Dievas Amžinasis Tėvas

„Didingi yra mūsų Dievo tikslai, Jo meilė nesuvokiama, Jo išmintis begalinė ir jo galia beribė; todėl šventiesiems yra dėl ko džiūgauti ir linksmintis.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Tarp Džozefo Smito protėvių buvo daug tokių, kurie savo laikais siekė pažinti tikrąjį Dievą. Paties Džozefo gimdytojai buvo giliai dvasingi ir nors nerado visos tiesos apie Dievą juos supančiose bažnyčiose, jie gerbė Bibliją kaip Dievo žodį ir maldą padarė savo kasdienio gyvenimo dalimi. Pranašo brolis Viljamas pasakojo: „Mano tėvo religiniai įpročiai buvo nuoširdžiai dievobaimingi ir dori… Mane pašaukdavo klausytis maldų tiek ryte, tiek vakare… Mano gimdytojai, tėvas ir motina, liedavo savo sielas Dievui, visų palaimų davėjui, kad saugotų ir gintų jų vaikus ir apsaugotų juos nuo nuodėmės bei visų piktų darbų. Toks nuoširdus buvo mano gimdytojų pamaldumas.“¹ Viljamas dar sakė: „Kiek tik siekia mano atmintis, mes visada meldėmės kaip šeima. Gerai prisimenu, kad tėtis akinius nešiodavosi marškinių kišenėje… ir kai mes, berniukai, pamatydavome, kad jis ima akinius, žinodavome, kad tai ženklas pasiruošti maldai, o jei to nepastebėdavome, mama sakydavo: „Viljamai“, ar kas bebūtų tas nedėmesingasis, „pasiruošk maldai“. Po maldos mes giedodavome giesmę; prisimenu jos dalį: „Praėjo dar viena diena, nusivelkame rūbus.“²

Šis ankstyvas dvasinis lavinimas giliai įsismelkė į jaunojo Džozefo sielą. Kai jis ėmė nerimauti dėl savo amžinosios gerovės ir norėjo sužinoti prie kurios bažnyčios prisidėti, jis žinojo, kad atsakymus gali gauti iš Dievo:

„Iš Raštų sužinojau, kad Dievas yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius, kad Jis neatsižvelgia į asmenis, nes Jis – Dievas. Aš stebėjau saulę, šlovingąjį žemės šviesulį, taip pat mėnulį, savo didybėje keliaujantį dangumi, bei žvaigždes, spindinčias savo orbitose, ir žemę, ant kurios stoviu, ir laukų gyvūnus, ir padangių paukščius, ir vandenų žuvis, ir taip pat žmogų, vaikščiojantį žeme, didingą, stiprų ir grąžų, apdovanotą galia ir protu valdyti tai, kas taip nepaprastai didinga ir nuostabu, netgi panašų į tą, kuris tai sukūrė.

Ir kai galvojau apie tai, mano širdis šaukė: „Teisingai išminčius sakė, kad tik kvailys gali pasakyti savo širdyje, jog Dievo nėra“ [žr. Psalmyno 53:1]. Mano širdis šaukė: „Visa tai rodo ir liudija visagalę ir visur esančią galią, Esybę, kuri kuria įstatymus ir nustato bei nubrėžia viskam savo ribas, kuri pripildo amžinybę, kuri buvo, yra ir bus nuo amžinybės iki amžinybės.“ Ir kai suvokiau visa tai ir tai, kad ta Esybė ieško tokių garbintojų, kurie garbintų ją tiesa ir dvasia [žr. Jono 4:23], aš šaukiausi Viešpaties, kad pasigailėtų, nes nėra kito, į kurį galima kreiptis ir susilaukti gailestingumo.“³

Kai Džozefas su tikėjimu meldė pasigailėjimo ir išminties, kaip atsakymą jis patyrė Pirmąjį regėjimą. Tas regėjimas suteikė jaunajam pranašui kur kas daugiau pažinimo apie Dievą, nei turėjo bet kuri jo laikų bažnyčia, pažinimą, kurį pasaulis buvo praradęs šimtus metų. Per Pirmąjį regėjimą Džozefas išsiaiškino, kad Tėvas ir Sūnus yra atskiros Esybės, kad jų galia pranoksta blogio galią ir kad žmogus tikrai sutvertas pagal Dievo atvaizdą, – tiesas, kurios yra esminės, norint suprasti tikrąjį mūsų ryšį su mūsų Dangiškuoju Tėvu.

Po šio regėjimo sekė kiti Dievo esmės apreiškimai, įskaitant daugelį tų, kurie dabar užrašyti pastarųjų dienų Raštuose. Kaip rinktinis Dievo įrankis sugrąžinant Evangeliją į pasaulį, pranašas liudijo apie Dievą per visą savo tarnystę. Jis pareiškė: „Aš ir toliau sieksiu sužinoti apie Dievą, nes noriu, kad jūs visi susipažintumėte su Juo ir pažinotumėte Jį… Tada jūs žinosite, kad aš esu Jo tarnas; nes kalbu, kaip turintis įgaliojimą.“⁴

Džozefo Smito mokymai

Dievas yra mylintis visos žmonijos Tėvas ir viso gėrio šaltinis.

„Tuo metu, kai viena žmonių giminės dalis be gailesčio teisia ir smerkia kitą, Didysis visatos Gimdytojas žiūri į visą žmoniją su tėvišku rūpestingumu ir palankumu; Jis žiūri į juos, kaip į savo vaikus ir be visokių išskaičiavimų, kuriais pasižymi žmonių vaikai, „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia savo lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų“ [Mato 5:45].“⁵

Mes pripažįstame, kad Dievas yra didysis šaltinis ir versmė, iš kur kyla visas gėris; kad Jis yra tobula sąmonė, ir kad vien Jo išminties pakanka valdyti bei tvarkyti didingą kūriniją ir pasaulius, kurie šviečia ir spindi taip didingai ir nuostabiai virš mūsų galvų, tarsi paliesti Jo pirštu ir išjudinti visagaliu Jo žodžiu… Dangūs skelbia Dievo šlovę, ir skliautas garsina Jo rankų darbus [žr. Psalmyno 19:1]; ir pakanka tik akimirką pamąstyti, kad eilinio proto žmogus suvoktų, jog visa tai nėra paprasčiausio atsitiktinumo vaisius, ir negali būti palaikoma jokia kita galia, kaip tik Visagale ranka.“⁶

„Dievas mato slapčiausias žmonių poelgių paskatas ir pažįsta visų gyvųjų širdis.“⁷

„Didingi yra mūsų Dievo tikslai, Jo meilė nesuvokiama, Jo išmintis begalinė ir Jo galia beribė; todėl šventiesiems yra dėl ko džiūgauti ir linksmintis, žinant, kad šis Dievas yra mūsų Dievas per amžių amžius ir Jis ves mus amžinai.“ [Žr. Psalmyno 48:14.]“⁸

Suprasdami Dievo būdą, suprantame save ir žinome, kaip artintis prie Jo.

„Pasaulyje yra labai nedaug žmonių, kurie teisingai supranta Dievo būdą. Didžioji žmonijos dalis nieko nesupranta apie savo santykius su Dievu, nei to, kas buvo, nei to, kas turi įvykti. Jie nežino ir nesupranta tų santykių esmės; todėl jie žino tik šiek tiek daugiau už laukinius gyvulius, kitaip sakant tik šiek tiek daugiau nei valgyti, gerti ir miegoti. Tai viskas, ką žmogus žino apie Dievą ar Jo egzistavimą, jei jam tai neduota Visagalio įkvėpimu.

Jei žmogus išmoksta tik valgyti, gerti bei miegoti ir nesupranta Dievo planų, tai ir gyvulys tiek supranta. Jis ėda, geria, miega ir nieko daugiau nežino apie Dievą. Tačiau jis žino tiek, kiek mes, išskyrus tai, kad mes galime pažinti per Visagalio Dievo įkvėpimą. Nesuprasdami Dievo būdo, žmonės nesupranta savęs. Norėčiau grįžti prie pradžios ir taip pakylėti jūsų mintis į aukštesnes sritis ir prakilnesnį supratimą nei tas, kurio paprastai trokšta žmogaus protas.

Raštai mus moko: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“ [Jono 17:3.]

Jei žmogus nepažįsta Dievo ir kelia klausimą, kokia Esybė Jis yra, ir jei stropiai tyrinės savo širdį – ar tas Jėzaus ir apaštalų teiginys tikrai teisingas, jis suvoks neturįs amžinojo gyvenimo; nes amžinasis gyvenimas gali būti pagrįstas tik šituo principu.

Pirmasis mano tikslas – išsiaiškinti vienintelio išmintingo ir tikrojo Dievo būdą, ir kokia Esybė jis yra…

Kadaise ir pats Dievas buvo toks, kaip mes dabar, ir yra išaukštintas žmogus, ir sėdi soste danguose! Tai didi paslaptis. Jei šiandien uždanga būtų perplėšta, ir didysis Dievas, kuris laiko šį pasaulį jo orbitoje, ir kuris savo galia palaiko visus pasaulius ir viską, pasidarytų matomas, – sakau, jei šiandien Jį pamatytumėte, matytumėte Jį žmogaus pavidalo – visu kuo panašų į jus: asmenybe, išvaizda, ir pačiu pavidalu panašų į žmogų; nes Adomas buvo sukurtas pagal Dievo pavidalą, atvaizdą ir panašumą bei gavo iš Jo nurodymus ir vaikščiojo, kalbėjo su Juo, kaip vienas žmogus kalbasi ir bendrauja su kitu…

…Turėdami pažinimą apie Dievą, pradedame suprasti, kaip artintis prie Jo ir kaip klausti, kad gautume atsakymą. Kai suprantame Dievo būdą ir išmokstame prie Jo artintis, Jis ima atverti mums dangus ir pasakoti mums viską apie juos. Kai esame pasiruošę ateiti pas Jį, Jis pasiruošęs ateiti pas mus.“⁹

Dievybė yra trys atskiros ir skirtingos asmenybės.

Tikėjimo Teiginiai 1:1: „Mes tikime Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir Jo Sūnų Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią.“¹⁰

1843 m. balandį Džozefas Smitas pasakė šiuos žodžius, kurie vėliau tapo Doktrinos ir Sandorų 130:22: „Tėvas turi kūną iš mėsos ir kaulų, tokį pat apčiuopiamą kaip žmogaus; Sūnus – taip pat; bet Šventoji Dvasia neturi kūno iš mėsos ir kaulų, bet yra dvasinė Asmenybė. Jei būtų kitaip, Šventoji Dvasia negalėtų gyventi mumyse.“¹¹

„Visada sakiau, kad Dievas – atskira asmenybė, kad Jėzus Kristus – atskira ir skirtinga nuo Dievo Tėvo Asmenybė ir kad Šventoji Dvasia yra atskira Asmenybė bei Dvasia, – šie trys yra trys atskiros Asmenybės ir trys Dievai.“¹²

„Tai, kas neturi kūno ar organų, yra niekas. Danguje nėra kito Dievo, išskyrus tą Dievą, kuris turi kūną ir kaulus.“¹³

Dievybė yra tobulai vieninga, ir Dievas Tėvas pirmininkauja.

„Daug yra pasakyta apie Dievą ir Dievybę… Šiuolaikiniai mokytojai sako, kad Tėvas yra Dievas, Sūnus yra Dievas ir Šventoji Dvasia yra Dievas, ir kad Jie visi yra viename kūne ir yra vienas Dievas. Jėzus meldėsi, kad tie, kuriuos Tėvas pavedė Jam iš pasaulio, galėtų būti viena Juose, kaip Jie yra viena [žr. Jono 17:11–23]…

Petras ir Steponas liudijo, kad matė Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje. Kiekvienas žmogus, kuris matė atsivėrusius dangus, žino, kad danguje yra trys Asmenybės, turinčios galios raktus, ir visiems pirmininkauja vienas.“¹⁴

„Prieš sutverdamos šią žemę trys Asmenybės sudarė tarpusavy nesibaigiančią sandorą, susijusią su kiekvieno Jų darbu žemės žmonėms. Šios Asmenybės… vadinasi Pirmasis Dievas, Kūrėjas; Antrasis Dievas, Išpirkėjas; ir Trečiasis Dievas, Liudytojas, arba Testatorius.“¹⁵

„Tėvo kompetencija yra pirmininkauti – būti Vadovu, arba Pirmininku, Jėzus yra Tarpininkas, o Šventoji Dvasia yra Testatorius, arba Liudytojas. Sūnus turi kūną, taip pat ir Tėvas, bet Šventoji Dvasia yra dvasinė Asmenybė be kūno.“¹⁶

„Raštuose sakoma: „Aš ir Tėvas esame viena“ [Jono 10:30] ir dar kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia yra viena, ir Šie trys sutaria [žr. Jono 5:7–8]. Taip ir Gelbėtojas meldėsi Tėvui: „Ne už pasaulį meldžiu, bet už tavo man pavestuosius iš pasaulio…, kad galėtume būti viena“, kitaip sakant, būti vienos minties viename tikėjime [žr. Jono 17:9, 11]. Kaip kiekvienas yra skirtingas, arba atskiras, asmuo, taip Dievas ir Jėzus Kristus, ir Šventoji Dvasia yra atskiros Asmenybės, bet dėl to paties dalyko Jie visi sutaria.“¹⁷

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 37–38 p., dėmėdamiesi kaip jaunasis Džozefas Smitas matė „visagalės ir visur esančios galios“ įrodymus supančiame pasaulyje. Kokius liudijimus apie Dievą pamatėte jūs, stebėdami supantį pasaulį?
Peržvelkite pirmąjį skyriaus poskyrį (39 p.), ieškodami mokymų, atskleidžiančių Dievo būdą. Kaip šie mokymai padeda mums „džiūgauti ir linksmintis“?
Džozefas Smitas mokė: „Didysis visatos Gimdytojas žiūri į visą žmoniją su tėvišku rūpestingumu ir palankumu“ (39 p.). Kokios mintys ir jausmai jums kyla mąstant apie šį teiginį?
Perskaitykite pastraipą, prasidedančią 39 puslapio apačioje ir dar kitą pastraipą. Kodėl negalime suprasti savęs, jei nesuprantame Dievo būdo?
Pranašas Džozefas Smitas liudijo, kad Dievas Tėvas, Jėzus Kristus ir Šventoji Dvasia yra „trys atskiros Asmenybės.“ Jis taip pat mokė, kad jie yra viena (42 p.). Kokia prasme Dievybės nariai yra viena? (Kai kuriuos pavyzdžius galite rasti 42 p.)
Kokiais būdais gimdytojai gali ugdyti savo vaikų meilę jų Dangiškajam Tėvui? (Kai kuriuos pavyzdžius rasite 37 p.)

Giminingos Raštų ištraukos: Jono 8:17–19; Hebrajams 1:1–3; 12:9; Mozės 1:3–6, 39