Skyrius 43: „Jis buvo Dievo pranašas‘: Džozefo Smito amžininkai liudija apie jo pranašišką misiją

Skyrius 43

„Jis buvo Dievo pranašas“: Džozefo Smito amžininkai liudija apie jo pranašišką misiją

„Man norisi šaukti „aleliuja“ kaskart, kai tik pagalvoju, kad pažinojau Džozefą Smitą, pranašą.“ (Brigamas Jangas)

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Navū mieste šventieji dažnai susirinkdavo klausytis jiems skirtų pranašo Džozefo Smito žodžių. Kadangi Navū nebuvo tokio didelio pastato, kuriame galėtų tilpti visi šventieji, pranašas dažnai kalbėdavo lauke. Dažnai jis kalbėdavo giraitėje, esančioje į vakarus nuo šventyklos, kur galėjo susirinkti tūkstančiai. Bažnyčios vadovams ir kalbėtojams buvo pagaminta išardoma pakyla. Susirinkusieji sėdėdavo ant žolės, rastų ar plytų. Pranašas taip pat kalbėjo ir kitose Navū vietose, įskaitant nebaigtą šventyklą ir privačius namus. 1843 m. pradžioje į Navū atvykęs žmogus užrašė, kad matydavo susirinkimus, surengtus „ant šiurkščių šventyklos rūsio grindų ir dažnai pamokslaujantį pranašą“¹

Kalbėdamas lauke, pranašas dažnai pirmiausia paprašydavo šventuosius pasimelsti, kad būtų nuramdytas vėjas ar lietus, kol jis baigs kalbėti. 1843 m. balandžio 8 d. surengtoje konferencijoje pranašas pradėjo kalbą, sakydamas: „Noriu susirinkusiųjų paprašyti trijų dalykų: pirma, kad visi, kurie turi tikėjimą, panaudotų jį melsdami Viešpatį nuramdyti vėją; nes dabar jis pučia taip stipriai, kad aš negalėsiu ilgai kalbėti rimtai nepakenkdamas savo sveikatai; antra, melskitės, kad Viešpats sustiprintų mano plaučius, idant galėčiau kalbėti taip, kad visi mane girdėtumėte; ir trečia, melskitės, kad su manimi būtų Šventoji Dvasia, idant galėčiau kalbėti tai, kas yra tiesa.“²

Pranašo kalbos buvo labai svarbios Bažnyčios nariams, ir jo klausytis kartais susirinkdavo keli tūkstančiai žmonių. „Nė vienas jo klausytojas niekada nepavargdavo nuo jo pamokslo, – pasakojo Parlis P. Pratas. – Esu matęs, kaip žmonės atidžiai ir susidomėję klausėsi jo daugelį valandų iš eilės šaltyje ar saulėkaitoje, lietuje ar vėjyje, čia juokdamiesi, čia verkdami.“³ Alva Dž. Aleksanderis, kuris Navū laikotarpiu dar buvo berniukas, sakė, kad „klausytis jo kalbų man buvo įdomiau už bet kokius pasilinksminimus ar žaidimus“⁴

Amasa Poteris prisiminė dalyvavęs, kai pranašas Džozefas Smitas Navū mieste sakė galingą pamokslą didelei grupei šventųjų:

„Maždaug trisdešimt minučių po to, kai [Pranašas] pradėjo savo kalbą, pakilo smarkus vėjas ir audra. Pakilo tiek dulkių, kad negalėjome matyti vienas kito, ir kai kurie žmonės ėmė skirstytis. Tada Džozefas kreipėsi į juos prašydamas, kad jie pasiliktų ir melstųsi Aukščiausiajam Dievui, kad liautųsi vėjas ir lietus, ir tai įvyks. Vos po kelių minučių vėjas ir lietus liovėsi, ir oras tapo ramus, tarsi vasaros rytą. Audra persiskyrė ir šniokštė miesto šiaurėje ir pietuose, iš tolo galėjome matyti nuo vėjo linguojančius medžius bei krūmus. Tuo tarpu ten, kur buvome mes, visą valandą buvo ramu, ir per tą laiką pranašas pasakė vieną nuostabiausių iš visų savo pasakytų pamokslų svarbia mirusiųjų tema.“⁵

Šventieji, kurie girdėjo pranašo Džozefo Smito kalbas, galingai ir gyvai liudijo apie jo pranašišką misiją. Daugelis jų užrašė savo prisiminimus apie girdėtus jo pamokslus bei su juo išgyventus patyrimus, nes norėjo, kad ateinančios kartos žinotų, kaip ir jie, kad Džozefas Smitas tikrai buvo Dievo pranašas.

Liudijimai apie Džozefą Smitą

Kaip ir pirmieji šventieji, mes galime žinoti, kad Džozefas Smitas yra pranašas, per kurį Viešpats sugrąžino Evangelijos pilnatvę.

Brigamas Jangas, antrasis Bažnyčios prezidentas: „Man norisi šaukti „aleliuja“, kai tik pagalvoju, kad pažinojau Džozefą Smitą, pranašą, kurį Viešpats pakėlė ir įšventino ir kuriam davė raktus bei galią statyti ir palaikyti Dievo karalystę žemėje. Šie raktai perduoti šiai liaudžiai, ir mes turime galią tęsti Džozefo pradėtą darbą.“⁶

Eliza R. Snou, visuotinė Paramos bendrijos prezidentė nuo 1866 iki 1887 m.: „Tiesos ir teisumo klausimais – visame, kas būtų naudinga jo artimui, jo dorumas buvo tvirtas, kaip dangaus stulpai. Jis žinojo, kad šitan darban jį pašaukė Dievas, ir visoms jungtinėms žemės ir pragaro jėgoms nepavyko jo sulaikyti ar nukreipti nuo šio tikslo. Dievo ir savo brolijos padedamas jis davė pradžią šiam didžiausiam darbui, kokio tik kada ėmėsi žmogus, – darbo, apimančio ne tik visus dabar gyvenančius, ne tik visas būsimas kartas, bet ir mirusiuosius.

Jis drąsiai ir narsiai priešinosi klaidingoms pasaulio tradicijoms, prietarams, religijoms, fanatizmui ir neišmanymui – įrodė esąs ištikimas kiekvienam dangaus apreikštam principui – ištikimas savo brolijai ir ištikimas Dievui, ir užantspaudavo savo liudijimą savo krauju.“⁷

Betšeba V Smit, visuotinė Paramos bendrijos prezidentė nuo 1901 iki 1910 m.: „Žinau, kad jis yra tas, kuo skelbėsi esąs, – tikras Dievo pranašas. Ir Viešpats per jį sugrąžino nesibaigiančią Evangeliją ir visas apeigas bei apdovanojimus, kurie ves mus į celestialinę karalystę.“⁸

Vilfordas Vudrufas, ketvirtasis Bažnyčios prezidentas: „Mane nepaprastai džiugino tai, ką mačiau brolyje Džozefe, nes tiek jo viešuose, tiek asmeniniuose poelgiuose su juo buvo Visagalio Dvasia, ir jame reiškėsi tokia sielos didybė, kokios nemačiau jokiame kitame žmoguje.“⁹

Danielius D. Makarturas, vienas iš pirmųjų Bažnyčios narių, kuris vėliau vadovavo vienai iš pirmųjų rankinių vežimėlių grupių, keliavusių į Solt Leik Sitį: „Liudiju, kad jis buvo tikras gyvojo Dievo pranašas; ir kuo daugiau girdėjau jo žodžių ir mačiau jo darbų, tuo labiau įsitikinau, kad jis iš tiesų matė Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų, ir taip pat šventus Dievo angelus… Visada suvokiau, kad jei ką ir žinau šioje žemėje, tai tikrai žinau, kad jis yra pranašas.“¹⁰

Aleksandras Makrėjus, vienas iš tų, kurie su Džozefu Smitu buvo įkalinti Liberčio kalėjime: „Mes buvome taip įsitikinę, kad [Džozefas Smitas] yra Dievo pranašas, jog jam pasakius „Taip sako Viešpats“, mes buvome tikri, kad bus taip, kaip jis pasakė; ir kuo labiau tai bandėme, tuo labiau įsitikinome, nes nė karto jo žodis neapvylė.“¹¹

Laimanas O. Litlfildas, Sionės stovyklos dalyvis, sakė: „Visas savo sielos jėgas jis skyrė šlovingam pastarųjų dienų darbui, į kurį jį pašaukė jo Dieviškasis Mokytojas.“¹²

Merė Elisė Kenon Lambert, atsivertusioji iš Anglijos, emigravusi į Navū 1843 metais: „Pirmą kartą pamačiau Džozefą 1843 m. pavasarį. Kai laivas, kuriuo atplaukėme Misisipės upe, atvyko į Navū prieplauką, atvykusių šventųjų pasitikti atėjo keletas vadovaujančių brolių. Tarp tų brolių buvo pranašas Džozefas Smitas. Atpažinau jį vos pamačiusi ir tą pat akimirką gavau liudijimą, kad jis – Dievo pranašas… Niekas man jo nenurodė. Atpažinau jį tarp visų kitų žmonių ir, nors buvau dar vaikas (man tebuvo 14 metų), žinojau, kad mačiau Dievo pranašą.“¹³

Angus M. Kenonas, Bažnyčios narys, jaunystėje gyvenęs Navū, o vėliau tapęs Solt Leik Sičio kuolo prezidentu: „Ypač gerai įsiminiau brolį Džozefą tada, kai kartą 1844 metų pavasarį jis kalbėjo susirinkusiems šventiesiems. Susirinkimas vyko po dideliais ąžuolais slėnyje į pietus nuo šventyklos, prie Parlio gatvės. Jis pamokslavo apie tai, jog Dievas, įsteigdamas savo Bažnyčią, nustatė, kad tik vienas žmogus bus Dievo įgaliotas gauti apreiškimus, privalomus Bažnyčiai… Būtent tada išgirdau pranašą sakant, kad jis gavo Melchizedeko kunigystę per Petro, Jokūbo ir Jono tarnavimą.

Įspūdis, kurį mano jaunam protui paliko įkvėpti Džozefo Smito žodžiai, lydėjo mane visą likusį gyvenimą; ir kai mano protą imdavo supti debesys, prieš mane gyvai iškildavo jo liudijimas, įtikindamas mane, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia įsteigta bei valdoma akivaizdžia Dievo galia ir įgaliojimu.“¹⁴

Hairumas Smitas, pranašo brolis ir Bažnyčios patriarchas: „Pranašų buvo ir anksčiau, bet Džozefas turi visų pranašų dvasią ir galią.“¹⁵

Džozefas Smitas buvo pavyzdys, kuriuo galime sekti, ugdydami Kristaus savybes.

Parlis P. Pratas, Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys nuo 1835 iki 1857 m.: „Prezidentas Džozefas Smitas buvo aukštas ir gerai sudėtas, stiprus ir energingas; baltaodis, šviesiaplaukis, mėlynakis, labai maža barzdele, pasižymintis tik jam būdinga veido išraiška. Jo veidas visada buvo švelnus, malonus, spinduliuojantis protingumą ir geranoriškumą, lydimas dėmesingo žvilgsnio ir natūralios šypsenos, arba linksmumo, be jokio susikaustymo ar dirbtino rimtumo; jo žvilgsnis buvo toks ramus ir atidžiai skvarbus, tarsi jis žvelgtų į pačią žmogaus širdies gelmę, žiūrėtų į amžinybę, permatytų dangus ir suprastų visus pasaulius. Jis buvo kilniai drąsus ir nepriklausomas. Jis bendravo lengvai ir betarpiškai. Jo papeikimas buvo baisus kaip liūtas; jo geranoriškumas – beribis kaip vandenynas; jo suvokimas – universalus.“¹⁶

Džonas Nydamas, vienas iš pirmųjų Anglijos atsivertusiųjų: „Džozefas Smitas yra didis žmogus, principo žmogus, tiesus žmogus; ne apsimestinai pamaldus paniurėlis, greičiau atvirkščiai. Iš tikrųjų kai kuriuos glumina, kad jis toks tiesmukiškas ir tiesiakalbis, linksmas žmogus, bet aš dėl to tik dar labiau jį myliu.“¹⁷

Emelina B. Vels, visuotinė Paramos Bendrijos prezidentė nuo 1910 iki 1921 m.: „Liudiju, kad jis buvo žymiausias šios kartos žmogus, pranašas ir asmenybė; drąsiai sakau, kad jis buvo žymiausias nuo Gelbėtojo laikų. Jo išvaizda buvo nuostabiai didinga. Jis netgi atrodė žymiai aukštesnis ir stambesnis, nei iš tiesų buvo. Gal daugelis iš jūsų esate matę tokių žmonių, kurie daro tokį įspūdį, kai atsistoja ir vaikšto. Būtent toks buvo pranašas Džozefas. Nežinau nė vieno jo paveikslo, kuris atvaizduotų jo tikrąjį grožį ir didybę.“¹⁸

Merė Elisė Kenon Lambert: „Neįmanoma apsakyti, kaip šventieji jį mylėjo. Jie mielai būtų atidavę savo gyvybes už jį. Jei jis kalbėdavo, jie atidėdavo visus savo darbus, kad galėtų jo klausytis. Jis buvo nepaprastas žmogus. Kaip šventieji, taip ir nusidėjėliai jautė bei pripažino jį lydinčią galią ir įtaką. Buvo neįmanoma susitikti su juo ir nepajusti jo asmenybės stiprybės ir įtakos.“¹⁹

Gydytojas Džonas M. Bernchaizelis, kuris 1843–1844 metais keletą mėnesių gyveno Džozefo ir Emos namuose: „Džozefas Smitas iš prigimties yra labai stipraus proto, labai energingas, ryžtingas, įžvalgus ir gerai pažįstantis žmogišką prigimtį žmogus. Jis yra išmintingas, plačių pažiūrų ir ypač pasižymi meile teisingumui. Jis malonus ir paslaugus, dosnus ir geranoriškas, draugiškas ir linksmas, linkęs giliai mąstyti ir svarstyti. Jis sąžiningas, nuoširdus, bebaimis ir nešališkas, toks laisvas nuo veidmainystės, koks turėtų būti žmogus… Šie žmonės jį labai myli, kaip religinį mokytoją ir kaip žmogų.“²⁰

Džesis N. Smitas, Džozefo Smito pusbrolis: „[Pranašas buvo] labiausiai dieviškas žmogus iš visų, kuriuos pažinojau… Žinau, kad iš prigimties jis nemokėjo meluoti ir apgaudinėti, buvo geriausio ir kilniausio būdo. Būdamas jo akivaizdoje jaučiau, kad jis mato mane kiaurai. Žinau, kad jis tikrai buvo tuo, kuo sakėsi esąs.“²¹

Viljamas Kleitonas, atsivertusysis iš Anglijos, kuris tarnavo Džozefo Smito raštininku: „Kuo ilgiau būnu su juo, tuo labiau jį pamilstu; kuo labiau jį pažįstu, tuo labiau juo pasitikiu.“²²

Džozefas F. Smitas, šeštasis Bažnyčios prezidentas: „Jis buvo kupinas kilniausių ir tyriausių žmogiškų savybių, kas dažnai pasireikšdavo nekaltomis linksmybėmis – kamuolio gainiojimu, imtynėmis ir žaidimais su broliais bei pasilinksminimais. Jis nebuvo panašus į mietą prarijusį žmogų rimtu veidu, negalinčiu nusišypsoti, nes neturi džiaugsmo širdyje. O, jis buvo kupinas džiaugsmo; jis buvo kupinas linksmumo; jis buvo kupinas meilės ir visų kitų kilnių savybių, kurios daro žmogų didį, gerą ir tuo pat metu paprastą bei naivų, kad galėtų nusižeminti iki kukliausių gyvenimo sąlygų; be to iš Dievo malonės jis taip pat turėjo galią suprasti Visagalio tikslus. Toks buvo pranašas Džozefas Smitas.“²³

Būdamas pranašas, per kurį buvo sugrąžinta Evangelija, Džozefas Smitas mokė Dievo išgelbėjimo plano aiškiai ir galingai.

Brigamas Jangas: „Brolis Džozefas Smitas buvo nuostabus tuo, kad sugebėdavo dangiškus dalykus padaryti suprantamus žemiškam protui. Pamokslaudamas žmonėms – apreikšdamas Dievo dalykus, Dievo valią, išgelbėjimo planą, Jehovos tikslus, mūsų santykius su Juo ir visomis dangiškomis esybėmis – jis suprastindavo savo mokymus, kad juos galėtų suprasti kiekvienas vyras, moteris ir vaikas, padarydamas juos aiškius kaip gerai pramintas kelias. Tai turėjo įtikinti kiekvieną jį girdėjusį žmogų dėl jo dieviško įgaliojimo ir galios, nes joks žmogus negalėjo mokyti taip, kaip jis, ir joks žmogus negali apreikšti Dievo dalykų kitaip, kaip tik per Jėzaus Kristaus apreiškimus.“²⁴

Hovardas Korėjus, Džozefo Smito raštininkas: „Aš išstudijavau Džozefo Smito apreikštą Evangeliją ir svarsčiau, ar kas nors be Dievo Dvasios vadovavimo galėtų apreikšti tokią žmogaus išgelbėjimo ir išaukštinimo sistemą. Mano išvada – ne. Daugybę kartų sėdėjau prie Navū pakylos ir klausiausi jo pamokslų, ir buvau visiškai pergalėtas neapsakomos jo iškalbos, įtaigumo – niekada negirdėjau jokio kito žmogaus taip kalbant.“²⁵

Džozefas L. Robinsonas, patarėjas vyskupijoje Navū mieste: „Iki šiol ilgą laiką tikėjome ir tikrai žinojome, kad Džozefas Smitas yra tikras ir nuolankus Dievo pranašas, bet dabar matome jį savo akimis ir savo ausimis girdime jo balsą, kuris yra tarsi galingų dangaus griaustinių garsas, tačiau jo kalba yra romi ir pamokanti, labai ugdanti. Jo žodžius ir pamokslavimą lydi tokia galia ir didybė, kokios iki šiol nematėme nė viename kitame žmoguje, nes jis yra galingas pranašas, šventas Dievo žmogus. Jis tikrai buvo pamokytas su Dievo karalyste susijusių dalykų ir gausiai pripildytas Šventosios Dvasios, kuri yra nuolatinė jo bendražygė.“²⁶

Orsonas Spenseris, Baptistų dvasininkas, kuris prisijungė prie Bažnyčios 1841 metais: „Doktrinos klausimais ponas Smitas tvirtai laikosi Raštų. Niekada nepastebėjau, kad jis neigtų ar menkintų bent vieną Senojo ir Naujojo Testamentų tiesą. Bet visada mačiau jį meistriškai aiškinant ir ginant jas. Būdamas Dievo pateptas mokyti ir tobulinti Bažnyčią, jis turi žinoti, kaip sutvarkyti tai, ko trūksta, kad iškeltų naujus ir senus dalykus, kaip gerai išmokytas Rašto aiškintojas. Matome, kaip jis aukština šią pareigybę ir apaštalystę; nuo jo prisilietimo senieji pranašai keliasi gyvenimui, o jų apreiškimų grožis ir galia visiems klausytojams pristatomi labai įdomiai.“²⁷

Džona R. Bolas, Navū mieste gyvenęs bažnyčios narys: „Nuėjau į susirinkimą. Girdėjau kaip pamokslavo pranašas, stovėdamas ant šventyklos grindų. Dalyvavo keli tūkstančiai klausytojų. Čia neįmanoma suklysti. Tai, kaip jis aiškina Raštus, yra nepaneigiama ir nenuginčijama. Jis skaitė 2 Petro 1 skyrių. Po jo aiškinimo šis skyrius tapo aiškus kaip [vidurdienio] saulė.“²⁸

Viljamas Kleitonas: „Mums teko privilegija kalbėtis su Džozefu Smitu jaunesniuoju, ir mums patinka su juo bendrauti… Jis yra sveiko mąstymo ir labai išmintingas vyras; klausydamas jo gauni išminties, kuri praplečia supratimą ir džiugina širdį. Jis labai draugiškas ir mėgsta mokyti vargšus šventuosius. Su juo galiu kalbėti taip pat lengvai kaip su jumis. O dėl savo pasiruošimo noriai perduoti pamokymą jis sako: „Nemokamai gaunu, nemokamai ir duosiu.“ Jis pasiruošęs atsakyti į bet kokį mano klausimą, ir jam patinka, kai jo klausiame. Regis, jis labai gerai žino Raštus, ir, kalbėdamas bet kokia tema, apreiškia tokią šviesą ir grožį, kokių iki šiol nebuvau matęs. Jei būčiau atvykęs iš Anglijos tik tam, kad pakalbėčiau su juo keletą dienų, laikyčiau savo išlaidas su kaupu apmokėtas.“²⁹

Mersė Filding Tompson, atsivertusioji iš Anglijos, kurios vyras Robertas B. Tompsonas tarnavo Džozefui Smitui raštininku: „Esu girdėjusi, kaip aiškiai ir meistriškai jis aiškino gilius ir sudėtingus klausimus. Jam viskas atrodė paprasta ir lengvai suprantama, todėl jis galėjo juos išaiškinti kitiems taip, kaip negalėjo joks kitas kada nors mano girdėtas žmogus.“³⁰

Mes, kaip ir pirmieji šventieji, galime branginti Džozefo Smito žodžius ir gyventi pagal jo mokytus principus.

Emelina B. Vels: „Manau, kad pranašas Džozefas Smitas turėjo didžią dvasinę galią, kuri teikė džiaugsmą ir paguodą šventiesiems… Jį gaubė tokia Dievo galia, kad daugeliu atvejų jis atrodė atsimainęs. Poilsio metu jo veido išraiška buvo švelni, beveik kaip vaiko; o kai kalbėdavo žmonėms, kurie mylėjo jį, regis, net dievino, jo veidas buvo neapsakomai šlovingas. Kitais atvejais didelė jo išvaizdos galia, didesnė už jo balso galią (jis kalbėjo didingai), atrodė, supurtys vietą, ant kurios stovėjome, ir prasiskverbs į pačias klausytojų sielos gelmes. Esu tikra, kad tuomet jie būtų atidavę savo gyvybes gindami jį. Aš visada klausydavau gaudydama kiekvieną jo – Dievo išrinktojo šiame paskutiniame Evangelijos laikotarpyje – žodį.“³¹

Lorencas Snou, penktasis Bažnyčios prezidentas: „Pirmą kartą pamačiau pranašą Džozefą Smitą būdamas jaunuolis [apie 17 metų amžiaus]. Jis kalbėjo mažam susirinkimui. Jis pasakojo jiems, kaip jį lankė angelas… Žmonės mielai jo klausėsi, nes jis buvo kupinas apreiškimo dvasios… Pagal Viešpaties pažadą, tie, kas priėmė jo mokomus principus, gavo iš Viešpaties liudijimą, kad tai tiesa.“³²

Edvardas Stivensonas, Septyniasdešimties narys nuo 1844 iki 1897 metų: „Pirmą kartą pamačiau jį 1834 metais Pontiake [Mičigano] valst., ir įspūdis, kurį jis tada man paliko, skatina mane su didžiuliu malonumu pasakoti apie tai daugybei jo draugų. Meilė jam, kaip tikram Dievo pranašui, buvo neišdildomai įrašyta mano sąmonėje ir nuo tada visada gyvuoja manyje, nors praėjo jau beveik 60 metų. Tais pačiais 1834 metais daugelyje didelių susirinkimų Pranašas galingai liudijo apie tai, kaip jam apsireiškė Tėvas bei Sūnus ir kad jis su Jais kalbėjo. Niekada iki tol nebuvau patyręs tokios galios, kokią jaučiau tada.“³³

Merė Ana Sterns Vinters, vyresniojo Parlio P. Prato podukra: „Stovėjau greta pranašo, kai jis giraitėje prie šventyklos pamokslavo indėnams. Jo veidas buvo taip apšviestas Šventosios Dvasios, kad aplink jį buvo tarsi aureolė, ir jo žodžiai persmelkė visų jį girdėjusiųjų širdis…

Mačiau negyvus brolių Džozefo ir Hairumo kūnus, gulinčius Navū rezidencijoje po to, kai jie buvo atvežti iš Karteidžo. Taip pat mačiau kai kuriuos krauju apšlakstytus jų rūbus. Žinau, kad jie buvo Dievo vyrai – pranašas ir patriarchas, dori ir ištikimi. Būkime verti susitikti su jais ateinančiame pasaulyje!“³⁴

Vilfordas Vudrufas taip pasakojo apie 1837 m. balandžio 6 d. pamokslą: „Atsistojo prezidentas Džozefas Smitas jaunesnysis ir apie 3 valandas kalbėjo susirinkusiesiems, apgaubtas galia, dvasia ir dieviškumu. Jis išliejo savo mintis ir jausmus savo draugų namuose. Izraelio vyresniesiems jis pasakė daug didžiai svarbių dalykų. O, kad būtų galima įrašyti juos geležies plunksna mūsų širdyse, kad liktų ten amžinai, idant galėtume pagal juos gyventi [žr. Jobo 19:23–24]. Ta šviesos, principų ir dorybės tėkmė, kuri liejosi iš pranašo Džozefo širdies ir burnos, kurio siela, kaip ir Henocho, pritvinko kaip amžinybė, sakau, tokie įrodymai, taip galingai pateikti, turėtų pašalinti menkiausią netikėjimą ir abejonę iš klausytojų protų, nes tokie žodžiai, jausmai, principai ir dvasia negali lietis iš tamsos. Džozefas Smitas jaunesnysis yra Dievo pranašas, pakeltas, kad išlaisvintų Izraelį, – tai taip tikra, kaip tai, kad mano širdis dabar dega manyje.“³⁵

Brigamas Jangas: „Nuo pat pirmo karto, kai pamačiau pranašą Džozefą, nepamiršau nė vieno jo pasakyto žodžio apie karalystę. Ir būtent tai buvo raktas nuo pažinimo, kurį turiu šiandien, nes atidžiai klausiau Džozefo žodžių ir kaupiau juos savo širdyje, saugiai padėjau juos, prašydamas savo Tėvą Jo Sūnaus Jėzaus vardu iškelti juos į mano protą, kai reikės. Aš kaupiau Dievo dalykus – šį principą naudoju ir šiandien. Siekiau mokytis iš Džozefo ir iš Dievo Dvasios.“³⁶

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Perskaitykite liudijimus apie pranašą Džozefą Smitą 474–477 p. Kas šiuose liudijimuose jus labiausiai paveikė? Kuo pagrįstas jūsų liudijimas apie Džozefą Smitą? Kaip gavote šį liudijimą? Galite savo liudijimą užrašyti savo dienoraštyje arba pasidalinti su savo šeima.
477–479 puslapiuose pateikti teiginiai, apibūdinantys Džozefo Smito išvaizdą, asmenybę ir charakterį. Kaip šie teiginiai paveikė jūsų nuomonę apie Džozefą Smitą? Pagalvokite, kaip galėtumėte išsiugdyti kai kurias iš šių charakterio savybių.
Išstudijuokite liudijimus apie tai, kaip pranašas Džozefas mokė Evangelijos ir aiškino Raštus (479–481 p.). Kaip šie liudijimai gali padėti mums studijuojant Evangeliją ir mokant jos?
Peržvelkite paskutinį šio skyriaus poskyrį (481–483 p.). Kaip galite sekti Vilfordo Vudrufo ir Brigamo Jango pavyzdžiais studijuodami šią knygą? Kaip galite sekti jų pavyzdžiais studijuodami gyvųjų pranašų mokymus? Ką, jūsų manymu, reiškia leisti „įrašyti tiesą geležies plunksna mūsų širdyse“?

Giminingos Raštų ištraukos:2 Nefio 3:6–19; DS 24:1–9; 124:1