Visuotinė konferencija
Atiduokite šventumą Viešpačiui
2021 m. spalio visuotinė konferencija


Atiduokite šventumą Viešpačiui

Aukojimas yra ne tiek atsisakymas, kiek atidavimas Viešpačiui.

Praėjusiais metais, man tarnaujant Šiaurės Azijos krašto prezidentūroje, paskambino prezidentas Raselas M. Nelsonas ir pakvietė mane tarnauti antruoju patarėju Pirmininkaujančioje vyskupijoje. Jis maloniai pakvietė mano žmoną Lorę prisijungti prie pokalbio. Pokalbiui pasibaigus, mes vis dar negalėjome atsitokėti, kai mano žmona paklausė: „Ir ką gi daro toji Pirmininkaujančioji vyskupija?“ Truputį pagalvojęs atsakiau: „Tiksliai net nežinau.“

Po metų – po gilių nuolankumo ir dėkingumo jausmų – galiu atsakyti į savo žmonos klausimą geriau suprasdamas. Be viso kito, Pirmininkaujančioji vyskupija prižiūri Bažnyčios gerovės ir humanitarinį darbą. Tas darbas dabar apima visą žemę ir laimina daugiau Dievo vaikų nei bet kada anksčiau.

Mums, kaip Pirmininkaujančiai vyskupijai, padeda nuostabūs Bažnyčios darbuotojai ir kiti, tarp jų visuotinė Paramos bendrijos prezidentūra, kuri kartu su mumis tarnauja Vykdomajame Bažnyčios gerovės ir savarankiškumo komitete. Kaip to komiteto narių, Pirmoji Prezidentūra paprašė manęs, kaip ir sesers Šeron Jubenk, kuri kalbėjo mums praeitą vakarą, papasakoti jums daugiau apie pastaruosius Bažnyčios humanitarinius projektus. Jie taip pat ypač prašė, kad išreikštume jų širdingą dėkingumą jums, kadangi, broliai ir seserys, jūsų dėka tie humanitariniai projektai yra įmanomi.

Paveikslėlis
Aukos humanitariniams tikslams
Paveikslėlis
Papildomos aukos humanitariniams tikslams

Kai susirūpinę stebėjome pirmuosius COVID-19 krizės ekonominius padarinius visame pasaulyje, galėjome lengvai tikėtis, kad piniginių paaukojimų, kuriuos šventieji galėjo duoti, bus mažiau. Juk mūsų nariai neturėjo imuniteto pandemijos ekonominiams padariniams. Įsivaizduokite, ką jautėme, kai pamatėme priešingą rezultatą! Humanitariniai paaukojimai 2020 metais buvo didžiausi istorijoje – ir toliau auga šiais metais. Nuo to laiko, kai įsteigtas Humanitarinis fondas, dėl jūsų dosnumo Bažnyčia galėjo įgyvendinti plačiausią programą, kurią sudarė daugiau kaip 1500 COVID paramos projektų daugiau kaip 150 šalių. Tie paaukojimai, kuriuos jūs taip nesavanaudiškai davėte Viešpačiui, buvo paversti išgyvenimui būtinu maistu, deguonimi, medicininėmis priemonėmis ir vakcinomis tiems, kurie be jų nebūtų išsivertę.

Paveikslėlis
Pabėgėliai
Paveikslėlis
Pabėgėliai
Paveikslėlis
Pabėgėliai

Bažnyčios narių humanitariniams projektams skirtas didelis kiekis laiko ir energijos buvo lygiai toks pat svarbus, kaip ir paaukoti daiktai. Net siaučiant pandemijai, stichinės nelaimės, pilietiniai konfliktai ir ekonominis nestabilumas nesiliovė ginti milijonų žmonių iš jų namų. Jungtinės Tautos dabar skelbia, kad pasaulyje yra virš 82 milijonų priverstinai perkeltų žmonių.1 Prie jų priskaičiuokite milijonus kitų, kurie pasirinko bėgti nuo skurdo ir priespaudos, ieškodami geresnio gyvenimo sau ir savo vaikams, ir jūs galite pradėti įsivaizduoti šios visuotinės padėties mastą.

Su džiaugsmu pranešu, kad dėl daugybės žmonių savanoriškai skirto laiko ir sugebėjimų Bažnyčia išlaiko pabėgėlių ir imigrantų priėmimo centrus daugybėje Jungtinių Valstijų ir Europos vietų. Dėl jūsų paaukojimų mes teikiame priemones, finansavimą ir savanorius, kad padėtume panašias programas vykdyti kitoms organizacijoms visame pasaulyje.

Reiškiu nuoširdžią padėką tiems šventiesiems, kurie prisidėjo maitindami, aprengdami ir susidraugaudami su tais pabėgėliais ir padėjo jiems įsikurti ir tapti savarankiškiems.

Vakar vakare sesuo Jubenk papasakojo jums apie kelių šventųjų pastangas tai daryti. Kai galvoju apie tas pastangas, dažnai prisimenu aukos principą ir tiesioginį ryšį tarp šio principo ir dviejų didžiausių įsakymų mylėti Dievą ir savo artimą.

Dabartiniais laikais žodis aukoti reiškia ką nors atiduoti Viešpačiui ir Jo karalystei. Tačiau senovėje žodis aukoti buvo labiau susijęs su dviem lotyniškomis šaknimis: sacer, reiškiančia pašvęsta arba šventa, bei facere, reiškiančia „padaryti“2. Todėl senovėje aukoti tiesiogiai reiškė, ką nors padaryti šventą3. Taip suprantamas aukojimas yra šventėjimo ir Dievo pažinimo procesas, o ne ko nors atsisakymo dėl Viešpaties ritualas.

Viešpats pasakė: „Aš noriu [tikrosios meilės], o ne aukos, ir Dievo pažinimo labiau, negu deginamųjų aukų.“4 Viešpats nori, kad taptume šventi5, kad turėtume tikrosios meilės6 ir pažintume Jį7. Kaip mokė apaštalas Paulius: „Ir jei išdalinu vargšams pamaitinti visa, ką turiu, ir jeigu atiduodu savo kūną sudeginti, bet neturiu meilės, – man nėra iš to jokios naudos.“8 Galiausiai Viešpats nori mūsų širdžių; Jis nori, kad taptume naujais kūriniais Kristuje.9 Nefitams Jis nurodė: „O kaip auką man jūs atnašausite sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią.“10

Paveikslėlis
Šventumas Viešpačiui

Aukojimas yra ne tiek atsisakymas, kiek atidavimas Viešpačiui. Virš kiekvienos mūsų šventyklos įėjimo yra išraižyti žodžiai „Šventumas Viešpačiui; Viešpaties namai“. Kai laikomės savo sandorų per auką, tampame šventi per Jėzaus Kristaus malonę ir prie šventos šventyklos altorių sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia atiduodame savo šventumą Viešpačiui. Vyresnysis Nylas A. Maksvelas mokė: „Valia (arba širdis11) yra vienintelis asmeninis dalykas, kurį žmogus gali atnašauti ant Dievo altoriaus. […] Tačiau, kai jūs ir aš galiausiai atsiduodame, leisdami Dievo valiai nustelbti mūsų valią, tada mes tikrai Jam kažką atiduodame!“12

Kai savo aukas dėl kitų matome per atsisakymo prizmę, jos mums gali atrodyti kaip našta, ir galime nusivilti, kai mūsų aukos nėra pripažįstamos. Tačiau, kai savo aukas dėl kitų matome per atidavimo Viešpačiui prizmę, jos tampa dovanomis, o atlygiu tampa dosnaus dovanojimo džiaugsmas. Išlaisvintos nuo kitų meilės, pripažinimo ar dėkingumo, mūsų aukos tampa tyriausiomis ir stipriausiomis mūsų dėkingumo ir meilės Gelbėtojui bei savo artimui išraiškomis. Bet kokį išdidaus pasiaukojimo jausmą pakeičia dėkingumo, dosnumo, pasitenkinimo ir džiaugsmo jausmai.13

Kai kas tampa šventas – ar tai būtų mūsų gyvenimas, mūsų turtas, mūsų laikas ar mūsų talentai – tai ne tiesiog dėl to, kad atsisakome, bet veikiau dėl to, kad pašvenčiame14 tai Viešpačiui. Bažnyčios humanitarinis darbas ir yra tokia dovana. Tai šventųjų kolektyvinių, pašvęstų paaukojimų, mūsų meilės Dievui ir Jo vaikams apraiška.15

Paveikslėlis
Sesuo Kenfild su tais, kuriems tarnauja

Styvas ir Anita Kenfildai yra pastarųjų dienų šventųjų atstovai pasaulyje, patys patyrę keičiančias atidavimo Viešpačiui palaimas. Kenfildų, kaip gerovės ir savarankiškumo misionierių, buvo paprašyta padėti pabėgėlių stovykloms ir imigrantų centrams visoje Europoje. Savo profesinėje veikloje sesuo Kenfild buvo pasaulinio lygio interjero dizainerė, turtingų klientų samdoma puošti jų prabangius namus. Staiga ji atsidūrė pasaulyje, kuris buvo visiška priešingybė, nes tarnavo tarp žmonių, kurie buvo praradę beveik viską, kalbant apie žemiškus turtus. Jos žodžiais, marmurinius koridorius ji iškeitė į aslas ir tai darydama rado neišmatuojamą pasitenkinimą, kai kartu su savo vyru pradėjo draugauti ir vėliau mylėti ir priimti tuos, kuriems reikėjo jų pagalbos.

Kenfildai pasakojo: „Nesijautėme taip, lyg būtume ko nors atsisakę, kad tarnautume Viešpačiui. Mes tiesiog troškome atiduoti Jam savo laiką ir energiją, kad laimintume Jo vaikus taip, kaip Jis manė esant tinkama. Mums dirbant kartu su savo broliais ir seserimis bet kokia išorė – bet kokie išsilavinimo ar turtiniai skirtumai – mums išnyko, ir mes tiesiog matėme vieni kitų širdis. Jokie karjeros pasiekimai ar materialinės naudos nebūtų galėję prilygti tam, kaip tie patyrimai, tarnaujant tarp nuolankiausių Dievo vaikų, praturtino mus.“

Kenfildų istorija ir daugybė panašių į ją padėjo man vertinti paprastos, bet prasmingos pradinukų dainelės žodžius.

„Duok“, – sakė upeliuks,

skubėdams nuo kalvos.

Nors mažas aš, bet kur teku,

ten pieva sužaliuos.“

Taip, visi esame maži, bet kad ir kur kartu eitume, skubėdami atiduoti Dievui ir savo artimui, gyvenimai bus praturtinti ir palaiminti.

Trečiasis šios dainelės posmas yra mažiau žinomas, bet baigiasi šiuo meiliu kvietimu:

„Duok“, – Jėzus mokė duot –

visi juk gali duot.

Duoda upė ir lietus,

kaip Dievas moko duot.“16

Brangūs broliai ir seserys, kai gyvensime Dievui ir kitiems duodami savo išteklių, laiko ir taip, netgi savęs pačių, darysime pasaulį truputį žalesnį, Dievo vaikus truputį laimingesnius ir, taip darydami, tapsime truputį šventesni.

Gausiai telaimina jus Viešpats už aukas, kurias taip dosniai duodate Jam.

Liudiju, kad Dievas gyvas. „Jo vardas Šventumo Žmogus.“17 Jėzus Kristus yra Jo Sūnus, ir Jis yra visų gerų dovanų davėjas.18 Tad per Jo malonę ir, laikydamiesi savo sandorų, per auką būkime padaryti šventi ir visada atiduokime daugiau meilės ir šventumo Viešpačiui.19 Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Žr. “Global Trends: Forced Displacement in 2020,” UNHCR report, June 18, 2021, unhcr.org.

  2. Angliškas žodis sacrifice (aukoti) yra kilęs iš lotyniško sacrificium, kurį, pasak Merriam-Webster Dictionary, sudaro dvi lotyniškos šaknys sacer ir facere (žr. merriam-webster.com). Žodis sacer, pasak Latin English Dictionary, reiškia pašvęsta arba šventa, o žodis facere reiškia padaryti (žr. latin-english.com).

  3. Raštų rodyklė, „Aukoti.“

  4. Ozėjo 6:6; gailestingumas hebrajų kalboje reiškia labdarą, maloningumą. Taip pat žr. Mato 9:10–13; 12:7;

  5. Žr. Kunigų 11:44.

  6. Žr. Moronio 7:47.

  7. Žr. Mozijo 5:13.

  8. 1 Korintiečiams 13:3; taip pat žr. Mozijo 2:21.

  9. Žr. 2 Korintiečiams 5:17.

  10. 3 Nefio 9:20, kursyvas pridėtas; taip pat žr. 19 eil.

  11. Žodis širdis čia pridėtas kaip žodžio valia sinonimas.

  12. Neal A. Maxwell, “Swallowed Up in the Will of the Father,” Ensign, Nov. 1995, 24; kursyvas pridėtas. Taip pat žr. Omnio 1:26; Romiečiams 12:1.

  13. Žr. Moronio 10:3.

  14. Pašvęsti, pasak American Heritage Dictionary, reiškia „paskelbti arba paskirti kaip šventą“.

  15. Žr. Mato 22:36–40.

  16. „Duok“, – sakė upeliuks“, Vaikiškų dainelių knyga, p. 116.

  17. Mozės 6:57.

  18. Žr. Moronio 10:18.

  19. Žr. Doktrinos ir Sandorų 97:8.