Didžiausias turtas

Raštai pasakoja apie turtingą jauną valdininką, kuris, pribėgęs prie Jėzaus, puolė prieš Jį ant kelių ir tikrai nuoširdžiai paklausė Mokytojo: „Ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Apklausęs, kaip šis žmogus laikėsi ilgo sąrašo įstatymų, Jėzus jam nurodė parduoti visą savo turtą, išdalinti gautus pinigus vargšams, paimti kryžių ir sekti paskui Jį. Dėl šio tiesmuko nurodymo tas jaunas valdininkas nuliūdęs pasitraukė, nes, pasak Raštų, „turėjo daug turto“¹.

Akivaizdu, kad tai svarbus įspėjantis pasakojimas apie turto naudojimą ir vargšų poreikius. Bet svarbiausia, tai yra pasakojimas apie nuoširdų visišką atsidavimą Dievo skirtai atsakomybei. Su turtais ar be jų, kiekvienas mūsų turi ateiti pas Kristų taip pat visiškai atsidavęs Jo Evangelijai, kaip buvo tikimasi iš šio jaunuolio. Kalbant šiuolaikinio jaunimo kalba, turėtume pareikšti „viskas arba nieko“².

Savo neužmirštamoje prozoje K. S. Luisas įsivaizduoja Viešpatį, sakantį mums maždaug taip: „Aš nenoriu […] tavo laiko [… ar] tavo pinigų, [… ar] tavo darbo: aš noriu tavęs. Jokios dalinės priemonės čia nepadės. Nenoriu nupjauti vieną kitą šaką – noriu […] nukirsti visą medį. [Ir tas dantis.] Nenoriu [jo] gręžti ar dėti ant jo karūnėlę, nenoriu nei jo [užplombuoti]. Noriu jį išrauti. [Iš tikrųjų noriu, kad man atiduotum] visą prigimtinį „aš“ […]. Vietoj jo tau duosiu naująjį „aš“. Iš tikrųjų duosiu tau Save patį – mano valia taps tavąja.“ ³

Visi, kurie kalbės šioje visuotinėje konferencijoje, vienaip ar kitaip sakys tai, ką tam turtingam jaunuoliui sakė Kristus: „Ateik pas savo Gelbėtoją. Ateik visiškai ir visa širdimi. Paimk savo kryžių, kad ir koks sunkus jis būtų, ir sek paskui Jį.“⁴ Jie tai sakys žinodami, kad Dievo karalystėje netinka dalinės priemonės, netinka pradėti ir sustoti ar apsigręžti. Tiems, kurie paprašė leidimo palaidoti mirusį gimdytoją ar bent jau atsisveikinti su savo šeimos nariais, Jėzaus atsakymas buvo reiklus ir nedviprasmiškas. Jis pasakė palikti tai kitiems. „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“⁵ Kai iš mūsų prašoma to, kas sunku, netgi to, kas prieštarauja mūsų širdies norams, atminkite, kad ištikimybė, kurią pažadame Kristaus reikalui, turi būti svarbiausias atsidavimas mūsų gyvenime. Nors Izaijas mus tikina, kad tai pasiekiama „be pinigų ir be kainos“⁶ – ir taip yra, – turime būti pasiruošę, pasak T. S. Elioto, atiduoti „ne mažiau nei viską“⁷.

Žinoma, visi turime kai kurių įpročių ar ydų, ar dėmių savo istorijoje, kurie gali mums trukdyti visiškai pasinerti į šį darbą. Bet Dievas yra mūsų Tėvas ir yra nepaprastai geras, atlaidus ir linkęs užmiršti nuodėmes, kurių atsisakėme, galbūt todėl, kad dėl mūsų Jam taip dažnai tenka tai daryti. Kad ir kaip būtų, kiekvienam iš mūsų teikiama dieviška pagalba, kai norime pakeisti savo elgesį. Sauliui Dievas davė „kitą širdį“⁸. Ezechielis kvietė visą senovės Izraelį nusimesti praeitį ir „įsigyti naują širdį ir naują dvasią“⁹. Alma skelbė „galingą permainą“¹⁰, dėl kurios siela imtų plėstis, ir pats Jėzus mokė, kad „jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės“¹¹. Aišku, kad galimybė pasikeisti ir gyventi švenčiau visada buvo Dievo dovana tiems, kurie jos siekia.

Draugai, šiuo metu matome įvairiausių dalinių ir padalinių, grupių ir pogrupių, skaitmeninių klanų ir politinių darinių, pasižyminčių priešiškumu. Paklauskime savęs, ar „kilnesnis ir šventesnis“¹² gyvenimas, kaip jį pavadino prezidentas Raselas M. Nelsonas, yra tai, ko galėtume siekti? Tai darant, būtų pravartu prisiminti nuostabų laikotarpį, aprašytą Mormono Knygoje, kai žmonės uždavė tą klausimą ir atsakė į jį tvirtu „taip“:

„Ir buvo taip, kad dėl Dievo meilės, kuri gyvavo žmonių širdyse, nebuvo jokių nesutarimų toje žemėje.

Ir nebuvo jokių pavyduliavimų nei vaidų, […] nei jokio gašlavimo; ir tikrai negalėjo būti laimingesnių žmonių tarp visų žmonių, kuriuos sukūrė Dievo ranka.

Nebuvo jokių plėšikų nei žmogžudžių, nei lamanitų, nei jokių kitų -itų, bet jie buvo viena – Kristaus vaikai ir Dievo karalystės paveldėtojai.

Ir kokie jie buvo palaiminti!“¹³

Kur glūdi raktas į šį laimingo gyvenimo proveržį? Šiame tekste jis išreikštas sakiniu „dėl Dievo meilės, kuri gyvavo žmonių širdyse“¹⁴. Kai Dievo meilė nustato mūsų gyvenimo, mūsų tarpusavio santykių ir mūsų jausmų visai žmonijai toną, tada seni skirtumai, ribojančios etiketės ir dirbtiniai susiskirstymai ima nykti ir didėja ramybė. Būtent tai atsitiko Mormono Knygoje aprašytame pavyzdyje. Jau nebebuvo lamanitų, jokūbitų, juozapitų ar zoramitų. Nebebuvo jokių „-itų“. Žmonės priėmė vieną pranašesnę tapatybę. Sakoma, kad jie visi buvo „Kristaus vaikai“¹⁵.

Žinoma, čia kalbame apie pirmą didįjį įsakymą, duotą žmonijai, – mylėti Dievą iš visos širdies, be išlygų ar kompromisų, tai yra, visa savo širdimi, galia, protu ir jėgomis.¹⁶ Tokia Dievo meilė yra pirmasis didysis įsakymas visatoje. Bet pirmoji didžioji tiesa visatoje yra ta, kad Dievas mus myli būtent taip – iš visos širdies, be išlygų ar kompromisų, visa Savo širdimi, galia, protu ir jėgomis. Ir kai tos didingos Jo širdies ir mūsų širdies galios nevaržomai susitinka, įvyksta tikras dvasinės, moralinės galios sprogimas. Tada, kaip rašė Pjeras Tejaras de Šardenas, „antrąkart pasaulio istorijoje žmogus bus atradęs ugnį“¹⁷.

Tada, ir iš tikrųjų tik tada, galėsime veiksmingai laikytis antrojo didžiojo įsakymo, nepaviršutiniškai, neformaliai. Jei Dievą mylime tiek, kad stengiamės būti visiškai ištikimi Jam, Jis suteiks mums gebėjimo, galios, valios ir būdų mylėti savo artimą kaip save. Galbūt tada galėsime ir mes pasakyti: „Tikrai negalėjo būti laimingesnių žmonių tarp visų žmonių, kuriuos sukūrė Dievo ranka.“¹⁸

Broliai ir seserys, meldžiuosi, kad mums pavyktų tai, kas nepavyko tam turtingam jaunuoliui, kad mes paimtume Kristaus kryžių, kad ir kaip sunku ar sudėtinga tai būtų, kad ir kiek tai kainuotų. Liudiju, kad pažadėjus Juo sekti, kelias vienaip ar kitaip ves pro erškėčių vainiką ir atšiaurų romėnų kryžių. Kad ir koks turtingas buvo mūsų jaunasis valdininkas, jam neužteko turtų, kad nusipirktų išsigelbėjimą nuo akistatos su tais simboliais; ir mums neužteks. Už palaiminimą gauti didžiausią turtą – amžinojo gyvenimo dovaną – iš mūsų prašoma visai nedaug: ištvermingai sekti paskui mūsų išpažinimo Aukštąjį Kunigą, mūsų Dienos Žvaigždę, Užtarėją ir Karalių. Kartu su mažai žinomu seniai gyvenusiu Amalekiu liudiju, kad kiekvienas iš mūsų turi „[atnašauti] visą savo sielą kaip atnašą Jam“¹⁹. Apie tokį ryžtingą, tvirtą atsidavimą mes giedame:

Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.