaties Jėzaus Kristaus.¹⁷

• Peržiūrėkite daugybę būdų, kuriais Gelbėtojas mums parodė pavyzdį (žr. 1 poskyrį). Kaip jus yra paveikęs Gelbėtojo pavyzdys? Ko galime pasimokyti iš Jo pavyzdžio, parodyto paskutinėje Jo žemiškojo gyvenimo dalyje?

• Prezidentas Hanteris pataria mums „savęs klausti: „Kaip pasielgtų Jėzus?“, o po to gavus atsakymą drąsiau elgtis pagal atsakymą“ (2 poskyris). Pagalvokite, kaip galėtumėte drąsiau sekti Gelbėtojo pavyzdžiu. Kaip šio principo galėtumėme mokyti savo šeimose?

• Kaip mokymai 3 poskyryje galėtų mums padėti suprasti apie sekimą Jėzumi Kristumi? Koks būtų jūsų gyvenimas, jeigu jo nebūtų paveikę Gelbėtojo mokymai ir pavyzdys? Kaip galėtume religiją labiau integruoti į savo kasdienį gyvenimą?

• Pamąstykite apie Prezidento Hanterio žodžius, jog Gelbėtojui „nėra vietos“ (4 poskyris). Kaip savo gyvenime Gelbėtojui galėtume rasti daugiau vietos? Kaip buvote palaiminti už tai, kad Jam radote daugiau vietos?

Mato 16:24–27; Jono 10:27–28; 14:12–15; 1 Petro 2:21–25; 2 Nefio 31:12–13; 3 Nefio 12:48; 18:16; 27:20–22; DS 19:23–24

Kiekvienam žmogui duokite po giesmyną. Pakvieskite dalyvius giesmyne surasti ir pasidalinti tokia giesme, kuri sietųsi su konkrečia jų skaityta ištrauka šiame skyriuje.