Nuostabi ir paprasta

Nuoširdžiai sveikinu kiekvieną jūsų, dalyvaujantį šioje konferencijoje.

Šiandien tikiuosi aptarti du sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos principus, o po to papasakosiu keturias jaudinančias istorijas apie skirtingose pasaulio vietose gyvenančius ir šiuos principus pritaikiusius pastarųjų dienų šventuosius. Pirmasis sugrąžintosios Evangelijos – Dievo išgelbėjimo ir išaukštinimo darbo – principas yra susijęs su Dievo paskirtomis pareigomis. Antrasis principas mums primena, kad Evangelija yra aiški, vertinga ir paprasta.

Norėdami gauti amžinąjį gyvenimą, turime „atei[ti] pas Kristų ir tobulė[ti] jame“¹. Eidami pas Kristų ir padėdami kitiems tai daryti, mes dalyvaujame Dievo išgelbėjimo ir išaukštinimo darbe, sutelktame į Dievo paskirtas pareigas.² Šios Dievo paskirtos pareigos siejasi su Mozės, Elijo ir Elijos sugrąžintais kunigystės raktais (žr. Doktrinos ir Sandorų 110 skyrių)³ ir Jėzaus Kristaus mums duotu antruoju didžiuoju įsakymu mylėti savo artimą kaip save patį.⁴ Jos užrašytos pirmuosiuose dviejuose atnaujinto Visuotinio žinyno, prieinamo visiems nariams, puslapiuose.

Jei išgirdę žodžius „Visuotinis žinynas“ arba „Dievo paskirtos pareigos“ imate drebėti iš baimės dėl sudėtingumo, prašau nesijaudinti. Šios pareigos yra paprastos, įkvepiančios, motyvuojančios ir įgyvendinamos. Štai jos:

1. Gyvenimas pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją.

2. Rūpinimasis patiriančiais nepriteklių.

3. Visų kvietimas priimti Evangeliją.

4. Šeimų sujungimas amžinybei.

Į jas galite žvelgti taip, kaip aš: kaip į žemėlapį, padedantį grįžti pas mylintį Dangiškąjį Tėvą.

Paveikslėlis

Išgelbėjimo ir išaukštinimo darbo elementai

Kažkas pasakė, kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra nuostabi ir paprasta⁵. Tačiau pasaulis toks nėra. Jis sudėtingas, painus, kupinas sumaišties ir nesutarimų. Esame laiminami, kai stengiamės neleisti, kad pasaulyje paplitusi painiava paveiktų tai, kaip priimame Evangeliją ir pagal ją gyvename.

Prezidentas Dalinas H. Ouksas pastebėjo: „Jėzaus Kristaus Evangelijoje esame mokomi daugybės nežymių ir paprastų dalykų. Turime atminti, kad galiausiai, dėl tų, regis, nežymių dalykų įvyksta dideli dalykai.“⁶ Pats Jėzus Kristus sako, kad Jo jungas yra švelnus, o Jo našta – lengva.⁷ Visi turėtume stengtis, kad Evangelija būtų paprasta – mūsų gyvenime, šeimoje, klasėse ir kvorumuose, apylinkėse ir kuoluose.

Klausydamiesi šių istorijų, kuriomis su jumis pasidalysiu, atminkite, kad jos buvo kruopščiai atrinktos siekiant įkvėpti ir informuoti. Kiekvieno iš šių pastarųjų dienų šventųjų veiksmai tampa pavyzdžiu kiekvienam mūsų, nes Evangeliją jie taiko aiškiais, vertingais ir paprastais būdais, tuo pat metu vykdydami vieną iš ką tik pristatytų Dievo paskirtų pareigų.

Pirma, gyvenimas pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją. Jensas iš Danijos kasdien meldžiasi, kad gyventų pagal Evangeliją ir pastebėtų Šventosios Dvasios raginimus. Jis išmoko, pajutęs Dvasios nurodymus, skubiai veikti.

Paveikslėlis

Jensas iš Danijos

Jensas pasakojo:

„Gyvename idiliškame mažame pusiau mediniame name su šiaudiniu stogu jaukaus mažo kaimelio centre, netoli kaimo tvenkinio.

Paveikslėlis

Jaukus kaimas

Paveikslėlis

Kaimo tvenkinys

Tą vakarą, kai buvo gražiausias, kokį galima įsivaizduoti, daniškos vasaros oras, durys ir langai buvo atviri, viskas dvelkė ramybe ir tyla. Dėl nuostabiai šviesių ir ilgų vasaros naktų neskubėjau keisti perdegusios lemputės mūsų pagalbinėse patalpose.

Paveikslėlis

Pagalbinių patalpų šviestuvas

Staiga pajutau, kad turiu nedelsdamas ją pakeisti! Tuo pat metu išgirdau, kaip mano žmona Mariana kviečia mane ir vaikus nusiplauti rankas, nes vakarienė jau paruošta!

Buvau vedęs pakankamai ilgai, kad žinočiau, jog dabar ne laikas pradėti daryti ką nors kita, kaip tik plautis rankas, tačiau Marianai sušukau, kad trumpam užsuksiu į krautuvę nupirkti naujos lemputės. Jutau stiprų raginimą tuoj pat išvažiuoti.

Maisto prekių krautuvė buvo įsikūrusi netoliese – kitoje tvenkinio pusėje. Paprastai eidavome pėsčiomis, bet tada pasiėmiau dviratį. Važiuodamas pro tvenkinį, akies krašteliu pastebėjau mažą, maždaug dvejų metų berniuką, kuris vienas vaikščiojo netoli tvenkinio krašto, labai arti vandens – staiga jis įkrito į vandenį! Vieną akimirką jis ten buvo, o kitą jo jau nebuvo!

Niekas, išskyrus mane, to nematė. Mečiau dviratį, atbėgau ir įšokau į tvenkinį – vandens buvo iki juosmens. Jo paviršius iškart pasidengė plūdenomis, todėl buvo neįmanoma ką nors pamatyti. Tada prie šono pajutau judesį. Įkišau ranką į vandenį, sugriebiau už marškinėlių ir ištraukiau tą berniuką. Jis pradėjo gaudyti orą, kosėti ir verkti. Netrukus berniukas vėl buvo su savo tėvais.“

Paveikslėlis

Jensas su šeima

Kiekvieną rytą brolis Jensas meldžiasi, kad galėtų atpažinti Šventosios Dvasios raginimus, net ir tokius neįprastus, kaip būtinybė nedelsiant pakeisti elektros lemputę, o taip pat meldžiasi, kad galėtų būti panaudotas kaip įrankis Dievo vaikams laiminti. Jensas pagal Evangeliją gyvena kasdien siekdamas Dievo nurodymų, stengdamasis būti jų vertas ir darydamas viską, kas įmanoma, kad laikytųsi tų nurodymų, kai jie ateina.

Štai rūpinimosi stokojančiais pavyzdys. Kartą Kolumbijos Kùkutos kuolo prezidentas lydėjo kuolo Merginų organizacijos prezidentę, lankiusią dvi merginas ir jų vyresnį paauglį brolį, kurie išgyveno baisius sunkumus. Neseniai buvo miręs jų tėvas, o prieš metus – motina. Šie trys vaikai dabar liko visiškai vieni savo mažame, kukliame namelyje. Jo sienos buvo sukaltos iš grubaus medžio, apmuštos plastikiniais maišeliais, o gofruotos skardos stogas dengė tik tą vietą, kur jie miegojo.

Apsilankę šie vadovai suvokė, kad turi padėti. Apylinkės taryboje buvo pradėtas rengti pagalbos jiems planas. Apylinkės ir kuolo vadovai – Paramos bendrijos, vyresniųjų kvorumo, Vaikinų ir Merginų organizacijų – ir daugybė šeimų ėmėsi darbo, kad palaimintų šią šeimą.

Paveikslėlis

Statomas namas

Paveikslėlis

Statomas namas

Apylinkės organizacijos susisiekė su keliais apylinkės nariais, dirbančiais statybų srityje. Vieni padėjo projektuoti, kiti aukojo laiką ir darbą, treti gamino maistą, o dar kiti aukojo reikalingas medžiagas.

Paveikslėlis

Užbaigtas namas

Kai nedidelis namelis buvo baigtas statyti, tai buvo džiugi diena visiems padėjusiems, ir tiems trims jauniems apylinkės nariams. Šie našlaičiai, pajutę šiltus ir ramybę teikiančius savo apylinkės šeimos ryšius, suprato, jog jie nėra vieni ir kad Dievas visada yra šalia. Ištiesusieji pagalbos ranką pajuto Gelbėtojo meilę šiai šeimai ir tarnaudami jiems veikė kaip Jo rankos.

Manau, kad jums patiks šis pavyzdys, kaip visus kviesti priimti Evangeliją. Vieną dieną atėjęs į savo apylinkės seminarijos klasę, septyniolikmetis Kleitonas iš Žaliojo Kyšulio net neįsivaizdavo, kas dėl to nutiks. Tačiau dėl to jo ir kitų žmonių gyvenimas pasikeitė visiems laikams.

Kleitonas kartu su motina ir vyresniu broliu prieš kurį laiką buvo pakrikštyti Bažnyčioje, tačiau šeima nustojo ją lankyti. Šis vienas jo poelgis – apsilankymas seminarijoje – šiai šeimai tapo lūžio tašku.

Kiti jaunuoliai seminarijoje buvo malonūs ir svetingi. Jie padėjo Kleitonui jaustis kaip namie ir paskatino jį ateiti į kitą renginį. Jis taip ir padarė, ir netrukus pradėjo lankytis kituose Bažnyčios susirinkimuose. Išmintingas vyskupas įžvelgė Kleitono dvasinį potencialą ir pakvietė jį tapti savo padėjėju. „Nuo tos akimirkos, – sako vyskupas Kruzas, – Kleitonas tapo įtakingu pavyzdžiu kitiems jaunuoliams.“

Pirmas žmogus, kurį Kleitonas pakvietė grįžti į bažnyčią, buvo jo motina, paskui – vyresnis brolis. Vėliau į kviečiamųjų ratą jis įtraukė savo draugus. Vienas iš tų draugų buvo jo bendraamžis vardu Vilsonas. Jau per pirmąjį susitikimą su misionieriais Vilsonas išreiškė norą krikštytis. Misionierius sužavėjo ir nustebino tai, kiek daug Kleitonas jau buvo papasakojęs Vilsonui.

Paveikslėlis

Žaliojo Kyšulio jaunimas

Paveikslėlis

Kitų kvietimas į bažnyčią.

Paveikslėlis

Auganti aktyvaus jaunimo grupė

Kleitono pastangos tuo neapsiribojo. Jis padėjo sugrįžti kitiems mažiau aktyviems nariams, be to, dalijosi Evangelija su kitų tikėjimų draugais. Daugiausia dėl Kleitono pastangų mylėti, dalytis ir kviesti, šiandien jo apylinkėje yra 35 aktyvūs jaunuoliai ir klestinti seminarijos programa. Kleitonas ir jo vyresnis brolis Kleberas ruošiasi tarnauti nuolatinėse misijose.

Galiausiai leiskite pasidalyti gražiu šeimų sujungimo amžinybei pavyzdžiu. Lidija iš Charkovo, Ukrainos, pirmą kartą apie šventyklą sužinojo iš misionierių. Ji iš karto pajuto stiprų troškimą apsilankyti šventykloje ir po krikšto pradėjo ruoštis gauti šventyklos rekomendaciją.

Lidija nuvyko į Vokietijos Freibergo šventyklą, kur priėmė endaumentą ir per likusias kelias dienas atliko vikarinį darbą. Pašventinus Ukrainos Kijevo šventyklą, Lidija šventykloje lankydavosi dažniau. Ji ir jos vyras Anatolijus ten buvo užantspauduoti amžiams, o vėliau pašaukti tarnauti šventyklos misionieriais. Kartu jie surado daugiau kaip 15 000 protėvių vardų ir stengėsi už juos atlikti šventyklos apeigas.

Paveikslėlis

Ukrainiečių pora prie šventyklos

Paklausta, ką mano apie darbą šventykloje, Lidija atsakė: „Ką gavau šventykloje? Su Dievu sudariau naujas sandoras. Sutvirtėjo mano liudijimas. Išmokau gauti asmeninį apreiškimą. Galiu atlikti gelbėjančias apeigas už savo mirusius protėvius. Be to, galiu mylėti kitus žmones ir jiems tarnauti.“ Baigdama ji ištarė labai teisingus žodžius: „Viešpats nori mus dažnai matyti šventykloje.“

Mane įkvepia šiose keturiose istorijose minimų pastarųjų dienų šventųjų gerumas, nors kiekvieno jų patirtis ir gyvenimo aplinkybės skirtingos. Daug ko galima pasimokyti iš stebuklingų rezultatų, pasiektų taikant paprastus Evangelijos principus. Visa tai, ką darė jie, galime daryti ir mes.

Prisiimdami Dievo paskirtas pareigas ir gyvendami pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, išlaikykime Evangelijos paprastumą, kad būtume jautrūs raginimams kaip Jensas Danijoje. Kad pasirūpintume patiriančiais nepriteklių, kaip tai padarė Kukutos kuolo nariai Kolumbijoje, suteikdami pastogę našlaičiais tapusiems savo apylinkės nariams. Kad visus kviestume priimti Evangeliją, kaip savo draugus ir šeimą pakvietė Kleitonas iš Žaliojo Kyšulio salų šalies. Galiausiai, kad šeimas sujungtume amžinybei, kaip tai padarė sesuo Lidija iš Ukrainos, už save atlikdama šventyklos apeigas, tyrinėdama giminės istoriją ir tarnaudama šventykloje.

Tai tikrai suteiks džiaugsmo ir ramybės. Tai pažadu ir apie tai liudiju – ir apie Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją ir Išpirkėją, – Jėzaus Kristaus vardu, amen.