Tapkime gelbėtojais ant Sionės kalno

„Kaip jie turi tapti gelbėtojais ant Sionės kalno? Statydami šventyklas, krikštyklas ir priimdami visas apeigas… už visus savo mirusius protėvius.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

5-ajame 19 amžiaus dešimtmetyje Bažnyčios nariams, gyvenusiems Navū, labiausiai rūpėjo atlikti vikarinį darbą už savo mirusius giminaičius. Nuo tada, kai 1840 metais buvo atlikti pirmieji šiame Evangelijos laikotarpyje krikštai už mirusiuosius, šventieji ieškojo genealoginės informacijos apie savo protėvius, ir daugelis įžengė į krikšto vandenis už savo mylimus mirusius žmones.

Iš pradžių krikštai už mirusiuosius buvo atliekami Misisipės upėje ar vietiniuose upeliuose. Bet 1841 metų sausį, kai šventieji planavo Navū šventyklą, Viešpats pasakė: „Nes žemėje nėra krikštyklos, kad jie, mano šventieji, galėtų būti krikštijami už tuos, kurie mirę, – nes šios apeigos priklauso mano namams ir kitur negali būti priimtinos man, nebent jūsų skurdo dienomis, kada jūs nepajėgūs pastatyti man namų.“ (DS 124:29–30.)

Krikštai už mirusiuosius buvo sustabdyti 1841 m. spalio 3 d., kai pranašas paskelbė: „Daugiau nebesikrikštysite už mirusiuosius, kol šios apeigos galės būti atliekamos Viešpaties namuose… Nes taip sako Viešpats!“¹ Šventieji ėmė skubiai statyti laikiną medinę krikštyklą ką tik iškastame Navū šventyklos rūsyje. Ta krikštykla, pagaminta iš Viskonsino pušies, buvo pastatyta ant dvylikos medinių jaučių nugarų. Ji buvo pašventinta lapkričio 8 d., kad būtų naudojama, „kol bus užbaigta šventykla ir jos vietoje bus pastatyta patvaresnė krikštykla“². 1841 m. lapkričio 21 d. šeši Dvylikos kvorumo nariai atliko krikštus už 40 mirusių žmonių – pirmuosius krikštus už mirusiuosius toje krikštykloje.

Pirmieji šventųjų patyrimai su krikštais už mirusiuosius pamokė juos, kaip svarbu vesti užrašus Viešpaties Bažnyčioje. Nors krikštus už mirusiuosius vietiniuose upeliuose atlikdavo asmenys, turintys deramą kunigystės įgaliojimą, jie nebuvo oficialiai registruojami. Todėl tuos krikštus teko atlikti iš naujo. Savo kalboje 1842 m. rugpjūčio 31 d. pranašas paaiškino: „Kai kas nors krikštijasi už mirusiuosius, ten būtinai turi dalyvauti registratorius, kad jis matytų savo akimis, idant galėtų užrašyti bei paliudyti apie šio įrašo tikrumą ir galiojimą… Todėl nuo šiol tebus kruopščiai laikomasi krikštų už mirusiuosius registracijos ir stebėjimo.“³ Smulkiau šį klausimą pranašas aptarė laiške, parašytame šventiesiems kitą dieną, ir dar viename laiške, kurį jis parašė rugsėjo 6 d. Šie du laiškai dabar yra Doktrinos ir Sandorų 127 ir 128 skyriuose.

127 skyriuje pranašas užrašė tokį Viešpaties nurodymą: „Kai kas nors iš jūsų krikštijasi už savo mirusiuosius, tegul ten būna registratorius, ir tegul jūsų krikštus jis mato savo akimis; tegul jis girdi savo ausimis, kad galėtų tikrai paliudyti, – sako Viešpats; kad apie visa, ką užrašote, būtų užrašyta ir danguje;… Ir dar, tegul visi užrašai būna vedami tvarkingai, kad būtų sudėti į mano šventosios šventyklos archyvus, idant būtų prisimenami iš kartos į kartą.“ (DS 127:6–7, 9.)

Šventiesiems dirbant šį šventą darbą, „netrukus tapo aišku, kad kai kurie turėjo ilgus savo mirusiųjų, kuriems jie norėjo pasitarnauti, sąrašus, – pasakojo vyresnysis Džordžas A. Smitas, Dvylikos kvorumo narys. – Buvo aišku, kad tai tik didžiulio darbo pradžia ir kad atlikti visas Evangelijos apeigas už galybes mirusiųjų – nelengva užduotis. Kai kurie iš Dvylikos paklausė Džozefą, ar nėra trumpesnio būdo patarnauti tokiai gausybei žmonių. Džozefas atsakė daugmaž tokiais žodžiais: „Viešpaties įstatymai nekintami; turime viską daryti tiksliai taip, kaip mums tai apreikšta. Neturime tikėtis atlikti šį didžiulį darbą už mirusiuosius per trumpą laiką.“⁴

Džozefo Smito mokymai

Mirusiųjų išgelbėjimo doktrina parodo, kaip didžiai Dievas yra išmintingas ir gailestingas.

„Visi tie, kurie neturėjo galimybės išgirsti Evangeliją būdami kūne ir kuriems negalėjo patarnauti įkvėptas vyras, turi gauti šią galimybę ateityje, prieš stodami į galutinį teismą.“⁵

„Kad Dievas išgelbės mirusiuosius, yra ne labiau neįtikėtina, nei tai, kad jis prikels juos.

Nėra tokio laiko, kada dvasia per sena artintis prie Dievo. Visiems, kurie nepadarė neatleistinos nuodėmės, kuri nebus atleista nei šiame, nei kitame pasaulyje, yra prieinama atleidimo malonė. Yra galimybė išlaisvinti mirusiųjų dvasias; būtent kunigystės galia ir įgaliojimu – surišant ir atrišant žemėje. Tai šlovinga doktrina, kadangi ji parodo dieviškos užuojautos ir geranoriškumo didybę žmogaus išgelbėjimo plane.

Ši šlovinga tiesa gali smarkiai praplėsti supratimą ir palaikyti sielą varguose, sunkumuose bei sielvartuose. Pavyzdžiui, paimkime du žmones, brolius, vienodai protingus, išsilavinusius, dorus ir malonius, kurie elgiasi teisiai ir sąžiningai, tiek, kiek sugeba atskirti tai, kas dera, iš drumzlinos tradicijų tėkmės ar netobulo žmogiško suvokimo.

Vienas miršta ir palaidojamas neišgirdęs susitaikymo Evangelijos; kitam nusiunčiama išgelbėjimo žinia, jis išgirsta, priima ją ir paveldėja amžinąjį gyvenimą. Ar vienas taps šlovės dalininku, o kitas bus nusiųstas į beviltišką pražūtį? Ar nėra galimybės jam išsigelbėti? Sektos sako: „Jokios“…

Ši doktrina aiškiai parodo Dievo išmintį ir gailestingumą: Jis paruošė išgelbėjimo apeigas mirusiesiems – už juos krikštijasi gyvieji, jų vardai užrašomi danguje, ir jie teisiami pagal kūne padarytus darbus. Ši doktrina dažnai kartojama Raštuose. Tie šventieji, kurie nepaiso šio darbo savo mirusių artimųjų labui, rizikuoja savo pačių išgelbėjimu.“⁶

1840 m. gruodį Džozefas Smitas rašė Dvylikos Kvorumo nariams ir kitiems kunigystės vadovams, tarnaujantiems misijoje Didžiojoje Britanijoje: „Manau, kad „krikšto už mirusiuosius“ doktrina jau pasiekė jūsų ausis ir gal sukėlė jums su ja susijusių klausimų. Šiame laiške negaliu jums suteikti visos informacijos, kokios galėtumėte norėti šiuo klausimu, bet… noriu pasakyti, kad tai tikrai buvo praktikuojama senovės bažnyčiose; ir šv. Paulius per šią doktriną siekė įrodyti mirusiųjų prisikėlimą, sakydamas: „Antra vertus, ką tikisi laimėti tie, kurie krikštijasi vietoj mirusiųjų? Jei iš viso mirusieji nebus prikelti, tai kam gi jie krikštijasi už juos?“ [1 Korintiečiams 15:29.]

Pirmą kartą viešai šią doktriną paminėjau sakydamas pamokslą brolio Seimūro Brunsono laidotuvėse; nuo tada Bažnyčioje daviau bendrų nurodymų šiuo klausimu. Šventieji turi privilegiją krikštytis už savo mirusius artimuosius… Net be smulkaus aiškinimo jūs be abejonės pamatysite šios doktrinos nuoseklumą ir protingumą; ir ji pateikia Kristaus Evangeliją plačiau, nei kai kurie įsivaizdavo.“⁷

Mes tampame gelbėtojais ant Sionės kalno vykdydami šventas apeigas už mirusiuosius.

„Jei Dievo Sūnaus kunigystės įgaliojimu galime pakrikštyti žmogų Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu nuodėmėms atleisti, tai lygiai taip pat galime veikti kaip atstovai ir krikštytis nuodėmėms atleisti vietoje ir labui savo mirusio giminaičio, negirdėjusio Evangelijos ar jos pilnatvės.“⁸

„Biblija sako: „Pirma negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją. Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neištikčiau viso krašto pražūtimi.“ [Malachijo 4:5–6.]

Žodis atvers čia turėtų būti išverstas sujungs arba užantspauduos. Bet koks yra šios svarbios misijos tikslas? Arba kaip ji bus įvykdyta? Turi būti suteikti raktai, turi ateiti Elijo dvasia, turi būti įtvirtinta Evangelija, surinkti Dievo šventieji, sukurta Sionė ir šventieji turi ateiti kaip gelbėtojai ant Sionės kalno [žr. Abdijo 1:21].

Bet kaip jie turi tapti gelbėtojais ant Sionės kalno? Statydami šventyklas, krikštyklas ir priimdami visas apeigas, krikštus, patvirtinimus, apiplovimus, patepimus, įšventinimus bei užantspaudavimo galias už visus savo mirusius protėvius ir išgelbėti juos, idant šie galėtų išeiti pirmajame prisikėlime ir būti išaukštinti su jais iki šlovės sostų; ir čia yra grandinė, rišanti tėvų širdis prie vaikų ir vaikų širdis prie tėvų, kas išpildo Elijos misiją…

Šventieji neturi per daug laiko savo mirusiems gelbėti ir savo gyviems giminaičiams surinkti, kad ir jie būtų išgelbėti prieš tai, kai žemė bus ištikta ir numatytas sunaikinimas užgrius pasaulį.

Patariu visiems šventiesiems eiti ir visomis išgalėmis rinkti savo gyvuosius giminaičius [į šventyklą], kad šie galėtų būti užantspauduoti ir išgelbėti, kad galėtų būti paruošti tai dienai, kada išeis naikinantis angelas; ir net jei visa Bažnyčia visomis išgalėmis išeitų gelbėti savo mirusiųjų, užantspauduoti savo ainijos bei rinkti savo gyvųjų draugų, ir visiškai nepaliktų laiko pasaulio reikalams, jie vos suspėtų prieš ateinant nakčiai, kada niekas negali darbuotis.“⁹

Yra krikštas bei kitos apeigos gyviesiems ir krikštas mirusiesiems, kurie numirė nepažinodami Evangelijos… Jums reikia ne tik pasikrikštyti už savo mirusiuosius, bet už juos būtina atlikti visas apeigas, tą patį, ką padarėte dėl savo išgelbėjimo…

Turi būti vieta, kur visos tautos laikas nuo laiko ateis gauti savo apdovanojimo; ir Viešpats sakė, jog tai bus vieta krikštams už mirusiuosius. Kiekvienas pakrikštytas ir karalystei priklausantis žmogus turi teisę krikštytis už tuos, kurie išėjo anapus anksčiau; ir jei čia yra jų draugų, kurie paklūsta Evangelijos įstatymui ir veikia už juos, Viešpats turi pareigūnus jiems išlaisvinti. Žmogus gali veikti už savo artimuosius; taip šie įvykdo Evangelijos apeigas, kurios buvo nustatytos prieš pasaulio įkūrimą. Mes galime krikštytis ir už tuos, kuriems jaučiame didelį palankumą.“¹⁰

„Visi tie, kurie miršta tikėdami, eina į dvasių kalėjimą skelbti mirusiems pagal kūną, bet gyviems dvasia; ir tos dvasios skelbia dvasioms [esančioms kalėjime], kad šios galėtų gyventi dvasia kaip Dievas, o žmonės patarnauja joms kūnu;… ir taip jie padaromi laimingi [žr. 1 Petro 4:6]. Todėl tie, kurie krikštijasi už savo mirusiuosius, yra gelbėtojai ant Sionės kalno ir turi priimti apiplovimus ir patepimus dėl savo mirusiųjų, lygiai taip, kaip priima juos dėl savęs.“¹¹

Dievas uždėjo mums didelę atsakomybę – ieškoti savo mirusiųjų.

„Atversiu jums akis dėl to, kas susiję su mirusiaisiais. Viskas, ką apie mūsų mirtingus kūnus Dievas, pagal beribę savo išmintį, matė tinkama ir reikalinga mums atskleisti, kol gyvename mirtingume, apreikšta abstrakčiai ir neatsižvelgiant į ryšį su šia mirtinga palapine; bet mūsų dvasioms tai apreikšta tiksliai, tarsi visai neturėtume kūnų; ir tie apreiškimai, kurie išgelbės mūsų dvasias, išgelbės ir mūsų kūnus. Juos Dievas mums apreiškia atsižvelgdamas į tai, kad mūsų kūnai, arba palapinės, neišnyksta amžinai. Iš čia kyla atsakomybė, didžiulė atsakomybė, kuri gula ant mūsų dėl mūsų mirusiųjų; nes visos dvasios, kurios nepakluso Evangelijai kūne, turi arba paklusti jai dvasioje, arba būti pasmerktos. Kokia didinga mintis! Kokia baisi mintis! Nejau nieko negalima padaryti – jokio pasiruošimo, jokio išgelbėjimo mūsų tėvams ir draugams, kurie numirė neturėdami galimybės paklusti Žmogaus Sūnaus įsakams?..

Kas pažadėta mirusiųjų išgelbėjimo klausimu? Kokie žmonės gali būti išgelbėti, nors jų kūnai irsta ir pūva kapuose? Jo įsakymai mus moko su amžinybės perspektyva; nes Dievas žiūri į mus tarsi būtume amžinybėje. Dievas gyvena amžinybėje ir dalykus mato kitaip nei mes.

Didžiausia atsakomybė šiame pasaulyje, kurią mums uždėjo Dievas, yra ieškoti savo mirusiųjų. Apaštalas sako: „Jie be mūsų negali pasiekti tobulumo“ [žr. Hebrajams 11:40]; nes būtina turėti užantspaudavimo galią, kad užantspauduotume savo vaikus ir savo mirusiuosius laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpiui, laikotarpiui, kuriame išsipildys pažadai, kuriuos dėl žmogaus išgelbėjimo Jėzus Kristus davė dar prieš pasaulio įkūrimą.

Būtina, kad tie, kurie eina prieš mus, ir tie, kurie eina po mūsų, būtų išgelbėti kaip ir mes. Ir taip Dievas padarė tai privaloma žmogui. Todėl Dievas sakė: „Pirma negu ateis ši didinga ir baisi diena, atsiųsiu jums pranašą Eliją. Jis atvers tėvų širdis vaikams ir vaikų širdis tėvams taip, kad atėjęs neištikčiau viso krašto pražūtimi.“[Malachijo 4:5–6.]“¹²

Pranašas Džozefas Smitas taip rašė laiške šventiesiems, vėliau užrašytame Doktrinoje ir Sandorose 128:15–18, 22, 24: „Ir dabar, mano švelniai mylimi broliai ir seserys, leiskite man užtikrinti jus, kad tai yra principai, susiję su mirusiaisiais ir gyvaisiais, kurių negalima lengvabūdiškai praleisti, kalbant apie mūsų išgelbėjimą. Nes jų išgelbėjimas yra būtinas ir svarbus mūsų išgelbėjimui, kaip Paulius sako dėl mūsų tėvų: jie be mūsų negali būti padaryti tobuli, nei mes negalime be savo mirusiųjų būti padaryti tobuli.

Ir dabar, kalbant apie krikštą už mirusiuosius, aš pateiksiu jums kitą Pauliaus citatą – 1 Korintiečiams 15:29: „Antra vertus, ką darys tie, kurie krikštijami už mirusiuosius, jei mirusieji iš viso neprisikelia? Kam gi jie krikštijami už mirusiuosius?“

Ir dar, ryšium su šia citata, aš pateiksiu jums citatą vieno iš pranašų, kurio žvilgsnis buvo nukreiptas į kunigystės sugrąžinimą, į šloves, kurios bus apreikštos paskutinėmis dienomis, ir ypatingai į šią šlovingiausią iš visų temų, priklausančią nesibaigiančiai Evangelijai, būtent į krikštą už mirusiuosius; nes Malachijas paskutiniame skyriuje, 23–24 eilutėse sako: „Štai, prieš ateinant didžiai ir baisiai Viešpaties dienai aš siųsiu jums pranašą Eliją. Ir jis atgręš tėvų širdį į vaikus ir vaikų širdį į jų tėvus, kad neateičiau ir neištikčiau žemės prakeiksmu.“

Galėjau pateikti aiškesnį jos vertimą, bet ir tokia ji pakankamai aiški dabartiniam mano tikslui. Šiuo atveju pakanka žinoti, kad žemė bus ištikta prakeiksmu, jei nebus vienokios ar kitokios jungiančios grandies tarp tėvų ir vaikų, viena ar kita tema. Ir štai, kokia gi toji tema? Tai krikštas už mirusiuosius. Nes mes be jų negalime būti padaryti tobuli; nė jie be mūsų negali būti padaryti tobuli…

Tedžiūgauja jūsų širdys ir būna nepaprastai džiugios. Tepratrūksta žemė giedojimu. Mirusieji teprabyla amžinojo šlovinimo himnais karaliui Emanueliui, kuris prieš pasaulio buvimą paskyrė tai, kas įgalintų mus išpirkti juos iš kalėjimo; nes kaliniai išeis laisvi…

Tad mes, kaip bažnyčia ir liaudis, ir pastarųjų dienų šventieji, atnašaukime Viešpačiui atnašą teisume; ir pristatykime Jo šventoje šventykloje, kai ši bus baigta, knygą, kurioje bus užrašai apie mūsų mirusiuosius, kuri bus verta visokeriopo priėmimo.“¹³

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 451–452 puslapius, atkreipdami dėmesį, kaip augo Džozefo Smito supratimas apie krikšto už mirusiuosius doktriną. Pagalvokite, kaip pasijuto šventieji, pirmą kartą sužinoję apie išgelbėjimą mirusiesiems. Kokie buvo jūsų jausmai, kai pirmą kartą dalyvavote apeigose už mirusiuosius?
Perskaitykite trečiąją ir ketvirtąją 453 p. pastraipas. Kaip mirusiųjų išgelbėjimo doktrina parodo Dievo gailestingumą ir malonę? Kaip ši doktrina gali „praplėsti supratimą“ ir „palaikyti sielą“?
Ką reiškia būti gelbėtoju ant Sionės kalno? (Kai kurių pavyzdžių rasite 454–456 puslapiuose.) Kodėl, jūsų manymu, mūsų mirę protėviai negali būti padaryti tobuli be mūsų? Kodėl, jūsų manymu, mes negalime būti padaryti tobuli be jų?
Peržvelkite kai kuriuos pranašo Džozefo Smito mokymus apie didžią mūsų atsakomybę „ieškoti savo mirusiųjų“ (456–458 p.). Ką patyrėte sužinoję apie savo protėvius? Kaip sustiprėjo jūsų meilė savo šeimai ir tikėjimas Dievu, sužinojus apie savo protėvius? Kaip šventyklos apeigų vykdymas už savo protėvius paveikė jūsų jausmus jiems?
Ką galime padaryti, kad padėtume vaikams vertinti savo šeimos paveldą? Ką galime padaryti, kad padėtume vaikams dalyvauti šventyklos ir šeimos istorijos darbe?

Giminingos Raštų ištraukos: Romiečiams 14:9; DS 128:8–11