Paklusnumas: „Kai Viešpats įsako, daryk tai.“

„Gyvenk visiškai paklusdamas Dievo įsakymams bei nuolankiai vaikščiok priešais Jį.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Nuo 1827 m. gruodžio iki 1830 m. rugpjūčio Džozefas ir Ema Smitai gyveno Harmonyje, Pensilvanijos valst., iš kur pranašas periodiškai keliaudavo į Niujorko valstiją tvarkyti Bažnyčios reikalų. 1830 m. rugsėjį Džozefas ir Ema persikėlė į Fajetą, Niujorko valst., kad prisijungtų prie šventųjų, gyvenančių Niujorko valstijos vakaruose. Gruodžio mėnesį pranašas gavo apreiškimą, reikalaujantį iš Niujorko valstijoje gyvenančių Bažnyčios narių didelio pasiaukojimo. Jie turėjo palikti savo namus, ūkius bei verslus ir susirinkti Kirtlande, Ohajo valst. (žr. DS 37). Ten jie turėjo prisijungti prie toje vietovėje gyvenančių atsivertusiųjų, statyti Bažnyčią ir, kaip Viešpats pažadėjo, būti „apdovanoti galia iš aukštybių“ (DS 38:32). Džozefas ir Ema Smitai vieni iš pirmųjų pakluso Viešpaties įsakymui ir 1831 m. sausio mėn. išvyko iš Niujorko valstijos. Nors Ema laukėsi dvynukų, jie vidur ypatingai nuožmios žiemos rogėmis nukeliavo virš 400 kilometrų į Kirtlandą.

Kirtlando gyventojas Niuelis K. Vitnis vienas iš pirmųjų pasveikino pranašą. Jo anūkas Orsonas F. Vitnis pasakojo: „Apie 1831 m. vasario pirmąją Kirtlando gatvėmis pravažiavo rogės su keturiais žmonėmis ir sustojo prie Gilberto ir Vitnio krautuvės… Vienas iš žmonių [rogėse], jaunas ir tvirtas asmuo, išlipo, užbėgo laiptais, įėjo į krautuvę ir priėjo prie stovinčio jaunesniojo verslo partnerio.

„Niuelai K. Vitni, juk tai tu!“ – sušuko jis, draugiškai ištiesdamas ranką, kaip senam ir geram pažįstamam.

„Jūs geresnėje padėtyje nei aš, – atsakė [parduotuvės šeimininkas], su džiaugsmo ir nuostabos išraiška veide mechaniškai spausdamas ištiestą ranką. – Aš negalėčiau pavadinti jūsų vardu, kaip jūs mane.“

„Esu Džozefas, pranašas, – tarė nepažįstamasis šypsodamasis. – Meldeisi prašydamas, kad atvykčiau; taigi, ko pageidauji iš manęs?“

Ponas Vitnis, apstulbintas, bet ir patenkintas, atsikvošėjęs nuvedė tuos žmones… per gatvę į savo kampinį namą ir pristatė juos savo žmonai [Elizabetai Anai]. Ji buvo nustebinta ir laiminga kaip ir jis. Apie tą įvykį Džozefas sakė: „Buvome maloniai priimti ir šiltai sutikti brolio N. K. Vitnio namuose. Aš ir mano žmona gyvenome brolio Vitnio šeimoje keletą savaičių ir patyrėme visokeriopą gerumą bei dėmesingumą, kokių tik galima tikėtis.“ [Žr. History of the Church, 1:145–146.]“¹

Orsonas F. Vitnis sakė: „Kokia galia šis nepaprastas žmogus, Džozefas Smitas, atpažino tą, kurio niekada prieš tai nematė kūne? Kodėl Niuelas K. Vitnis nepažino jo? Todėl, kad Džozefas Smitas buvo regėtojas, rinktinis regėtojas; jis tikrai matė Niuelą K. Vitnį, klūpantį ant kelių už šimtų kilometrų, besimeldžiantį dėl jo atvykimo į Kirtlandą. Stebėtina, bet tiesa!“²

Iki gegužės dar beveik 200 šventųjų iš Niujorko valstijos atvyko į Kirtlandą – kai kurie rogėmis ar vežimais, bet dauguma barža Erio kanalu ir tada garlaiviu ar burlaiviu per Erio ežerą. Šio persikėlimo į Kirtlandą metu, kaip ir daugelyje kitų sunkių savo gyvenimo aplinkybių, Džozefas Smitas vedė šventuosius vykdyti Dievo įsakymus, kokia sunki bebūtų užduotis.

Po ketverių metų, slegiamas daugybės rūpesčių, susijusių su vadovavimu augančiai Bažnyčiai Kirtlande, pranašas išsakė požiūrį, kuris apibūdino visą jo gyvenimą: „Dar niekada nebuvau toks užimtas, kaip šį lapkritį; bet kadangi mano gyvenimas – tai veikla ir nesibaigiančios pastangos, aš įsivedžiau tokią taisyklę: Kai Viešpats įsako, daryk tai.“³

Džozefo Smito mokymai

Kai siekiame pažinti Dievo valią ir darome viską, ką Jis mums įsako daryti, sulaukiame dangaus palaimų.

„Kad būtume išgelbėti, turime ne tik kažką daryti, bet daryti viską, ką Dievas įsakė. Žmonės gali skelbti ir daryti viską, išskyrus tai, ką Dievas jiems įsako daryti, ir galiausiai jie bus pasmerkti. Galime duoti dešimtinę iš mėtų, rūtų ir visokių žolelių ir vis dėlto nepaklusti Dievo įsakymams [žr. Luko 11:42]. Mano tikslas yra paklusti ir mokyti kitus paklusti Dievui būtent tame, ką Jis liepia mums daryti. Nesvarbu, ar tas principas populiarus, ar nepopuliarus, aš visada remsiu teisingą principą, net jei likčiau vienas tai daryti.“⁴

„Kaip Bažnyčiai ir liaudžiai, mums dera būti išmintingiems bei siekti pažinti Dievo valią ir tada būti pasiryžusiems ją vykdyti; nes „palaimintas tas, kuris klausosi Viešpaties žodžio ir jį vykdo“, – sako Raštai. „Visada budėkite ir melskitės, kad pajėgtumėte išvengti visų būsimųjų nelaimių ir atsilaikyti Žmogaus Sūnaus akivaizdoje.“ [Žr. Luko 11:28; 21:36.] Jei Henochas, Abraomas, Mozė ir Izraelio vaikai bei visi Dievo žmonės būdavo išgelbėjami dėl to, kad laikėsi Dievo įsakymų, taip ir mes, jei ir būsime išgelbėti, tai tik pagal tą patį principą. Kaip Dievas valdė Abraomą, Izaoką, Jokūbą, kaip šeimas, ir Izraelio vaikus, kaip tautą, taip ir mes, kaip Bažnyčia, turime būti Jo vadovaujami, jei norime klestėti, būti saugomi bei remiami. Galime pasitikėti tik Dievu; išminties turime semtis tik iš Jo; ir tik Jis turi būti mūsų gynėjas ir apsauga, tiek dvasiškai, tiek materialiai, antraip krisime.

Praeityje jau buvome baudžiami Dievo ranka už nepaklusnumą Jo įsakymams, nors niekada neperžengėme jokio žmonių įstatymo ir nepažeidėme jokio žmonių potvarkio; tačiau pro pirštus žiūrėjome į Jo įsakymus ir nutolome nuo Jo nuostatų. Todėl Viešpats skaudžiai mus baudė, ir mes jautėme Jo ranką ir bučiavome rykštę; tad ateityje būkime išmintingi ir visada prisiminkime, kad „klusnumas geriau už kruviną auką ir atsidavimas už avinų taukus“. [1 Samuelio 15:22.]“⁵

„Būdami mokomi, turime paklusti tam balsui, laikytis Dievo karalystės įstatymų, kad ant mūsų galėtų nusileisti dangaus palaiminimas. Visi turime veikti sutartinai, antraip nieko negalėsime padaryti, ir turime veikti pagal senovės kunigystę; todėl šventieji turi būti išrinkti žmonės, atskirti nuo visų pasaulio blogybių – rinktiniai, dori ir šventi. Viešpats iš Jėzaus Kristaus Bažnyčios ketina padaryti kunigišką karalystę, šventą liaudį, išrinktąją giminę [žr. Išėjimo 19:6; 1 Pt 2:9], kaip Henocho dienomis, turinčią visas dovanas, apie kurias Paulius aiškino Bažnyčiai laiškuose ir mokymuose savo meto bažnyčioms.“⁶

„Bet kuris žmogus gali tikėti, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus, ir būti laimingas tame tikėjime, tačiau nepaklusti Jo įsakymams ir galiausiai būti iškirstas dėl nepaklusnumo teisiems Viešpaties reikalavimams.“⁷

„Būkite dori ir tyri; būkite sąžiningi ir teisingi; laikykitės Dievo įsakymų; ir tada galėsite tobuliau suprasti skirtumą tarp to, kas teisinga ir kas neteisinga – tarp to, kas dieviška, ir to, kas žmogiška; ir jūsų kelias bus teisiųjų kelias, kuris švis vis labiau ir labiau, iki skaisčios dienos [žr. Patarlių 4:18].“⁸

Vilfordas Vudrufas, tarnaudamas Dvylikos Kvorumo nariu, pasakojo: „Prezidentas Džozefas… perskaitė palyginimą apie vynmedį ir jo šakas [žr. Jono 15:1–8], išaiškino jį ir tarė: „Jei laikomės Dievo įsakymų, turime duoti vaisių ir būti Dievo draugai, ir žinoti, ką atliko mūsų Viešpats.“⁹

Dievas duoda įstatymus, kurie paruoš mus celestialiniam atilsiui, jei paklusime jiems.

„Dievas neįsakys nieko, kas nepritaikyta pagerinti kiekvieno žmogaus būklę, kokiomis sąlygomis ir kokioje šalyje jis begyventų.“¹⁰

„Žmogui duotas dangaus įstatymas, ir, kaip toks, jis užtikrina visiems, kurie jam paklūsta, atpildą, pranokstantį bet kokį žemišką atlygį; tačiau jis nežada, kad tikintysis, kuriame laikmetyje jis begyventų, bus atleistas nuo suspaudimų ir vargų, kylančių iš įvairių šaltinių dėl nelabų žmonių veiklos žemėje. Vis dėlto, nepaisant viso to, tebėra pažadas, paremtas faktu, kad tai dangaus įstatymas, pranokstantis žmonių įstatymą, kaip amžinasis gyvenimas pranoksta laikinąjį ir kaip palaiminimai, kuriuos gali duoti Dievas, pranoksta tuos, kuriuos gali duoti žmogus. Todėl, žinoma, jei žmonių įstatymų reikia laikytis juos priėmus, juo labiau turime laikytis dangaus įstatymo! Ir kiek dangaus įstatymas tobulesnis už žmonių įstatymą, tiek didesnis turi būti ir atpildas paklusnumo atveju… Dievo įstatymas žada tokį gyvenimą, kuris yra amžinas, būtent paveldą paties Dievo dešinėje, apsaugotą nuo visų nelabojo galių…

Dievas yra paskyręs laiką, arba laikotarpį, kada Jis surinks visus savo pavaldinius, kurie pakluso Jo balsui ir laikėsi Jo įsakymų, į savo celestialinį atilsį. Šis atilsis yra toks tobulas ir šlovingas, kad žmogui reikia pasiruošti, kad galėtų pagal tos karalystės įstatymus įeiti į ją ir mėgautis jos palaimomis. Todėl Dievas davė tam tikrus įstatymus žmonijai, kurių laikymosi pakanka jiems pasiruošti paveldėti šį atilsį. Štai dėl ko, darome išvadą, Dievas davė mums savo įstatymus… Prie visų Viešpaties įstatymo įsakymų yra prijungti tvirti pažadai apie atlygį, visiems, kurie paklūsta, paremti faktu, kad jie tikrai yra pažadai Esybės, kuri negali meluoti, kuri pajėgi išpildyti kiekvieną savo žodžio dalelytę.“¹¹

1843 m. balandžio mėnesį Džozefas Smitas mokė to, kas vėliau buvo užrašyta Doktrinos ir Sandorų 130:20–21: „Yra įstatymas, neatšaukiamai paskelbtas danguje prieš šio pasaulio įkūrimą, kuriuo pagrįsti visi palaiminimai; ir kada gauname kokį nors palaiminimą iš Dievo – tai dėl paklusnumo tam įstatymui, kuriuo jis pagrįstas.“¹²

„Visi dangaus tarybos žmogui paskirti palaiminimai yra su paklusnumo atitinkamam įstatymui sąlyga.“¹³

Iki galo ištikimi gaus teisumo vainiką.

„Gyvenk visiškai paklusdamas Dievo įsakymams bei nuolankiai vaikščiok priešais Jį, ir Jis išaukštins tave Jam tinkamu metu.“¹⁴

„Kaip gi atidžiai žmonės turi stebėti savo poelgius paskutinėmis dienomis, kad neprarastų savo lūkesčių ir kad tie, kurie galvoja, kad tvirtai stovi, nepultų dėl to, kad nesilaikė Viešpaties įsakymų; bet jums, kurie vykdote Viešpaties valią ir laikotės Jo įsakymų, reikia džiūgauti neapsakomu džiaugsmu, nes tokie bus labai išaukštinti ir šlovingai iškelti virš visų šio pasaulio karalysčių.“¹⁵

„Mato pasakojimo apie Mesiją 22-ame skyriuje dangaus karalystė lyginama su karaliumi, kuris iškėlė vestuves savo sūnui [žr. Mato 22:2–14]. Nekyla abejonių, kad tas sūnus buvo Mesijas, nes palyginime kalbama apie dangaus karalystę; o kad tie šventieji, arba tie, kurie buvo rasti ištikimi Viešpačiui, yra žmonės, kurie bus pripažinti vertais paveldėti vietą vestuvių pokylyje, aišku iš Jono žodžių Apreiškimo knygoje, kur jis aprašo garsą, kurį girdėjo danguje tarsi „gausingos minios balsą“ ar „galingų griaustinių dundėjimą“, skelbiantį: „Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės ir teikime Jam garbę, nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasirengusi! Jai buvo duota apsirengti spindinčia tyra drobe, o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai.“ [Žr. Apreiškimo 19:6–8].

Kad tie, kurie iki galo laikosi Viešpaties įsakymų ir elgiasi pagal Jo nuostatus, yra vieninteliai žmonės, kuriems leista atsisėsti šioje šlovingoje puotoje, aišku iš šių paskutinio Pauliaus laiško Timotiejui, kurį jis parašė prieš pat savo mirtį ištraukų; jis rašo: „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą. Todėl manęs laukia teisumo vainikas, kuriuo mane tą Dieną apdovanos Viešpats, teisingasis Teisėjas, ir ne tik mane, bet ir visus, kurie su meile laukia jo pasirodant.“ [2 Timotiejui 4:7–8.] Nė vienas, kuris tiki šiuo aprašymu, nė minutei nesuabejos šiuo Pauliaus pareiškimu, išsakytu jam žinant, kad netrukus turės palikti šį pasaulį. Nors, pasak jo paties, kadaise jis persekiojo Dievo Bažnyčią ir niokojo ją, tačiau priėmęs tikėjimą, jis nepailsdamas darbavosi skleisdamas šlovingąją naujieną. Ir kaip ištikimas kareivis, kai atėjo laikas atiduoti savo gyvybę vardan reikalo, už kurį kovojo, jis ją atidavė, pasak jo, būdamas tikras, kad gaus teisumo vainiką.

Ištirkite šio apaštalo darbus nuo jo atsivertimo iki mirties ir rasite deramą darbštumo ir kantrumo pavyzdį, kaip reikia skelbti Kristaus Evangeliją. Išjuoktas, išplaktas ir apmėtytas akmenimis, vos ištrūkęs iš savo persekiotojų rankų, jis vėl taip pat uoliai skelbė Gelbėtojo doktriną. Kiekvienas gali įsitikinti, kad jis priėmė tikėjimą ne dėl garbės šiame gyvenime ir ne dėl pasaulio gėrybių. Kas tad skatino jį dėti visas tas pastangas? Pasak jo, jis tai darė, kad gautų teisumo vainiką iš Dievo rankų. Manau, niekas neabejoja Pauliaus ištikimybe iki galo. Niekas nepasakys, kad jis neišlaikė tikėjimo, kad jis neiškovojo geros kovos, kad jis nepamokslavo ir neįtikinėjo iki galo. Ir ką gi jis turi gauti? Teisumo vainiką…

Tik pagalvokite, broliai, ir pasvarstykite, ar laikytumėte save vertais būti priimtiems į vestuvių pokylį su Pauliumi ir tokiais kaip jis, jei būtumėte neištikimi? Ar galėtumėte tikėtis tai gauti, neiškovoję geros kovos ir neišlaikę tikėjimo? Ar gavote pažadą gauti teisumo vainiką iš Viešpaties rankų kartu su Pirmagimio Bažnyčia? Iš čia matome, kad Paulius sudėjo savo viltis į Kristų, nes buvo išlaikęs tikėjimą ir su meile laukė Jo pasirodymo, ir iš Jo gavo pažadą, kad gaus teisumo vainiką…

Senovės šventieji, nors žmonių persekiojami ir varginami, gavo iš Dievo tokius svarius ir šlovingus pažadus, kad mus dažnai apima dėkingumas jau vien dėl to, kad mums leista matyti jų pavyzdį, suprantant, kad Dievas nėra šališkas ir Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena [žr. Apaštalų darbų 10:34–35]…

Galime padaryti išvadą, kad ateis diena, kai visi bus teisiami už savo darbus ir pagal juos gaus atlygį; kad tie, kurie išlaikys tikėjimą, bus vainikuoti teisumo vainikais, bus aprengti baltais drabužiais ir priimti į vestuvių pokylį, bus išvaduoti nuo bet kokių negandų ir valdys su Kristumi žemėje, kur, pasak senovės pažado, jie gers naujojo vynmedžio vaisiaus su Juo šlovės karalystėje; bent jau skaitome, kad tokie pažadai buvo duoti senovės šventiesiems. Ir nors neturime teisės į tuos senovės šventiesiems duotus pažadus, nes jie nėra mūsų vien dėl to, kad yra duoti senovės šventiesiems, tačiau, jei esame Aukščiausiojo vaikai ir pašaukti tuo pačiu pašaukimu, kaip ir jie, ir priėmėme tą pačią sandorą, kaip ir jie, ir ištikimai liudijame mūsų Viešpatį, kaip ir jie, galime artintis prie Tėvo Kristaus vardu, kaip ir jie, ir gauti tokius pačius pažadus.

Jei kada ir gausime šiuos pažadus, tai įvyks ne dėl to, kad Petras, Jonas ir kiti apaštalai… elgėsi su Dievo baime ir turėjo galią bei tikėjimą nugalėti ir gauti juos; tai įvyks dėl to, kad mes patys turime tikėjimą ir artinamės prie Dievo Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus vardu taip, kaip jie tai darė; ir kai gausime tuos pažadus, tai bus pažadai asmeniškai mums, antraip iš jų mums jokios naudos. Jie bus suteikti mums mūsų naudai, kaip mūsų nuosavybė (per Dievo dovaną), pelnyti per mūsų pačių stropumą laikantis Jo įsakymų ir teisiai vaikštant priešais Jį.“¹⁶

Jei, mūsų manymu, reikėtų, arba jeigu tai tam tikra prasme pasitarnautų įkvėpti jus stropiau dirbti Viešpaties vynuogyne, norėtume jums, broliai, priminti apie nuovargį, išbandymus, nepriteklius ir persekiojimus, kuriuos iškentė senovės šventieji vien dėl to, kad įtikintų žmones, jog yra prakilnu ir derama tikėti Kristų. Bet turime pagrindo manyti, kad visiems jums žinomas jų atkaklumas (jei pakankamai studijuojate šventuosius Raštus); kaip ir tai, kad jie buvo pasiryžę paaukoti dabarties garbę ir šio pasaulio malonumus, idant gautų užtikrinimą dėl gyvenimo vainiko iš Viešpaties rankos; ir tobulas jų triūso pavyzdys, parodantis mums jų uolumą vardan reikalo, už kurį jie kovojo, – jūs kasdien stengiatės sekti tuo pavyzdžiu. Tikimės, kad ne vien šventųjų pavyzdžiai, bet ir mūsų Viešpaties įsakymai nuolat yra jūsų širdyse, mokydami jus ne tik Jo valios skelbiant Jo Evangeliją, bet Jo romumo ir tobulo elgesio priešais visus, net nuožmaus persekiojimo ir smurto laikotarpiais, kuriuos Jam užkraudavo pikta ir neištikima giminė.

Atminkite, broliai, kad Jis pašaukė jus šventumui; ir argi reikia mums sakyti, kad turime būti skaistūs kaip Jis? Kaip tad išmintingai, šventai, skaisčiai ir tobulai turite elgtis Jo akivaizdoje; ir taip pat atminkite, kad Jis nuolat stebi jus. Žvelgdami į tai deramoje šviesoje, jūs negalite nesuvokti, kad jei tiksliai nevykdysite visų dieviškų Jo reikalavimų, jums pristigs teisumo, o tokiu atveju turėsite pripažinti, kad jūsų dalia – būti su nenaudingais tarnais. Todėl maldaujame jus, broliai, tobuliau vykdyti viską, kas jums pavesta, kad neprarastumėte savo atlygio.“¹⁷

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v-xi p.

Perskaitykite paskutiniąją 155 puslapio pastraipą, dėmesį sutelkdami į taisyklę, kurią Džozefas Smitas pritaikė savo gyvenime. Galvokite apie ypatingus įsakymus, kuriuos paskutiniu metu gavote per gyvojo pranašo žodžius ar Šventosios Dvasios nurodymus. Kaip buvote palaiminti, kai be dvejonių paklusote šiems įsakymams?
Peržvelkite pirmąją 156 puslapio pastraipą. Kodėl kartais turime net „likti vieni“, kad paremtume teisingą principą? Kuria prasme nesame vieni tokiais atvejais? (Kai kurių pavyzdžių rasite 156–158 puslapiuose.) Kaip galime padėti vaikams ir jaunimui likti ištikimiems Evangelijos principams, net kai tai nepopuliaru?
Išstudijuokite skyrelį, kuris prasideda 158 puslapyje. Dėl kokių priežasčių Dievas duoda mums įsakymus? Kodėl turėtume paklusti Jo įsakymams?
Peržvelkite Džozefo Smito mokymus apie Mato 22:2–14 ir 2 Timotiejui 4:7–8 (159–162 puslapiai). Pagalvokite, kaip jaustumėtės būdami priimti į vestuvių pokylį. Kokie žmonės turime būti, kad būtume to verti? Ką, jūsų manymu, reiškia iškovoti gerą kovą ir išlaikyti tikėjimą? Pagalvokite apie ką nors, kas iškovojo gerą kovą ir išlaikė tikėjimą. Ko galite pasimokyti iš to žmogaus?
Pranašas Džozefas ragino mus prisiminti, kad Viešpats pašaukė mus šventumui (162 p.). Ką jums reiškia būti pašauktiems šventumui? Kaip prisiminimas apie šį „pašaukimą“ galėtų pakeisti mūsų ir mūsų šeimos narių bei draugų gyvenimus?

Giminingos Raštų ištraukos: EIšėjimo 20:1–17; Jono 7:17; 1 Nefio 3:7; DS 58:26–29; Abraomo 3:25