Tapti kai kuo daugiau Kristuje
Pagal Viešpaties laiko skaičiavimą, svarbiausia – ne kur pradedame, o kur einame.
Kai buvau berniukas, turėjau didelių troškimų. Vieną dieną grįžęs iš mokyklos paklausiau: „Mama, kuo turėčiau būti užaugęs: profesionaliu krepšininku ar roko žvaigžde?“ Deja, Klarkas, „bedantis stebuklas“, nerodė jokių būsimos sporto ar muzikos šlovės ženklų. Ir nors daug kartų bandžiau, manęs vis nepriimdavo mokytis pagal mokyklos išplėstinę mokymo programą. Mano mokytojai galiausiai man patarė tiesiog pasilikti standartinėje klasėje. Laikui bėgant išsiugdžiau kompensuojamuosius mokymosi įgūdžius. Bet tik po misijos Japonijoje pajutau, kad pradeda aiškėti mano intelektinės ir dvasinės galimybės. Toliau sunkiai darbavausi. Tačiau pirmą kartą gyvenime į savo tobulėjimą nuolat stengiausi įtraukti Viešpatį, ir tai viską pakeitė.
Broliai ir seserys, šioje Bažnyčioje tikime dieviškuoju visų Dievo vaikų potencialu ir gebėjimu tapti kai kuo daugiau Kristuje. Pagal Viešpaties laiko skaičiavimą, svarbiausia – ne kur pradedame, o kur einame.1
Šiam principui pavaizduoti pasinaudosiu elementaria matematika. Nepulkite į paniką išgirdę žodį matematika visuotinėje konferencijoje. Mūsų BJU Aidaho matematikos fakultetas mane užtikrino, kad net naujokas supras šią pagrindinę mintį. Ją iliustruosiu linijine diagrama. Mūsų pavyzdyje linija prasideda nuo taško ordinačių ašyje. Tas taškas gali būti aukščiau ar žemiau. Linija gali būti nukreipta aukštyn arba žemyn.
Visų mūsų gyvenimo pradžios taško padėtis skiriasi: gimstame skirtingose vietose skirtingai apdovanoti. Kai kurie gimsta tarsi aukštame pradžios taške, kupini galimybių. Kiti gimsta pradinėmis aplinkybėmis, kurios yra sunkios ir, regis, neteisingos.2 Po to einame asmeninės pažangos keliu. Gyvenimo pradžios taško padėtis mūsų ateitį nulems kur kas mažiau nei mūsų gyvenimo kelio polinkis. Jėzus Kristus mato mūsų dievišką potencialą, kad ir kur pradėtume. Jis matė elgetų, nusidėjėlių ir silpnųjų potencialą. Jis matė žvejų, muitininkų ir net fanatikų potencialą. Kad ir kokios pradinės mūsų sąlygos, Kristus žiūri, ką darome su tuo, kas mums duota.3 Pasaulis dėmesį sutelkia į gyvenimo pradžios tašką, Dievas didžiausią dėmesį skiria mūsų gyvenimo kelio polinkiui. Kaip yra numatęs, Viešpats padarys viską, ką gali, kad padėtų mums nukreipti savo gyvenimo kelius į dangų.
Šis principas turėtų paguosti tuos, kurie vargsta, ir paskatinti susimąstyti tuos, kurie, regis, turi visus pranašumus. Pradėsiu kreipdamasis į asmenis, kurių pradinės sąlygos yra sunkios, įskaitant skurdą, ribotas galimybes gauti išsilavinimą ir sudėtingą šeimos padėtį. Kiti susiduria su fiziniais iššūkiais, psichinės sveikatos apribojimais ar stipriais genetiniais polinkiais.4 Jei vargstate dėl sudėtingų pradinių aplinkybių, prašau atminti, kad Gelbėtojas žino mūsų sunkumus. „Jis [… paėmė] ant savęs [mūsų] silpnybes, kad Jo vidus prisipildytų gailestingumo, […] kad Jis […] sužinotų, kaip pagelbėti [mums mūsų] silpnybėse.“5
Pasidalysiu dviem padrąsinimais su tais, kurie susiduria su sudėtingomis pradinėmis aplinkybėmis. Pirmiausia sutelkite dėmesį į tai, kur einate, o ne kur pradėjote. Būtų neteisinga ignoruoti savo aplinkybes – jos yra tikrovė ir jas reikia įvertinti. Tačiau per didelis dėmesys sudėtingoms pradinėms aplinkybėms gali imti varžyti ir netgi apriboti jūsų pasirinkimo galimybes.6
Prieš daugelį metų Bostone, Masačusetso valstijoje, tarnavau su grupe miesto jaunuolių, kurių daugumai Evangelija ir Bažnyčios lūkesčiai buvo naujiena. Man kilo pagunda supainioti užuojautą ir susirūpinimą jų padėtimi su noru nužeminti Bažnyčios standartus.7 Galiausiai suvokiau, kad galingiausias būdas parodyti savo meilę yra niekada nenužeminti savo lūkesčių. Žinodami, ką turime daryti, mes drauge sutelkėme dėmesį į jų potencialą, ir jie visi pradėjo kreipti savo gyvenimo kelius aukštyn. Jų augimas Evangelijoje buvo laipsniškas, bet nuolatinis. Dabar jie visi yra baigę misijas, universitetus, susituokę šventykloje, o jų asmeniniai ir profesiniai gyvenimai nuostabūs.
Antra, į savo gyvenimo kelio nukreipimo aukštyn procesą įtraukite Viešpatį. Prisimenu, kaip tarnaudamas BYU–Pathway Worldwide organizacijos prezidentu sėdėjau gausiame dvasiniame susirinkime Limoje, Peru, kur kalbėjo vyresnysis Karlosas A. Godojus. Kai apžvelgė susirinkusius žmones, jis, regis, buvo priblokštas pamatęs tiek daug ištikimų pirmos kartos universiteto studentų. Gal apmąstydamas savo paties kelią tokiomis sunkiomis aplinkybėmis vyresnysis Godojus susijaudinęs pareiškė, kad Viešpats „padės labiau, nei jūs patys galite sau padėti. [Todėl] įtraukite Viešpatį į šį procesą.“8 Pranašas Nefis mokė, „kad esame išgelbėjami malone po to, kai mes padarėme viską, ką galime“9. Mes turime daryti geriausia, ką galime,10 įskaitant atgailą, bet tik dėl Viešpaties malonės galime įgyvendinti savo dieviškąjį potencialą.11
Galiausiai pasidalysiu dviem patarimais su tais, kurių pradinės aplinkybės labai palankios. Pirma, ar galime parodyti šiek tiek nuolankumo dėl aplinkybių, kurias ne patys sukūrėme? Buvęs BJU prezidentas Reksas E. Ly savo studentams citavo: „Mes gėrėme iš šulinių, kurių nekasėme, ir šildėmės prie laužų, kuriuos ne mes sukūrėme.“12 Tada jis pakvietė savo studentus su kaupu grąžinti į švietimo šulinius, kuriuos įrengė ankstesni pionieriai. Neatsėjimas laukų, kuriuos dėl mūsų apsėjo kiti, gali būti palygintas su talento grąžinimu be prieaugio.
Antra, susitelkimas į labai palankias pradines aplinkybes gali paskatinti mus klaidingai manyti, kad klestime, nors iš tikrųjų tai gali slopinti mūsų vidinę pažangą. Harvardo profesorė Kleiton M. Kristensen mokė, kad sėkmingiausi žmonės yra patys kukliausi, nes jie pakankamai pasitiki savimi, kad galėtų priimti pastabą ir mokytis iš bet ko.13 Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mums patarė: „Turime noriai priimti pataisymus ir net siekti jų.“14 Net kai atrodo, kad viskas klostosi gerai, turime ieškoti galimybių tobulėti per maldingus prašymus.
Nesvarbu, ar pradedame labai palankiomis ar sunkiomis aplinkybėmis, galutinį potencialą įgyvendinsime tik bendradarbiaudami su Dievu. Neseniai kalbėjausi su visoje šalyje žinomu pedagogu, kuris teiravosi apie BYU–Pathway sėkmę. Jis buvo inteligentiškas ir jo klausimas buvo nuoširdus, tačiau jis aiškiai norėjo pasaulietiško atsakymo. Papasakojau jam apie mūsų narių išsaugojimo programas ir kuravimo pastangas. Tačiau baigdamas pasakiau: „Visa tai yra geros praktikos, tačiau tikroji mūsų mokinių pažangos priežastis yra ta, kad mokome juos apie jų dieviškąjį potencialą. Įsivaizduokite, kas būtų, jei jums visą gyvenimą būtų sakoma, kad jums niekada nepavyks. Tada pagalvokite, kas būtų, jei jus mokytų, kad esate tikras Dievo sūnus ar dukra, turintis dievišką galimybę?“ Jis susimąstė, o tada paprastai atsakė: „Tai galinga.“
Broliai ir seserys, vienas iš šios Bažnyčios – Viešpaties Bažnyčios – stebuklų yra tai, kad kiekvienas iš mūsų galime tapti kai kuo daugiau Kristuje. Nežinau jokios kitos organizacijos, kuri suteiktų savo nariams daugiau galimybių tarnauti, grąžinti, atgailauti ir tapti geresniais žmonėmis. Nesvarbu, ar pradedame labai palankiomis ar sunkiomis aplinkybėmis, žiūrėkime, kad mūsų gyvenimo kelias būtų nukreiptas į dangų. Kai tai darysime, Kristus pakels mus į aukštesnę vietą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.