Visuotinė konferencija
Dievo meilė, labiausiai džiuginanti sielą
2021 m. spalio visuotinė konferencija


Dievo meilė, labiausiai džiuginanti sielą

Dievo meilę rodo ne mūsų gyvenimo aplinkybės, o Jo buvimas mūsų gyvenime.

Broliai ir seserys, ar suprantate, kaip tobulai jus myli Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas? Ar esate pajutę Jo meilę iki savo sielos gelmių?

Kai žinote ir suprantate, kaip stipriai esate mylimas kaip Dievo vaikas, tai viską pakeičia. Tai pakeičia, ką manote apie save suklydę. Tai pakeičia, kaip jaučiatės užklupus sunkumams. Tai pakeičia jūsų požiūrį į Dievo įsakymus. Tai pakeičia jūsų požiūrį į kitus ir į savo gebėjimą ką nors pakeisti.

Vyresnysis Džefris R. Holandas mokė: „Pirmasis didysis visos amžinybės įsakymas yra mylėti Dievą visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe – tai pirmasis didysis įsakymas. Bet pirmoji ir didžioji visos amžinybės tiesa yra ta, kad Dievas mus myli visa Savo širdimi, galia, protu ir stiprybe.“1

Kaip kiekvienas galime iki savo sielos gelmių suvokti šią didžią amžinybės tiesą?

Pranašas Nefis regėjime matė įtaigiausią Dievo meilės įrodymą. Pamatęs gyvybės medį, Nefis paklausė, ką jis reiškia. Angelas atsakydamas parodė Nefiui miestą, motiną ir kūdikį. Nefiui žvelgiant į Nazareto miestą ir teisią motiną Mariją, rankose laikančią naujagimį Jėzų, angelas pareiškė: „Stebėk Dievo Avinėlį, taip, netgi Amžinojo Tėvo Sūnų!“2

Tą šventą akimirką Nefis suprato, kad Gelbėtojo gimimu Dievas parodo Savo tyrą ir tobulą meilę. Dievo meilė, liudijo Nefis, „plačiai išsilieja žmonių vaikų širdyse“3.

Paveikslėlis
Gyvybės medis

Dievo meilę galime įsivaizduoti kaip šviesą, sklindančią nuo gyvybės medžio, plačiai išsiliejančią ant visos žemės į žmonių vaikų širdis. Dievo šviesa ir meilė persmelkia visą Jo kūriniją.4

Kartais klaidingai manome, kad Dievo meilę galime jausti tik po to, kai laikėmės geležinės lazdos ir paragavome vaisiaus. Tačiau Dievo meilę jaučia ne tik tie, kurie ateina prie medžio, – ji yra ta jėga, kuri mus skatina artintis prie to medžio.

„Todėl ji yra visų trokštamiausia“, mokė Nefis, ir angelas pritarė, sakydamas „taip, ir labiausiai džiuginanti sielą“5.

Prieš dvidešimt metų mylimas šeimos narys pasitraukė iš Bažnyčios. Jis turėjo daug neatsakytų klausimų. Jo žmona, atsivertusioji, pasiliko ištikima tikėjimui. Jie labai stengėsi išsaugoti santuoką atsiradus tam skirtumui.

Praeitais metais jis užrašė tris su Bažnyčia susijusius klausimus, atsakymus į kuriuos jam buvo sunku priimti, ir išsiuntė juos dviem poroms, kurias pažinojo jau kelerius metus. Jis kvietė juos apmąstyti tuos klausimus ir ateiti į vakarienę pasiruošus pasidalyti kilusiomis mintimis.

Po tos vakarienės su draugais, jis nuėjo į savo kambarį ir pradėjo dirbti prie vieno projekto. Tačiau vakaro pokalbis ir draugų parodyta meilė neišėjo jam iš galvos. Vėliau jis rašė, kad buvo priverstas liautis dirbti. Jis sakė: „Ryški šviesa pripildė mano sielą. […] Pažinojau tą stiprų apšviečiantį jausmą, bet šį kartą jis tik stiprėjo ir truko keletą minučių. Tyliai sėdėjau visa tai jausdamas ir supratau, kad tai yra Dievo meilės man pasireiškimas. […] Patyriau dvasinį postūmį, bylojusį man, kad galiu grįžti į bažnyčią ir tą Dievo meilę reikšti savo darbais joje.“

Po to jis apmąstė savo klausimus. Jis jautė, kad Dievas gerbia jo klausimus ir kad aiškių atsakymų stoka neturėtų trukdyti jam žengti pirmyn.6 Kol mąstys apie savo klausimus, jis turėtų dalytis Dievo meile su visais. Paklusęs tam Dvasios nurodymui, jis pajuto artumą Džozefui Smitui, kuris po Pirmojo regėjimo sakė: „Mano siela buvo pripildyta meilės ir daug dienų galėjau be galo džiūgauti.“7

Visų nuostabai, po kelių mėnesių šis šeimos narys gavo tą patį pašaukimą, kurį turėjo prieš 20 metų. Pirmą kartą, gavęs tą pašaukimą, savo pareigas vykdė kaip paklusnus Bažnyčios narys. Dabar jam kilo klausimas ne „Kaip galiu vykdyti šį pašaukimą?“, bet „Kaip savo tarnyste galiu parodyti Dievo meilę?“ Dėl šio naujo požiūrio, jis pajuto džiaugsmą, įžvelgė savo pašaukimo reikšmę ir naudą visais atžvilgiais.

Seserys ir broliai, kaip galime pajusti keičiančią Dievo meilės galią? Pranašas Mormonas mus kviečia: „Melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai.“8 Mormonas mus kviečia melstis ne vien dėl to, kad pajaustume Dievo meilę kitiems, bet ir dėl to, kad pažintume tyrą Dievo meilę mums.9

Patyrę Jo meilę, atrandame didžiulį džiaugsmą stengdamiesi mylėti ir tarnauti taip, kaip tai darė Jis, tapdami tikrais jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjais.10

Dievo meilę rodo ne mūsų gyvenimo aplinkybės, o Jo buvimas mūsų gyvenime. Pažįstame Jo meilę, kai gauname jėgų, pranokstančių mūsų jėgas, kai Jo Dvasia suteikia ramybę, paguodą ir atsakymus. Kartais gali būti sunku jausti Jo meilę. Galime melstis, kad mūsų akys būtų atvertos ir pamatytume Jo ranką savo gyvenime, o Jo meilę Jo kūrinijos grožyje.

Mąstydami apie Gelbėtojo gyvenimą ir Jo begalinį Apmokėjimą pradedame suprasti Jo meilę mums. Neseniai giedojome giesmę pagal Elizos R. Snou žodžius: „Jis kraują praliejo už mūsų kaltes, gyvybę aukojo dėl mūs.“11 Jėzaus nuolankumas, parodytas kenčiant už mus, užplūsta mūsų sielą, atveria mūsų širdį, kad paprašytume Jo atleidimo ir trokštume gyventi taip, kaip Jis.12

Prezidentas Raselas M. Nelsonas rašė: „Kuo labiau įsipareigojame gyventi taip, kaip Jis gyveno, tuo tyresnė ir dieviškesnė tampa mūsų meilė.“13

Mūsų sūnus pasakojo: „Kai buvau vienuolikos metų, mes su draugais nusprendėme pasislėpti nuo savo mokytojo ir praleisti pirmąją pradinukų pamokos dalį. Kai galiausiai atėjome į klasę, mūsų nuostabai, mokytojas mus šiltai sutiko. Po to jis sukalbėjo širdingą maldą, per kurią nuoširdžiai dėkojo Viešpačiui, kad tądien savo laisva valia nusprendėme ateiti į pamoką. Nepamenu, apie ką buvo pamoka ar koks buvo mūsų mokytojo vardas, bet dabar, praėjus trisdešimčiai metų, vis dar jaudina jo tą dieną parodyta tyra meilė.“

Prieš penkerius metus savo akimis mačiau dieviškos meilės apraišką, kai lankiausi pradinukų pamokoje Rusijoje. Mačiau, kaip ištikima sesuo atsiklaupė prieš du vaikus ir jiems paliudijo, kad, jeigu jie būtų vieninteliai gyventojai žemėje, Jėzus būtų kentėjęs ir miręs vien už juos.

Liudiju, kad mūsų Viešpats ir Gelbėtojas tikrai mirė dėl kiekvieno iš mūsų. Taip Jis parodė begalinę meilę mums ir Savo Tėvui.

„Jis gyvas, Išpirkėjas mūs! Užlieja ši žinia džiaugsmu. […] Gyvas Jis! Ir laimins meilė Jo.“14

Atverkime savo širdį, kad pajustume tyrą Dievo meilę, kurią Jis jaučia mums, o tada skleiskime Jo meilę per visa, ką darome ir kas esame. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Džefris R. Holandas, Rytoj Viešpats darys tarp jūsų nuostabius darbus, 2016 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.

  2. 1 Nefio 11:21.

  3. 1 Nefio 11:22; kursyvas pridėtas.

  4. Žr. Doktrinos ir Sandorų 88:13.

  5. 1 Nefio 11:22, 23.

  6. Žr. 1 Nefio 11:17.

  7. Joseph Smith, in Karen Lynn Davidson and others, eds., The Joseph Smith Papers, Histories, Volume 1: Joseph Smith Histories, 1832–1844 (2012), 13; skyryba ir didžiųjų raidžių rašyba taisyta.

  8. Moronio 7:48.

  9. Žr. Neill F. Marriott, “Abiding in God and Repairing the Breach,” Liahona, Nov. 2017, 11: „Galbūt mūsų gyvenimas meilės kupiname ikimirtingajame pasaulyje paskatino mus trokšti tikros tvarios meilės čia, Žemėje. Mūsų dieviška prigimtis yra mylėti ir būti mylimoms, o stipriausia meilė juntama, kai esame vienos su Dievu.“

  10. Moronio 7:48.

  11. „O, Dieve, kiek meilės, didžios išminties“, Giesmės, 98.

  12. Žr. Linda S. Reeves, “Worthy of Our Promised Blessings,” Liahona, Nov. 2015, 11: „Tikiu, kad jei kasdien prisimintume ir pripažintume mūsų Dangiškojo Tėvo ir mūsų Gelbėtojo meilės mums gylį, tai būtume pasiryžusios padaryti viską, ko tik Jie prašytų, kad tik vėl sugrįžtume Jų akivaizdon ir būtume amžinai apsuptos Jų meilės.“

  13. Russell M. Nelson, “Divine Love,” Liahona, Feb. 2003, 17.

  14. „Jis gyvas, Išpirkėjas mūs!“, Giesmės, 68.