Argi nėra balzamo Gileade?

Greitai po to, kai baigiau tarnauti misijoje, kol dar buvau Brigamo Jango universiteto studentas, sulaukiau savo tėčio skambučio. Jis pasakė man, kad jam nustatytas kasos vėžys ir, nors šansai išgyti buvo menki, jis buvo pasiryžęs gydytis ir grįžti prie įprastinio gyvenimo režimo. Tas skambutis mane sukrėtė. Man tėtis buvo vyskupas, draugas ir patarėjas. Kai su mama, broliais ir seserimis mąstėme apie ateitį, ji atrodė niūri. Mano jaunesnis brolis Deivas tarnavo misijoje Niujorke ir, aptariant tuos sunkius šeimai įvykius, dalyvavo nuotoliniu būdu.

Tų laikų sveikatos priežiūros įstaigos siūlė operacija bandyti apriboti vėžio plitimą. Mūsų šeima uoliai pasninkavo ir meldė stebuklo. Maniau, kad mūsų tikėjimas buvo pakankamas, kad mano tėvas galėtų išgyti. Prieš pat operaciją mudu su vyresniu broliu Normu suteikėme savo tėčiui palaiminimą. Pasitelkę visą įmanomą tikėjimą meldėmės, kad jis galėtų išgyti.

Operacija turėjo trukti daugybę valandų, bet labai greitai gydytojas atėjo į laukiamąjį susitikti su mūsų šeima. Jis mums pasakė, jog, pradėję operuoti, jie pamatė, kad vėžys pasklidęs po visą mūsų tėvo kūną. Pagal tai, ką jie matė, mano tėvui buvo likę gyventi vos keli mėnesiai. Mes buvome sugniuždyti.

Kai tėvas pabudo po operacijos, nekantravo sužinoti, ar ji buvo sėkminga. Pasidalijome su juo niūriomis naujienomis.

Toliau pasninkavome ir meldėme stebuklo. Mano tėvo sveikatai sparčiai blogėjant, pradėjome melsti, kad jis būtų išvaduotas iš skausmo. Galiausiai, jam toliau silpstant, prašėme, kad Viešpats greičiau jį pasiimtų. Kaip ir nuspėjo chirurgas, praėjus vos keliems mėnesiams po operacijos mano tėvas mirė.

Mūsų apylinkės nariai ir šeimos draugai parodė daug meilės ir rūpesčio mūsų šeimai. Surengėme gražias laidotuves, kuriomis pagerbėme mano tėvo gyvenimą. Visgi, laikui bėgant ir mums jaučiant mūsų tėvo netekties skausmą, pradėjau mąstyti, kodėl tėvas nebuvo išgydytas. Svarsčiau, ar mano tikėjimas nebuvo pakankamai stiprus. Kodėl kai kurios šeimos sulaukė stebuklo, o mūsų šeima – ne? Tarnaudamas misijoje išmokau atsakymų ieškoti Raštuose, todėl pradėjau tyrinėti Raštus.

Senajame Testamente mokoma apie aromatingą prieskonį ar tepalą, naudojamą žaizdoms gydyti, kuris buvo gaminamas iš Gileade augančio krūmo. Senojo Testamento laikais tas tepalas buvo vadinamas „Gileado balzamu“¹. Pranašas Jeremijas verkė dėl jo žmones ištikusių vargų ir tikėjosi išgijimo. Jeremijas klausė: „Argi nėra balzamo Gileade, argi nėra ten gydytojo?“² Literatūroje, muzikos kūriniuose ir mene dėl savo nuostabios gydymo galios Gelbėtojas Jėzus Kristus dažnai vadinamas Gileado Balzamu. Kaip ir Jeremijas, aš susimąsčiau: „Argi nėra balzamo Gileade Nylsenų šeimai?“

Morkaus 2 skyriuje, Naujajame Testamente, skaitome apie Gelbėtoją Kafarnaume. Žinia apie gydančią Gelbėtojo galią pasklido visoje šalyje ir daugybė žmonių keliavo į Kafarnaumą, kad Gelbėtojas juos išgydytų. Aplinkui namą, kuriame buvo Gelbėtojas, jų susirinko tiek daug, kad Jam neužteko vietos visus priimti. Keturi vyrai atnešė paralyžiuotą vyrą, kad Gelbėtojas jį išgydytų. Jie negalėjo prasibrauti pro minią, tad praplėšė namo stogą ir nuleido vyrą žemyn susitikti su Gelbėtoju.

Skaitydamas tą pasakojimą, stebėjausi, kad Gelbėtojas, pasitikdamas tą vyrą, pasakė: „Sūnau, atleidžiamos tau tavo nuodėmės!“³ Pagalvojau, kad, jei būčiau buvęs vienas iš keturių tą vyrą nešusių vyrų, būčiau pasakęs Gelbėtojui: „Mes juk atnešėme jį, kad jis būtų išgydytas.“ Manau, Gelbėtojas būtų atsakęs: „Aš jį išgydžiau.“ Ar gali būti, kad nevisiškai supratau – kad gydanti Gelbėtojo galia nebuvo vien tik Jo gebėjimas išgydyti mūsų kūnus, bet, kas galbūt netgi svarbiau, ir Jo gebėjimas išgydyti mūsų širdis ir sudužusias mūsų šeimos širdis?

Gelbėtojas tą kartą, kai galiausiai fiziškai išgydė tą vyrą, mokė svarbios pamokos. Man tapo aišku, kad Jo žinia buvo ta, jog Jis gali paliesti nereginčiųjų akis ir jie gali praregėti. Jis gali paliesti kurčiųjų ausis ir jie gali pradėti girdėti. Jis gali paliesti negalinčių vaikščioti kojas ir jie gali vaikščioti. Jis gali išgydyti mūsų akis, mūsų ausis ir mūsų kojas, bet visų svarbiausia, Jis gali išgydyti mūsų širdis, apvalydamas mus nuo nuodėmės ir pakylėdamas sunkiuose išbandymuose.

Kai Gelbėtojas po Savo prisikėlimo pasirodė žmonėms iš Mormono Knygos, Jis vėl kalbėjo apie Savo gydančią galią. Nefitai girdėjo Jo balsą iš dangaus, sakantį: „Ar dabar nesugrįšite pas mane ir neatgailausite dėl savo nuodėmių, ir neatsiversite, kad galėčiau jus išgydyti?“⁴ Vėliau Gelbėtojas mokė: „Nes nežinote, ar jie sugrįš, atgailaus ir ateis pas mane visa širdimi, ir aš juos išgydysiu.“⁵ Gelbėtojas kalbėjo ne apie fizinį išgydymą, bet apie dvasinį jų sielų išgydymą.

Moronis, pasidalydamas savo tėvo Mormono žodžiais, padeda geriau suprasti. Pakalbėjęs apie stebuklus, Mormonas paaiškina: „Ir Kristus yra pasakęs: Jei tikėsite mane, turėsite galios daryti viską, kas tik man reikalinga.“⁶ Supratau, kad mano tikėjimo objektas turi būti Jėzus Kristus ir kad, naudodamas tikėjimą Juo, turiu priimti tai, kas reikalinga Jam. Dabar suprantu, kad mano tėvo mirtis buvo reikalinga Dievo planui. Dabar, kai uždedu savo rankas ant kito asmens galvos, kad palaiminčiau jį, tikiu Jėzų Kristų ir suprantu, kad tas asmuo gali būti ir bus fiziškai išgydytas, jei tai Kristui reikalinga.

Gelbėtojo Apmokėjimas, dėl kurio yra galima tiek Jo išperkanti, tiek Jo įgalinanti galia, yra didžiausias palaiminimas, kurį Jėzus Kristus siūlo visiems. Kai tikrai nuoširdžiai atgailaujame, Gelbėtojas apvalo mus nuo nuodėmės. Kai džiugiai pasiduodame Tėvo valiai, netgi sunkiausiomis aplinkybėmis, Gelbėtojas pakelia mūsų naštas ir padaro jas lengvas.⁷

Iš viso to išmokau svarbesnę pamoką. Klaidingai tikėjau, kad gydanti Gelbėtojo galia neveikė mano šeimoje. Kai dabar žiūriu atgal brandesnėmis akimis ir turėdamas daugiau patirties, matau, kad gydanti Gelbėtojo galia buvo akivaizdi kiekvieno mano šeimos nario gyvenime. Buvau taip susitelkęs į fizinį išgijimą, kad nesugebėjau matyti įvykusių stebuklų. Per šį sunkų išbandymą Viešpats sustiprino ir pakylėjo mano mamą virš jos galimybių, ir ji gyveno ilgai ir produktyviai. Jos teigiama įtaka savo vaikams ir vaikaičiams buvo nepaprasta. Viešpats palaimino mane ir mano brolius bei seseris meile, vienybe, tikėjimu ir ištverme, o tai tapo ir išlieka svarbia mūsų gyvenimo dalimi.

O kaip dėl mano tėčio? Kaip ir visi, kurie atgailauja, jis buvo dvasiškai išgydytas, kai per Gelbėtojo Apmokėjimą siekė prieinamų palaimų ir gavo jas. Jis gavo savo nuodėmių atleidimą ir dabar laukia prikėlimo stebuklo. Apaštalas Paulius mokė: „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti.“⁸ Suprantate, aš sakiau Gelbėtojui: „Mes atnešėme savo tėtį Tau, kad jis būtų išgydytas“, ir dabar aišku, kad Gelbėtojas jį išgydė. Gileado balzamas veikė Nylsenų šeimą – ne taip, kaip mes tikėjomės, bet dar reikšmingiau palaimino ir toliau laimina mūsų gyvenimus.

Jono 6 skyriuje, Naujajame Testamente, aprašyta, kaip Gelbėtojas atlikto įdomiausią stebuklą. Vos keliomis žuvimis ir keliais kepaliukais duonos Gelbėtojas pamaitino 5000 žmonių. Daugybę kartų skaičiau tą pasakojimą, bet jame praleisdavau tą dalį, kuri dabar man daug reiškia. Pamaitinęs 5000 žmonių, Gelbėtojas paprašė Savo mokinių surinkti likusius gabalėlius, likučius, kurių surinko 12 krepšių. Stebėjausi, kodėl Gelbėtojas skyrė tam laiko. Man tapo aišku, kad iš to galime išmokti vienos pamokos: Jis galėjo pamaitinti 5000 žmonių ir liko likučių. „Mano malonės pakanka visiems žmonėms.“⁹ Gelbėtojo išperkanti ir gydanti galia gali padengti bet kokią nuodėmę, žaizdą ar nelaimę, kad ir kokią didelę ar sunkią, – ir dar lieka likučių. Jo malonės pakanka.

Tai žinodami, mes galime eiti pirmyn su tikėjimu, suprasdami, kad, kai ateis sunkūs laikai, o jie tikrai ateis, ar kai mūsų gyvenimą sups nuodėmės, Gelbėtojas stovės su „išgydymu savo sparnuose“¹⁰, kviesdamas mus ateiti pas Jį.

Liudiju jums apie Gileado Balzamą, Gelbėtoją Jėzų Kristų, mūsų Išpirkėją ir apie Jo nuostabią gydančią galią. Liudiju apie Jo norą išgydyti jus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.