Vėl pasitikėti

Kartą, kai buvau mažas, trumpai svarsčiau pabėgti iš namų. Samprotaudamas kaip mažas berniukas, maniau, kad niekas manęs nemyli.

Mano pastabi motina mane išklausė ir patikino, kad esu mylimas. Likau saugiuose namuose.

Ar kada jautėte, kad bėgate iš namų? Dažnai bėgimas iš namų reiškia, kad dingo ar buvo prarastas pasitikėjimas – pasitikėjimas savimi, kitais, Dievu. Susvyravus pasitikėjimui, klausiame savęs, kaip vėl pasitikėti.

Šiandienos mano žinia tokia: ar grįžtame, ar einame namo, Dievas išeina mūsų pasitikti.¹ Su Juo galime rasti tikėjimo ir drąsos, išminties ir įžvalgos vėl pasitikėti. Taip pat Jis prašo mūsų, kad šviestume vieni kitiems, būtume atlaidesni ir mažiau teistume save ir vieni kitus, kad Jo Bažnyčia galėtų būti vieta, kur jaučiamės kaip namuose, tiek atėję pirmą kartą, tiek į ją sugrįžę.

Pasitikėjimas yra tikėjimo veiksmas. Dievas palaiko mūsų tikėjimą. Visgi žmogaus pasitikėjimas gali susilpnėti ar dingti, kai:

• Draugas, verslo partneris ar koks nors kitas žmogus, kuriuo pasitikime, nesielgia teisingai, mus įskaudina ar mumis pasinaudoja.²

• Sutuoktinis yra neištikimas.

• Su mirtimi, sužalojimais ar liga, galbūt netikėtai, susiduria mylimas žmogus.

• Mums iškyla nelauktas su Evangelija susijęs klausimas, galbūt dėl ko nors iš Bažnyčios istorijos ar Bažnyčios taisyklių, ir kas nors sako, kad mūsų bažnyčia nuslėpė ar nutylėjo tiesą.

Kitos situacijos gali būti ne tokios konkrečios, bet keliančios tiek pat susirūpinimo.

Galbūt nerandame sau vietos Bažnyčioje, nesijaučiame pritapę ar jaučiamės kitų smerkiami.

Arba, nors padarėme visa, ko iš mūsų tikimasi, vis dar reikia laukti, kol viskas susitvarkys. Kad ir kaip asmeniškai patyrėme Šventosios Dvasios poveikį, galbūt dar nepasijutome žiną, kad Dievas gyvas ar kad Evangelija tikra.

Šiais laikais daugelis mano, kad iškilo didelė būtinybė atkurti pasitikėjimą žmonėmis ir šiuolaikine visuomene.³

Mąstydami apie pasitikėjimą prisimename, kad Dievas yra tiesos Dievas ir „negali meluoti“⁴. Žinome, kad tiesa yra pažinimas apie dalykus – kokie jie yra ir kokie jie buvo, ir kokie jie bus.⁵ Žinome, kad nuolatinis apreiškimas ir įkvėpimas nesikeičiančią tiesą pritaiko besikeičiančioms aplinkybėms.

Žinome, kad sulaužytos sandoros sudaužo širdis. Jis sako: „Pridariau kvailysčių. Ar kada galėsi man atleisti?“ Vyras ir žmona gali laikytis už rankų, vildamiesi, kad vėl galės pasitikėti. Kitomis aplinkybėmis kalinys sielvartauja: „Jei būčiau laikęsis Išminties žodžio, nebūčiau čia atsidūręs.“

Žinome, kad džiaugsmas Viešpaties sandoros kelyje ir pašaukimai tarnauti Jo Bažnyčioje yra kvietimas pajusti Dievo pasitikėjimą ir meilę mums bei vienų kitiems. Bažnyčios nariai, tarp jų ir vieniši suaugusieji, reguliariai tarnauja Bažnyčioje ir mūsų bendruomenėse.

Įkvėpimu vyskupija pašaukia jauną porą tarnauti apylinkės lopšelyje. Iš pradžių vyras sėdi kamputyje atsiribojęs ir bejausmis. Palaipsniui jis pradeda šypsotis vaikams. Vėliau ta pora labai dėkoja. Jie pasakoja, kad anksčiau žmona norėjo vaikų, o vyras – ne. Dabar tarnavimas juos pakeitė ir suvienijo. Jis taip pat į santuoką ir namus atnešė vaikų džiaugsmą.

Kitame mieste jauna motina su mažais vaikais ir jos vyras yra labai nustebę ir priblokšti, bet priima jos pašaukimą tarnauti apylinkės Paramos bendrijos prezidente. Netrukus pūga nutraukia elektros linijas ir parduotuvių lentynos lieka tuščios, o namai šalti kaip šaldyklės. Kadangi jų namuose yra elektra ir šildymas, ši jauna šeima didžiadvasiškai atveria duris kelioms šeimoms ir asmenims, kad pralauktų pūgą.

Pasitikėjimas tampa tikras, kada tikėdami darome tai, kas sunku. Tarnavimas ir pasiaukojimas padidina gebėjimus ir taurina širdis. Pasitikėjimas Dievu ir vienų kitais atneša dangaus palaimas.

Vėžį išgyvenusį ištikimą brolį partrenkė automobilis. Užuot gailėjęsis savęs, jis pamaldžiai klausia: „Ko galėčiau pasimokyti iš šios patirties?“ Savo intensyvios terapijos skyriuje jis jaučiasi dvasiškai raginamas atkreipti dėmesį į slaugytoją, kuri nerimauja dėl savo vyro ir vaikų. Skausmą kenčiantis pacientas randa atsakymus, kai pasitiki Dievu ir tiesia pagalbos ranką kitiems.

Broliui, kuriam kilo problemų dėl pornografijos, laukiant už kuolo prezidento kabineto durų, kuolo prezidentas meldžiasi, kad žinotų, kaip padėti. Ateina aiški mintis: „Atverk duris ir įleisk tą brolį.“ Tikėdamas ir pasikliaudamas, kad Dievas padės, šis kunigijos vadovas atveria duris ir apkabina tą brolį. Abu jaučia keičiančią meilę, pasitikėjimą Dievu ir vienas kitu. Sustiprintas brolis gali pradėti atgailauti ir keistis.

Nors mūsų asmeninės aplinkybės skiriasi, Evangelijos principai ir Šventoji Dvasia gali padėti mums žinoti, ar jau galime, kaip galime ir kada galime vėl pasitikėti kitais. Kai pasitikėjimas prarandamas ar išduodamas, kyla didžiulis nusivylimas, taip pat atsiranda būtinybė įžvelgti, kada su tikėjimu ir drąsa vėl galima pasitikėti žmonėmis.

Visgi, kalbėdamas apie Dievą ir asmeninį apreiškimą, prezidentas Raselas M. Nelsonas tikina: „Jums nereikia spėlioti, kuo galite užtikrintai pasitikėti.“⁶ Visada galime pasitikėti Dievu. Viešpats mus pažįsta geriau ir myli labiau, nei mes patys save pažįstame ir mylime. Jo beribė meilė ir tobulas praeities, dabarties ir ateities žinojimas padaro Jo sandoras ir pažadus pastovius ir tvirtus.

Pasitikėkite tuo, kas Raštuose vadinama „laikui bėgant“⁷. Dievo laiminami, nuolat tikėdami ir būdami paklusnūs, laikui bėgant galėsime rasti sprendimą ir ramybę.

Viešpats guodžia:

„Vakare ateina verksmas, o rytą – džiūgavimas.“⁸

„Perduokim Viešpačiui savo naštas, tikėkime Jo gerumu.“⁹

„Žemėje nėra tokio sielvarto, kurio dangus išgydyt nepajėgs.“¹⁰

Pasitikėkite Dievu¹¹ ir Jo stebuklais. Mes galime pasikeisti, taip pat ir mūsų santykiai. Per Kristaus Apmokėjimą galime nusivilkti prigimtinį save ir tapti Dievo vaiku, romiu, nuolankiu,¹² kupinu tikėjimo ir deramo pasitikėjimo. Kai atgailaujame, kai išpažįstame savo nuodėmes ir jų atsisakome, pasak Viešpaties, Jis daugiau jų neatsimena.¹³ Tai nereiškia, kad Jis pamiršta, greičiau nuostabiu būdu pasirenka daugiau jų neprisiminti; tai daryti turėtume ir mes.

Pasikliaukime Dievo įkvėpimu, kad išmintingai pamatytume skirtumą. Galime atleisti kitiems tinkamu laiku ir būdu, kaip, pasak Viešpats, turėtume,¹⁴ ir būti „gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“¹⁵.

Kartais, kai mūsų širdys labiausiai sudaužytos ir atgailaujančios, esame atviriausi Šventosios Dvasios paguodai ir vedimui.¹⁶ Tiek pasmerkimas, tiek atleidimas prasideda nuo pripažinimo, kad pasielgta neteisiai. Dažnai pasmerkimas pabrėžia praeitį. Atleidimas išlaisvinančiai žvelgia į ateitį. „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.“¹⁷

Apaštalas Paulius klausia: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės?“ Ir pats atsako: „Nei mirtis, nei gyvenimas, […] nei aukštumos, nei gelmės […] negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.“¹⁸ Vis dėlto yra kai kas, kas gali atskirti mus nuo Dievo ir Jėzaus Kristaus – ir tai mes patys. Kaip Izaijas sako: „Jūsų nuodėmės paslėpė Jo veidą.“¹⁹

Dėl dieviškos meilės ir dieviško įstatymo esame atsakingi už savo pasirinkimus ir jų pasekmes. Bet mūsų Gelbėtojo apmokančioji meilė yra „beribė ir amžina“²⁰. Kai esame pasiruošę grįžti namo, net mums „dar toli esant“²¹, Dievas yra pasiruošęs su dideliu gailesčiu mus pasitikti, džiaugsmingai suteikti geriausia, ką turi.²²

Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas sakė: „Tikiu, kad mūsų Dangiškasis Tėvas nori išgelbėti visus savo vaikus, […] kad dėl savo teisingumo ir gailestingumo už mūsų veiksmus Jis suteiks mums didžiausią atlygį, duos mums visa, ką gali duoti, ir, atvirkščiai, tikiu, kad Jis paskirs mums mažiausią bausmę, kokią tik įmanoma Jam mums skirti.“²³

Net mūsų Gelbėtojas, būdamas ant kryžiaus, gailestingai maldavo savo Tėvo ne besąlygiškai „Tėve, atleisk jiems“, bet „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“²⁴. Mūsų valia ir laisvė turi prasmę, nes esame atsakingi Dievui ir sau už tai, kas esame, už tai, ką žinome ir ką darome. Laimei, galime pasitikėti Dievo tobulu teisingumu ir tobulu gailestingumu, kai Jis tobulai teis mūsų ketinimus ir poelgius.

Baigiame ten, kur pradėjome, – nuo Dievo užuojautos, kai asmeniškai ateiname namo pas Jį ir vieni pas kitus.

Ar atmenate Jėzaus Kristaus palyginimą apie žmogų, kuris turėjo du sūnus?²⁵ Vienas sūnus paliko namus ir iššvaistė savo paveldą. Kai susiprato, šis sūnus norėjo grįžti namo. Kitas sūnus, manydamas, kad laikėsi įsakymų „jau tiek metų“²⁶, nenorėjo pasveikinti į namus grįžusio brolio.

Broliai ir seserys, prašyčiau įsivaizduoti, kad Jėzus prašo mūsų atverti savo širdis, parodyti supratimą, užuojautą bei nuolankumą ir pamatyti save, atliekančius abu vaidmenis.

Kaip tas pirmasis sūnus ar dukra, mes galbūt kažkur klajojame, o vėliau stengiamės grįžti namo. Dievas laukia, kad pasveikintų mus sugrįžusius.

Ir kaip tą kitą sūnų ar dukrą, Dievas švelniai kviečia mus džiūgauti drauge, kai kiekvienas grįžtame namo pas Jį. Jis kviečia mus savo bendruomenes, kvorumus, klases ir renginius daryti atvirus, tikrus, saugius, kad būtų kaip namai visiems. Būdami geranoriški, supratingi ir pagarbūs tarpusavyje, visi nuolankiai ieškome Viešpaties, meldžiamės ir laukiame Jo sugrąžintosios Evangelijos palaimų visiems.

Mūsų gyvenimo kelionė asmeniška, bet mes galime vėl ateiti pas Dievą, mūsų Tėvą, ir Jo Mylimąjį Sūnų per pasitikėjimą Dievu, kitais ir savimi.²⁷ Jėzus kviečia: „Nebijok, vien tik tikėk!“²⁸ Kaip darė pranašas Džozefas, ir mes be baimės pasikliaukime savo Dangiškojo Tėvo globa.²⁹ Brangūs broliai, seserys ir draugai, prašau dar kartą ieškoti tikėjimo ir pasitikėjimo – stebuklo, kurį Jis žada jums šiandien. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.