Dievo meilė

Kadangi Dievo meilė yra visa apimanti, kai kurie apie ją kalba kaip apie besąlygišką, ir jie gali imti manyti, kad Dievo palaiminimai taip pat besąlygiški ir kad išgelbėjimas yra besąlygiškas. Taip nėra. Kai kurie mėgsta sakyti: „Gelbėtojas mane myli tokį, koks esu“, ir tai tikrai tiesa. Tačiau Jis negali nė vieno iš mūsų priimti į Savo karalystę tokių, kokie esame, nes „niekas nešvarus negali ten gyventi, arba gyventi jo akivaizdoje“⁷. Pirmiausia turime pasiryžti įveikti savo nuodėmes.

Profesorius Hju Niblis (Hugh Nibley) kartą pastebėjo, kad Dievo karalystė negali išlikti, jei ji nuolaidžiaus net menkiausiai nuodėmei. „Menkiausia sugedimo dėmė reikštų, kad kitas pasaulis nebus nei negendantis, nei amžinas. Menkiausias pastato, institucijos, tvarkos ar charakterio trūkumas neišvengiamai taps pražūtingas ilgalaikėje amžinybės perspektyvoje.“⁸ Dievo įsakymai „griežti“⁹ todėl, kad Jo karalystė ir jos gyventojai išliks tik tada, jei jie be jokių išimčių nuolatos atmes blogį ir rinksis gėrį.¹⁰

Vyresnysis Džefris R. Holandas pastebėjo: „Jėzus aiškiai suprato tai, ką daugelis mūsų šiuolaikinės kultūros žmonių, regis, pamiršta: yra didžiulis skirtumas tarp įsakymo atleisti nuodėmę (ką Jis gali daryti neribotai) ir perspėjimo dėl nuodėmės toleravimo (ko Jis niekada nedarė).“¹¹

Tačiau, nors dabar esame netobuli, vis tiek galime tikėtis įgyti „vardą ir padėtį“¹², vietą Jo Bažnyčioje ir celestialiniame pasaulyje. Aiškiai pasakęs, kad negali pateisinti nuodėmės ar jos ignoruoti, Viešpats mus patikina:

„Tačiau tam, kuris atgailauja ir vykdo Viešpaties įsakymus, bus atleista.“¹³

„Ir kaip dažnai mano žmonės beatgailautų, aš atleisiu jiems jų nusižengimus prieš mane.“¹⁴

Atgaila ir dieviškoji malonė išsprendžia šią dilemą:

„Taip pat atsiminkite žodžius, kuriuos Amulekas kalbėjo Ziezromui Amoniho mieste; nes jis pasakė jam, kad Viešpats tikrai ateis išpirkti savo žmonių, bet kad jis ateis ne jų išpirkti jų nuodėmėse, bet jų išpirkti iš jų nuodėmių.

Ir jis turi galią, duotą jam Tėvo, išpirkti juos iš jų nuodėmių dėl atgailos; todėl jis pasiuntė savo angelus skelbti atgailos sąlygų žinią, atgailos, kuri atveda žmones prie Išpirkėjo galios, jų sielų išgelbėjimui.“¹⁵

Su atgailos sąlyga Viešpats gali parodyti gailestingumą, nenusižengdamas teisingumui, ir „Dievas nesiliauja būti Dievas“¹⁶.

Pasaulio keliai, kaip žinote, pas Kristų neveda, jie veda visur, tik ne pas Jį. Mūsų dienomis kartojasi Mormono Knygos istorija, kurioje charizmatinės asmenybės siekia neteisiai viešpatauti kitiems, šlovina seksualinę laisvę ir skatina kaupti turtus – lyg tai būtų mūsų egzistencijos tikslas. Jų filosofijos „pateisina kelias nuodėmes“¹⁷ ar net daug nuodėmių, bet nė viena iš jų negali pasiūlyti išpirkimo. Tai įmanoma tik per Avinėlio kraują. Geriausia, ką gali pasiūlyti einantieji ne Kristaus keliu arba atgaila netikinti minia, tai niekuo nepagrįstas teiginys, kad nuodėmė neegzistuoja arba kad, jei ji egzistuoja, galiausiai nesukels jokių pasekmių. Nemanau, kad Paskutiniame teisme tokie argumentai bus labai svarūs.¹⁸

Beprasmiška imtis neįmanomo – pateisinti savo nuodėmes. Taip pat beprasmiška kliaunantis vien savo nuopelnais bandyti naikinti nuodėmės padarinius. Mūsų religija yra ne racionalizavimo ar perfekcionizmo religija, bet išpirkimo – išpirkimo per Jėzų Kristų – religija. Jei esame tarp atgailaujančiųjų, Jo Apmokėjimu mūsų nuodėmės yra prikaltos prie Jo kryžiaus ir „jo žaizdomis esame išgydyti“¹⁹.

Man jau seniai imponuoja, o taip pat ir pats patyriau, kaip iš meilės Dievo pranašai įspėja dėl nuodėmės. Jų motyvas – ne noras pasmerkti. Tikrasis jų noras atspindi Dievo meilę; iš tikrųjų tai ir yra Dievo meilė. Jie myli tuos, pas kuriuos yra siunčiami, kad ir kas šie būtų ir kad ir kokie jie būtų. Kaip ir Viešpats, Jo tarnai nenori, kad kas nors kentėtų dėl nuodėmės ir netinkamų pasirinkimų.²⁰

Alma buvo pasiųstas skelbti atgailos ir išpirkimo žinios neapykantos kupiniems žmonėms, kurie buvo pasirengę persekioti, kankinti ir net žudyti krikščionis tikinčiuosius, taip pat ir patį Almą. Tačiau jis juos mylėjo ir troško jų išgelbėjimo. „Ir dabar, mano broliai, aš trokštu iš savo širdies gilumos, taip, su dideliu susirūpinimu, netgi iki skausmo, kad jūs įsiklausytumėte į mano žodžius ir atmestumėte savo nuodėmes, […] kad galėtumėte būti iškelti paskutiniąją dieną ir įeiti į [Dievo] atilsį.“²¹

Prezidento Raselo M. Nelsono žodžiais tariant: „Būtent todėl, kad mums labai rūpi visi Dievo vaikai, mes ir skelbiame Jo tiesą.“²²

Tėvo ir Sūnaus meilė yra dosniai dovanojama, tačiau apima viltis ir lūkesčius. Vėl cituoju prezidentą Nelsoną: „Dievo įsakymus skatina tik Jo begalinė meilė mums ir Jo troškimas, kad taptume tuo, kuo galime tapti.“²³

Kadangi Jie myli jus, Jie nenori palikti jūsų „tokių, kokie esate“. Kadangi Jie myli jus, Jie nori, kad jus lydėtų džiaugsmas ir sėkmė. Kadangi Jie myli jus, Jie nori, kad atgailautumėte, nes tai yra kelias į laimę. Tačiau tai yra jūsų pasirinkimas – Jie gerbia jūsų valios laisvę. Turite pasirinkti Juos mylėti, Jiems tarnauti ir laikytis Jų įsakymų. Tada Jie galės jus gausiau palaiminti ir mylėti.

Labiausiai Jie viliasi, kad ir mes mylėsime. „Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė.“²⁴ Jonas rašė: „Mylimieji, jei Dievas mus taip pamilo, tai ir mes turime mylėti vieni kitus.“²⁵

Buvusi visuotinė Pradinukų organizacijos prezidentė Džojė D. Džouns prisiminė, kad, būdami jauna pora, jiedu su vyru buvo pakviesti lankyti daugelį metų bažnyčios nelankiusią šeimą ir jai tarnauti. Jau per pirmąjį apsilankymą tapo aišku, kad jiedu nėra pageidaujami. Po kitų nesėkmingų bandymų ir nuoširdžių maldų bei apmąstymų, brolis ir sesuo Džounsai šioje Doktrinos ir Sandorų eilutėje rado atsakymą, kodėl jie turi tarnauti: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa galia, protu ir stiprybe; ir tarnausi jam Jėzaus Kristaus vardu.“²⁶

„Supratome, kad nuoširdžiai stengėmės tarnauti šiai šeimai ir savo vyskupui, bet turėjome paklausti savęs, ar išties tarnaujame iš meilės Viešpačiui. […]

Pradėjome laukti apsilankymų pas tą brangią šeimą, nes mylėjome Viešpatį [žr. 1 Nefio 11:22]. Darėme tai Jam. Jis palengvino mūsų naštą. Po daugelį mėnesių trukusių susitikimų prie durų, šeima pradėjo mus įsileisti vidun. Galiausiai pradėjome reguliariai drauge melstis ir švelniai aptarinėti Evangeliją. Užsimezgė ilgalaikė draugystė. Garbinome ir mylėjome Jį mylėdami Jo vaikus.“²⁷

Pripažindami, kad Dievas mus myli tobulai, kiekvienas galėtume paklausti: „Kaip stipriai aš myliu Dievą? Ar Jis gali mano meile kliautis tiek, kiek aš pasikliauju Jo meile?“ Argi nebūtų verta siekti gyventi taip, kad Dievas galėtų mus mylėti ne tik nepaisydamas mūsų trūkumų, bet ir dėl to, kuo tampame? O, kad Jis galėtų apie jus ir mane pasakyti tai, ką, pavyzdžiui, pasakė apie Hairumą Smitą: „Aš, Viešpats, myliu jį už jo širdies dorumą.“²⁸ Nepamirškime šio malonaus Jono pamokymo: „Nes tai yra Dievo meilė – Jo įsakymus vykdyti. O Jo įsakymai nėra sunkūs.“²⁹

Išties, Jo įsakymai nėra sunkūs – priešingai. Jie žymi išgijimo, laimės, ramybės ir džiaugsmo kelią. Mūsų Tėvas ir Išpirkėjas mus yra palaiminę įsakymais, o vykdydami Jų įsakymus, mes vis labiau ir giliau jausime Jų tobulą meilę.³⁰

Štai sprendimas mūsų nepaliaujamų kivirčų laikams – Dievo meilė. Auksiniais Mormono Knygos istorijos laikais po Gelbėtojo tarnystės pranešama, kad „dėl Dievo meilės, kuri gyvavo žmonių širdyse, nebuvo jokių nesutarimų toje žemėje“³¹. Siekdami Sionės, prisiminkime šį pažadą iš Apreiškimo knygos: „Palaiminti, kurie vykdo Jo įsakymus, kad įgytų teisę į gyvenimo medį ir galėtų įžengti pro vartus į [šventąjį] miestą.“³²