Vertumas nereiškia nepriekaištingumo

Kartą savo dukrai ir žentui išsiunčiau žinutę naudodamasis telefone esančia balso žinučių perrašymo tekstu funkcija. Pasakiau: „Na, kaip judu? Myliu jus.“ O jie gavo tokią žinutę: „Nekenčiu judviejų. Turėčiau jus mylėti.“ Ar ne nuostabu, kaip lengvai galima neteisingai suprasti pozityvią ir gerų ketinimų kupiną žinutę? Taip kartais nutinka su Dievo atgailos ir vertumo žinia.

Kai kurie klaidingai priima žinią, kad atgaila ir pokyčiai nereikalingi. Tačiau Dievo žinia yra ta, kad jie būtini.¹ Bet argi Dievas nemyli mūsų, nepaisydamas mūsų trūkumų? Žinoma, kad myli! Jis mus myli tobulai. Myliu savo anūkus su visais jų trūkumais, bet tai nereiškia, kad nenoriu, jog jie tobulėtų ir taptų tokie, kokie tik gali tapti. Dievas myli mus tokius, kokie esame, tačiau Jis mus myli pernelyg stipriai, kad paliktų tokius, kokie esame.² Augti Viešpačiui – būtent tokia yra mirtingojo gyvenimo prasmė.³ Keitimasis yra Kristaus Apmokėjimo esmė. Kristus mus gali ne tik prikelti, apvalyti, paguosti ir išgydyti, bet per visa tai Jis gali mus pakeisti, kad taptume panašesni į Jį.⁴

Kai kurie klaidingai supranta, kad atgaila yra vienkartinis įvykis. Kaip mokė prezidentas Raselas M. Nelsonas, Dievas sako, kad „atgaila […] yra procesas“⁵. Atgaila gali pareikalauti laiko ir pakartotinų pastangų⁶, todėl nuodėmės išsižadėjimas⁷ ir „nebelink[imas] daryti pikta, bet link[imas] nuolat daryti gera“⁸ yra visą gyvenimą truksiantis siekis⁹.

Gyvenimas yra tarsi kelionė per didelę šalį. Kelionės tikslo nepasieksime turėdami vieną degalų baką. Baką turėsime pildyti vėl ir vėl. Priimti sakramentą – tarsi užsukti į degalinę. Atgailaudami ir atnaujindami sudarytas sandoras, pasižadame laikytis įsakymų, o Dievas ir Kristus mus laimina Šventąja Dvasia.¹⁰ Trumpai tariant, pažadame judėti pirmyn, o Dievas ir Kristus žada pripildyti degalų baką.

Kai kurie klaidingai mano, kad yra neverti visapusiškai dalyvauti gyvenime pagal Evangeliją, nes nėra visiškai atsikratę blogų įpročių. Tačiau Dievas sako, kad vertumas nereiškia nepriekaištingumo.¹¹ Vertumas – tai sąžiningumas ir pastangos. Turime būti sąžiningi su Dievu, kunigijos vadovais ir kitais mus mylinčiais žmonėmis¹², turime stengtis laikytis Dievo įsakymų ir niekada nepasiduoti vien dėl to, kad paslydome¹³. Vyresnysis Briusas K. Heifenas pasakė, kad norint tapti panašesniam į Kristų „reikia daugiau kantrybės ir atkaklumo, nei nepriekaištingumo“¹⁴. Viešpats yra pasakęs, kad Dvasios dovanos „duodamos labui tų, kurie mane myli ir laikosi visų mano įsakymų, ir labui to, kuris stengiasi taip daryti“¹⁵.

Vienas jaunuolis, kurį pavadinsiu Deimonu, rašė: „Augdamas turėjau problemų dėl pornografijos. Visuomet gėdijausi, kad nesugebu to pažaboti.“ Kiekvieną kartą, kai Deimonas paslysdavo, apgailestavimo skausmas tapdavo toks stiprus, kad jis griežtai laikė save nevertu jokios malonės, atleidimo ar papildomų šansų iš Dievo. Jis sakė: „Nusprendžiau, kad nusipelniau nuolat jaustis siaubingai. Maniau, kad Dievas tikriausiai manęs nekenčia, nes nenorėjau labiau pasistengti kartą ir visiems laikams su tuo susitvarkyti. Susilaikydavau savaitę, o kartais net mėnesį, bet vėliau atkrisdavau ir galvodavau: „Niekada nebūsiu pakankamai geras, tad kam apskritai stengtis?“

Vieną tokią sunkią akimirką Deimonas savo kunigijos vadovui tarė: „Galbūt man tiesiog reikėtų nebesilankyti bažnyčioje. Pavargau veidmainiauti.“

Jo vadovas atsakė: „Tu nesi veidmainis, nes stengiesi atsikratyti blogo įpročio. Veidmainiautum, jei tai slėptum, meluotum ar bandytum save įtikinti, jog Bažnyčia kalta, kad reikia laikytis tokių aukštų standartų. Sąžiningos pastangos judėti pirmyn nereiškia būti veidmainiu. Tai reiškia būti mokiniu.“¹⁶ Šis vadovas pacitavo vyresnįjį Ričardą G. Skotą, kuris mokė: „Silpnybes Viešpats priima kitaip nei maištavimą. […] Kalbėdamas apie silpnybes, Viešpats visada yra gailestingas.“¹⁷

Tokia perspektyva Deimonui suteikė vilties. Jis suprato, kad aukštybėse esantis Dievas nesako: „Deimonas vėl viską sugadino.“ Veikiausiai Jis sako: „Pažiūrėkite, kaip toli pažengė Deimonas.“ Šis jaunuolis pagaliau nenuleidžia akių iš gėdos ir neieško pasiteisinimų ar pasiaiškinimų. Jis žvelgė aukštyn, ieškodamas dieviškos pagalbos, ir ją surado.¹⁸

Deimonas sakė: „Anksčiau į Dievą kreipdavausi tik prašydamas atleisti, tačiau dabar prašiau ir malonės – „galios iš Dievo“ [Raštų rodyklė, „Malonė“]. Niekada anksčiau to nedariau. Šiomis dienomis daug mažiau laiko leidžiu nekęsdamas savęs už tai, ką padariau aš, ir daug daugiau laiko mylėdamas Jėzų už tai, ką padarė Jis.“

Atsižvelgiant į tai, kaip ilgai stengėsi Deimonas, jam padedantiems tėvams ir vadovams buvo beprasmiška ir nerealu sakyti: „Daugiau taip nedaryk“, kad paskubomis ar priešokiais nustatytų kokius nors susivaldymo standartus, kurių laikydamasis jis bus „vertas“. Priešingai, jie ėmė siekti mažų, pasiekiamų tikslų. Jie atsikratė „viskas arba nieko“ požiūrio ir susitelkė į laipsnišką augimą, todėl Deimonas galėjo remtis ne nesėkmėmis, o sėkmėmis.¹⁹ Jis, kaip ir pavergtieji Limhio žmonės, suprato, kad gali „pradė[ti] palaipsniui klestėti“²⁰.

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas patarė: „Kad susidorotume su kuo nors labai dideliu, gali tekti dirbti pamažu, po truputį kasdien. […] Norint išsiugdyti naujas ir sveikas savo charakterio savybes arba įveikti žalingus įpročius, dažniausiai reikia įdėti pastangų šiandien, rytoj, po to dar vieną dieną, galbūt daugelį dienų, net mėnesių ir metų. […] Tačiau mes galime tai padaryti, nes turime galimybę kreiptis į Dievą ir prašyti pagalbos, kurios mums reikia kiekvieną dieną.“²¹

Taigi, broliai ir seserys, COVID-19 pandemija niekam nėra lengva, tačiau su karantino apribojimais susijusi izoliacija ypač apsunkino gyvenimą tiems, kurie vargsta dėl žalingų įpročių. Atminkite, kad keistis įmanoma, atgaila yra procesas, o vertumas nereiškia nepriekaištingumo. O svarbiausia – nepamirškite, kad Dievas ir Kristus nori mums padėti čia ir dabar.²²

Kai kurie klaidingai mano, kad Dievas padeda tik po atgailos. Dievo žinia yra ta, kad Jis mums padės, kai atgailausime. Jo malonė mums prieinama, „kad ir kur būtume paklusnumo kelyje“²³. Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas yra pasakęs: „Dievui nereikalingi nepriekaištingi žmonės. Jis ieško tų, kurie atnašaus savo širdį ir uolų protą [žr. Doktrinos ir Sandorų 64:34], ir Jis padarys juos tobulus Kristuje [Moronio 10:32–33].“²⁴

Tiek daug žmonių nukentėjo dėl pašlijusių ir įtemptų santykių, kad jiems sunku patikėti Dievo gailestingumu ir kantrumu. Jie sunkiai mato Dievą tokį, koks Jis yra – mylintį Tėvą, mus pasitinkantį tuomet, kai reikia²⁵, ir žinantį, kaip „duo[ti] gerų dalykų tiems, kurie jį prašo“²⁶. Jo malonė nėra apdovanojimas tik vertiems. Tai Jo teikiama „dieviškoji pagalba“, padedanti tapti vertiems. Tai nėra atlygis teisiesiems. Tai Jo „stiprybės dovana“, kuri mums padeda tapti teisiems.²⁷ Mes ne tik einame link Dievo ir Kristaus. Mes einame drauge su Jais.²⁸

Visoje Bažnyčioje jaunuoliai kartoja Merginų organizacijos ir Aarono kunigijos kvorumo temas. Nuo Naujosios Zelandijos iki Ispanijos, nuo Etiopijos iki Japonijos merginos kartoja: „Branginu atgailos dovaną.“ Nuo Čilės iki Gvatemalos ir Moronio, Jutos valstijoje, vaikinai kartoja: „Stengdamasis kiekvieną dieną tarnauti, naudoti tikėjimą, atgailauti ir tobulėti, būsiu vertas gauti šventyklos palaiminimus ir patirti ilgalaikį Evangelijos džiaugsmą.“

Pažadu, kad šie palaiminimai ir džiaugsmas yra realūs ir pasiekiami tiems, kurie laikosi visų įsakymų, ir „t[am], kuris stengiasi taip daryti“²⁹. Kai manysite, kad jums per daug kartų nepavyko, kad vėl bandytumėte, atminkite, kad Kristaus Apmokėjimas ir įgalinanti malonė yra realūs.³⁰ Jo „gailestingumo ranka ištiesta į jus“.³¹ Jūs esate mylimi – šiandien, po 20 metų ir per amžius. Jėzaus Kristaus vardu, amen.