Atgaila

„Tad jau šią dieną pradėkime iš naujo ir dabar pat iš visos širdies pasakykime, kad paliksime savo nuodėmes ir gyvensime teisiai.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1828 m. birželio 14 d. Martinas Harisas išvyko iš Harmonio, Pensilvanijos valst., pasiėmęs pirmuosius 116 rankraščio puslapių, išverstų iš auksinių plokštelių, kad parodytų juos kai kuriems savo šeimos nariams Palmyroje, Niujorko valst. Kitą dieną gimė Džozefo ir Emos pirmagimis sūnelis, kurį jie pavadino Alvinu. Kūdikis tą pačią dieną mirė, ir Emos sveikata taip pablogėjo, kad ji buvo prie mirties. Vėliau pranašo motina rašė: „Kurį laiką [Ema] balansavo ant mirties ribos, ir jos likimas buvo toks neaiškus, kad dvi savaites jos vyras nė valandos ramiai nenumigo. Tam laikotarpiui baigiantis jo nerimas dėl rankraščio taip išaugo, kad jis nusprendė, kadangi jo žmona dabar jautėsi kiek geriau, vos tik jai sustiprėjus vykti į Niujorko valstiją ir pasirūpinti rankraščiu.“¹

Liepos mėnesį, Emai pasiūlius, pranašas paliko ją jos motinos globai ir pašto karieta iškeliavo į savo tėvų namus Mančesterio apylinkėje, Niujorko valstijoje. Pranašas nukeliavo 200 kilometrų atstumą ir sugaišo tam dvi ar tris dienas. Sielvartaudamas dėl savo pirmagimio sūnelio netekties, nerimaudamas dėl žmonos ir rimtai susirūpinęs dėl rankraščio, Džozefas nei valgė, nei miegojo visą kelionę. Jo bendrakeleivis, vienintelis jo pakeleivis pašto karietoje, pastebėjo pranašo silpnumą ir primygtinai prašydamas gavo pranašo leidimą palydėti jį 32 kilometrų kelionėje pėsčiomis nuo pašto stoties iki Smitų namų. Pasak pranašo motinos, paskutinius šešis kilometrus „tas nepažįstamas žmogus turėjo vesti Džozefą už rankos, nes jo fizinės jėgos buvo per daug išsekintos, tad nebegalėjo jo palaikyti, ir jis būtų užmigęs stačias“². Vos pasiekęs savo tėvų namus, pranašas pasiuntė pakviesti Martino Hariso.

Martinas atvyko į Smitų namus ankstyvą popietę, sugniuždytas ir nelaimingas. Jis pasakė neturįs rankraščio ir nežinąs, kur jis yra. Išgirdęs tai, Džozefas sušuko: „O! Mano Dieve, mano Dieve…Viskas pražuvo, pražuvo. Ką man daryti? Aš nusidėjau. Tai aš sukėliau Viešpaties rūstybę, prašydamas Jį to, ko neturėjau teisės prašyti… Kaip dabar pasirodysiu Viešpaties akivaizdoje? Ar bėra toks papeikimas, kokio nenusipelniau iš Aukščiausiojo Dievo angelo?“

Likusią dienos dalį pranašas praleido vaikščiodamas pirmyn atgal savo tėvų namuose didžiai prislėgtas, „verkdamas ir sielvartaudamas“. Kitą dieną jis išvyko atgal į Harmonį, kur, pasak jo: „Ėmiau nuolankiai maldauti Viešpatį, jei galima, pasigailėti ir atleisti dėl visko, ką padariau priešingai Jo valiai.“³

Viešpats griežtai drausmino pranašą už tai, kad žmogaus bijojo labiau nei Dievo, bet užtikrino, kad jam gali būti atleista. Jis sakė: „Štai, tu esi Džozefas ir buvai išrinktas atlikti Viešpaties darbą, bet dėl prasižengimo, jei nebudėsi, tu pulsi. Bet atmink, Dievas yra gailestingas; todėl atgailauk dėl to, ką padarei priešingai tau duotam mano įsakymui, ir tu vis dar esi išrinktas, ir vėl pašauktas į darbą.“ (DS 3:9–10.)

Kuriam laikui Viešpats paėmė iš Džozefo Urimus ir Tumimus bei plokšteles. Bet šie daiktai netrukus buvo jam grąžinti. Pranašas prisiminė, kad „angelas džiaugėsi grąžindamas man Urimus ir Tumimus ir sakė, kad Dievas patenkintas mano ištikimybe ir nuolankumu ir myli mane už mano atgailavimą ir stropumą maldai, dėl ko taip gerai iki šiol vykdžiau savo pareigas… kad galiu vėl pradėti vertimo darbą“⁴. Šį kartą imantis didelio jo laukiančio darbo, Džozefą stiprino malonūs gauto Viešpaties atleidimo sukelti jausmai ir dar tvirtesnis ryžtas vykdyti Jo valią.

Džozefo Smito mokymai

Atgailaudami dėl savo nuodėmių, mes artinamės prie Dievo ir tampame panašesni į Jį.

Vilfordas Vudrufas, tarnaudamas Dvylikos kvorumo nariu, rašė: „Regėtojas Džozefas pakilo su Dievo galia, barė ir peikė nelabumą žmonių akivaizdoje Viešpaties vardu. Jis norėjo pasakyti keletą žodžių, tinkančių visiems susirinkusiems, ir tada tarė:

„Kalbėsiu pagal kunigystės įgaliojimą Viešpaties Dievo vardu… Nors šie susirinkusieji skelbiasi esą šventieji, tačiau aš stoviu tarp visokios rūšies ir tipo žmonių. Jei norite patekti ten, kur yra Dievas, privalote tapti tokie, kaip Dievas, tai yra įgyti Dievo esmę. Nes jei nesiartiname prie Dievo iš esmės, mes tolstame nuo Jo ir artinamės prie velnio. Taip, aš stoviu tarp visokių žmonių.

Išsitirkite širdis ir pažiūrėkite, ar esate kaip Dievas. Aš išsityriau savąją ir jaučiu, kad man reikia atgailauti dėl visų savo nuodėmių.

Tarp mūsų yra vagių, svetimautojų, melagių, veidmainių. Jei Dievas prabiltų iš dangaus, Jis įsakytų jums nevogti, nesvetimauti, negeisti, neapgaudinėti, o būti ištikimiems mažuose dalykuose… Argi Dievas nėra geras? Tad ir jūs būkite geri. Jei Jis ištikimas, tai ir jūs būkite ištikimi. Savo tikėjimu ugdykite dorybę, dorybe – pažinimą ir siekite visko, kas gera. Bažnyčia turi būti apvalyta, ir aš pasisakau prieš visokią nedorybę.“⁵

„Jūs turite būti be kaltės, antraip negalite ateiti Dievo akivaizdon: jei norime ateiti Dievo akivaizdon, privalome būti tyri, kaip Jis yra tyras. Velnias yra galingas apgavikas; jis taip iškreipia dalykus, kad žmonės stebėsis tais, kurie vykdo Dievo valią… Šventieji privalo būti išvalyti nuo nedorybės; tada uždanga perplyš ir liesis dangaus palaimos – jos liesis kaip Misisipės upė.“⁶

„Te nė vienas nedemonstruoja savo teisumo, kad kiti galėtų tai jam priskirti; verčiau tegul jis išpažįsta savo nuodėmes, ir tada jam bus atleista, ir jis duos dar daugiau vaisių.“⁷

„Visos širdys turi atgailauti ir būti tyros, ir Dievas bus palankus joms ir palaimins jas taip, kaip jos negalėtų būti palaimintos jokiu kitu būdu.“⁸

Dievas nori, kad paliktume savo nuodėmes ir pašalintume pikta iš savo tarpo.

„Išgirskite tai, visi jūs žemės pakraščiai – visi kunigai, visi nusidėjėliai ir visi žmonės. Atgailaukite! Atgailaukite! Pakluskite Evangelijai. Atsigręžkite į Dievą.“⁹

„Tad jau šią dieną pradėkime naujai, ir dabar pat iš visos širdies pasakykime, kad paliksime savo nuodėmes ir gyvensime teisiai.“ ¹⁰

„Netikintysis griebsis kiekvieno pagalbos šiaudo, kol jam į akis nepažvelgs mirtis, – tada jo netikėjimas išgaruos, nes jį su didžia galia apgaubs amžinojo pasaulio realumas; ir kada jis neteks bet kokios žemiškos pagalbos ir paramos, tada jis pajus amžinąsias tiesas apie sielos nemirtingumą. Turėtume priimti įspėjimą ir neatidėlioti atgailos iki mirties patalo. Kaip matome mirties paimtą kūdikį, taip ji gali staiga pašaukti amžinybėn jauną ar vidutinio amžiaus žmogų, lygiai kaip ir kūdikį. Taigi, tebūna tai įspėjimas visiems neatidėlioti atgailos, arba nelaukti iki mirties patalo. Nes Dievas nori, kad žmogus atgailautų ir tarnautų Jam, kol yra sveikas ir aštraus bei pajėgaus proto, idant gautų Jo palaiminimą, o nelauktų, kol bus pašauktas mirti.“¹¹

„[1835 m. kovo 1 d.] Bažnyčioje buvo dalinamas sakramentas. Prieš dalinimą aš kalbėjau apie deramą šių apeigų tvarką Bažnyčioje, paraginau tai daryti Viešpačiui priimtinu būdu ir paklausiau: kaip ilgai jūsų manymu, žmogus galės nevertai priiminėti šias apeigas, ir Viešpats neatims savo Dvasios nuo jo? Kiek ilgai jis taip juokaus su šventais dalykais ir Viešpats neperduos jo Šėtono smūgiams iki išpirkimo dienos!.. Todėl mūsų širdys turi būti nuolankios, ir turime atgailauti dėl savo nuodėmių ir pašalinti pikta iš savo tarpo.“¹²

„Atgaila yra dalykas, su kuriuo negalima juokauti diena iš dienos. Kasdien nusidėti ir kasdien atgailauti nėra tai, kas patinka Dievui.“¹³

Pranašas Džozefas Smitas taip rašė savo broliui Viljamui Smitui po to, kai Viljamas supyko ant jo ir ėmė jį niekinti: „[Kalbėjau tau] norėdamas tave įspėti, paraginti, patarti ir išgelbėti, kad nepatektum į sunkią ir liūdną padėtį, į kurią, kaip mačiau, eini, pasiduodamas tai nelabai dvasiai, kurią vadini savo karštu būdu, kurį tu turi pažaboti, palaužti ir paminti; jeigu to nepadarysi, mano manymu, niekaip negali būti išgelbėtas Dievo karalystėje. Dievas reikalauja, kad Jo kūrinių valia būtų pasidavusi Jo valiai.“¹⁴

mūsų Dangiškasis Tėvas nori atleisti tiems, kurie atgailauja ir sugrįžta pas Jį visa širdimi.

1835 m. Džozefas Smitas gavo laišką iš Harvio Vitloko, kuris buvo atsimetąs nuo Bažnyčios ir norėjo grįžti į pilnateisę bendrystę: „Gavau tavo 1835 m. rugsėjo 28 d. laišką ir perskaičiau jį du kartus. Jis sukėlė man jausmus, kuriuos lengviau įsivaizduoti negu išreikšti. Apsiribosiu pasakydamas tik tiek, kad neatlaikė mano širdies vandenų vartai – negalėjau sulaikyti ašarų. Dėkoju Dievui, kad tau į širdį atėjo noras pabandyti sugrįžti pas Viešpatį ir pas šiuos žmones, jei bus taip, kad Jis tavęs pasigailės. Aš pasiteiravau Viešpatį dėl tavęs; man atėjo šie žodžiai:

„Apreiškimas Harviui Vitlokui.

„Iš tiesų taip sako tau Viešpats: Tegul tas, kuris buvo mano tarnas Harvis, sugrįžta pas mane ir mano Bažnyčios prieglobstin ir atsižada visų nuodėmių, kuriomis jis nusidėjo prieš mane, ir nuo šiol siekia gyventi dorai ir teisiai, ir lieka vadovaujamas tų, kuriems paskyriau būti savo Bažnyčios stulpais ir galvomis. Ir štai, sako Viešpats, jūsų Dievas, jo nuodėmės bus ištrintos iš po dangaus ir bus pamirštos tarp žmonių, ir nebepakils į mano ausis, nei nebus užrašytos kaip priminimas apie jį, bet aš pakelsiu jį, tarsi iš gilaus purvo, ir jis bus išaukštintas aukštumose ir bus laikomas vertas stovėti tarp kunigaikščių, ir dar bus padarytas nugludinta strėle mano strėlinėje nelabumo tvirtovėms nugriauti tarp tų, kurie aukština save, kad galėtų susitarti prieš mane ir prieš mano pateptuosius paskutinėmis dienomis. Todėl tegul jis skubiai pasiruošia ir atvyksta pas tave, būtent į Kirtlandą. Ir kiek jis nuo šiol klausys tavo patarimo, tiek jis bus sugrąžintas į savo ankstesnę būseną ir visiškai išgelbėtas, – kaip gyvas Viešpats, jūsų Dievas, amen.“

Taigi matai, brangus mano broli, mūsų dangiškojo Tėvo norą atleisti nuodėmes ir sugrąžinti palankumą visiems tiems, kurie nori nusižeminti prieš Jį ir išpažinti savo nuodėmes bei palikti jas, ir sugrįžti pas Jį visa širdimi, be jokios veidmainystės, kad tarnautų Jam iki galo [žr. 2 Nefio 31:13].

Nesistebėk, kad Viešpats malonėjo kalbėti iš dangaus ir duoti nurodymus, per kuriuos galėtum sužinoti savo pareigas. Jis girdėjo tavo maldas ir matė tavo nuolankumą ir laiko ištiesęs savo tėviškos meilės ranką tau sugrįžti; dėl tavęs džiūgauja angelai, o šventieji pasiruošę vėl priimti tave bendrystėn.“¹⁵

„Dvasia niekada nėra per sena priartėti prie Dievo. Atleidimo gailestingumui pasiekiami visi, kurie nepadarė neatleistinos nuodėmės.“¹⁶

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Skaitydami pasakojimą apie Pranašo reakciją į 116 puslapių praradimą (69–71 p.), galvokite, ką sužinojote apie Džozefą Smitą? Ko apie atgailą pasimokėte iš jo pavyzdžio?
Peržvelkite poskyrį, prasidedantį 71 p. Apmąstydami šio skyriaus mokymus, skirkite laiko savo širdžiai ištirti, kaip patarė pranašas. Pagalvokite, ką jums reikia padaryti ir ką jums reikia liautis daryti, kad taptumėte labiau panašūs į Dievą.
Apmąstykite Džozefo Smito įspėjimus dėl atgailos atidėliojimo. (72–73 p.) Kokios yra galimos atgailos atidėliojimo pasekmės?
Išstudijuokite pranašo Džozefo patarimą apie atsigręžimą į Dievą ir nusižeminimą prieš Jį. (72–74 p.) Kodėl atgaila be nuolankumo būtų nepakankama? Ką, jūsų manymu, reiškia sugrįžti pas Dievą visa širdimi? (žr. 73–74 p.)
Perskaitykite apreiškimą, kurį Džozefas Smitas gavo dėl Harvio Vitloko, atkreipdami dėmesį į Viešpaties pažadus, jei brolis Vitlokas nuoširdžiai atgailaus. (74 p.) Kokios mintys ar jausmai jums kyla, mąstant apie „mūsų dangiškojo Tėvo norą atleisti nuodėmes ir sugrąžinti palankumą“?

Giminingos Raštų ištraukos: 2 Korintiečiams 7:9–10; Mozijo 4:10–12; Almos 34:31–38; DS 1:31–33; 58:42–43