Bažnyčios reikalingumas
Raštai aiškiai moko apie Bažnyčios, kuriai vadovaujama su Viešpaties Jėzaus Kristaus įgaliojimu ir per jį, kilmę ir reikalingumą.
Prieš daugybę metų vyresnysis Markas E. Petersenas, Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, pradėjo kalbą pateikdamas šį pavyzdį.
„Kenetas ir jo žmona Liusilė yra geri, sąžiningi ir dori žmonės. Tačiau jie nevaikšto į bažnyčią ir mano, kad ir be jos gali būti pakankamai geri. Jie moko savo vaikus sąžiningumo ir dorumo, bei save ramina, kad Bažnyčia tik tiek jiems būtų davusi.
Be to, jie teigia, kad jiems reikia savaitgalių šeimos pramogoms […] ir ėjimas į bažnyčią jiems tik trukdytų.“1
Šiandien mano žinia yra tiems geriems ir tikintiems žmonėms, kurie nustojo lankytis savo bažnyčioje ar dalyvauti jos susirinkimuose.2 Sakydamas „bažnyčia“, turiu omenyje ir sinagogas, mečetes ar kitas religines organizacijas. Mums neramu, kad visose jose lankomumas šalies mastu ženkliai sumažėjo.3 Jei dėl kokios nors priežasties nustojame vertinti savo bažnyčias, į pavojų statome savo asmeninį dvasinį gyvenimą, o didelis skaičius žmonių, atskiriančių save nuo Dievo, mažina Jo palaimas mūsų šalyse.
Lankymasis ir aktyvumas bažnyčioje padeda mums tapti geresniais žmonėmis ir daryti įtaką kitų gyvenimui. Bažnyčioje esame mokomi, kaip taikyti religinius principus. Mokomės vieni iš kitų. Įtikinantis pavyzdys yra galingesnis už pamokslą. Mus stiprina draugystė su kitais bendraminčiais. Lankantis ir dalyvaujant bažnyčios susirinkimuose, mūsų širdys, pasak Biblijos, suvienijamos meile.4
I.
Raštų ištraukos, Dievo duotos Biblijos laikų krikščionims ir esančios šiuolaikiniuose apreiškimuose, aiškiai moko apie bažnyčios reikalingumą. Jos rodo, jog Jėzus Kristus įkūrė bažnyčią ir norėjo, kad bažnyčia tęstų Jo darbą po Jo. Jis pašaukė dvylika apaštalų ir jiems suteikė įgaliojimą ir raktus jai vadovauti. Biblija moko, kad Kristus yra „galva bažnyčios“5 ir kad jos pareigūnai buvo paskirti, „kad išlavintų šventuosius tarnavimo darbui, Kristaus kūno ugdymui“6. Akivaizdu, kad Biblijoje aiškiai nurodoma bažnyčios kilmė ir jos reikalingumas dabar.
Kai kurie sako, kad lankymasis bažnyčios susirinkimuose jiems nepadeda. Kiti sako: „Šiandien nieko neišmokau“ arba „Niekas nerodė man draugiškumo“, arba „Mane įžeidė“. Asmeniniai nusivylimai niekada neturėtų atitraukti mūsų nuo Kristaus, kuris mokė mus tarnauti, o ne kad mums tarnautų, doktrinos.7 Turėdamas tai omenyje, vienas narys taip apibūdino savo požiūrį į lankymąsi bažnyčioje:
„Prieš daugelį metų pakeičiau savo požiūrį į bažnyčios lankymą. Daugiau neinu į bažnyčią dėl savęs – einu, kad galvočiau apie kitus. Stengiuosi pasisveikinti su žmonėmis, kurie sėdi vieni, pasitikti ateinančius, […] pasisiūlyti atlikti pavedimus. […]
Trumpai tariant, kas savaitę einu į bažnyčią ketindamas būti aktyvus, o ne pasyvus, ir teigiamai veikti žmonių gyvenimus.“8
Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė, kad „neiname į šabo susirinkimus pasilinksminti ar net vien būti pamokyti. Einame garbinti Viešpaties. Tai asmeninė atsakomybė. […] Jei pamaldos jums atrodo nepavykusios, tai jums nepavyko. Už jus niekas negarbins; patys turite laukti Viešpaties.“9
Lankymasis bažnyčioje gali atverti mūsų širdis ir pašventinti mūsų sielas.
Bažnyčioje mes netarnaujame pavieniui ar kur ir kada mums patinka. Mes dažniausiai tarnaujame grupe. Tarnaudami randame dangaus siųstas progas pakilti virš mūsų laikotarpio individualizmo. Bažnyčios prižiūrima tarnystė mums padeda įveikti asmeninį savanaudiškumą, kuris gali sulėtinti mūsų dvasinį augimą.
Galima, kad ir trumpai, paminėti ir kitus svarbius privalumus. Bažnyčioje mes bendraujame su nuostabiais besistengiančiais Dievui tarnauti žmonėmis. Tai mums primena, kad savo religiniame gyvenime nesame vieni. Visiems reikia bendravimo su kitais ir bažnytinis bendravimas yra vienas geriausių, kokį tik galime patirti mes, mūsų sutuoktiniai ir vaikai. Be to bendravimo, ypač tarp vaikų ir ištikimų tėvų, kaip rodo tyrimas, tėvams sunkiau įskiepyti vaikams tikėjimą.10
II.
Lig šiol kalbėjau apie bažnyčias bendrai. Dabar pakalbėsiu apie ypatingas priklausymo Gelbėtojo sugrąžintai Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai, jos lankymo ir dalyvavimo joje priežastis.
Mes, žinoma, patvirtiname tai, kad senovės ir šiuolaikiniai Raštai aiškiai moko apie Bažnyčios, kuriai vadovaujama su Viešpaties Jėzaus Kristaus įgaliojimu ir per jį, kilmę ir reikalingumą. Mes taip pat liudijame, kad sugrąžintoji Jėzaus Kristaus Bažnyčia buvo įkurta mokyti Jo doktrinos ir Jo kunigystės įgaliojimu atlikti apeigas, kurių reikia, kad patektume į Dievo karalystę.11 Nariai, kurie nesilanko Bažnyčioje ir remiasi tik asmeniniu dvasingumu, atskiria save nuo tokių Evangelijos pagrindų kaip kunigystės galia ir palaiminimai, sugrąžintosios doktrinos pilnatvė ir raginimai bei galimybės tą doktriną taikyti. Jie netenka galimybės pasiruošti amžinai tęsti savo giminę.
Kitas didis sugrąžintosios Bažnyčios privalumas yra tai, kad ji mums padeda augti dvasiškai. Augimas reiškia keitimąsi. Dvasine prasme tai reiškia atgailą ir siekį artintis prie Viešpaties. Sugrąžintoje Bažnyčioje turime doktriną, tvarką ir įkvėptus padėjėjus, kurie padeda mums atgailauti. Jų, net narystės tarybų, tikslas nėra bausti, kaip tai darytų baudžiamasis teismas. Bažnyčios narystės tarybos meiliai stengiasi mums padėti pasiruošti malonei ir atleidimui, kurie įmanomi per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.
Asmeninis dvasingumas retai gali suteikti motyvaciją ir struktūrą nesavanaudiškai tarnystei, o sugrąžintoji Bažnyčia tai suteikia. Šaunūs to pavyzdžiai yra vaikinai ir merginos bei vyresnio amžiaus žmonės, kurie atideda savo mokslus arba pensijos džiaugsmus ir priima pašaukimus tarnauti misijoje. Jie dirba kaip misionieriai nepažįstamiems žmonėms nežinomose vietose, kurių jie nesirinko. Tas pat pasakytina apie ištikimus narius, dalyvaujančius nesavanaudiškoje tarnystėje, kurią vadiname „šventyklos darbu“. Nė viena iš mano išvardytų tarnysčių nebūtų įmanoma be Bažnyčios, kuri jas remia, organizuoja ir valdo.
Mūsų narių religinis tikėjimas ir tarnystė Bažnyčioje išmokė juos bendradarbiauti, kad padėtų didesnei bendruomenei. Tokios patirties ir tobulėjimo nėra vyraujant individualizmui, kuris taip paplitęs šiuolaikinės visuomenės gyvenime. Savo vietinėse apylinkėse mes bendraujame ir darbuojamės su asmenimis, kurių galbūt kitaip nebūtume pasirinkę, su asmenimis, kurie moko ir išmėgina mus.
Be to, kad padeda mums išsiugdyti dvasines savybes, tokias kaip meilė, užuojauta, atleidimas ir kantrybė, tai suteikia mums progų mokytis, kaip dirbti su labai skirtingos kilmės ir pažiūrų asmenimis. Šis privalumas padėjo daugybei mūsų narių, o jų dalyvavimas palaimino daug organizacijų. Pastarųjų dienų šventieji yra žinomi kaip gebantys vadovauti ir vieningai bendradarbiauti. Visa tai mums perdavė mūsų drąsūs pionieriai, kurie kolonizavo tarpukalnių regioną ir įtvirtino mums brangią nesavanaudiško bendradarbiavimo bendram labui tradiciją.
Dauguma humanitarinių ir labdaros programų turi būti vykdomos dideliu mastu suburiant ir valdant asmeninius išteklius. Sugrąžintoji Bažnyčia tai daro vykdydama savo didžiulį humanitarinį darbą visame pasaulyje. Jį sudaro švietimo ir medicininių priemonių teikimas, alkanų maitinimas, rūpinimasis pabėgėliais, pagalba šalinant žalingų įpročių pasekmes ir daugybė kitų projektų. Mūsų Bažnyčios nariai yra žinomi dėl savo „Pagalbos rankų“ projektų stichinių nelaimių vietose. Narystė Bažnyčioje leidžia mums prisidėti prie tokio plataus masto pastangų. Nariai taip pat moka pasninko atnašas, kad padėtų vargšams savo bendruomenėse.
Be to, kad per Dvasios bendrystę jaučia ramybę ir džiaugsmą, mūsų Bažnyčią lankantys nariai mėgaujasi gyvenimo pagal Evangeliją vaisiais, tokiais kaip gyvenimo pagal Išminties žodį palaimos ir materialinis bei dvasinis klestėjimas, kurį žada dešimtinės įstatymas. Mus taip pat laimina įkvėptų vadovų patarimai.
Visa tai vainikuoja amžinybei būtinos įgaliotos kunigijos apeigos, tokios kaip sakramentas, kurį priimame kiekvieną šabo dieną. Aukščiausios sugrąžintosios Bažnyčios apeigos yra nesibaigianti santuokos sandora, kuri padaro įmanomą šlovingų šeimos santykių tęstinumą. Prezidentas Raselas M. Nelsonas šio principo mokė įsimintinu būdu. Jis sakė: „Negalime tik panorėję sugrįžti Dievo akivaizdon. Turime paklusti įstatymams, kuriais yra pagrįs[tas] [tas palaiminimas].“12
Vienas iš tų įstatymų – garbinti bažnyčioje kiekvieną šabo dieną.13 Mūsų garbinimas ir amžinųjų principų taikymas artina mus prie Dievo ir didina mūsų gebėjimą mylėti. Parlis P. Pratas, vienas iš pirmųjų šio Evangelijos laikotarpio apaštalų, pasakojo, kaip jautėsi pranašui Džozefui Smitui aiškinant tuos principus: „Pajutau, kad iš tiesų Dievas yra mano Dangiškasis Tėvas, o Jėzus – mano brolis, o mano mylima žmona yra nemirtinga, amžina palydovė, tarsi man duotas tarnaujantis ir paguodžiantis angelas, tarsi amžiams duota šlovės karūna. Trumpai tariant, dabar aš galiu mylėti ir dvasia, ir taip pat suprasdamas.“14
Baigdamas primenu visiems, kad netikime, jog gera galima daryti tik per bažnyčią. Matome, kaip milijonai žmonių be bažnyčios pagalbos prisideda ir vykdo nesuskaičiuojamus gerus darbus. Atliekant daugybę jų pastarųjų dienų šventieji dalyvauja asmeniškai. Tuos darbus matome kaip amžinos tiesos, kad „Dvasia apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį“15, pasireiškimą.
Nors geri darbai gali būti atliekami be bažnyčios, doktrinos pilnatvė ir jos gelbėjančios ir išaukštinančios apeigos yra prieinamos tik sugrąžintoje Bažnyčioje. Be to, lankymasis Bažnyčioje suteikia mums jėgų ir sustiprina tikėjimą, kurie kyla iš bendravimo su kitais tikinčiaisiais ir garbinimo kartu su tais, kurie taip pat stengiasi likti sandoros kelyje ir būti geresni Kristaus mokiniai. Meldžiuosi, kad visi būtume tvirti per šiuos Bažnyčios patyrimus siekdami amžinojo gyvenimo, didžiausios Dievo dovanos, Jėzaus Kristaus vardu, amen.