Apie psichikos sveikatą

Nors mūsų šeima džiaugsmingai eidama sandoros keliu mėgavosi gausiais palaiminimais, mes taip pat susidūrėme su nepaprastai didelėmis kliūtimis. Noriu pasidalyti labai asmeniška patirtimi, susijusia su psichikos sveikata. Tai gali būti klinikinė depresija, stiprus nerimas, bipolinis sutrikimas, aktyvumo ir dėmesio sutrikimas, o kartais ir jų visų derinys. Šia skaudžia patirtimi dalijuosi gavęs su ja susijusių asmenų leidimą.

Per savo tarnystę esu susidūręs su šimtais asmenų ir šeimų, patyrusių panašius išgyvenimus. Kartais susimąstau, ar Raštuose minima žemę padengusi naikinanti liga¹ taip pat galėtų reikšti psichikos ligas. Jos paplitusios visame pasaulyje, apima visus žemynus bei kultūras ir paliečia visus: jaunus, senus, turtingus ir vargšus. Mūsų Bažnyčios nariai nėra išimtis.

Tačiau mūsų doktrina mus moko stengtis tapti panašiems į Jėzų Kristų ir Jame tobulėti. Mūsų vaikai dainuoja: „Aš stengiuosi būt kaip Jėzus.“² Svajojame būti tobuli, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus yra tobuli.³ Kadangi psichikos liga gali iškreipti mūsų suvokimą apie tobulumą, ši tema pernelyg dažnai lieka tabu. Dėl šios priežasties yra per daug neišmanymo, per daug tylios kančios ir per daug nevilties. Daugelis, jausdamiesi prislėgti, nes neatitinka įsivaizduojamų standartų, klaidingai mano, kad jiems nėra vietos Bažnyčioje.

Siekiant įveikti tokią apgaulę, svarbu prisiminti, kad „Gelbėtojas myli kiekvieną savo Tėvo vaiką. Jis puikiai supranta skausmą ir sunkumus, kuriuos patiria daugybė žmonių, susiduriančių su įvairiomis psichikos sveikatos problemomis. Jis kentė „visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; [paėmė] ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas“ (Almos 7:11; kursyvas pridėtas; taip pat žr. Hebrajams 4:15–16; 2 Nefio 9:21). Dėl to, kad supranta visus suspaudimus, Jis žino, kaip gydyti tuos, kurių širdys sudužusios (žr. Luko 4:18; taip pat žr. Izaijo 49:13–16).⁴ Sunkumai dažnai rodo, kad reikalingos papildomos priemonės bei parama ir kad tai nėra charakterio yda.

Leiskite man pasidalyti tuo, ką pastebėjau, kai mūsų šeima patyrė išbandymus.

Pirma, daugelis žmonių gedės kartu su mumis ir mūsų nesmerks. Dėl stiprių panikos priepuolių, nerimo ir depresijos mūsų sūnus namo iš misijos grįžo vos po keturių savaičių. Mums, jo tėvams, buvo sunku pakelti nusivylimą ir liūdesį, nes tiek daug meldėmės, kad jam pasisektų. Kaip ir visi tėvai, norime, kad mūsų vaikai klestėtų ir būtų laimingi. Misija mūsų sūnui turėjo būti svarbus gyvenimo etapas. Taip pat svarstėme, ką pagalvos kiti.

Mes nežinojome, kad sūnaus sugrįžimas jam pačiam buvo be galo sukrečiantis. Atkreipkite dėmesį, kad jis mylėjo Viešpatį ir norėjo Jam tarnauti, tačiau dėl sunkiai suprantamų priežasčių negalėjo. Netrukus jį apėmė visiškas beviltiškumas ir stiprus kaltės jausmas. Jis nesijautė tinkamas ir dvasiškai atšalo. Jį ėmė kamuoti nuolatinės mintys apie mirtį.

Būdamas tokios neracionalios būsenos mūsų sūnus ėmė manyti, kad vienintelė likusi išeitis – atimti sau gyvybę. Jam išgelbėti prireikė Šventosios Dvasios ir legiono angelų abiejose uždangos pusėse.

Kol jis kovojo dėl savo gyvybės, tuo nepaprastai sunkiu metu mūsų šeima, apylinkės vadovai, nariai ir draugai iš visų jėgų stengėsi mus palaikyti ir mums patarnauti.

Dar niekada nesu jautęs tokio meilės išsiliejimo. Dar niekada taip stipriai ir asmeniškai nesu jautęs, ką reiškia guosti tuos, kuriems reikia paguodos. Mūsų šeima bus visuomet dėkinga už šią pagalbą.

Negaliu apsakyti daugybės šiuos įvykius lydėjusių stebuklų. Laimei, mūsų sūnus išgyveno, tačiau prireikė daug laiko ir didžiulės medicininės, terapinės ir dvasinės priežiūros, kad jis pasveiktų ir suprastų, jog yra mylimas, vertinamas ir reikalingas.

Suprantu, kad ne visi tokie atsitikimai baigiasi taip, kaip mūsų. Liūdžiu kartu su tais, kurie per anksti neteko artimųjų ir dabar sielvartauja kamuojami neatsakytų klausimų.

Kitas mano pastebėjimas: tėvams gali būti sunku atpažinti, su kokiais sunkumais susiduria jų vaikai, tačiau turime šviestis. Kaip atskirti su normalia raida susijusius sunkumus nuo ligos požymių? Mums, tėvams, tenka šventa pareiga padėti savo vaikams įveikti gyvenimo iššūkius, tačiau tik nedaugelis iš mūsų esame psichikos sveikatos specialistai. Vis dėlto turime rūpintis savo vaikais ir padėti jiems išmokti pasitenkinti savo nuoširdžiomis pastangomis, jiems siekiant pateisinti atitinkamus lūkesčius. Per savo asmeninius trūkumus kiekvienas sužinome, kad dvasinis augimas yra nuolatinis procesas.

Dabar suprantame, kad „nėra paprasto universalaus recepto emocinei ir psichinei savijautai pagerinti. Patirsime įtampą ir sumaištį, nes gyvename puolusiame pasaulyje su puolusiu kūnu. Be to, psichikos liga gali būti diagnozuojama dėl daugelio veiksnių. Kad ir kokia būtų mūsų psichinė ir emocinė savijauta, susitelkti į augimą yra sveikiau, nei mąstyti apie savo trūkumus.“⁵

Man ir mano žmonai visada padėjo tai, kad stengėmės laikytis kuo arčiau Viešpaties. Dabar, žvelgdami į praeitį, matome, kaip Viešpats mus kantriai globojo didžiulės nežinomybės metu. Jo šviesa mus žingsnis po žingsnio vedė tamsiausiomis valandomis. Viešpats padėjo mums suvokti, kad pavienės sielos vertė amžinajame plane yra daug svarbesnė už bet kokią žemišką pareigą ar pasiekimą.

Vėlgi, daugiau sužinoję apie psichikos ligas, galėsime padėti tiek sau, tiek ir kitiems, galbūt susiduriantiems su sunkumais. Atviras ir nuoširdus pokalbis dviese padės šiai svarbiai temai skirti tiek dėmesio, kiek ji nusipelno. Tik surinkę informaciją galime tikėtis įkvėpimo ir apreiškimo. Šie pernelyg dažnai nematomi iššūkiai gali paveikti kiekvieną, o kai su jais susiduriame, jie atrodo neįveikiami.

Pirma, ką turime išmokti, kad tikrai nesame vieni. Kviečiu jus apie psichikos sveikatą pasimokyti programėlės „Evangelijos biblioteka“ skyriuje „Gyvenimo pagalba“. Mokymasis padės geriau suprasti, priimti, atjausti ir mylėti. Mokymasis gali sušvelninti tragediją ir padėti mums suformuoti ir puoselėti sveikus lūkesčius bei sveikus tarpusavio santykius.

Mano paskutinis pastebėjimas: turime nuolat vieni kitais rūpintis. Turime mylėti vieni kitus ir mažiau teisti, ypač tada, kai mūsų lūkesčiai iš karto nepatenkinami. Turėtume padėti savo vaikams ir jaunimui Jėzaus Kristaus meilę savo gyvenime jausti net tada, kai jiems patiems sunku save mylėti. Vyresnysis Orsonas F. Vitnis, tarnavęs Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, patarė tėvams, kaip padėti savo sunkumus patiriančioms atžaloms: „Melskitės už savo […] vaikus. Laikykitės jų savo tikėjimu.“⁶

Dažnai svarstydavau, ką reiškia laikytis jų savo tikėjimu. Manau, kad tai reiškia paprastus meilės, nuolankumo, geranoriškumo ir pagarbos veiksmus. Tai reiškia leisti jiems augti savo tempu ir liudyti, kad padėtume jiems jausti mūsų Gelbėtojo meilę. Iš mūsų tai pareikalaus daugiau galvoti apie juos, o ne apie save ar kitus. Paprastai tai reiškia mažiau kalbėti ir daug daugiau klausytis. Turime juos mylėti, suteikti jiems jėgų ir dažnai girti už jų pastangas siekti sėkmės ir būti ištikimiems Dievui. Galiausiai turėtume daryti viską, kas nuo mūsų priklauso, kad liktume arti jų – taip, kaip esame arti Dievo.

Visi, kuriuos asmeniškai paveikė psichikos liga, tvirtai laikykitės sudarytų sandorų, net jei šiuo metu nejaučiate Dievo meilės. Darykite viską, kas nuo jūsų priklauso, o tada „stovė[kite] …, kad pamaty[tumėte] Dievo išgelbėjimą ir kad jo ranka [būtų] apreikšta“⁷.

Liudiju, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Jis pažįsta mus. Jis mus myli, ir Jis lauks mūsų. Per mūsų šeimos išbandymus supratau, kaip arti Jis yra. Jo pažadai yra tikri:

Žinodami, koks tvirtas yra mūsų pagrindas, galime džiaugsmingai skelbti:

Jėzaus Kristaus vardu, amen.